BENEDIKTAS XVI

Þinia 2009 m. Pasaulinës jaunimo dienos proga

„Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10)


Brangûs bièiuliai!

Artimiausià Verbø sekmadiená vyskupijos lygmeniu ðvæsime Pasaulinæ jaunimo dienà. Rengiantis ðiam kasmetiniam ávykiui, su dideliu dëkingumu Vieðpaèiui prisimenu susitikimà Sidnëjuje praëjusiø metø liepà: tai buvo neuþmirðtamas susitikimas, per kurá Šventoji Dvasia atnaujino ið viso pasaulio atvykusiø nesuskaièiuojamø jaunuoliø gyvenimà. Šventinis dþiaugsmas ir dvasinis entuziazmas, patirtas per ðias kelias dienas, iðkalbingai liudijo Kristaus Dvasios artumà. Dabar keliaujame á 2011 m. Madride vyksiantá tarptautiná susirinkimà, kurio tema bus apaðtalo Pauliaus þodþiai: „Ásiðaknijæ ir pasistatydinæ ant Kristaus, tvirti tikëjimu“ (plg. Kol 2, 7). Á pasauliná jaunimo susitikimà kartu þenkime pasirengimo keliu, 2009 m. apmàstydami ðv. Pauliaus pasakymà: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10), o 2010 m. – turtingo jaunuolio klausimà Jëzui: „Gerasis Mokytojau, kà turëèiau daryti, kad laimëèiau amþinàjá gyvenimà“ (Mk 10, 17).

Jaunystë – vilties metas

Sidnëjuje savo dëmesá buvome sutelkæ á tai, kà Šventoji Dvasia sako tikintiesiems ðiandien, pirmiausia jums, brangûs jaunuoliai. Per baigiamàsias ðv. Miðias raginau, kad leistumëte Jai ugdyti jus dieviðkosios meilës ðaukliais, gebanèiais visai þmonijai statydinti viltingà ateitá. Vilties klausimas iðties yra esminis þmogaus gyvenimui ir mûsø kaip krikðèioniø misijai, pirmiausia ðiais laikais. Visi jauèiame vilties poreiká, ne bet kokios, bet, kaip pabrëþiau savo enciklikoje Spe salvi, tvirtos ir patikimos vilties. Jaunystë yra ypatingas vilties metas, nes á ateitá þvelgia su ávairiais lûkesèiais. Kai esame jauni, puoselëjame idealus, svajones ir planus; jaunystë – tai metas, kai subræsta visam gyvenimui esmingi apsisprendimai. Galbût todël bûtent ðiuo gyvenimo laikotarpiu nenumaldomai kyla pamatiniai klausimai: kodël esu þemëje? Kokia gyvenimo prasmë? Koks bus mano gyvenimas? Taip pat: kaip pasiekti laimæ? Kodël egzistuoja kanèia, liga ir mirtis? Kas laukia po mirties? Tokie klausimai tampa primygtiniai, kai susiduriama su, regis, neáveikiamomis kliûtimis – studijø sunkumais, nedarbu, nesupratingumu ðeimoje, suðlubavus draugystei ar poros santarvei, liga ar neágalumu, reikiamø iðtekliø stygiumi dël dabartinës ekonominës ir socialinës krizës. Tada savæs klausiame: kur galëèiau gauti ir kaip galëèiau savo ðirdyje gyvà iðlaikyti vilties liepsnà?

Ieðkant „didelës vilties“

Patyrimas rodo, jog þmogaus dvasios be perstojo ieðkomai vilèiai laiduoti asmeniniø savybiø ir materialiniø gërybiø neuþtenka. Enciklikoje Spe salvi raðiau, jog vien politika, mokslas, technika, ekonomika ir visi kiti materialiniai iðtekliai negali pasiûlyti tos didelës vilties, kurios ieðkome. Tokia viltis „tegali bûti visa aprëpiantis Dievas, galintis dovanoti tai, ko patys neástengiame pasiekti“ (31). Štai kodël vienas pagrindiniø Dievo uþmarðties padariniø yra mûsø visuomenæ þenklinanti krypties netektis, kurios vaisiai yra vienatvë ir smurtas, nepasitenkinimas ir pasitikëjimo praradimas, daþnai galintis sukelti neviltá. Dievo þodis garsiai ir aiðkiai áspëja: „Prakeiktas þmogus, kuris þmonëmis pasitiki ir ieðko stiprybës trapiame þmoguje, kai jo ðirdis nuo Vieðpaties nusigræþia. Toks þmogus – tarsi skurdus tyrø krûmokðnis, be vilties sulaukti ko nors gero“ (Jer 17, 5–6).

