IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Benediktas XVI

PASAULIO ŠVIESA
Popieþius, Baþnyèia ir laiko þenklai

Pokalbis su Peteriu Seewaldu

Ið vokieèiø kalbos vertë Gediminas Þukas 
Vilnius: „Katalikø pasaulio leidiniai“, 2011.

Plaèiau apie leidiná:
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11

I dalis
LAIKO ÞENKLAI

1. Popieþiai ið dangaus nekrinta

Šventasis Tëve, 2005 m. balandþio 16-àjà, per savo 78-àjá gimtadiená, bendradarbiams pareiðkëte, kaip dþiaugtumëtës dabar galëdamas iðeiti á pensijà. Po trijø dienø jau buvote visuotinës Baþnyèios, vienijanèios 1, 2 milijardo nariø, galva. Tai ne ta uþduotis, kurià bûtø galima atidëti senyvam amþiui.

Tiesà sakant, tikëjausi pagaliau ramybës ir poilsio. Tai, kad staiga atsidûriau tokios didþiulës uþduoties akivaizdoje, mane – kaip visi þino – ðokiravo. Atsakomybë ið tiesø milþiniðka.

Vëliau kalbëjote apie akimirkà, kai virð galvos tarsi pajutote atðvilpiant „giljotinà“.

Taip, á galvà atëjo mintis apie giljotinà: dabar ji krinta þemyn ir pataikys á tave. Buvau visiðkai tikras, kad ði tarnyba skirta ne man, kad po átemptø metø Dievas dabar duos ðiek tiek ramybës ir poilsio. Tada tegalëjau pasakyti, sau paaiðkinti: Dievo valia akivaizdþiai kitokia, prasideda kaþkas kita, nauja. Jis bus su manimi.

Vadinamajame „aðarø kambaryje“ per konklavà parengti guli trys apdarai. Vienas ilgas, vienas trumpas, vienas vidutinis. Kà pagalvojote tame kambaryje, kuriame, kaip sakoma, kojas pakirto ne vienam naujam popieþiui? Ar bûtent èia vëliausiai dar iðkyla klausimas: kodël að? Ko ið manæs nori Dievas?

Tiesà sakant, tuo metu visà mano dëmesá buvo uþvaldæ gana praktiðki, iðoriniai dalykai. Kaip susidoroti su apdarais ir panaðiai. Be to, þinojau, kad netrukus nuo balkono teks tarti keletà þodþiø, ir pradëjau galvoti, kà galëèiau pasakyti. Apskritai jau tà akimirkà, kai mane tai iðtiko, Vieðpaèiui tepajëgiau iðtarti: „Kà Tu su manimi darai? Dabar Tu atsakingas. Turi mane vesti! Að pats neástengsiu. Jei manæs panorai, turi man ir padëti!“ 

Šia prasme Vieðpaèiui, sakykime, primygtinai kalbëjau – jei Jis padarë viena, turi padaryti ir kita.

Ar Jonas Paulius II pageidavo, kad bûtumëte jo ápëdinis?

Šito neþinau. Manau, visa tai jis paliko spræsti gerajam Dievui.

Bet jis Jûsø vis dëlto nepaleido ið tarnybos. Tai galima suprasti kaip argumentum e silentio, kaip tylëjimu grástà argumentà norimo kandidato naudai.

Jis norëjo iðlaikyti mane tarnyboje, tai akivaizdu. Artëjant mano 75-ajam gimtadieniui, amþiaus ribai, kai áteikiamas atsistatydinimo praðymas, man pasakë: „Jums laiðko raðyti në nereikia: noriu Jus turëti iki pabaigos.“ Jis man nuo pradþiø rodë didþiulá ir nepelnytà palankumà. Buvo perskaitæs mano „Krikðèionybës ávadà“. Aiðkiai laikë tai svarbiu tekstu. Tapæs popieþiumi, iðkart pasiðaukë á Romà Tikëjimo mokymo kongregacijos prefektu. Rodë didelá, labai nuoðirdø ir gilø pasitikëjimà. Taip sakant, kaip laidà, kad tikëjimo klausimais laikomës to paties kurso.

Aplankëte Jonà Pauliø II, kai jis gulëjo mirties patale. Tà vakarà parskubëjote ið Subjako (Subiaco), kur skaitëte paskaità apie Benedikto Europà kultûrø krizëje. Kà Jums mirðtantis popieþius dar pasakë?

Jis smarkiai kentëjo, bet buvo labai ðviesaus proto. Taèiau nebepasakë nieko. Papraðiau, kad palaimintø, tai ir padarë. Tad atsiskyrëme nuoðirdþiai paspaudæ vienas kitam rankà, suvokdami, kad tai paskutinis susitikimas.

