Kalbant apie krikðèionybës vaidmená akademinëje kultûroje, bûtina kalbëti ir apie teologijos vaidmená bei padëtá minëtoje aplinkoje. Universitetas yra ta specifinë laisva ir atvira vieta, kur iðmokstama gyventi ir bûti þmogumi. Dar daugiau - universitetas yra tiesos ieðkojimo ir suradimo vieta, tiesos patikrinimo ir perteikimo kitiems vieta. Visapusiðka ir pilnavertë asmenybë autentiðkai bræsta ir vystosi, esant atvirai tiek vertikaliai - á Dievà, tiek horizontaliai – kitam þmogui. Atvirumas, pagarba ir meilë Dievui pasireiðkia atvirumu, pagarba ir meile þmogui. Popieþius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et Ratio raðo, kad nëra ðiandien visuomenëje svarbesnio dalyko kaip atskleisti þmogui jo galimybes paþinti tiesà ir siekti galutinio egzistencijos tikslo (Fides et Ratio, 102). Jau 1945 metais mokslininkas A. N. Vaithedas savo knygoje Mokslas ir modernus pasaulis raðë, kad jei ásigilintume á tai, kà reiðkia religija þmonijai ir á tai, kà reiðkia mokslas, nebûtø perdëta tvirtinti, kad ateities istorija priklausys nuo mûsø kartos nuostatos ðiø dviejø plotmiø atþvilgiu (Whitehead, A. N. Process and reality. An Essay in Cosmology, Milano, 1965, p. 208). Ir visiðkai kitokiame kontekste rusø mastytojas P. Florenskis 1937 metais suðaudytas Solovkø salose, tvirtino, kad abi ðios sritys þmogui yra vertingos, bûtinos ir ðventos. Reikia tad ieðkoti naujo bendrumo tarp minëtø srièiø, nes teisingas santykis tarp jø yra bet kokios þmogaus veiklos postulatas, norint þemëje realizuoti Gërá. (Florenskij, P., Ob ponimanije mira, Vesy 1904, nr. 9, p. 34). Teologija, savo pagrindà turinti Apreiðkime - Dievo Þodyje, nes pats Dievas prakalbo þmogaus kalba Jëzuje Kristuje, yra siejama su þmogaus galutinës tiesos ir prasmës ieðkojimu.

Jeigu ðiandien universitetuose kalbant apie tiesà, ypaè humanitariniuose ir pedagogikos moksluose, nebus kalbama apie Dievà ir apie þmogø; apie malonæ ir nuodëmæ; apie mirtá ir amþinà gyvenimà, daugelis svarstymø ir tyrinëjimø apie þmogø ir pasaulá liks neaiðkûs ir netarnaus autentiðkai tiesai, nes meilë ir akademinis tarnavimas þmogui negali nesiremti meile tiesai apie þmogø. Tiesos paþinimas ir meilë tiesai yra tampriai tarpusavyje susijæ. Protas atsiskyræs nuo tikëjimo tampa nekompetentingas nuspræsti apie egzistencinius þmogaus gërio ir blogio klausimus: absoliutus atsiribojimas nuo transcendencijos nuvertina ir nuskurdina bûtá.

Švietëjiðkoje epochoje buvo bandyta iðstumti teologijà kaip mokslà ið universitetø, nors ði disciplina ilgus ðimtmeèius buvo Europos universitetø pagrindinë, vadinama regina scientiarum. Šiandien pasaulyje, þlugus totalitaristiniams reþimams, teologija ir religijos mokslai vël dëstomi valstybiniuose universitetuose. Akademinëje kultûroje jau nebëra prieðpastatomi tikëjimas ir protas, teologija ir tikslieji (eksperimentiniai) mokslai. Toks tvirtinimas nebûtø pilnas nepastebëjus fakto, kad ir pati teologija tapo sudëtingu mokslu, iðgyvenanèiu vidinius prieðtaravimus tarp laisvo bei subjektyvaus tyrinëjimo ir doktrinalinio Baþnyèios mokymo, tarp sistematiniø – teoriniø apmàstymø ir pastoracinio pritaikymo.