Vilties krizë lengviau paveikia jaunàsias kartas. Socialinëje-kultûrinëje aplinkoje, kurioje nëra tikrybiø, vertybiø ar tvirtos atsparos taðkø, jos atsiduria prieðais sunkumus, regis, pranokstanèius jø jëgas. Brangûs jaunieji bièiuliai, galvoje turiu daugybæ gyvenimo suþeistø jûsø amþininkø, daþnai kankinamø asmeninës nebrandos, sàlygotos ðeimos suirimo, tolerantiðko ir liberalaus auklëjimo, neigiamos ir traumuojanèios patirties. Kai kurie – deja, gana nemaþai – tartum neiðvengiamà iðeitá randa atsiribodami, pasiduodami susvetimëjimui, kuris veda á pavojingà bei smurtiná elgesá, priklausomybæ nuo narkotikø ir alkoholio ir daugelá kitø jaunuolio tykanèiø pinkliø. Taèiau net ir tie, kurie, sekdami netikusiais pavyzdþiais, atsiduria sunkioje padëtyje, trokðta tikros meilës ir autentiðkos laimës. Bet kaip skelbti viltá tokiems jaunuoliams? Þinome, kad þmogus save tikrai ágyvendina tik Dieve. Pagrindinë mûsø visø uþduotis yra naujoji evangelizacija, ja siekiama padëti jaunosioms kartoms ið naujo atrasti tikràjá veidà Dievo, kuris yra meilë. Jums, jaunuoliai, ieðkantiems tvirtos vilties, skiriu þodþius, kuriuos ðventasis Paulius iðtarë tuo metu Romoje persekiojamiems krikðèionims: „Vilties Dievas jus, gyvenanèius tikëjimu, tepripildo visokiø dþiaugsmø ir ramybës, kad Šventosios Dvasios galybe bûtumëte pertekæ vilties“ (Rom 15, 13). Per ðiuos pagoniø apaðtalui skirtus jubiliejinius metus jo gimimo dviejø tûkstanèiø metø proga ið jo mokykimës, kaip tapti átikinamais krikðèioniðkosios vilties liudytojais.

Šventasis Paulius – vilties liudytojas

Kai pats paniro á visokiausius sunkumus bei iðbandymus, Paulius paraðë savo iðtikimam mokiniui Timotiejui: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10). Kaip gimë jo viltis? Norëdami á ðá klausimà atsakyti, turime pradëti nuo jo susitikimo su prisikëlusiu Jëzumi kelyje á Damaskà. Tuo metu Paulius buvo jaunuolis kaip ir jûs, kokiø dvideðimties ar dvideðimt penkeriø metø, Mozës ástatymo sekëjas, pasiryþæs visomis priemonëmis kovoti su tais, kuriuos laikë Dievo prieðais (plg. Apd 9, 1). Pakeliui á Damaskà, kur jis keliavo suimti Kristaus sekëjø, buvo apakintas slëpiningos ðviesos ir iðgirdo save ðaukiant vardu: „Nukritæs þemën, jis iðgirdo balsà: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? Jis klausë: Kas tu esi, Vieðpatie? Šis atsakë: Að esu Jëzus, kurá tu persekioji” (Apd 9, 3–5). Po ðio susitikimo Pauliaus gyvenimas ið pagrindø pasikeitë. Jis pasikrikðtijo ir tapo Evangelijos apaðtalu. Kelyje á Damaskà jis buvo viduje perkeistas dieviðkosios Meilës, kurià sutiko Jëzaus Kristaus asmenyje. Vëliau raðys: „Dabar, gyvendamas kûne, gyvenu tikëjimu á Dievo Sûnø, kuris pamilo mane ir paaukojo save uþ mane“ (Gal 2, 20). Ið persekiotojo jis virto liudytoju ir misionieriumi, ásteigë krikðèioniø bendruomenes Maþojoje Azijoje ir Graikijoje, lydimas visokiausiø pavojø nukeliavo tûkstanèius kilometrø ir galiausiai mirë kankinio mirtimi Romoje. Ir visa ið meilës Kristui.

Didþioji viltis – Kristuje

Pauliui viltis yra ne vien idealas ar jausmas, bet gyvas asmuo – Jëzus Kristus, Dievo Sûnus. Giliai persiëmæs ðiuo tikrumu, jis raðo Timotiejui: „Pasitikime gyvuoju Dievu“ (1 Tim 4, 10). Gyvasis Dievas yra prisikëlæs ir pasaulyje esantis Kristus. Jis yra tikroji viltis – Kristus, gyvenantis su mumis ir mumyse, kvieèiantis dalyvauti jo amþinajame gyvenime. Jei nesame vieni, jei jis yra su mumis, negana to, jei jis mûsø dabartis ir ateitis, tai ko tada bijoti? Todël krikðèioniðkoji viltis yra trokðti „dangaus Karalystës ir amþinojo gyvenimo, kaip savo amþinosios laimës“, pasitikint „Kristaus paþadais“ ir remiantis „ne savo jëgomis, bet Šventosios Dvasios malonës pagalba“ (Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1817).

Kelias didþiosios vilties link

Lygiai taip, kaip sutiko jaunàjá Pauliø, Jëzus nori sutikti kiekvienà ið jûsø, brangûs jaunuoliai. Taip, pirma negu mes pajuntame toká troðkimà, tokio susitikimo jau karðtai trokðta Jëzus Kristus. Kai kurie ið jûsø gali manæs paklausti: o kaip að galiu já ðiandien sutikti? Ar, veikiau, kokiu bûdu jis prie manæs artinasi? Baþnyèia moko, kad troðkimas sutikti Vieðpatá jau yra jo malonës vaisius. Savo tikëjimà reikðdami malda, já sutinkame net tamsoje, nes jis mums save siûlo. Iðtverminga malda atveria ðirdá, kad galëtume já priimti. Šventasis Augustinas aiðkina: „Mûsø Vieðpats Dievas nori, kad mûsø troðkimas reikðtøsi malda, mums per tai tampant gebanèiais priimti tai, kà jis ruoðiasi mums duoti“ (Laiðkas 130, 8,17). Malda yra Dvasios dovana, paverèianti mus vilties vyrais ir moterimis, ir mûsø malda laiko pasaulá atvirà Dievui (plg. Spe salvi, 34).

Suteikite savo gyvenime erdvës maldai! Melstis vienumoje yra gerai, nors dar graþiau ir vaisingiau bûtø melstis drauge, nes Vieðpats laidavo, jog bûsiàs ten, kur du ar trys bûsià susirinkæ jo vardu (plg. Mt 18, 20). Su juo susipaþinti galima daugybe bûdø: yra patirèiø, grupiø ir sàjûdþiø, susitikimø ir kursø, padedanèiø mokytis melstis ir augti tikëjimo patirtimi. Ásitraukite á savo parapijø liturgijà ir soèiai bûsite pamaitinti Dievo þodþio ir veiklaus dalyvavimo sakramentuose. Kaip þinote, kiekvieno tikinèiojo ir kiekvienos krikðèioniø bendruomenës gyvenimo ir misijos virðûnë ir centras yra Eucharistija, iðganymo sakramentas, kuriame yra Kristus, atiduodantis savo Kûnà ir Kraujà kaip amþinojo gyvenimo dvasiná maistà. Koks neapsakomas slëpinys! Bûtent ið Eucharistijos gimsta ir auga Baþnyèia, ta didelë krikðèioniø ðeima, á kurià ástojame per Krikðtà ir kurioje nuolatos esame atnaujinami per Sutaikinimo sakramentà. Pakrikðtytieji per Sutvirtinimo sakramentà sutvirtinami Šventosios Dvasios, idant gyventø kaip autentiðki Kristaus bièiuliai ir liudytojai. Šventimø ir Santuokos sakramentai ágalina juos atlikti savo apaðtaliðkas uþduotis Baþnyèioje ir pasaulyje. Galiausiai Ligoniø sakramentas leidþia patirti dieviðkàjà paguodà sergant ir kenèiant.

Gyventi, kaip reikalauja krikðèioniðkoji viltis

Jei maitinsitës Kristumi, brangûs jaunuoliai, ir gyvensite paniræ á já kaip apaðtalas Paulius, jûs negalësite apie já nekalbëti ir neskatinti savo draugø ir amþininkø já paþinti bei pamilti. Bûkite iðtikimi mokiniai ir tada gebësite padëti ugdyti meilës sklidinas krikðèioniø bendruomenes, kokios apraðytos Apaðtalø darbuose. Baþnyèia tikisi jus prisidësiant prie ðios reiklios misijos: teneatima ið jûsø ryþto pasitaikantys sunkumai ir iðbandymai. Bûkite kantrûs ir iðtvermingi, taip áveikdami prigimtà jaunatviðkà tendencijà skubëti ir norëti viskà gauti iðkart.

Brangûs bièiuliai, sekite Pauliaus pavyzdþiu ir liudykite prisikëlusá Kristø! Supaþindinkite su Kristumi savo bendraamþius ir suaugusiuosius, tuos, kurie ieðko „didelës vilties“, galinèios suteikti jø gyvenimui prasmæ. Jei Jëzus tapo jûsø viltimi, perteikite jà kitiems savo dþiaugsmu bei savo dvasinëmis, apaðtaliðkomis ir socialinëmis pastangomis. Leiskite, kad jumyse gyventø Kristus, ir sudëjæ visà savo tikëjimà ir pasitikëjimà á já skleiskite ðià viltá aplink save. Rinkitës tai, kas rodytø jûsø tikëjimà. Parodykite, kad suprantate pinigø, medþiaginiø gërybiø, karjeros ir sëkmës garbinimo pinkles, ir nepasiduokite tokioms klaidingoms iliuzijoms. Nenusileiskite savanaudiðkumo logikai, bet puoselëkite artimo meilæ ir stenkitës savo þmogiðkaisiais talentais bei profesiniais gebëjimais tarnauti bendrajam gëriui ir tiesai, visada pasirengæ „átikinamai atsakyti kiekvienam klausianèiam apie jumyse gyvenanèià viltá“ (1 Pt 3, 15). Tikri krikðèionys niekada neliûdi, net ir bûdami priversti pakelti visokiausius iðbandymus, nes jø dþiaugsmo ir ramybës paslaptis yra Jëzaus artumas.

Marija – vilties Motina

Šio apaðtaliðko gyvenimo pavyzdys tebûna ðventasis Paulius, jëgø savo pastovaus tikëjimo bei vilties gyvenimui sëmæsis ið Abraomo pavyzdþio; Laiðke romieèiams jis taip apie já paraðë: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikëjo viltimi, jog tapsiàs daugelio tautø tëvu“ (Rom 4, 18). Sekdami vilties þmoniø – kiekvieno amþiaus pranaðø ir ðventøjø – pëdomis, nepaliaujamai þengiame Karalystës ágyvendinimo link ir ðiame dvasiniame kelyje esame lydimi Mergelës Marijos, Vilties Þvaigþdës. Ji, kuri ákûnijo Izraelio viltá, dovanojo pasauliui Iðganytojà ir iðliko kupina tvirtos vilties kryþiaus papëdëje, yra mûsø pavyzdys ir paspirtis. Marija pirmiausia uþtaria mus ir per mûsø iðbandymo tamsà veda á spindinèià susitikimo su prisikëlusiu Kristumi auðrà. Šià þinià, brangûs bièiuliai, norëèiau uþbaigti graþia ir gerai þinoma ðventojo Bernardo malda, kurià jam ákvëpë vienas ið Marijos titulø – Stella maris, Jûros Þvaigþdë: „Tu, kuris tarp nuolatiniø ðio gyvenimo pervartø esi daþniau audrø blaðkomas, negu stovi ant tvirtos þemës, nenugræþk akiø nuo ðios ðviesios Þvaigþdës, jei nenori bûti paskandintas ðniokðèianèiø bangø. Jei pakyla pagundø vëjai, jei krenti tarp sielvarto uolø, paþvelk á Þvaigþdæ, ðaukis Marijos… Uþkluptas pavojø, nelaimiø, keblumø, galvok apie Marijà, ðaukis Marijos… Sekdamas ja, niekada nepaklysi; melsdamas jos pagalbos, niekada nepasiduosi nevilèiai; galvodamas apie jà, niekados neápulsi á klaidà; jos globojamas, niekada neklaidþiosi; jos saugomas, nebijosi; jos vedamas, nepailsi; jos padedamas, saugiai pasieksi uostà” (Homilija Mergelës Motinos garbei, 2, 17).

Marija, Jûros Þvaigþde, meldþiame tave, vesk viso pasaulio jaunuolius á susitikimà su savo dieviðkuoju Sûnumi Jëzumi ir bûk jø iðtikimybës Evangelijai ir vilties dangiðkoji sergëtoja.

Mieli bièiuliai, bûkite tikri, jog kasdien jus visus prisimenu savo maldose. Nuoðirdþiai laiminu jus ir visus, kurie jums brangûs.

Vatikanas, 2009 m. vasario 22 d.

BENEDIKTAS PP. XVI

__________________________________

Vertë „Baþnyèios þinios“