Nenorëjote tapti vyskupu, nenorëjote tapti prefektu, nenorëjote tapti popieþiumi. Ar negàsdina, kai vis nutinka visiðkai kitaip, negu trokðtate?

Kai per kunigystës ðventimus tari „taip“, gali ásivaizduoti, kokia gali bûti tavo charizma, bet kartu ir þinai: atidaviau save vyskupui ir galiausiai Vieðpaèiui á rankas. Negaliu rinktis, kas man patinka. Galiausiai turiu leistis bûti vedamas.

Ið tiesø maniau, kad mano charizma – bûti teologijos profesoriumi, ir buvau laimingas, kai tas mano ásivaizdavimas iðsipildë. Bet kartu taip pat aiðkiai suvokiau: að visuomet Vieðpaties rankose, todël turiu tikëtis dalykø, kuriø netroðkau. Šia prasme tikrai bûta netikëtumø, kai bûdavau staigiai atitraukiamas ir negalëdavau toliau eiti savo keliu. Taèiau, kaip sakiau, pamatiniame „taip“ glûdëjo ir tai: esu Vieðpaties þinioje ir galbût vienà dienà teks daryti tai, ko pats netrokðtu.

Dabar esate visø laikø galingiausias popieþius. Niekada anksèiau Katalikø Baþnyèia neturëjo tiek tikinèiøjø ir nebuvo taip iðsiplëtusi, tiesiog ligi þemës pakraðèiø.

Tokia statistika, þinoma, svarbi. Ji rodo, kaip plaèiai Baþnyèia paplitusi ir kokia didelë ið tikrøjø yra bendruomenë, aprëpianti rases ir tautas, þemynus, kultûras ir visokius þmones. Taèiau popieþiui tie skaièiai galios neteikia.

Kodël ne?

Bendrystës su popieþiumi pobûdis kitoks, lygiai kaip ir priklausomybës Baþnyèiai. Tarp 1, 2 milijardø daug tokiø, kurie ðirdimi nëra kartu. Jau ðventasis Augustinas savo laikais yra pasakæs: daug lauke tokiø, kurie atrodo esantys viduje, ir daug viduje tokiø, kurie atrodo esantys lauke. Kalbant apie tikëjimà, priklausomybæ Katalikø Baþnyèiai, vidus ir iðorë slëpiningai tarpusavyje susijæ. Šiuo poþiûriu Stalinas buvo teisus, kad popieþius neturi divizijø ir negali ásakinëti. Jis neturi në didelës ámonës, kurioje visi Baþnyèios tikintieji bûtø tarsi jo tarnautojai ar pavaldiniai.

Šiuo atþvilgiu popieþius, viena vertus, yra visiðkai bejëgis þmogus. Kita vertus, jam tenka didþiulë atsakomybë. Jis tam tikra prasme yra vadovas, atstovas ir sykiu atsakingas uþ tai, kad tikëjimas, laikantis þmones kartu, bûtø tikimas, iðliktø gyvas, o jo tapatybë nelieèiama. Taèiau tik pats Vieðpats turi galios iðlaikyti þmones tikinèius.

Katalikø Baþnyèiai popieþius yra Vicarius Christi, Kristaus vietininkas þemëje. Ar tikrai galite kalbëti Jëzaus vardu?

Skelbdamas tikëjimà ir teikdamas sakramentus, kiekvienas kunigas kalba ágaliotas Jëzaus Kristaus vardu. Kristus patikëjo savo þodá Baþnyèiai. Šis þodis gyvas Baþnyèioje. O kai vidumi priimu tos Baþnyèios tikëjimà ir juo gyvenu, juo remdamasis kalbu ir màstau, tai Já skelbdamas ir kalbu Jo vardu – net jei smulkmenose, þinoma, visada gali pasitaikyti silpnybiø. Svarbu, kad neskelbiu savo idëjø, bet stengiuosi màstyti ir gyventi remdamasis Baþnyèios tikëjimu, klusniai vykdyti Jo uþduotá.

Ar popieþius tikrai „neklystamas“ ta prasme, kuri kartais sukurpiama þiniasklaidos? Absoliutus suverenas, kurio màstymas ir valia yra ástatymas?

Prieðingai. Neklystamumo sàvoka iðsirutuliojo ðimtmeèiø tëkmëje. Ji radosi iðkilus klausimui, ar kur nors yra galutinë sprendþiamoji instancija. Vatikano I Susirinkimas, laikydamasis ilgos, pirmøjø krikðèioniø laikus siekianèios tradicijos, galiausiai pareiðkë: galutinis sprendimas egzistuoja! Ne viskas lieka atvira! Tam tikromis aplinkybëmis ir tam tikromis sàlygomis popieþius gali priimti galutinius ápareigojanèius sprendimus, kuriø dëka tampa aiðku, kas yra Baþnyèios tikëjimas ir kas ne.

