Popieþius BENEDIKTAS XVI

Þinia Pasaulinës taikos dienos (2010 m. sausio 1 d.) proga

Jei nori puoselëti taikà, saugok kûrinijà

1. Naujøjø metø pradþioje norëèiau nuoðirdþiai palinkëti taikos viso pasaulio krikðèioniðkosioms bendruomenëms, tautø atsakingiesiems ir geros valios þmonëms. Šiai 43-iajai Pasaulinei taikos dienai parinkau ðûká: Jei nori puoselëti taikà, saugok kûrinijà. Gerbti kûrinijà labai svarbu dar ir todël, kad ji „yra visø Dievo darbø pradþia ir pagrindas“ (1), o jos apsauga ðiandien tampa esmine þmonijos taikaus sugyvenimo sàlyga. Juk dël þmogaus þiaurumo þmogui kyla daugybë grësmiø taikai ir autentiðkam visapusiðkam þmogaus vystymuisi – karai, tarptautiniai ir regioniniai konfliktai, teroristiniai aktai ir þmogaus teisiø paþeidinëjimai, taèiau ne maþiau nerimo kelia ir grësmës, kylanèios ið dëmesio Þemei bei Dievo dovanotoms gamtos gërybëms stygiaus ar net piktnaudþiavimo jomis. Todël þmonijai bûtina „stiprinti þmogaus ir aplinkos sandorà, kuri turëtø bûti Dievo, ið kurio kylame ir pas kurá einame, kuriamosios meilës atspindys“ (2).

2. Enciklikoje Caritas in veritate pabrëþiau, kad visapusiðkas þmogaus vystymasis artimai susijæs su pareigomis, kylanèiomis ið þmogaus santykio su gamtine aplinka, laikoma Dievo dovana visiems; naudojimasis ja neatskiriamas nuo bendros atsakomybës visos þmonijos, ypaè vargðø ir bûsimøjø kartø atþvilgiu. Be to, akcentavau, jog gamtà ir pirmiausia þmogø laikant atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo vaisiumi atsakomybës pajauta sàþinëje silpnëja (3). O poþiûris á kûrinijà kaip Dievo dovanà þmonijai padeda suvokti þmogaus paðaukimà ir vertæ. Kupini nuostabos, kartu su psalmininku galime ið tikrøjø suðukti: „Kai paþvelgiu á tavo dangø, – tavo rankø darbà, – á þvaigþdes ir mënulá, kuriuos tu pritvirtinai, – kas gi þmogus, kad já atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rûpinies?“ (Ps 8, 4–5). Kûrinijos groþio kontempliacija skatina pripaþinti Kûrëjo meilæ, Meilæ, „judinanèià saulæ ir kitas þvaigþdes“ (4).

3. Popieþius Jonas Paulius II, prieð dvideðimt metø þinià Pasaulinës dienos proga paskyræs temai: Taika su Kûrëju Dievu – taika su visa kûrinija, atkreipë dëmesá á mûsø kaip Dievo kûriniø santyká su mus supanèia Visata. Jis raðë: „Mûsø dienomis vis aiðkiau suvokiama, kad pasaulinei taikai grësmæ kelia <…> ir deramos pagarbos gamtai stygius.“ Jis pridûrë, kad ekologinæ sàmonæ bûtina „ne marinti, bet skatinti, idant ji plëtotøsi bei bræstø ir tinkamai reikðtøsi konkreèiomis programomis bei iniciatyvomis“ (5). Á þmogaus ir aplinkos santyká jau buvo atkreipæ dëmesá ir kiti mano pirmtakai. Pavyzdþiui, 1971 m., minint popieþiaus Leono XIII enciklikos Rerum novarum 80-àsias metines, popieþius Paulius VI pabrëþë, kad þmogus, „neiðmintingai iðnaudodamas gamtà, rizikuoja jà sunaikinti ir pats savo ruoþtu tapti to griovimo auka“. Jis pridûrë, kad tada „nuolatine grësme tampa ne tik materialinë aplinka – uþterðtumas ir atliekos, naujos ligos, ardomoji galia, bet ir tai, kad þmogus nebevaldo þmogiðkosios aplinkos, taip kuriamos nepakenèiamos ateities gyvenimo sàlygos: tai didþiulë socialinë problema, apimanti visà þmonijà” (6).

4. Pagrástai nesileisdama á specifinius techninius sprendimus, Baþnyèia, „þmogystës þinovë“, visomis iðgalëmis stengiasi atkreipti dëmesá á santyká tarp Kûrëjo, þmogaus ir kûrinijos. 1990 m. Jonas Paulius II kalbëjo apie „ekologinæ krizæ“ ir, iðryðkindamas jos daugiausia etiná pobûdá, pabrëþë „primygtiná moraliná naujojo solidarumo poreiká“ (7). Šiandien, vis daugëjant krizës apraiðkø, toks paraginimas dar aktualesnis – bûtø neatsakinga á tai rimtai neatsiþvelgti. Kaip galima likti abejingam regint problemas, sukeltas tokiø reiðkiniø kaip klimato kaita, dykumø plitimas, dideliø þemdirbystës plotø nykimas bei derlingumo maþëjimas, upiø ir gruntinio vandens uþterðtumas, biologinës ávairovës sumenkimas, gamtos katastrofø gausëjimas, miðkø iðkirtimas pusiaujo ir tropikø zonose? Kaip galima nepastebëti plintanèio vadinamøjø „ekologiniø pabëgëliø“ reiðkinio – þmoniø, kurie dël suniokotos aplinkos priversti palikti savo gyvenamàsias vietas, daþnai ir savo turtà, ir atsiduria priverstinio persikëlimo pavojø ir nesaugios ateities akivaizdoje? Kaip galima nereaguoti matant jau ásiplieskusius ir galimus konfliktus dël gamtiniø iðtekliø? Visi ðie klausimai daro didelæ átakà ágyvendinant þmogaus teises, pavyzdþiui, teisæ á gyvybæ, mitybà, sveikatà ir vystymàsi.

5. Taèiau nevalia iðleisti ið akiø, jog ekologinës krizës negalima vertinti atsietai nuo kitø su ja susietø klausimø, mat ji artimai susijusi su vystymosi samprata ir poþiûriu á þmogø bei jo santyká su tokiais pat kaip jis ir su likusia kûrinija. Todël bûtø prasminga iðsamiai ir áþvalgiai perþiûrëti vystymosi modelá bei apmàstyti ekonomikos ir jos tikslø prasmæ siekiant pataisyti tai, kas sugedæ ir iðkreipta. To reikalauja planetos ekologinë bûklë ir pirmiausia þmogaus kultûrinë bei moralinë krizë, kurios simptomai jau kurá laikà akivaizdûs visose pasaulio dalyse (8). Þmonijai bûtina ið pagrindø kultûriðkai atsinaujinti, vël atrasti vertybes, kurios bûtø tvirtas pagrindas visiems geresnei ateièiai statydinti. Šiandien iðgyvenamos krizinës situacijos – ekonomikos, mitybos, aplinkos ar visuomenës srityse – ið esmës yra tarpusavyje susijusios moralinës krizës. Jos ápareigoja permàstyti bendrà þmoniø kelià, taèiau pirmiausia reikalauja nuosaikios ir solidarios gyvensenos pagal naujas taisykles bei ásipareigojimo formas, kurios dràsiai ir pasitikinèiai remiasi teigiamomis patirtimis ir ryþtingai nusigræþia nuo neigiamø. Tik per tai dabartinë krizë virs proga áþvalgiai imtis naujo planavimo.

6. Argi ne tiesa, kad pradþioje to, kà kosmine prasme vadiname „gamta“, yra „meilës ir tiesos planas“? Pasaulis „atsirado ne dël kokios nors bûtinybës, aklo likimo ar atsitiktinumo. <…> Dievas pasaulá sukûrë laisva valia, norëdamas padaryti kûrinius savosios bûties, iðminties ir gerumo dalininkais“ (9). Jau pirmose Pradþios knygos puslapiuose mums pateikiamas iðmintingas kosmoso planas, Dievo iðminties vaisius, kurá vainikuoja vyras ir moteris, sukurti pagal Kûrëjo paveikslà ir panaðumà, kad „pripildytø þemæ“ ir jà „valdytø“ kaip paties Dievo paskirti valdytojai (plg. Pr 1, 28). Šventajame Raðte apraðytà Kûrëjo, þmonijos ir kûrinijos tarpusavio dermæ suardë Adomo ir Ievos nuodëmë – vyro ir moters, nusitaikiusiø á Dievo vietà ir atsisakiusiø pripaþinti, kad jie yra jo kûriniai. Dël to nukentëjo ir uþduotis „valdyti“ þemæ, jà „dirbti“ bei ja „rûpintis“, ir tarp jø ir likusios kûrinijos kilo konfliktas (plg. Pr 3, 17–19). Þmogus leidosi bûti uþvaldomas egoizmo, prarado dieviðkosios uþduoties pajautà ir kûrinijos atþvilgiu ëmë elgtis kaip iðnaudotojas, trokðdamas jà absoliuèiai valdyti. Taèiau tikroji Dievo pradinio ásakymo reikðmë, gerai paliudyta Pradþios knygos, buvo ne tiesiog valdþios perdavimas, bet veikiau paðaukimas bûti atsakingiems. Antikos iðmintis, beje, pripaþino, jog gamta negalime disponuoti kaip „atsitiktinai sumestø daiktø krûva“ (10), o Biblijos Apreiðkimas leido suvokti, kad gamta yra dovana Kûrëjo, suteikusio jai vidinæ tvarkà, idant þmogus ten atrastø bûtinas gaires, kaip jà „dirbti“ ir ja „rûpintis“ (plg. Pr 2, 15) (11). Visa, kas egzistuoja, priklauso Dievui, patikëjusiam tai þmogui, taèiau ne tam, kad ðis tuo savavaliðkai disponuotø. O kai þmogus, uþuot atlikæs savo kaip Dievo bendradarbio vaidmená, kësinasi uþimti Dievo vietà, gamta, „labiau jo tironizuojama, negu valdoma“ (12), galiausiai pradeda maiðtauti. Tad þmogui tenka pareiga atsakingai valdyti, dirbti bei sergëti gamtà (13).

7. Deja, reikia konstatuoti, jog dël daugelio aplaidumo ar nenoro aplinkà atsakingai valdyti daugybë þmoniø ávairiose ðalyse ir planetos regionuose patiria vis didesniø sunkumø. Vatikano II Susirinkimas priminë, kad „Þemæ ir visa, kas joje, Dievas paskyrë visø þmoniø bei tautø naudojimui“ (14). Tad kûrinijos paveldas priklauso visai þmonijai. Tuo tarpu dabartinis gamtos iðtekliø naudojimo ritmas kelia rimtà pavojø, kad kai kuriø iðtekliø neuþteks dabartinei kartai, jau nekalbant apie ateities kartas (15). Todël nesunku konstatuoti, kad aplinkos niokojimas daþnai yra toliaregiðkø politiniø programø stygiaus arba trumparegiðkø ekonominiø interesø, vis labiau virstanèiø didele grësme kûrinijai, vaikymosi vaisius. Su ðiuo reiðkiniu kovojama suvokiant, kad „kiekvienas ekonominis sprendimas turi moraliniø padariniø“ (16), ir ekonomine veikla labiau gerbiant aplinkà. Naudojantis gamtos iðtekliais, bûtina rûpintis jø iðsaugojimu, taip pat numatant aplinkosauginius bei visuomeninius kaðtus, kurie tarp ekonominës veiklos kaðtø átrauktini kaip esminiai. Tarptautinei bendrijai ir nacionalinëms vyriausybëms tenka priedermë duoti tinkamus signalus siekiant veiksmingai pasiprieðinti tiems naudojimosi aplinka bûdams, kurie jai kenkia. Norint tausoti aplinkà ir apsaugoti iðteklius bei klimatà, bûtina, viena vertus, paisyti ir teisiniu, ir ekonominiu poþiûriu deramai apibrëþtø normø ir, kita vertus, neiðleisti ið akiø solidarumo, privalomo neturtingiausiø regionø gyventojø ir bûsimøjø kartø atþvilgiu.

8. Ið tikrøjø, atrodo, atëjo laikas, kai neatidëliotinai bûtina ágyvendinti solidarumà tarp kartø. Bendrøjø aplinkos iðtekliø naudojimo kaðtø nevalia uþkrauti ant bûsimøjø kartø peèiø: „Kaip praëjusiø kartø ápëdiniai ir savo amþininkø darbo naudotojai, turime pareigø kitiems ir negalime nekreipti dëmesio á tuos, kurie po mûsø ateis gausinti þmoniø ðeimos. Visuotinis solidarumas, kuris tikrai egzistuoja, mums ne tik teikia naudà, bet ir yra mûsø pareiga. Turima galvoje dabartinës kartos atsakomybë ateinanèiøjø kartø atþvilgiu, atsakomybë, tenkanti ir atskiroms valstybëms, ir tarptautinei bendrijai“ (17). Naudotis gamtos iðtekliais reikia taip, kad tiesioginë nauda nesukeltø neigiamø padariniø þmonëms ir kitoms gyvosioms bûtybëms dabartyje ir ateityje; kad privaèios nuosavybës apsauga nekenktø visuotinei gërybiø paskirèiai (18); kad þmogaus ásikiðimas nenaikintø þemës vaisingumo ðiandienës ir rytojaus gerovës labui. Greta nuoðirdaus solidarumo tarp kartø akcentuotina primygtinë moralinë bûtinybë atnaujinti solidarumà toje paèioje kartoje, pirmiausia tarp besivystanèiø ir aukðtà pramonës lygá pasiekusiø ðaliø: „Tarptautinei bendrijai tenka neatidëliotina uþduotis surasti instituciniø bûdø neatsinaujinanèiø iðtekliø iðnaudojimui sustabdyti ir tai padaryti átraukiant neturtingàsias ðalis, su kuriomis bendrai planuotina ateitis“ (19). Ekologinë krizë rodo laike bei erdvëje nusidriekianèio solidarumo neatidëliotinumà. Ið tiesø svarbu viena ið dabartinës ekologinës krizës prieþasèiø pripaþinti istorinæ pramoniniø ðaliø atsakomybæ. Taèiau nuo atsakomybës uþ kûrinijà nëra laisvos ir besivystanèios bei pirmiausia prie iðsivysèiusiøjø artëjanèios ðalys, nes visiems tenka pareiga laipsniðkai imtis veiksmingø politiniø aplinkos apsaugos priemoniø. Tai padaryti bûtø lengviau, jei maþiau bûtø savanaudiðkø iðskaièiavimø teikiant pagalbà bei perteikiant þinias ir ðvarias technologijas.

9. Vienas ið pagrindiniø dalykø, kuriø turi imtis tarptautinë bendrija, yra pastangos surasti bendrø ir darniø naudojimosi energetiniais iðtekliais strategijø, siekiant patenkinti dabartiniø ir bûsimøjø kartø energijos poreiká. Taigi technologiðkai á prieká paþengusios visuomenës turi bûti pasirengusios skatinti nuosaikumo paþenklintas elgsenas, apribodamos savàjá energijos poreiká ir gerindamos naudojimosi energija sàlygas. Sykiu bûtina remti maþiau aplinkà paveikianèiø energijø paieðkà bei tyrimus ir energijos rezervø perskirstymà ið naujo, „kad prie jø galëtø prieiti ir ðalys, neturinèios savo energijos ðaltiniø“ (20). Tad ekologinë krizë teikia istorinæ progà parengti kolektyviná atsakà, kuriuo bûtø siekiama globalinio vystymosi modelá pakreipti linkme, labiau paisanèia kûrinijos ir visapusiðko þmogaus vystymosi, nes besivadovaujanèia meilei tiesoje bûdingomis vertybëmis. Todël linkiu pasirinkti vystymosi modelá, kuris remtøsi centrine þmogaus asmens vieta, visuotinës gerovës bei dalijimosi ja skatinimu, atsakomybe, bûtinybës keisti gyvensenà suvokimu ir protingumu – dorybe, parodanèia, ko ðiandien reikia imtis atsiþvelgiant á tai, kas gali nutikti rytoj (21).

10. Idant þmonija pereitø prie darnaus naudojimosi aplinka bei þemës iðtekliais, þmogus paðauktas proto pastangas nukreipti á moksliniø ir technologiniø tyrimø bei ið to iðsirutuliojanèiø atradimø taikymo sritá. „Naujasis solidarumas“, popieþiaus Jono Pauliaus II siûlytas Þinioje 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga (22), ir „pasaulinis solidarumas“, mano primintas Þinioje 2009 m. Pasaulinës taikos dienos proga (23), yra pagrindinës nuostatos, leidþianèios mûsø pastangas iðsaugoti kûrinijà pakreipti tarptautiniu lygmeniu geriau koordinuojamo gamtos iðtekliø naudojimo sistemos linkme, ypaè dabar, kai vis labiau iðryðkëja tvirtas tarpusavio ryðys tarp kovos su aplinkos niokojimu ir þmogaus visapusiðko vystymosi skatinimo. Tokia dinamika neiðvengiama, nes visapusiðkas þmogaus vystymasis „neatsiejamas nuo visos þmonijos vystymosi bendromis iðgalëmis“ (24). Šiandien yra daug moksliniø galimybiø ir potencialiø inovaciniø bûdø, kaip surasti patenkinamus ir darnius sprendimus þmogaus ir aplinkos santykio atþvilgiu. Pavyzdþiui, bûtina skatinti tyrimus, kuriais siekiama atskleisti naðiausius bûdus didþiuliam Saulës energijos potencialui iðnaudoti. Ne maþiau dëmesio skirtina pasauline tapusiai vandens problematikai ir globalinei hidrogeologinei sistemai, kurios apytaka esmingai svarbi gyvybei Þemëje ir kurios stabilumui didelæ grësmæ kelia klimato kaita. Taip pat bûtina ieðkoti tinkamø kaimo plëtros strategijø, kuriø dëmesio centre bûtø smulkieji ûkininkai ir jø ðeimos, rengti tinkamas miðkininkystës, atliekø ðalinimo bei esamos sàveikos tarp klimato kaitos ir kovos su skurdu skatinimo programas. Tam reikia ambicingø nacionalinës politikos priemoniø, lydimø tarptautiniø pastangø, duosianèiø didelës naudos vidutinëje ir ilgalaikëje perspektyvoje. Pagaliau bûtina atsisakyti gryno vartojimo logikos ir skatinti þemdirbystës bei pramoninës gamybos formas, gerbianèias kûrinijos tvarkà ir patenkinanèias visø pagrindinius poreikius. Ekologinio klausimo pravartu imtis ne tik turint prieð akis baisias perspektyvas, kurios atsiveria horizonte dël aplinkos niokojimo; vadovautis derëtø ir tikro pasaulinio solidarumo, ákvëpto meilës, teisingumo ir visuotinës gerovës vertybiø, paieðka. Apskritai jau esu priminæs, kad „technika niekada nëra vien technika. Ji rodo þmogø ir jo troðkimà vystytis, iðreiðkia þmogaus dvasios polinká laipsniðkai áveikti tam tikras materialias sàlygotybes. Todël technika iðsitenka Dievo þmogui iðkeltoje uþduotyje þemæ dirbti ir ja rûpintis (plg. Pr 2, 15) ir turi stiprinti tà þmogaus ir aplinkos sandorà, kuriai skirta atspindëti kuriamàjà Dievo meilæ“ (25).

11. Darosi vis aiðkiau, kad aplinkos uþterðtumo tema kiekvienà ið mûsø daro atsakingà uþ savo elgesá, ðiandien paplitusià gyvensenà, vartojimo ir gamybos modelius, daþnai nepateisinamus socialiniu, ekologiniu ir net finansiniu ekonominiu poþiûriu. Bûtina veiksmingai pakeisti màstysenà ir rinktis naujas gyvensenas, „kad sprendimus vartoti, taupyti ir investuoti lemtø tiesos, groþio, gërio paieðka ir bendrystë su kitais þmonëmis siekiant bendrojo augimo“ (26). Vis labiau mokytina statydinti taikà remiantis toliaregiðkais pasirinkimais asmeniniu, ðeimyniniu, bendruomeniniu ir politiniu matmeniu. Tokiai atsakomybei nëra ribø. Vadovaujantis subsidiarumo principu, labai svarbu, jog kiekvienas atitinkamai dëtø pastangas áveikti daliniø interesø dominavimà. Sensibilizacijos ir ugdymo uþduotis pirmiausia tenka ávairioms pilietinës visuomenës institucijoms ir nevyriausybinëms organizacijoms, ryþtingai ir dosniai skleidþianèioms ekologinæ atsakomybæ, kuri vis labiau saistytina su pagarba „þmogiðkajai ekologijai“. Primintina ir þiniasklaidos pareiga ðioje srityje pateikti ákvëpti galinèiø teigiamø pavyzdþiø. Tad veikla aplinkos labui reikalauja plataus ir globalaus poþiûrio á pasaulá, bendrø ir atsakingø pastangø nuo savanaudiðkø nacionalistiniø interesø logikos pereiti prie vizijos, niekada neiðleidþianèios ið akiø visø tautø poreikiø. To, kas aplink mus vyksta, akivaizdoje negalime likti abejingi, nes þalà kuriai nors planetos daliai pajus visi. Santykius tarp asmenø, visuomeniniø grupiø ir valstybiø, lygiai kaip tarp þmogaus ir aplinkos, turi þenklinti pagarba ir „meilë tiesoje“. Tokiame plaèiame kontekste juo labiau pageidautinos tarptautinës valstybiø bendrijos pastangos siekti tolesnio nusiginklavimo ir pasaulio be branduoliniø ginklø, kuriø jau vien buvimas grasina planetos gyvybei ir visapusiðko þmogaus vystymosi procesui dabar ir ateityje.

12. Baþnyèia atsakinga uþ kûrinijà ir suvokia, kad tà atsakomybæ turi reikðti vieðai, kad apgintø þemæ, vandená ir orà kaip visiems priklausanèias Dievo Kûrëjo dovanas ir pirmiausia apsaugotø þmones nuo savigriovos. Juk gamtai daroma þala artimai susijusi su kultûra, kuri formuoja þmoniø sugyvenimà, mat „jei visuomenëje „þmogiðkoji ekologija“ gerbiama, ið to nauda ir aplinkos ekologijai“ (27). Nereikia norëti, kad jauni þmonës gerbtø aplinkà, jei ðeima ir visuomenë jiems nepadeda gerbti savæs: gamtos knyga nepakartojama tiek aplinkos, tiek asmeninës, ðeimyninës ir visuomeninës etikos atþvilgiu (28). Pareigos aplinkai iðplaukia ið pareigø asmeniui, kuris palaiko santyká su kitais. Todël noriai raginu ugdyti ekologinæ atsakomybæ, iðlaikanèià, kaip raðiau enciklikoje Caritas in veritate, „þmogiðkàjà ekologijà“ ir ið naujo ryþtingai patvirtinanèià tiek þmogaus gyvybës kiekvienu tarpsniu ir kiekviename bûvyje nelieèiamumà, tiek þmogaus kilnumà ir nepamainomà ðeimos uþduotá mokyti artimo meilës ir pagarbos gamtai (29). Þmogiðkàjá visuomenës paveldà bûtina iðsaugoti. Šis vertybiø paveldas kyla ið prigimtinio moralës ástatymo, kuris yra pagarbos þmogui ir kûrinijai pagrindas ir yra jame áraðytas.

13. Pagaliau neuþmirðtinas iðkalbingas dalykas – tai, kad didelë daugybë þmoniø ramybæ ir tylà suranda, atsigavæ ir sustiprëjæ pasijunta artimai susilietæ su gamtos groþiu ir derme. Taigi egzistuoja savotiðki mainai: rûpindamiesi kûrinija, patiriame, kad Dievas rûpinasi mumis per gamtà. Kita vertus, teisingas poþiûris á þmogaus ir aplinkos santyká neskatina absoliutinti gamtos ar laikyti jos svarbesne uþ þmogø. Baþnyèios magisteriumà nemaloniai stebina ekocentrizmo ir biocentrizmo paþenklintas poþiûris á aplinkà, nes tokiu atveju tarp þmogaus asmens ir kitø gyvøjø bûtybiø panaikinamas ontologinis ir aksiologinis skirtumas. Tada de facto neigiama þmogaus aukðtesnë tapatybë ir aukðtesnis paðaukimas ir skatinamas egalitarinis poþiûris á visø gyvøjø bûtybiø „kilnumà“. Tai atkelia vartus naujajam neopagoniðkø atspalviø panteizmui, þmogaus iðganymà kildinanèiam vien ið grynai natûralistiðkai suprantamos gamtos. Tuo tarpu Baþnyèia kvieèia imtis klausimo iðlaikant pusiausvyrà ir paisant „gramatikos“, kurià Kûrëjas áraðë á savo kûriná, patikëdamas þmogui kûrinijos atsakingo sergëtojo bei valdytojo vaidmená, kuriuo ðiam nevalia piktnaudþiauti ir kurio sykiu nevalia atstumti. Prieðingai, technikà ir þmogaus galià suabsoliutinanti pozicija galiausiai virsta rimtu pasikësinimu ne tik á gamtà, bet ir á paties þmogaus kilnumà (30).

14. Jei nori puoselëti taikà, saugok kûrinijà. Visiems geros valios þmonëms siekti taikos bus neabejotinai lengviau, kai jie bendrai pripaþins neiðardomà ryðá tarp Dievo, þmogaus ir visos kûrinijos. Vadovaudamiesi krikðèioniðkuoju Apreiðkimu ir laikydamiesi Baþnyèios tradicijos, krikðèionys prie to prisideda jiems bûdingu indëliu. Þvelgdami á kosmosà ir jo stebuklus jie mato Tëvo kuriamàjá ir Kristaus, savo mirtimi ir prisikëlimu su Dievu sutaikinusio „visa, kas yra þemëje ir danguje“ (Kol 1, 20), atperkamàjá darbà. Nukryþiuotas ir prisikëlæs Kristus dovanojo þmonijai savo paðventinanèiàjà Dvasià, vairuojanèià istorijos eigà laukiant dienos, kai, ðlovingai gráþus Vieðpaèiui, prasidës „naujas dangus ir nauja þemë“ (2 Pt 3, 13), kuriuose amþinai gyvuos teisingumas ir taika. Todël saugoti gamtà ir aplinkà siekiant taikaus pasaulio yra kiekvieno þmogaus pareiga. Tai primygtinis iððûkis, kurio privalu ið naujo imtis bendromis pastangomis, Apvaizdos dovanota proga naujosioms kartoms pasiûlyti geresnës ateities visiems perspektyvà. Tautø atsakingieji ir visi, kuriems rûpi þmonijos likimas, teneuþmirðta, kad kûrinijos iðsaugojimas ir taikos ágyvendinimas artimai tarpusavyje susijæ. Todël visus tikinèiuosius kvieèiu karðtai melsti Dievà, visagalá Kûrëjà ir gailestingà Tëvà, kad kiekvieno þmogaus ðirdyje atgarsá rastø, bûtø priimtas ir gyvas ðis primygtinis kvietimas: Jei nori puoselëti taikà, saugok kûrinijà.


BENEDICTUS PP. XVI

Vatikanas, 2009 m. gruodþio 8 d.


Nuorodos

(1) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 198.
(2) Benediktas XVI. Þinia 2008 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 7.
(3) Plg. 48.
(4) Dantë. Dieviðkoji komedija, Rojus, XXXIII, 145.
(5) Þinia 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 1.
(6) Apaðtaliðkasis laiðkas Octogesima adveniens, 21.
(7) Þinia 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 10.
(8) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 32.
(9) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 295.
(10) Heraklitas Efezietis (apie 535–475 m. pr. Kr.). Fragmentas 22B124: H. Diels, W. Kranz. Die Fragmente der Vorsokratiker. Weidmann, Berlin 19526.
(11) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 48.
(12) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 37.
(13) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 50.
(14) Pastoracinë konstitucija Gaudium et spes, 69.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 34.
(16) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 37.
(17) Popieþiðkoji teisingumo ir taikos taryba. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 467; plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 17.
(18) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 30–31, 43.
(19) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 49.
(20) Ten pat.
(21) Tomas Akvinietis. S. Th. II–II, q. 49, 5.
(22) Plg. 9.
(23) Plg. 8.
(24) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 43.
(25) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 69.
(26) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36.
(27) Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 61.
(28) Plg. ten pat, 15, 51.
(29) Plg. ten pat, 28, 51, 61; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 38, 39.
(30) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Caritas in veritate, 70.

„Baþnyèios þinios“, 2009 m. Nr. 24