Šventasis Tëvas Jonas Paulius II raðo, kad „universitetas, kaip tyrinëjimo ir ugdymo vieta, savo prigimtimi yra paðauktas visapusiðkai gilintis á þmogaus paslaptá“ (plg. Caro, J., Universita ex corde Ecclesiae, Nuntium, 1997, p. 183). Šiandien mokslo pasaulyje neabejojama, kad paslapties dimensija sudaro þmogaus ir pasaulio realybës dalá. Specifinis teologijos uþdavinys yra vis labiau paþinti Dievo, pasaulio ir þmogaus paslaptá Apreiðkimo ðviesoje (sub ratione Dei) ir jà perteikti ðiuolaikiðka kalba mûsø laikmeèiui. Bûtent dël tyrinëjimo objekto specifiðkumo ir paðaukimo tarnauti amþinajai tiesai gimsta savitas teologijos identitetas universitetinëje kultûroje. Þmogaus protas yra pajëgus suvokti realybæ savo vientisume, sujungiant atskiras tiesas su tikrove (Wirklichkeit). Pilna tiesa pasiekiama tada, kada atskiros paþinimo sritys, su savais epistemologiniais ieðkojimo metodais, sujungiamos á bendrà struktûrà. Tai nereiðkia kitø mokslø savito identiteto sumenkinimo, bet prieðingai - padeda atskleisti interdisciplinarinæ tiesà, kas ypaè aktualu tuose moksluose, kurie vis labiau tampa siaurai specializuotais.

Realybë ir tiesa nëra vien tik empirinë, bet ir metafizinë. Teologija, sàlytyje su kitais mokslais, turi iðskirtinæ vietà, nes turi savità ryðá su visos realybës ontologiniu pagrindu, kurá ávardija Dievu, galutinai ir visiems laikams apsireiðkusiu Jëzuje Kristuje. Jeigu ðiandien akademinëse bendruomenëse galima kalbëti apie tiesà daugiskaitoje, bûdingà atskiroms disciplinoms, taip pat galima kalbëti ir apie tiesà vienaskaitoje. Enciklika Fides et Ratio pastebi, jog þmogus turi teisæ paþinti ne fragmentus bet visumà. (Fides et Ratio,  85). Tà visumà ir stengiasi perteikti teologija, suteikdama realybei prasmæ, bei kartu su kitais mokslais suteikia pasaulio ir þmogaus paþinimui integralumo, atskleidþia ne tik realybës fenomenà (graikiðkai phainomenon), bet ir noumenà (graikiðkai nooumenon). Rusø màstytojai V. Solovjovas, P. Florenskis ir S. Bulgakovas manë, kad tiesa savo prigimtimi yra antinomiðka. Tiesa nepasiekiama vien tik racionalaus ir loginio màstymo dëka, nes du gnoseologiniai keliai (intuicija ir árodymas) vieni patys nepasiekia aiðkumo (certitudo). Todël, pasak autoriø, bûtina keisti tyrinëjimo perspektyvà: pereiti nuo racionalaus dogmatizmo prie tiesos ontologinio pagrindo Dievuje. „Trans-loginis“ ir „trans-racionalus“ màstymo modelis ágalina màstyti tikrovæ sub specie aeternitatis, o tokios tikrovës pagrindas bûtent ir yra Dievas (plg. Florenskij, P., La colonna e il fondamento della verita, Rusconi, 1998, p. 195).

Dar daugiau, teologija turi atspindëti ir Baþnyèios mokymà - Magisteriumà bei dalyvauti paèios Baþnyèios misijoje skelbiant Evangelijà. Baþnyèios skelbiamas tikëjimas yra fides quaerens intellectum, jis turi prasiskverbti á þmogaus protà ir ðirdá, bûti apmàstytas, kad bûtø ágyvendinamas. Todël baþnytinis buvimas negali apsiriboti vien kultûrinëmis bei mokslinëmis iniciatyvomis. Jis turi teikti veiksmingà susitikimo su Kristumi galimybæ.