Tai nereiðkia, kad popieþius gali nuolatos gaminti tai, kas „neklaidinga“. Paprastai Romos vyskupas veikia kaip bet kuris kitas vyskupas, iðpaþástantis ir skelbiantis savo tikëjimà, puoselëjantis iðtikimybæ Baþnyèiai. Tik esant tam tikroms sàlygoms, aiðkiai tradicijai ir jam paèiam suvokiant, kad dabar elgiasi ne savavaliðkai, popieþius gali pasakyti: ðitai yra Baþnyèios tikëjimas, o to neigimas nëra Baþnyèios tikëjimas. Šia prasme Vatikano I Susirinkimas apibrëþë gebëjimà priimti galutinius sprendimus, kad tikëjimas iðlaikytø savo saistomumà.

Esate pareiðkæs, kad Petro tarnyba laiduojanti tiesos ir autentiðkos tradicijos atitikimà. Bendrystë su popieþiumi esanti tikratikystës ir laisvës sàlyga. Šventasis Augustinas apie tai yra pasakæs: „Kur Petras, ten Baþnyèia ir ten taip pat Dievas.“ Taèiau tas posakis kilæs ið kito laiko, ðiandien jis nebeturëtø galioti.

Tas posakis buvo suformuluotas ne taip ir ne Augustino, bet èia ðá klausimà palikime atvirà. Kad ir kaip bûtø, tai sena Katalikø Baþnyèios aksioma: kur Petras, ten Baþnyèia. Popieþiaus asmeninës nuomonës, savaime suprantama, gali bûti klaidingos. Bet kai jis, kaip sakiau, suvokdamas savo atsakomybæ, kalba kaip aukðèiausias Baþnyèios ganytojas, tada nesako nieko sava, kas jam bûtø kà tik ðovæ á galvà. Suvokdamas ðià didþiulæ atsakomybæ ir jausdamasis globojamas Vieðpaties, jis þino, kad tokiu sprendimu Baþnyèià kreipia ne á klaidà, bet laiduoja jos vienybæ su praeitimi, dabartimi, ateitimi ir pirmiausia su Vieðpaèiu. Štai apie kà kalbama, o tà jauèia ir kitos krikðèioniø bendrijos.

Simpoziume, 1977 m. surengtame Pauliaus VI gimimo 80-øjø metiniø proga, skaitëte praneðimà, koks turëtø bûti popieþius. Cituodamas anglø kardinolà Reginaldà Pole‘à, minëjote, jog jis turi „laikytis ir elgtis kaip visiðkai maþutëlis“. Turi iðpaþinti, „kad neþino nieko, iðskyrus tai, ko yra pamokytas Dievo, Tëvo, per Kristø“. Bûti Vicarius Christi reiðkia leisti, kad Kristaus galia bûtø èia ir dabar kaip galia, prieðinga pasaulio galiai. Ir bûtent ne kokios nors valdþios pavidalu, bet ant þmogiðkø peèiø neðant antþmogiðkà naðtà. Šiuo poþiûriu tikroji Vicarius Christi vieta esàs kryþius.

Taip, ir ðiandien manau, jog taip ir yra. Primatas nuo pradþiø rutuliojosi kaip kankinystës primatas. Roma pirmaisiais trimis amþiais buvo krikðèioniø persekiojimø pirmutinë ir pagrindinë vieta. Šiuos persekiojimus atlaikyti ir liudyti Kristø buvo ypatinga Romos vyskupo rezidencijos uþduotis.

Apvaizdos nulemtu dalyku galima laikyti tai, kad tà akimirkà, kai krikðèionybë sudarë su valstybe taikos sutartá, imperatoriðkoji valdþia persikëlë á Konstantinopolá prie Bosforo sàsiaurio. Roma virto tartum provincija. Romos vyskupas galëjo lengviau iðryðkinti Baþnyèios savarankiðkumà, skirtingumà nuo valstybës. Specialiai ieðkoti konflikto, þinoma, nëra reikalo, prieðingai, ið esmës bûtina siekti sutarimo, tarpusavio supratimo. Taèiau Baþnyèia, krikðèionys ir pirmiausia popieþius visada turi bûti pasirengæ tam, kad liudijimas, kurá privalu teikti, taps papiktinimu, nebus priimtas, ir tada jie atsidurs liudytojo, kenèianèio Kristaus situacijoje.

Kad visi ankstyvieji popieþiai buvo kankiniai, savaip reikðminga. Popieþiui nepridera dëtis ðlovingu valdovu, jis turi liudyti tà, kuris buvo nukryþiuotas, ir bûti pasirengæs, vienydamasis su Juo, pats lygiai taip pat vykdyti tarnybà.

Bet buvo popieþiø, sakiusiø: Vieðpats davë mums tarnybà, tai dabar ja ir mëgausimës.

