Benediktas XVI

Þmogus yra daug daugiau negu genetinës informacijos kombinacija

Iðtrauka ið kalbos Popieþiðkosios gyvybës akademijos visuotinio susirinkimo nariams

2009 m. vasario 21 d.

<…> Nuo tada, kai XIX a. viduryje augustinø abatas Mendelis atrado tam tikrø poþymiø paveldëjimo dësnius ir padëjo pagrindus genetikai, ðis mokslas padarë didþiulæ paþangà, stengdamasis suprasti, kas yra biologinës informacijos pagrindas ir kas lemia gyvos bûtybës vystymàsi. Dël ðios prieþasties ðiuolaikinë genetika uþima iðkilià vietà tarp biologiniø disciplinø, prisidëjusiø prie stebëtinos gausos þiniø apie neregimà þmogaus kûno architektûrà ir jo daugialypæ veiklà lemianèius làstelinius bei molekulinius procesus. Mokslas ðiandien jau yra atradæs ávairius paslëptus þmogaus psichologijos mechanizmus, su kai kuriø paveldimø genetiniø defektø atsiradimu susijusius procesus, taip pat kodël kai kuriems þmonëms gresia didesnis pavojus susirgti tam tikromis ligomis. Tokios þinios – nesuskaièiuojamø mokslininkø proto bei pastangø vaisius – leidþia ne tik lengviau, veiksmingiau ir anksèiau diagnozuoti genetines ligas, bet ir plëtoti terapijà ligoniø kanèioms suðvelninti ir kai kuriais atvejais net gràþinti jiems viltá pasveikti. Nuo tada, kai tapo þinoma viso þmogiðkojo genomo seka, genetiniø tyrimø objektu taip pat tapo skirtumai tarp pavieniø þmoniø ir tarp ávairiø gyventojø grupiø, ir tai þada naujø laimëjimø.

Tyrimø aplinka ðiandien lieka labai atvira, ir kasdien atsiveria dar didele dalimi neiðtirti nauji horizontai. Mokslininkø pastangos ðiose tokiose máslingose ir vertingose srityse ypatingu bûdu palaikytinos; todël ávairiø mokslø tarpusavio bendradarbiavimas visada yra bûtina paspirtis siekiant vienu metu ir veiksmingø, ir autentiðkà paþangà visai þmonijai laiduojanèiø vaisiø. Toks tarpusavio papildomumas padeda iðvengti paplitusio genetinio redukcionizmo, linkstanèio þmogaus asmená tapatinti vien su genetine informacija bei jos sàveika su aplinka. Reikia pabrëþti, kad þmogus nëra vien tik tai, kas sudaro jo kûnà: jis turi màstymo galià – màstymo, visada siekianèio suþinoti tiesà apie patá save ir pasaulá. Tai primena didþiojo màstytojo, kuris kartu buvo ir puikus mokslininkas, Blaise’o Pascalio reikðmingus þodþius: „Þmogus tëra nendrë, silpniausia gamtoje, bet jis yra màstanti nendrë. Visatai nereikia ginkluotis, kad já sutraiðkytø; jam nuþudyti uþtenka garø, vandens laðø. Taèiau net jei visata já ir sutraiðkytø, þmogus vis dëlto yra iðkilesnis negu tai, kas nuþudo, nes jis juk þino, kad mirðta ir kokia galingesnë uþ já yra visata. Visata apie tai nieko neþino“ (Mintys, 347).

Vadinasi, kiekvienas þmogus yra daug daugiau negu nepakartojama tëvø perduodamos genetinës informacijos kombinacija. Þmogaus pradëjimo niekada nevalia susiaurinti iki þmogaus giminës naujo individo paprasèiausios reprodukcijos, kaip yra kokio nors gyvûno atveju. Kiekvieno þmogaus atëjimas á pasaulá visada yra naujas sukûrimas. „Juk tu mano ðirdá sukûrei, uþmezgei mane motinos ásèiose… Mano iðvaizda tau buvo þinoma, kai buvau slapta kuriamas“ (Ps 139, 13. 15). Tad, norëdama ásiskverbti á þmogaus gyvybës slëpiná, në viena mokslinë disciplina neturëtø izoliuotis bei apsimesti, jog tik ji gali tarti paskutiná þodá. Prieðingai, bûtina suvokti bendrà paðaukimà siekti tiesos, nepaisant kiekvieno mokslo skirtingos metodologijos ir kitokio turinio.

Jûsø susirinkimas nagrinëja ne tik genetikai kylanèius didþiuosius iððûkius, bet ir grësmes, kurias kelia eugenika, tikrai nenauja praktika, praeityje atvedusi prie negirdëtø tikros diskriminacijos bei smurto formø. Nepritarimas eugenikai – taip smurtingai taikytos vieno reþimo arba iðplaukianèios ið neapykantos kokiai nors tautai ar gyventojø grupei – taip giliai ástrigo á sàþinæ, kad kaip pareiga atsirado Visuotinëje þmogaus teisiø deklaracijoje. Nepaisant to, dar ir mûsø dienomis pasitaiko nerimà kelianèiø ðios atmestinos praktikos ávairialypiø apraiðkø. Galvà kelia ne eugeninës ir rasistinës ideologijos, praeityje þeminusios þmogø bei sukëlusios baisiø kanèiø, bet tylomis ásigauna màstysena, linkusi pateisinti kitoká poþiûrá á gyvybæ ir þmogaus kilnumà – sampratà, pagrástà savo norais bei individualia teise. Taigi linkstama gebëjimui veikti, naðumui, tobulumui ir fiziniam groþiui teikti pirmenybæ kitø, nekilniais laikomø gyvybës matmenø atþvilgiu. Taip silpninama pagarba, rodytina kiekvienam þmogui net ir vystymosi sutrikimø ar gyvenimo eigoje prasiverþti galinèios genetikos ligos atveju, o tokie vaikai nuo jø pradëjimo momento diskriminuojami.

Bûtina ið naujo patvirtinti, jog bet kurios valdþios vykdoma asmenø, tautø ar etniniø grupiø diskriminacija dël skirtumø, kildinamø ið faktiniø ar numanomø genetiniø veiksniø, yra pasikësinimas á visà þmonijà. Privalu primygtinai pabrëþti kiekvieno þmogaus vienodà kilnumà, iðplaukiantá ið to, kad jis pradëjo gyventi. Biologinë, psichinë, kultûrinë raida ar sveikatos bûklë niekada neturi tapti diskriminuojanèiu elementu. Prieðingai, bûtina stiprinti priëmimo ir meilës kultûrà, konkreèiai liudijanèià solidarumà su kenèianèiaisiais ir ðalinanèià kliûtis, kuriø visuomenë daþnai sudaro diskriminuodama neágaliuosius ir serganèiuosius ar, kas dar blogiau, abstraktaus sveikatos ir fizinio tobulumo idealo vardu griebdamasi atrankos ar atmesdama gyvybæ. Jei þmogus nuo savo ankstyviausiø vystymosi stadijø susiaurinamas iki eksperimentiniø manipuliacijø objekto, tai ðitai reiðkia, kad biomedicinos technologijos pasidavë stipresniojo savivalei. Pasitikëjimas mokslu neturi leisti uþmirðti etikos primato, kai rizikuojama þmogaus gyvybe. <…>

_______________________________________

„Baþnyèios þiniø“ vertimas