Neretai akademinëje bendruomenëje vyrauja ásitikinimas, kad teologija kaip scientia fidei, o kartu ir filosofija, negali bûti tokio pat lygio mokslas, kaip pavyzdþiui tikslieji-eksperimentiniai mokslai. Juose tiesa surandama ir suvokiama tik tada, kada ámanoma eksperimentiðkai jà patikrinti ir nustatyti ryðá tarp prieþasties ir efekto. Taigi, mokslai, kurie „nepaklûsta“ tokiai metodikai (teologija, metafizika, etika ir kt.), nepriklausytø racionalios tiesos ieðkotojø kategorijai ir to pasëkoje bûtø neprasmingi. Taèiau toks grieþtas mokslo suvokimas nëra pajëgus paaiðkinti visos pasaulio realybës. Kaip jau minëjome ankðèiau, tikrovë ir tiesa nëra vien materiali, bet ir dvasinë, nëra vien empirinë, bet ir metafizinë ir dar daugiau, realybë visados turi ir paslapties dimensijà. Kalbant apie teologijos kaip mokslo sàlyti su kitais mokslais bûtina pabrëþti, kad abi sritys turi turëti bendrà epistemologiná statusà. Mokslinis paþinimas turi prasidëti nuo visapusiðkos kasdieninës tikrovës patirties. Pradedant nuo patyrimo, kiekvienas mokslas nusistato sau objektà, tyrinëjimø ribas ir metodà tiesos paþinimui pasiekti. Po to suformuluojama problema, jos sprendimo hipotezë ir kontroliuojamas hipotezës galiojimas stebint pakankamà kieká bandymø atvejø. Á tokius mokslo rëmus telpa ir teologija, nes domisi ir siekia paþinti visà realybæ, turinèià ryðá su Dievu. Siauràja prasme teologijos santykis su tiksliaisiais mokslais bûtø asimetriðkas, nes pirmoji domisi ir tiksliøjø mokslø pasiekimais, ko negalima pasakyti prieðingai. Taèiau plaèiàja prasme ðiandien abipusis santykis tarp teologijos ir kitø mokslø intensyvëja. Kaip pavyzdá uþtektø paminëti ekologijos keliamas þmonijos ir pasaulio iðgyvenimo problemas ir teologijos tvirtinimus apie pasaulio pabaigà. Bendrø teisingø iðvadø bus pasiekiama tik sugretinus abiejø srièiø rezultatus ir ásiklausius á atskirus jø tvirtinimus. Taigi pilna tiesa pasiekiama bendradarbiaujant atskiriems mokslams.

Prieð apibudindami teologijos epistemologiná statusà verta prisiminti, kad mokslinæ teologinës tiesos sampratà átakojo dvi srovës, vadinamos metafizinëmis; platonizmas, plëtotas ðv. Augustino, ir aristotelizmas, plëtotas ðv. Tomo Akvinieèio. Pirmasis tiesà tapatino su paèiu Dievu. Tikra yra visa tai, kas atitinka Dievà, ontologiná kûrinijos pagrindà. „Nieko labiau uþ tiesà netrokðta þmogaus siela“ - tvirtina mastytojas (Šv. Augustinas, Tractatus in Joann, Roma, 1972, XXVI, 5). „Sukûrei mus Vieðpatie dël savæs ir nenurims mûsø siela, kolei nenurims Tavyje“ (Šv. Augustinas, Confessioni, Roma, 1984, V, 1). Augustinas sieja tiesos ieðkojimà ir su laime - „laimë yra dþiaugtis tiesa“. Šv. Tomas Akvinietis tiesà apibudina kaip adequatio rei ad intellectus, tai yra, tiesà analizuoja loginiu pagrindu: teiginiai yra teisingi arba klaidingi tiek, kiek atitinka faktus. Tiesà suvokia kaip ontologinæ bûtá, kuri savo pirminá pagrindà turi taip pat Dievuje (Tommaso D’Aquino, Summa Theologica, I-IV, New York, 1947, I. qu. XVI. aa.1-8).
Šv. Tomo Akvinieèio klasikinis teologijos apibudinimas kaip mokslo tebëra galiojantis ir ðiandien (Tommaso D’Aquino, 1947, I. qu. I aa.1-10). Terminas „theologia“ jau randamas Aristotelio filosofijoje ir reiðkia bûties metafiziná nagrinëjimà, þvelgiant á jà ið Aukðèiausios Bûties, suvokiamos kaip „causa prima“, perspektyvos. Tokià teologijos sampratà perima ir Šv. Tomas. Teologija plaèiàjà prasme yra Dievo paþinimas per tikëjimà, o siauràjà - racionalus Apreiðkimo aiðkinimas, suprantant Dievà, kaip visos realybës pirmàjà prieþastá. To pasëkoje todël ir pasaulis suvokiamas „sub ratione Dei“.

