Iðtraukos ið Katalikø interneto tarnybos rengiamos spaudai knygos 
„JËZUS. Tikëjimas, faktai“

C. P. THIEDE*

Jëzus ir treèioji diena. Prisikëlimas ir jo padariniai

<…> Dabar jau þinome, kad Lukas þinojo, kà raðàs, ir kad Emausas ið tikrøjø egzistavo. Norëdami suþinoti daugiau, turime mesti dar vienà þvilgsná á archeologinius radinius. Šios knygos autorius gali pasidalyti þiniomis apie tai kaip tiesioginis stebëtojas, nes yra nuo 2001 m. vykdomø Emauso-Kolonijos netoli Mocos kasinëjimø vienas ið vadovø. Bazelio Teologijos nevalstybinës aukðtosios mokyklos [Staatsunabhängige Theologische Hochschule (STH) Basel] ir Izraelio Antikos tyrimø ástaigos Jeruzalëje bendromis pajëgomis vykdomais tæstiniais kasinëjimais tiriama gyvenvietës ðioje teritorijoje plëtra ir uþtaisomos archeologijos spragos. <…>

<…> Pradëjæ naujus kasinëjimus 2001 m. vasarà, keturiø metrø gylyje nuo ðiandienio þemës pavirðiaus pasiekëme I a. sluoksná. Greta lauktinø romënø stogo èerpiø ir nesuskaièiuojamø Bizantijos epochos bei ankstyvojo islamo laikotarpio (VII–VIII a.) nedideliø radiniø, dëmesio verti paskiri ir ið dalies vis dar tarpusavyje sukibæ spalvoti mozaikos akmenys; jie leidþia tikëtis, kad netrukus bus rasta didesnë, galbût paþeista mozaika. Taèiau svarbesni antrosios ðventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radiniai, tarp jø – àsoèio fragmentas su hebrajiðku áraðu. Neuþbëgdami uþ akiø oficialiai publikacijai, èia tik paminësime, jog raðysenà Izraelio Antikos tyrimø ástaigos epigrafikos specialistai vieningai priskiria Erodo epochai. Prieð akis turime vardo pabaigà, dvi sveikas hebrajø raides – memà ir ainà. Vilioja galimybë èia rekonstruoti asmenvardá Šema, nes tai ávairiø Senojo Testamento asmenø, tarp jø ir vieno ið Benjamino kilties (1 Met 8, 13), vardas. Kadangi Mocos teritorija nuo seno laikyta Benjamino giminës paveldu (Joz 18, 26), tai nesukeltø nuostabos. Deja, galutinio tikrumo èia niekada nepavyks pasiekti dël radinio fragmentiðkumo. Iki galo dar nenuvalyta ir nenustatytos tapatybës tebëra þydø moneta ið laikotarpio iki romënø uþdraudimo kaldinti þydø (su hebrajiðkais ir aramëjiðkais áraðais) monetas ( t. y. iki 37 po Kr. ). Be to, ðalia aptikome vienà Marko Aurelijaus ir vienà imperatoriaus Justiniano I monetà; jos liudija gyvenvietës ðioje vietovëje tæstinumà. Taèiau svarbiausia, kad visai neseniai á dienos ðviesà iðniro didelio akmeninio indo „þydø apsiplovimams“ (plg. Jn 2, 6) fragmentas ið laikotarpio iki 70 m. po Kr. Vadinasi, iki Vespasiano laikø, Emauso epochoje, èia gyveno pamaldûs, tikëjimà praktikuojantys þydai.

Visø ligðioliniø antrosios ðventyklos laikotarpio pabaigos keramikos radiniø pobûdis nerodo, kad gyvenvietës þmonës bûtø neturtingi. Èia gyventa pasiturinèiai. Luko evangelijoje kalbant apie kaimà, o Morkaus evangelijos pabaigoje – apie „kelià á kaimà“, galvoje veikiausiai turimi ne ûkininkai ir tarnai, bet þmonës, sàmoningai nenorëjæ gyventi mieste. Tam neprieðtarauja në tai, kad èia bûta þemës ûkio, augintos vynuogës ir gamintas alyvø aliejus. Solidþiai pagamintos to laikotarpio stogo èerpës irgi leidþia spëti, jog èia gyventa ne lûðnose. Labai atsargiai galima tarti, kad Emauso kaime iki Vespasiano veteranø kolonijos ásteigimo gyveno þmonës, kuriuos ðiandien apibûdintume kaip „neblogai uþdirbanèius“. Tad galbût Emauso þydai ar bent kai kurie jø veikiau buvo pasiturintys jeruzalieèiai, ðalia tekanèio vandens, ðaltiniø ir ðuliniø, medþiø pavësyje, pasistatydinæ savaitgalio namus ar, trokðdami pabëgti nuo Jeruzalës ankðtumos, apskritai ten gyvenæ, kol 70 m. po Kr. juos iðvarë romënai. Atrodo, jog ðios gyvenvietës teritorija tarp terasø ir kelio, aukðèiau ir þemiau Nahal Soreko, visada buvo mëgstama þmoniø, galëjusiø sau leisti gyventi ne Jeruzalëje, kuri, ypaè ðvenèiø dienomis, á miestà suplûdus ðimtams tûkstanèiø þmoniø, ne visada laiduodavo ramaus gyvenimo kokybæ. <…>

<…> Negalëdami uþbëgti uþ akiø kitiems kasinëjimø rezultatams, dabar atsargiai galime klausti, ar Kleopas, kurá Juozapo broliu ir per tai Jëzaus dëde pavertë tik vëlesnë krikðèioniðkoji tradicija, nebus priklausæs turtingesniems, iki Velykø sekmadienio nuviltiems Jëzaus sekëjams ir ar ne èia glûdi Jëzaus pasirodymo jam reikðmë visos iðganymo istorijos lygmeniu. Šiaip ar taip, krinta á akis, kad tik Lukas pasakoja apie ðá ávyká, negana to, tik apie já vienà. Tiesa, dþiaugsmo kupini Jeruzalës krikðèionys gráþusiems ið Emauso mokiniams dar nespëjus papasakoti apie savo iðgyvenimà sako, jog Jëzus pasirodæs Simonui Petrui, bet iðsamiau apie tai nieko nepraneðama. Visas nepadalytas Luko dëmesys skirtas pasirodymui kelyje á Emausà. Ar negalëjo bûti taip, kad tuo jis norëjo kaþkà pasakyti bûtent dedikacijos adresatui Teofiliui? Á ðá Teofilá kreipiamasi kaip á kratistos („garbingàjá“), kaip á „ekscelencijà“. Toká kreipiná Lukas taiko tik aukðto rango romënams. Taip jis vadina prokuratorius – Festà ir Feliksà. Teofilis, regis, yra aukðtas, átakingas, pasiturintis valdininkas, bet ne pirmas toks, nes kelyje á Gazà Pilypas atverèia ir pakrikðtija Etiopijos karalienës (Kandakës) dvariðká, ir ne vienintelis átikëjæs aukðtà padëtá uþimantis vyras; dar minëtinas Kipro prokonsulas Sergijus Paulius (Apd 13, 6–12) ir Korinto edilas Erastas, kurio tarnyba paliudyta viename lotyniðkame áraðe (ir kurá Paulius Laiðke romieèiams 16, 23 graikiðkai vadina oikonomos, uþ ûkinius bei finansinius klausimus atsakingu miesto valdytoju). Šiaip ar taip, Teofilis yra vienas átakingø, gerà tarnybà turinèiø asmenybiø, gyvenusiø ankstyviausiu krikðèionybës laikotarpiu. Jei dabar kelyje á Emausà Jëzus pasirodo dviem, kaip atrodo ið nedideliø archeologiniø radiniø, pasiturintiems þydams, keliaujantiems á savo vilas priemiestyje, Lukui raðant ir Teofiliui skaitant tebegyvuojanèiame ir nenusavintame romënø, tai ðis Teofilis galëjo suprasti þinià taip, kad prisikëlæs Jëzus skirtas ne „tik“ vargðams, á pakraðtá nustumtiesiems, anuo metu juridiðkai nevisateisëms moterims, bet ir átakingiesiems, galingiesiems, tokiems, kuriems viskas gerai klojasi. Teofilis tada bûtø pasijutæs tiesiogiai uþkalbintas. Negana to, jis taip pat bûtø supratæs, jog gyvenimas be rûpesèiø – ne privilegija, bet atsakomybë, pareiga savo átakà ir galimybes panaudoti krikðèioniðkajam tikëjimui skleisti. Kad ir kaip ten bûtø, atrodo, jog tai pasiteisino, nes jis neprieðtaravo, kad jam bûtø dedikuota ir kita Luko knyga – Apaðtalø darbai.

Suvokti, jog pasakojimo apie prisikëlimà ðalutinës aplinkybës, kad ir kokios jos bûtø, tikrai ne legendinës, padeda dar vienas pastebëjimas. Ádëmûs Luko teksto skaitytojai visada klausdavo savæs, kodël tiedu mokiniai nepaþino ðalia einanèiojo. „Jø akys buvo sulaikytos“9 , – paaiðkina Lukas. Kà tai reiðkia, galima suprasti trejopai, ir ðie supratimo bûdai vienas kito nepaneigia. Didþiuma tikinèiø skaitytojø sakiná tradiciðkai supranta visiðkai tiesiogiai: Kleopas ir jo palydovas turëjæ Jëzø paþinti tik savo namuose Emause ið to, kaip jis jø akivaizdoje lauþë duonà. Anksèiau jo atpaþinti jie neturëjæ, ir tai reiðkia, kad laiko momentà yra nustaèiusi Dievo valia. Galima taip ir palikti, nes þvelgiant ið tikëjimo perspektyvos, èia nieko nëra klaidinga. Vis dëlto lieka klausimas, kas bûtent jiems sutrukdë paþinti. Bûta kaþko, kas juos sulaikë nuo atpaþinimo tol, kol Jëzus pasirinktu laiko momentu padarë bûdingà judesá. Taip akiratyje atsiduria visiems Prisikëlusiojo pasirodymams galiojantys dalykai. Juk be jokios iðimties Jëzaus neatpaþásta net lydëjusieji já kelerius metus. Atpaþinti visada padeda tik koks nors judesys ar gestas. Mums tai atrodo máslinga, tuo tarpu Jëzaus aplinkos tikintiems þydams tai buvo savaime suprantamas dalykas, nes kas tikëjo kûno prisikëlimà – o tokio tikëjimo laikësi visi þydai, iðskyrus sadukiejus, – tas vadovavosi Ez 37, 1–14, iðsamiausia ið visø pranaðysèiø apie prisikëlimà. Èia pasakojama apie mirusiøjø laukà ir iðdþiûvusius kaulus, kuriems prisikëlimo dienà Dievas duos naujas sausgysles, uþdës naujus raumenis ir aptrauks nauja oda. Panaðiai kalba Izaijas (26, 19) ir Danielius (12, 2), tokio pat ásitikinimo, kaip matëme ankstesniame skyriuje, laikosi Kumrano pamaldieji (ritinio fragmentas 4Q521). Danieliaus knygà ir Kumrano tekstà laiko poþiûriu skiria dar viena knyga – Makabiejø antra knyga, átraukta á hebrajiðkos Biblijos graikiðkà variantà Septuagintà. 7 skyriuje kankinamos mirties akimirkà iðreiðkiamas tikrumas kûno prisikëlimu: „Jis [Dievas] ið savo gailestingumo vël duos jums gyvastá ir gyvybës alsavimà, nes dabar jûs uþmirðtate save dël jo Ástatymo“.

Tikintys þydai laukë ðio prisikëlimo laikø pabaigoje. Jëzus buvo vienintelis þydas, uþbëgæs ðiam ávykiui uþ akiø. Tai irgi reikëjo pirmiausia suvokti. Taèiau ið principo þydams buvo aiðku, kad prisikëlusio asmens neámanoma atpaþinti. Senø kaulø nematyti, o nauja oda ant naujø raumenø reiðkia, kad naujasis kûnas iðoriðkai netapatus senajam. Iðganymo istorijos tiesà (prisikëlusysis gali bûti atpaþintas tik tada, kai pats to nori) lydi pranaðø tiesa, kad jis negali bûti atpaþintas, nes jo iðorë, pasak Ez 37, 6, pasikeitë, vadinasi, tikintys þydai negali në tikëtis atpaþinti já pasikeitusiame kûniðkume. Taèiau neáprasti Luko þodþiai „jø akys buvo sulaikytos“ vis tiek iki galo neaiðkûs. Èia á pagalbà ateina treèias lygmuo – archeologinis topografinis. Kadangi dabar þinome, kur yra Luko evangelijos Emausas, kelionæ á ten galima rekonstruoti pagal laiko matmená. Abu mokiniai ir Nepaþástamasis tikslà pasiekia vakarëjant. Kitaip tariant, saulë dar ne visiðkai nusileidusi. Balandþio 9-àjà – istoriðkai apskaièiuojamà prisikëlimo dienà – iðëjus ið Jeruzalës tokiu laiku, kad maþdaug po pusantros valandos prieð pat saulës nusileidimà atvyktum á Emausà, geras devyniasdeðimt minuèiø tenka eiti á akis plieskiant besileidþianèiai saulei. Epochoje be saulës akiniø tai reiðkia, kad abiejø akys „buvo sulaikytos“, t. y. nukreiptos þemyn, á kelià, antraip besileidþianti saulë bûtø juos apakinusi. Tuo galima ásitikinti paèiam beveik bet kuriuo metø laiku, pasirinkus tam tikrà saulës padëtá. Kelio kryptis ir dienos metas trukdë mokiniams ásiþiûrëti á bendrakeleivio veidà, nes, pakëlus akis, akintø saulë, o kiekviena figûra ðalia daugiø daugiausia atrodytø kaip pusiau tamsus pavidalas. Þvilgsnis á ðonà, pakankamai ilgas, kad akys galëtø fokusuotis, nelygiame kelyje neiðvengiamai bûtø baigæsis kluptelëjimu ir parkritimu. Luko pateiktame tiesioginio liudytojo pasakojime uþfiksuotas tam tikram metø laikui ir dienos metui bûdingas reiðkinys: „akys sulaikytos“, ir jie negali nieko áþiûrëti, iðskyrus kelià. Visa tai – istorinës aplinkybës. Vis dëlto Lukas pabrëþia, jog esmingai svarbu buvo ir dar kai kas – duonos lauþymas kaip Jëzaus pasirinktas atpaþinimo akimirksnis.

Juk þydai, t. y. visi trys veikiantieji asmenys, taip pat autorius ir diduma pirmøjø skaitytojø, tarp kuriø, þinoma, buvo ir su Biblija susipaþinusiø neþydø, labai gerai þinojo, jog visa tai remiasi Ezechielio pranaðyste: naujasis kûnas – ne senasis, todël jo neámanoma atpaþinti. Tai suvokæ, lengviau suprasime ir kità ið pirmo þvilgsnio máslingà Prisikëlusiojo pasirodymà, per kurá Tomas, iðgarsëjæs kaip „netikintis“, nors ið tikrøjø buvo tik skeptiðkai abejojantis, átiki ne dël to, kad palieèia Jëzaus þaidas – kas ádëmiai skaitë Jn 20, 27–28 tekstà, tas þino, jog jis to nedaro, – bet dël to, kad pamato jas, nes, anot þydø prisikëlimo tikëjimo, naujasis kûnas yra visiðkai ðvarus, neslegiamas jokiø senojo gyvenimo pëdsakø ir naðtø. Bûtent todël iki iðkilmingo antrojo grynø kaulø palaidojimo kaulø urnose – osuarijuose, kuriø pastaruoju metu vël vis daugiau randama, bûdavo laukiama, kol visi kûno audiniai ið tikrøjø suirs. Taèiau naujà Prisikëlusiojo kûnà aiðkiai tebeþenklina nukryþiavimo pëdsakai, kuriø, tiesà sakant, jau nebeturëtø bûti. Tà akimirkà Tomas suvokia, kad Prisikëlusysis vis dar tebëra ir Nukryþiuotasis. Šis suvokimas já sukreèia ir átikina, todël jis ir suðunka: „Mano Vieðpats ir mano Dievas!“

Ið principo aiðku viena, kad prisikëlimo reiðkiniai nëra nei regëjimai, nei haliucinacijos. Tai realûs, paliudyti ávykiai, ir nors vis dar mëginama juos aiðkinti, kaip mokiniø, kuriø „reikalas“ turëjo kaþkaip tæstis, projekcijas, taip elgtis nevalia. Visiðkai netekæ vilties ir pajuokai bei paniekai iðstatyti mokiniai, nuvilti Jëzaus taip karèiai, kad net palikæ já laidoti aristokratams ið tolesnio sekëjø bûrio, nebûtø ástengæ, kaip baronas Miunhauzenas, uþ plaukø kuokðto iðtraukti savæs ið pelkës. To pasitaiko kai kuriø Biblijos kritikø pasakose ir fantazijø pasaulyje, taèiau to negalëjo bûti Jëzaus laikø realiame þydø pasaulyje. Jëzus buvo nubaustas mirtimi kaip nusikaltëlis, jam galiojo Toros nuosprendis (Ást 21, 22–23): „Jei þmogus bus padaræs nusikaltimà, vertà mirties bausmës, ir, bausmæ ávykdþius, pakabinsi jo lavonà ant medþio, kûnas neturi likti ant medþio visà naktá. Palaidosi já tà paèià dienà, nes tas, kas kabo ant medþio, yra Dievo prakeiktas. Tu neturi terðti þemës, kurià Vieðpats, tavo Dievas, duoda tau paveldëti“. To akivaizdoje në vienas ið Jëzaus buvusiø ar dar iðlikusiø sekëjø, kà jau kalbëti apie prieðininkus ir skeptikus, në sekundei nebûtø galëjæs paleisti á pasaulá dirbtinai suræstos pasakos apie kûno prisikëlimà, jei nieko panaðaus nebûtø buvæ. Diletantai psichologai, laikantys toká pramanà ámanomu, þinoma, gali save iðstatyti pajuokai, taèiau nei þydø tikëjimo bei teisës aplinkoje, nei kritiniame istoriografijos forume tai neásivaizduojama.

O juk skirti sugebëta. Kas yra regëjimas, þinota jau ið 1 Sam 28, 3–5. Ten karalius Saulius praðo vëles iððaukianèià moterá ið En Doro (kai kuriuose tekstuose vadinamà En Doro ragana) iðkviesti Samuelio dvasià. Ši nusako Samuelio iðvaizdà kaip seno, skraiste apsigaubusio þmogaus. Tai neabejotinas regëjimas, kurio nei Saulius, nei moteris negalëtø supainioti su kûno prisikëlimu ið numirusiø. Jëzaus darbai irgi buvo ne prikëlimo stebuklai, bet tik atgaivinimai, nes jaunuolis ið Naino, Jayro duktë, Lozorius – visi jie turëjo vëliau numirti, kaip jau anksèiau Elijo atgaivintasis naðlës ið Sareptos sûnus (1 Kar 17, 17–24) ir Eliziejaus gràþintasis á gyvenimà ðunemietës sûnus (2 Kar 4, 32–37). Tuo tarpu prisikëlimas buvo ir yra galutinis aktas, po kurio nebëra naujos þemiðkos mirties. Jëzaus prieðininkus ir sekëjus labai tiksliai skirti ágalindavo ir nebiblinë Antikos literatûra. Herodotas, raðæs V a. pr. Kr. ir Antikos istoriografijai padaræs ilgalaiká poveiká, Istorijose (4, 14–15) pasakoja apie vienà dingusá vyrà. Manyta, kad jis miræs. Taèiau vienas sako kà tik já matæs ir su juo kalbëjæsis. Po penkeriø metø mirusysis, ar laikomas mirusiuoju, vël pasirodo (nors tiksliai to neþinota), bet paskui pradingsta ir ið naujo iðdygsta kitoje vietovëje dar po 240 metø. Šia patrauklia istorija mëgautasi jau Antikoje, taèiau nei þydai, nei graikai negalëjo joje áþiûrëti nieko, kas bent ið tolo bûtø priminæ Jëzaus prisikëlimà. Apie kûno prisikëlimà Herodotas në neuþsimena. Neáprastà reiðkiná apibûdindamas kaip „fantomà“, Herodotas vartoja graikiðkà þodá phasma, kuris yra sutrumpinta phantasma forma.

Mëgstama nurodyti ir vadinamàsias ikikrikðèioniðkojo laikotarpio „paraleles“. Taèiau kitur, pavyzdþiui, Egipte ar Persijoje, apyvartoje cirkuliavæ mitai arba taip nutolæ nuo evangelijø vyksmo, kaip vëliø iððaukëja ið En Doro ir Herodoto tariamai miræs vis gráþtantis vyras, arba atidþiai ásiþiûrëjus pasirodo esà krikðèioniðkuoju laikotarpiu atsiradusios legendos, kartais – kaip sàmoningai prieð krikðèionybæ nukreipta propaganda. Kaip þinia apie prisikëlimà buvo pasigauta, rodo Charitono Afrodisiadieèio jau po keliø deðimtmeèiø sukurtas vienas pirmøjø graikø romanø Chairëjas ir Kalirojë. Randamas tuðèias kapas ir paaiðkëja, kad mirusia laikyta Kalirojë buvo tik pagrobta, o galiausiai viskas baigiasi meile, nes mergina nei mirusi, nei prisikëlusi. Galbût tai smagi þinios apie tuðèià kapà parodijà, bet tada ji neoriginali, nes prieð tuðèià kapà nukreiptà polemikà vieðumon iðkëlë jau Matas, norëdamas iðsklaidyti gandà, esà Jëzaus kûnà pavogæ mokiniai (Mt 28, 13). Šis gandas iðkalbingas ne tuo, kad rodo, kaip greitai, kapstantis ið itin keblios padëties, á pasaulá paleista tokia akivaizdi nesàmonë, bet tuo, kad, renèiant ðià melagingà istorijà, tylomis suponuojami du dalykai: pirma, Jëzus ið tikrøjø buvo miræs (taip tariamosios mirties hipotezë, vis dar ateinanti kai kam á galvà, diskredituojama paèiø prisikëlimo þinios prieðininkø ið þydø aplinkos), ir, antra, kapas ið tikrøjø buvo tuðèias (taip pirmieji Velykø þinios prieðininkai iðmuða argumentà ið rankø tiems ðiandieniams teologams, kurie ásikalba, kad Jëzaus kûnas sutrûnijæs kape, o visa kita esà tik pamaldþios legendos).

Èia argumentacijà galime dar labiau paaðtrinti: tuðèias kapas neárodo prisikëlimo, bet yra jo sàlyga. Árodymu já paverèia tik paliudytø susitikimø su Prisikëlusiuoju faktiðkumas, bet sàlyga jis yra dël to, kad þydai èia argumentuoja tarp þydø. O to meto þydai, kaip matëme, prisikëlimà apskritai ásivaizduoja tik kaip kûniná, o ne koká nors dvasiná ar iliuziná. Kitaip tariant, prisikëlimo në negali bûti be tuðèio kapo. Þydams tai taip savaime suprantama, kad bergþdþia tampa dar viena tiesiog nevalingai kartojama Jëzaus prisikëlimo istorinio tikëtinumo kritika, bûtent kad apaðtalas Paulius, daugelio nuomone, raðæs iki atsirandant pirmoms evangelijoms (nors ið tikrøjø tai nëra taip tikra), apie tuðèià kapà nieko neþinojæs. Visiðkai teisingai, jis to nemini. Bet ar turëtume ið jo to tikëtis? Paulius raðo ne kaip istorikas, kuriam rûpi pavaizduoti paskirus ávykius, jis raðo laiðkus. Ar ið kokio nors biologijos profesoriaus, savo studentams siunèianèio aplinkraðtá, tikimës, kad, minëdamas pelësius, jis bûtinai nurodys, jog jie balti? Tai pritinka biologijos vadovëliui, bet ne laiðkui, kur praleidþiama visa, kas savaime suprantama. Toks þydas kaip Paulius apie tai uþsiminti në nematë reikalo; þinoma, kad Jëzaus kapas buvo tuðèias, antraip nebûtø kà praneðti apie Prisikëlusájá.

Informavimo santûrumas, taip gaiviai skiriantis evangelijas nuo kitos helenistinës literatûros apie nepaprastus ávykius, nesileidþiant á fantazijas ir nesistengiant pagraþinti, padeda ir pasakojimuose apie prisikëlimà á pirmà planà iðkelti realø dalykà, o ne tai, kà trokðta áþiûrëti bûsimi aiðkintojai. Kà geba ar negeba prisikëlæs kûnas, surasti senuosiuose raðtuose neástengë në pamaldþiausi þydai. Todël ir tai, kad ðis naujasis kûnas gali atsidurti patalpoje, prieð tai neatidarius durø, netrikdo net skeptiðko („netikinèio“) Tomo. Visi liudytojai vieningai sutaria, jog tai ne tariamasis kûnas. Prisiminkime ðimtininko Kornelijaus ir apaðtalo Petro susitikimà Apaðtalø darbø 10 skyriuje. Kornelijus puikiausiai pasirengæs pokalbiui, jis aiðkiai iðmano judaizmo Šventàjá Raðtà ir kai kà jau þino apie Jëzø. Kà Petras galëtø jam pasiûlyti, kas já, romënø karininkà, uþaugusá graikø ir romënø kultûroje, esmingai paakintø leisti pakrikðtyti save bei savo namiðkius ir ðitaip tapti Kristaus sekëjais? Petras iðkart pamini esminá momentà: graikø ir romënø pasaulyje gyvenimà po mirties geriausiu atveju galima ásivaizduoti kaip vaiduokliðkà, kaip gyvenimà dvasiø plotmëje, galbût taip, kaip Puotoje (179 c) apraðo Platonas. Kad ir kaip ten bûtø, siela arba ir realios bûtybës optinë iliuzija galëdavo ið mirusiøjø pasaulio parkakti pas gyvuosius, palankiausiu atveju egzistavo savotiðka tarpinë egzistencija „palaimintøjø saloje“. Jëzaus atvejis kitoks. Kaip tiesioginis liudytojas, Petras dabar praneða: „Su juo valgëme ir gërëme, jam prisikëlus ið numirusiø“ (Apd 10, 41). Tai tikras, o ne tariamas kûnas.

Evangelijose ðá kûniðkumà Lukas ir Jonas pabrëþia kiekvienas savaip ir savarankiðkai, t. y. vienas nuo kito nenusiraðinëdami. Lukas raðo: „Pasiþiûrëkite á mano rankas ir kojas. Juk tai að pats! Palieskite mane ir ásitikinsite: dvasia juk neturi kûno nei kaulø, kaip matote mane turint. Tai taræs, jis parodë jiems rankas ir kojas. Jiems ið dþiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jëzaus paklausë: Ar neturite èia ko nors valgyti? Jie padavë jam gabalà keptos þuvies. Jis paëmë ir valgë jø akyse“ (Lk 24, 39–43). Jonas ne tik pabrëþia, kad Jëzus valgë kartu su mokiniais, jis taip pat pasakoja, kaip Prisikëlusysis pats kepë þuvá ir lauþë duonà: „Iðlipæ á krantà, jie pamatë þërinèias þarijas, ant jø padëta þuvø, ir duonos. [...] Jëzus priëjo, paëmë duonos ir padalijo jiems, taip pat þuvies“ (Jn 21, 9. 13). Jiems kartu pavalgius, prasideda pokalbis apie ápëdinystæ. Be to, abiem atvejais, ir Luko, ir Jono evangelijoje, konstatuojama, kad Jëzus savo naujame kûne buvo neatpaþástamas. Mokiniams, kaip pamaldiems þydams, tai normalu; jiems svarbûs konkretûs veiksmai, galimi ðiam kûnui: duonos lauþymas (kaip Emause), þuvies kepimas, valgymas ir gërimas.

Dar kartà gráþkime prie ðio skyriaus pradinio taðko, prie Emauso istorijos. Turime nepamirðti, kad iki Jëzaus nukryþiavimo në vienas þydas, áskaitant ir jo mokinius, nelaukë kenèianèio, mirðtanèio ir prisikelianèio Mesijo. Pranaðiðki tekstai, kuriuos ðiandien skaitome, pirmiausia Iz 53, taip pat Ps 118, Oz 6, 2 ir net Tora (Ást 32, 39) bei kanèios ir triumfo Ps 22, nepriklausë ano meto þydø eschatologiniam mesianistiniam repertuarui. Á juos akys krypo ne nukryþiavimo dienà, á akiratá jie pateko tik prisikëlimo dienà. Istorinis ávykis turëjo bûti paaiðkintas remiantis Raðtu, ir tik to paaiðkinimo ten ieðkant, jis pagaliau buvo aptiktas ir átrauktas á aiðkinamuosius Naujojo Testamento tekstus. Lukas tai savikritiðkai vaizduoja pasakojime apie dviejø mokiniø kelionæ ið Jeruzalës á Emausà: abu jau girdëjæ apie tuðèià kapà, bet kà apie tai manyti, neþino. Kad nukryþiavimà ir atrastà tuðèià kapà neiðvengiamai turëjo lydëti prisikëlimo faktas, jiems toli graþu nebuvo aiðku. Jie pasakoja ðalia einanèiam Nepaþástamajam, kà þinà, bet dar nesuvokia pranaðiðkø sàryðiø. Tik ásikiðus Nepaþástamajam, visa pasikeièia: „O jûs neiðmanëliai! Kokios nerangios jûsø ðirdys tikëti tuo, kà yra skelbæ pranaðai! Argi Mesijas neturëjo viso to iðkentëti ir áþengti á savo garbæ?! Ir, pradëjæs nuo Mozës, primindamas visus pranaðus, jis aiðkino jiems, kas visuose raðtuose apie já pasakyta“. Net ir tokio, sakytume, teorinio dëstymo dar per maþa galutiniam persilauþimui pasiekti. Jie atpaþásta já tik tada, kai jis bûdingu judesiu lauþo duonà. Tik savo akimis iðvydæ neabejotinà kûnu Prisikëlusiojo tikrovæ, jie pradeda suprasti ir visa kita.

9 LBD: „Jø akys buvo lyg migla aptrauktos“.

_______________________________________________

Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos þinovas, archeologas, senovës rankraðèiø specialistas, gimë 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, Þenevoje, Oksforde ir Kembridþe, anksti susidomëjo Naujojo Testamento iðtakomis. Izraelyje koordinavo ðios ðalies Antikos tyrimø ástaigos vykdomus þalos Negyvosios jûros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzalës kasinëjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dëstë archeologijos bei Kumrano tekstø kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrindø tyrimø institutui, vëliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinëje aukðtojoje mokykloje dëstë Naujojo Testamento laikotarpio istorijà. Bibliotheca Bodmeriana uþsakymu, parengë Naujojo Testamento papiruso P73 pirmàjá leidimà...