IEÐKOKITE KATALIKØ KNYGYNUOSE:

Ðventasis Tëvas PRANCIÐKUS

Enciklika
FRATELLI TUTTI
apie brolybæ ir socialinæ draugystæ

Kaunas: Katalikø interneto tarnyba, 2022. – 184 p.

* * * * *

1. „FRATELLI TUTTI “, – raðë ðventasis Pranciðkus Asyþietis, kreipdamasis á visus brolius ir seseris, kuriems siûlë gyvenimo bûdà, leidþiantá pajusti Evangelijos skoná. Ið jo patarimø norëèiau iðskirti vienà, kuriame Pranciðkus kvieèia atsiverti meilei, perþengianèiai geografinius ir erdvinius barjerus. Èia jis vadina palaimintu tà, kuris myli kità, „esantá toli nuo jo, taip, lyg jis bûtø ðalia“. Ðiais trumpais ir paprastais þodþiais jis paaiðkino esmæ atviros brolybës, leidþianèios atpaþinti, vertinti ir mylëti kiekvienà þmogø nepaisant fizinio artumo, nepaisant kurioje pasaulio vietoje jis gimë ar gyvena.

2. Ðis broliðkos meilës, paprastumo ir dþiaugsmo ðventasis, ákvëpæs paraðyti enciklikà Laudato si’, vël skatina mane ðià naujà enciklikà skirti broliðkumui ir socialinei draugystei. Ið tiesø ðventasis Pranciðkus, kuris jautësi esàs saulës, jûros ir vëjo brolis, þinojo, kad dar glaudesnis ryðys já sieja su turinèiais toká patá kûnà kaip ir jis. Visur jis sëjo taikà, bûdamas ðalia vargðø, apleistø, ligoniø, atstumtøjø, maþiausiøjø.

[...]

KARAS IR MIRTIES BAUSMË

255. Egzistuoja du kraðtutinumai, kurie ypaè dramatiðkomis aplinkybëmis gali bûti pateikiami kaip sprendimai, neáspëjant, kad tai klaidingi atsakymai: jie neiðsprendþia problemø, kurias siekia áveikti, ir galiausiai tik papildo tautos ir pasaulio visuomenës terpæ naujais destrukcijos veiksniais. Tai – karas ir mirties bausmë.

Karo neteisingumas

256. „Apgaulë yra ðirdyse tø, kurie rengia pikta, o duodantiems taikingà patarimà – dþiaugsmas“ (Pat 12, 20). Taèiau kai kurie sprendimø ieðko kare, kuris daþnai „yra kurstomas per iðkreiptus santykius, ambicijas vieðpatauti, piktnaudþiavimà valdþia, bijant kito ir jo skirtingumo, kuris suvokiamas kaip kliûtis“ . Pasauliui tampa vis sunkiau lëtai judëti á prieká taikos siekimo kelyje, kuriuo ryþosi eiti ir kuris pradëjo duoti kai kuriø vaisiø.

257. Kadangi vël sudaromos sàlygos karams plisti, primenu, kad „karas yra visø teisiø paneigimas ir dramatiðkas aplinkos darkymas. Jei trokðtame visø tikrai visapusiðko þmogiðkojo vystymosi, privalome nenuilstamai stengtis vengti karo tarp ðaliø ir tautø. To siekiant bûtina laiduoti neginèijamà ástatymo virðenybæ ir nenuilstamas pastangas derëtis, tarpininkauti ir bûti arbitru, kaip siûloma Jungtiniø Tautø chartijoje, kuri yra tikrai pamatinë teisinë norma.“ Noriu pabrëþti, kad septyniasdeðimt penkeri Jungtiniø Tautø veiklos metai ir pirmøjø dvideðimties ðio tûkstantmeèio metø patirtis rodo, jog visapusiðkas tarptautiniø normø taikymas yra tikrai veiksmingas, o jø nevykdymas – þalingas. Jungtiniø Tautø chartija, kurios laikomasi ir kuri taikoma skaidriai ir nuoðirdþiai, yra privalomas teisingumo orientyras ir taikos priemonë. Taèiau tam reikia nemaskuoti neteisëtø ketinimø ir neiðkelti konkreèiø vienos ðalies ar grupës interesø aukðèiau uþ bendrà pasaulinæ gerovæ. Jei norma laikoma priemone, kuria reikia naudotis, kai ji palanki, ir kurià reikia apeiti, kai ji nepalanki, atsiranda nekontroliuojamø jëgø, daranèiø didelæ þalà visuomenei, silpniausiems, brolybei, aplinkai ir kultûros paveldui, o pasaulio bendruomenë patiria neatitaisomø nuostoliø.