Taigi, Tomas Akvinietis, analizuodamas teologinës tiesos paþinimo galimybes klausia ar þmogui yra bûtinas toks þinojimas, kuris perþengtø grynojo proto ribas. Þmogus turi transcendentiná tikslà – amþinàjá gyvenimà, perþengiantá jo egzistencijà, paþinimà bei galimybes, todël þmogui reikia „dieviðkos ðviesos“, kuri parodytø teisingà kelià á tà tiesà. Be Apreiðkimo vienas þmogus negalëtø pilnai paþinti Dievo, pasaulio ir paèio savæs paslapties. Todël Tomas Akvinietis prieina prie svarbios iðvados: mokslas niekados nëra tikslas pats savyje, bet priemonë pasiekti aukðtesná tikslà, bûtent Dievo paþinimà, amþinàjá gyvenimà ir þmogaus, kaip Dievo ásûnio Jëzuje Kristuje, realizavimasi ðioje þemëje. Mokslas yra visados susijæs su þmogaus prasmës bei jo likimo áminimu. Tad tas, kas norëtø matyti þmogø kaip bûtybæ, uþdaryta vien grynojo proto ribose ir gyvenantá trumpà periodà pasaulyje, niekados nepripaþins aukðtesnio paþinimo, perþengianèio proto ribas. Pavyzdþiui Kantas metafizikai neigë bet kokia galimybæ bûti argumentuotai, todël buvo ásitikinæs, kad kalba apie Dievà ir nemirtingumà yra tik grynojo proto postulatas bei moralinis imperatyvas.

Bet ar gali bûti racionalus paþinimas to, kas iðsprûsta uþ intelekto rëmø? Ir vël gi Tomas Akvinietis atsako, kad kiekvienas mokslas turi savo aksiomas, arba pirminius principus. Jø neárodo, bet suponuoja. Teologijos aksiomos yra tikëjimo tiesos (pav. Dievas – Trejybë, Ásikûnijimas, Sukûrimas, Malonë ir t.t.). Jos nëra protu galutinai suvokiamos, bet jam ir neprieðtarauja. Aksiomos tampa aiðkesnëmis per Scientia Dei - Dievo þinojimà. Yra mokslø, pavyzdþiui astronomija, kuri savo pirmines tiesas skolinasi ið matematikos ir fizikos. Kiti mokslai, kaip antai istorija, vël gi savo tiesas semiasi ið gyvenimo faktø. Teologija yra palenkta Dievo þinojimui ir jo Apreiðkimo faktams iðganymo istorijoje. K. Raneris irgi pastebi, kad teologija nëra vien þmoniø sukurtas mokslas, bet yra veikiau ásiklausymas á paties Dievo kalbà (Rahner K., Uditori della parola, Borla, Roma, 1977, p. 34-35). Krikðèioniø teologas negali kalbëti (wort) apie Dievo paslaptá kitaip nei atsiliepdamas (ant-wort) á paties Dievo Apsireiðkimà. Teologas nëra panaðus á Senojo Testamento pranaðus, kurie kalbëjo Dievo vardu, dar nepaþindami ásikûnijusio Dievo veido Jëzuje Kristuje. Krikðèionis kalba apie Dievà, kaip apie þmogumi tapusá amþinàjá Logos, todël, be visiems mokslams bûdingo mokslinio orumo, turi dar ontologiðkai liudyti ðià paslaptá: kada kalba apie Kristø, turi já paliudyti savo gyvenime.

Teologijos kaip mokslo uþdavinys yra protu paþinti (intellectus fidei) Dievo þinojimà, priimtà per tikëjimà, já tyrinëjant ir susisteminant á atskirà doktrinà, arba, kitais þodþiais tariant, akademinë teologija yra paðaukta iðdëstyti moksliðkai atskiros konfesijos (katalikø, protestantø, ortodoksø ir kt.) oficialià tikëjimo doktrinà.
Teologija kaip mokslas turi ðias charakteristikas: