Benediktas XVI

Þinia 2011 m. gavënios proga

„Su Kristumi palaidoti krikðte, jûs su juo ir prisikëlëte“ (plg. Kol 2, 12)

Brangûs broliai ir seserys!

Gavënios metas, vedantis mus prie ðventøjø Velykø ðventimo, Baþnyèiai yra labai brangus ir svarbus liturginis laikas, iðgyventinas prideramai uoliai ir todël teikiantis man dþiugià progà kreiptis á jus ypatingu þodþiu. Laukdama galutinio susivienijimo su savo Suþadëtiniu amþinosiose Velykose, Baþnyèios bendruomenë, karðtai melsdamasi ir stropiai darydama artimo meilës darbus, intensyviau þengia dvasios apvalymo keliu, kad ið Atpirkimo slëpinio apsèiau pasisemtø naujojo gyvenimo Vieðpatyje Kristuje (plg. Gavënios laiko I dëkojimo giesmë).

1. Toks gyvenimas jau dovanotas mûsø Krikðto dienà, kai mums, „tapusiems Kristaus mirties ir prisikëlimo dalininkais“, prasidëjo „dþiugus ir uþdegantis mokinystës nuotykis“ (Homilija Vieðpaties Krikðto ðventës dienà, 2010 01 10). Šventasis Paulius savo laiðkuose nuolatos pabrëþia ðiø maudyniø suteiktà nepakartojamà bendrystæ su Dievo Sûnumi. Tai, kad Krikðtas daþniausiai priimamas esant kûdikiu, parodo, jog tai yra Dievo dovana: amþinojo gyvenimo niekas nepelno savo jëgomis. Dievo gailestingumas, panaikinantis nuodëmæ ir ágalinantis gyventi bûnant „tokio nusistatymo kaip Kristus Jëzus“ (Fil 2, 5), þmogui dovanojamas neuþtarnaujamai.

Laiðke filipieèiams tautø apaðtalas pateikia perkeitimo, ávykstanèio dalyvaujant Kristaus mirtyje ir prisikëlime, prasmæ nurodydamas to tikslà: „Trokðtu paþinti já, jo prisikëlimo galybæ ir bendravimà jo kentëjimuose, noriu panaðiai kaip jis numirti, kad pasiekèiau ir prisikëlimà ið numirusiø“ (Fil 3, 10–11). Tad Krikðtas yra ne praeities ritualas, bet susitikimas su Kristumi, formuojanèiu visà pakrikðtytojo egzistencijà, suteikianèiu jam dieviðkàjá gyvenimà ir kvieèianèiu nuoðirdþiam atsivertimui, pradëtam bei palaikomam Malonës ir leidþianèiam pasiekti Kristaus pilnatvës amþiaus saikà.

Su gavënia, kaip palankiu laiku patirti gelbinèià Malonæ, Krikðtà sieja ypatingas ryðys. Vatikano II Susirinkimo tëvai visus Baþnyèios ganytojus paragino gavënios liturgijoje gausiau panaudoti „jai bûdingus krikðto elementus“ (Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 109). Juk Baþnyèia Velyknaktá visada sieja su Krikðto ðventimu: ðiuo sakramentu ágyvendinamas tas didis slëpinys, kuriame þmogus mirðta nuodëmei, tampa naujo gyvenimo prisikëlusiame Kristuje dalininku ir gauna tà paèià Dievo Dvasià, kuri Kristø prikëlë ið numirusiø (plg. Rom 8, 11). Šià neuþtarnautà dovanà kiekvienas turime vis ið naujo atgaivinti, ir gavënia siûlo mums katechumenatà primenantá kelià, kuris ankstyvosios Baþnyèios krikðèionims buvo ir ðiandieniams katechumenams yra nepamainoma tikëjimo ir krikðèioniðkojo gyvenimo mokykla: jie tikrai iðgyvena Krikðtà kaip savo egzistencijos svarbiausià aktà.

2. Niekas taip gerai nepadeda rimtai þengti keliu á Velykas ir rengtis ðvæsti Vieðpaties prisikëlimo – dþiugiausios ir iðkilmingiausios visø liturginiø metø ðventës, – kaip leidimasis bûti vedamam Dievo þodþio. Todël gavënios meto sekmadieniø Evangelijos tekstais Baþnyèia veda mus á itin intensyvø susitikimà su Vieðpaèiu, dar kartà ágalindama pereiti ákrikðèioninimo etapus: katechumenams – atgimimo sakramento priëmimo atþvilgiu, jau pakrikðtytiesiems – þengiant naujus ir lemiamus þingsnius sekant paskui Kristø ir tobuliau jam save atiduodant.

Pirmà kelionës per gavënià sekmadiená iðryðkinamas mûsø kaip þmoniø ðioje þemëje bûvis. Pergalinga kova su pagundomis, kuria prasideda Jëzaus misija, esame kvieèiami suvokti savo silpnumà, kad priimtume Malonæ, iðlaisvinanèià ið nuodëmiø ir áliejanèià naujø jëgø Kristuje, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Suaugusiøjø ákrikðèioninimo apeigynas, 25). Tai aiðkus raginimas prisiminti, kad krikðèioniðkasis tikëjimas, sekant Jëzaus pavyzdþiu ir vienijantis su juo, apima kovà su „tamsybiø pasaulio valdovais“ (Ef 6, 12) – pasaulio, kuriame darbuojasi velnias, ir ðiandien nenuilstamai gundantis prie Vieðpaties artintis trokðtantá þmogø: Kristus laimi ðià kovà, kad ir mûsø ðirdá atvertø vilèiai ir padëtø nugalëti blogio pagundas.

Evangelija apie Vieðpaties atsimainymà mums prieð akis iðkelia Kristaus ðlovæ, kuria nuvokiamas prisikëlimas ir skelbiamas þmogaus sudievinimas. Krikðèioniø bendruomenë suvokia, jog ji, lygiai kaip apaðtalai Petras, Jokûbas ir Jonas, irgi uþvedama „nuoðaliai ant aukðto kalno“ (Mt 17, 1), kad Kristuje, kaip sûnûs Sûnuje, vël gautø dieviðkosios Malonës dovanà: „Šitas yra mano mylimasis Sûnus, kuriuo að gëriuosi. Klausykite jo!“ (eil. 5). Taip kvieèiama atsitraukti nuo kasdienybës triukðmo ir panirti á artybæ Dievo, trokðtanèio kasdien tarti mums þodá, prasiskverbiantá iki dvasios, kur mes skiriame gërá nuo blogio (plg. Þyd 4, 12), ir stiprinantá valià sekti paskui Vieðpatá.

Samarietei skirtu Jëzaus praðymu: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7) treèiojo sekmadienio liturgijoje iðreiðkiama Dievo aistra kiekvienam þmogui ir mûsø ðirdyse norima suþadinti troðkulá versmës „vandens, trykðtanèio á amþinàjá gyvenimà“ (eil. 14): tai Šventosios Dvasios, padaranèios krikðèionis tikraisiais garbintojais, gebanèiais ðlovinti Tëvà „dvasia ir tiesa“ (eil. 23), dovana. Tik ðis vanduo pajëgia numaldyti gërio, tiesos ir groþio troðkulá! Tik ðis vanduo, duodamas mums Sûnaus, drëkina neramios ir nepatenkintos sielos dykumà, kol ði, pasak ðventojo Augustino þinomo posakio, „suras atilsá Dieve“.

Sekmadienio skaitinyje apie neregá Kristus aikðtën iðkyla kaip pasaulio ðviesa. Evangelija kiekvieno ið mûsø klausia: „Ar tiki Þmogaus Sûnø?“ „Tikiu, Vieðpatie!“ (Jn 9, 35. 38) – dþiugiai patvirtina neregys, taip tapdamas kiekvieno tikinèiojo balsu. Iðgydymo stebuklas rodo, jog Kristus kartu su rega norëjo atverti ir mûsø vidiná þvilgsná, kad mûsø tikëjimas darytøsi vis gilesnis ir mes Jame galëtume atpaþinti mûsø vienatiná Iðganytojà. Jis apðvieèia visas gyvenimo tamsybes ir ágalina þmogø gyventi kaip „ðviesos vaikà“.

Penktàjá sekmadiená skelbiant Lozoriaus prikëlimà, atsiduriame galutinio mûsø egzistencijos slëpinio akivaizdoje: „Að esu prisikëlimas ir gyvenimas. <...> Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26). Krikðèioniø bendruomenei tai akimirka kartu su Morta nuoðirdþiai sudëti visas viltis á Jëzø ið Nazareto: „Taip, Vieðpatie! Að tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sûnus, kuris turi ateiti á ðá pasaulá“ (eil. 27). Bendrystë su Kristumi ðiame gyvenime rengia mus nugalëti mirties ribà, kad Jame gyventume per amþius. Tikëjimas mirusiøjø prisikëlimu ir amþinojo gyvenimo viltis atveria þvilgsná á galutinæ mûsø egzistencijos prasmæ: Dievas sukûrë þmogø prisikëlimui ir gyvenimui, ir ði tiesa þmoniø istorijai, jø asmeninei egzistencijai, jø visuomeniniam gyvenimui, taip pat kultûrai, politikai, ekonomikai suteikia autentiðkà ir galutiná matmená. Be tikëjimo ðviesos visa visada lieka uþsklæsta kape be ateities, be vilties.

Kelionë per gavënià uþbaigiama Velykø tridieniu, pirmiausia didþiàja Velyknakèio vigilija: atnaujindami Krikðto paþadus ið naujo iðpaþástame, kad Kristus yra Vieðpats mûsø gyvenimo, kurá Dievas mums dovanojo, kai atgimëme „ið vandens ir Šventosios Dvasios“, ir ið naujo patvirtiname savo tvirtà apsisprendimà atsiliepti á Malonës veikimà, kad bûtume Jo mokiniai.

3. Krikðto sakramentu panardinti á Kristaus mirtá ir prisikëlimà, kasdien vis ið naujo esame akinami iðlaisvinti ðirdá ið materialiø daiktø naðtos, ið savanaudiðko prisiriðimo prie „þemës“, skurdinanèio mus ir trukdanèio mums bûti disponuojamiems bei atviriems Dievui ir artimui. Kristuje Dievas pasireiðkë kaip meilë (plg. 1 Jn 4, 7–10). Kristaus kryþius, „þodis apie kryþiø“, parodo iðganingàjà Dievo galià (plg. 1 Kor 1, 18), kuri dovanojama þmogui pakelti ir iðgelbëti, – didþiausià meilæ (plg. enciklika Deus caritas est, 12). Tradicinëmis pasninko, iðmaldos ir maldos praktikomis, ásipareigojimo atsiversti iðraiðkos bûdais, gavënia moko vis radikaliau gyventi Kristaus meile. Pasninkas, kurá galima pagrásti ávairiai, krikðèioniui turi giliai religinæ prasmæ: skurdþiau padengdami stalà, mokomës áveikti savo egoizmà ir gyventi dovanojimo bei meilës logika; ko nors – ne vien ko turime per daug – atsiþadëdami, mokomës nukreipti savo þvilgsná nuo mûsø paèiø „að“, greta savæs atrasti kità ir daugelio broliø veiduose atpaþinti Kristø. Krikðèionims pasninkas neturi nieko bendra su atsigræþimu á save, bet vis labiau atveria Dievui bei þmoniø poreikiams ir laiduoja, kad meilë Dievui apimtø ir meilæ artimui (plg. Mk 12, 31).

Savo kelyje susiduriame ir su pagunda turëti, su meilës pinigams pagunda, kelianèia grësmæ Dievo primatui mûsø gyvenime. Godus troðkimas turëti yra smurto, piktnaudþiavimo ir mirties prieþastis; todël Baþnyèia ypaè gavënios metu primena iðmaldos praktikà, t. y. gebëjimà dalytis. O gërybiø stabmeldystë ne tik nutolina nuo kito, bet ir þmogø apiplëðia, daro já nelaimingà, apgaudinëja, þadina netikras viltis, neduodama to, kà þada, nes Dievà, vienintelá gyvybës ðaltiná, pakeièia materialiais daiktais. Argi ámanoma suvokti Dievo tëviðkà gerumà, kai ðirdis pilna savæs paties ir savø planø, kuriais tikimasi garantuoti sau ateitá? Kyla pagunda galvoti taip, kaip turtuolis palyginime: „…mano siela, tu turi daug gërybiø, sukrautø ilgiems metams...“ Þinome Vieðpaties nuosprendá: „Kvaily, dar ðiànakt bus pareikalauta tavo gyvybës...“ (Lk 12, 19–20). Iðmaldos praktika yra raginimas teikti Dievui pirmenybæ ir bûti dëmesingam kitam, kad vël atrastume savo geràjá Tëvà ir priimtume jo gailestingumà.

Visà gavënios metà Baþnyèia mums gausiai siûlo Dievo þodá. Já apmàstydami ir pasisavindami, kad juo kasdien gyventume, mokomës brangios ir nepamainomos maldos formos, nes Dievo, nepaliaujamai kalbanèio mûsø ðirdþiai, dëmesingas klausymasis maitina mus tikëjimo kelyje, kuriuo pradëjome eiti Krikðto dienà. Malda taip pat leidþia mums naujaip suvokti laikà: juk be amþinybës ir transcendencijos perspektyvos jis tik skaièiuoja mûsø þingsnius horizonto be ateities link. O maldoje surandame laiko Dievui ir suvokiame, kad jo „þodþiai nepraeis“ (plg. Mk 13, 31), ir áþengiame á tà artimà bendrystæ su Juo, kurios niekas ið mûsø nebeatims (plg. Jn 16, 22) ir kuri mus atveria nesugriaunamai amþinojo gyvenimo vilèiai.

Apibendrinant, gavënios kelionë, kurios metu esame kvieèiami kontempliuoti Kryþiaus slëpiná, reiðkia „panaðiai kaip jis numirti“ (Fil 3, 10), kad mûsø gyvenime ávyktø gilus atsivertimas; kad leistumës bûti perkeisti Šventosios Dvasios veikimo, kaip ðv. Paulius pakeliui á Damaskà; kad savo egzistencijà ryþtingai kreiptume pagal Dievo valià; kad iðsilaisvintume ið savo egoizmo, nugalëdami instinktà kitus valdyti ir atsiverdami Kristaus meilei. Gavënios metas yra tinkamas laikas primaþinti savo silpnybes ir, sàþiningai patikrinus savo gyvenimà, priimti Sutaikinimo sakramento atnaujinanèià Malonæ bei ryþtingai þygiuoti Kristaus link.

Brangûs broliai ir seserys, atsivertimo kelias á Velykas per asmeniná susitikimà su Atpirkëju ir per pasninkà, iðmaldà bei maldà veda mus prie savo Krikðto atradimo ið naujo. Šià gavënià vël priimkime Malonæ, dovanotà Dievo anà valandà, kad ji apðviestø mûsø veiksmus ir jiems vadovautø. Tuo, kas þymima ir ágyvendinama sakramentu, sekdami paskui Kristø, turime kasdien vis dosniau ir átikinamiau gyventi. Þengdami ðiuo keliu, patikime save Mergelei Marijai, pagimdþiusiai Dievo Sûnø tikëjimu ir kûnu, kad, kaip ir ji, panirtume á jos Sûnaus mirtá bei prisikëlimà ir turëtume amþinàjá gyvenimà.

Vatikanas, 2010 m. lapkrièio 4 d.

BENEDICTUS PP XVI

___________________________________
„Baþnyèios þinios“, 2011 m., Nr. 4
www.katalikai.lt