258. Tokiu bûdu lengva ranka pasirenkamas karas, pateikiant ávairius tariamai humanitarinius, gynybinius ar prevencinius pasiteisinimus, netgi pasitelkiant manipuliavimà informacija. Tiesà sakant, pastaraisiais deðimt­meèiais visi karai neva turëjo „pateisinimà“. Katalikø Baþnyèios katekizme kalbama apie teisëtos gynybos karine jëga galimybæ, remiantis prielaida, kad yra tam tikros „grieþtos moralinio teisëtumo sàlygos“ . Vis dëlto lengvai pasirenkama pernelyg plati ðios galimos teisës interpretacija. Norima nepagrástai pateisinti net „prevencinius“ iðpuolius ar karo veiksmus, kurie vargu ar nesukels „didesnio blogio ir sumaiðties negu paðalintinas blogis“ . Problema ta, kad sukûrus branduoliná, cheminá ir biologiná ginklus bei atsiradus didþiulëms ir vis didëjanèioms naujøjø technologijø teikiamoms galimybëms, karas ágijo nekontroliuojamà griaunamàjà jëgà, nuo kurios nukenèia daug nekaltø civiliø. Tiesà sakant, „niekada þmonija neturëjo tiek galios savo paèios atþvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai“ . Todël nebegalime galvoti apie karà kaip apie iðeitá, nes rizika tikriausiai visada bus didesnë uþ hipotetinæ jam priskiriamà naudà. Susidûrus su ðia tikrove, ðiandien labai sunku iðlaikyti racionalius kriterijus, sukurtus kitais amþiais, kad bûtø galima kalbëti apie galimà „teisingà karà“. Daugiau jokio karo!

259. Svarbu pridurti, vystantis globalizacijai, tai, kas gali atrodyti kaip neatidëliotinas ar praktiðkas sprendimas konkreèiam regionui, sukelia smurtiniø veiksniø, daþnai poþeminiø, grandinæ, kuri galiausiai paveikia visà planetà ir atveria kelià naujiems ir dar baisesniems karams ateityje. Ðiandien mûsø pasaulyje vyksta ne tik karas vienoje ar kitoje ðalyje, bet ir „pasaulinis karas dalimis“, nes ðaliø likimai pasaulinëje arenoje labai glaudþiai susipynæ.

260. Kaip sakë ðv. Jonas XXIII, „beveik neámanoma manyti, kad atominiame amþiuje karas gali bûti pasitelkiamas kaip teisingumo priemonë“ . Jis tai pasakë didelës tarptautinës átampos metu ir taip iðreiðkë didþiulá taikos troðkimà, plitusá Ðaltojo karo laikais. Jis sustiprino ásitikinimà, kad taikos motyvas yra kur kas svaresnis uþ bet kokius dalinius interesus ir uþ bet koká pasitikëjimà, kurá suteikia ginklø panaudojimas. Vis dëlto Ðaltojo karo pabaigos atneðtomis galimybëmis nebuvo visiðkai pasinaudota, nes trûko ateities vizijos ir bendro mûsø likimo suvokimo. Vietoj to mes pasidavëme daliniø interesø siekiui, nesirûpindami visuotiniu bendruoju gëriu. Taip apgaulinga karo ðmëkla vël sugráþo.

262. Nepakanka ir normø, jei manoma, kad dabartines problemas galima iðspræsti baime atgrasant kitus, þvanginant jiems branduoliniu, cheminiu ar biologiniu ginklu. Reikia atsiþvelgti „á pagrindines grësmes taikai ir saugumui, turinèias daugybæ aspektø ðiame XXI a. daugiapoliame pasaulyje, tokias kaip terorizmas, asimet­riniai konfliktai, kibernetinio saugumo, aplinkosaugos problemos, skurdas, daug abejoniø kyla ir dël branduolinio atgrasymo bei jo veiksmingumo tinkamai reaguoti á ðiuos iððûkius. Ðie nuogàstavimai dar labiau sustip­rëja, kai atsiþvelgiame á katastrofiðkas humanitarines ir aplinkosaugines pasekmes, kurias sukeltø bet koks branduolinio ginklo panaudojimas, nes jo naikinamasis poveikis bûtø beatodairiðkas ir nekontroliuojamas laike ir erdvëje. [...] Taip pat turime savæs paklausti, kiek tvari yra baime pagrásta pusiausvyra, kai ji ið tikrøjø didina baimæ ir griauna pasitikëjimo santykius tarp þmoniø. Tarptautinë taika ir stabilumas negali bûti grindþiami netikru saugumo jausmu, abipusio sunaikinimo ar visiðko susinaikinimo grësme, paprasèiausiu jëgø pusiausvyros iðlaikymu. [...] Atsiþvelgiant á tai, galutinis tikslas visiðkai panaikinti branduolinius ginklus tampa tiek iððûkiu, tiek ir moraliniu bei humanitariniu imperatyvu. [...] Didëjanti tarpusavio priklausomybë ir globalizacija reiðkia, kad bet koks atsakas á branduoliniø ginklø keliamà grësmæ turi bûti kolektyvinis ir suderintas, grindþiamas tarpusavio pasitikëjimu. Tai galima pasiekti tik per dialogà, nuoðirdþiai orientuotà á bendràjá gërá, o ne á uþslëptø ar konkreèiø interesø gynimà.“ O uþ pinigus, skiriamus ginklams ir kitoms karinëms iðlaidoms, ásteikime Pasaulio fondà, skirtà badui galutinai panaikinti ir skurdþiausioms ðalims vystyti, kad jø gyventojai nesiimtø smurtiniø ar apgaulingø sprendimø ir nebûtø priversti palikti savo ðaliø, ieðkodami oresnio gyvenimo.

[...]