Taip, tai irgi neatsiejama nuo popieþiø istorijos slëpinio.

Per Jûsø biografijà tarsi pasikartojantis audeklo raðtas driekiasi krikðèioniðkasis pasirengimas prieðtarauti. Jis prasideda tëvø namuose, kur prieðinimasis ateistinei sistemai laikomas krikðèioniðkosios egzistencijos þyme. Kunigø seminarijoje galite atsiremti á rektoriø, kalëjusá Dachau koncentracijos stovykloje. Kunigauti pradedate Miuncheno parapijoje, jos dviem Jûsø pirmtakams naciai ávykdë mirties bausmæ kaip pasiprieðinimo kovotojams. Per Susirinkimà oponuojate pernelyg siauriems Baþnyèios vadovybës siûlymams. Bûdamas vyskupas, áspëjate dël grësmiø gerovës visuomenei. Tapæs kardinolu, prieðinatës tolimø tikëjimui sroviø mëginimams pertvarkyti krikðèionybës ðerdá. Ar ðios pagrindinës kryptys ir dabar daro átakà Jûsø pontifikatui?

Tokia ilga patirtis, savaime suprantama, irgi formuoja charakterá, áspaudþia þymæ màstymui ir veiklai. Að, þinoma, ne visada daþniausia prieðtaraudavau. Bûta ir daug graþaus sutarimo. Jau bûnant kapelionu, jautësi sekuliaraus pasaulio verþimasis á ðeimas, taèiau, nepaisant to, bendras tikëjimas, darbas mokykloje, su vaikais ir jaunimu teikë tiek dþiaugsmo, kad jo buvau tiesiog neðamas. Tà patá galiu pasakyti ir apie tuos laikus, kai profesoriavau.

Visà mano gyvenimà lydëjo ir mintis, kad krikðèionybë teikia dþiaugsmo, plaèios erdvës. Galiausiai vien prieðtaraudamas gyvenimo tikriausiai nepakeltum.

Bet sykiu visada suvokiau, nors ir nevienodomis dozëmis, kad prieð Evangelijà rikiuojasi galingos jëgø konsteliacijos. Mano vaikystëje ir jaunystëje iki karo pabaigos tai buvo matyti itin ryðkiai. Nuo 1968 metø krikðèioniðkasis tikëjimas stojo skersai kelio naujam visuomenës projektui, todël jam vis tekdavo atsimuðinëti nuo galingomis besidedanèiø nuomoniø. Tad nuo tikëjimo neatsiejama ir tai, jog tenka pakelti uþsipuolimus ir prieðintis – taèiau prieðintis vien stengiantis aikðtën iðkelti, kas pozityvu.

Pasak Annuario Pontificio, Katalikø Baþnyèios metraðèio, Jûs vien 2009 m. ásteigëte aðtuonias naujas vyskupijas, vienà apaðtaliðkàjà prefektûrà, dvi naujas metropolijas ir tris apaðtaliðkuosius vikariatus. Katalikø pagausëjo 17 milijonø, tiek, kiek Graikijos ir Šveicarijos gyventojø kartu sudëjus. Beveik trijuose tûkstanèiuose vyskupijø paskyrëte 169 naujus vyskupus. Paskui daugybë audiencijø, pamokslø, kelioniø, sprendimø – ir, negana to, dar paraðëte didþiulá veikalà apie Jëzø, jo antrà tomà kaip tik rengiamasi paskelbti. Šiandien Jums aðtuoniasdeðimt treji; ið kur semiatës jëgø?

Pirmiausia turiu pasakyti, jog tai, kà iðvardijote, rodo, kad Baþnyèia gyva. Tik þvelgiant ið Europos susidaro áspûdis, kad ji iðgyvena nuosmuká. Taèiau tai tik visumos dalis. Kitose þemës dalyse ji auga ir gyvuoja, yra kupina dinamikos. Naujø kunigø pastaraisiais metais pasaulyje pagausëjo, lygiai kaip ir seminaristø. Europos þemyne regime tik tam tikrà dalá viso to ir iðgyvename ne itin didelæ dinamikà, kuri kitur tikrai egzistuoja – jà nuolat pajuntu per savo keliones ir vyskupø apsilankymus.

Tiesà sakant, aðtuoniasdeðimt trejø metø þmogui tai ne pagal jëgas. Aèiû Dievui, turiu daug gerø bendradarbiø. Visa rengiama ir ágyvendinama bendromis pastangomis. Tikiu, kad gerasis Dievas duoda man tiek jëgø, kiek jø reikia, kad galëèiau atlikti, kas bûtina. Taèiau kartu pastebiu, jog jëgos màþta.

Vis dëlto susidaro áspûdis, kad popieþius galëtø pamokyti ir lengvojo kultûrizmo.

(Popieþius juokiasi.) Nemanau. Þinoma, laikà reikia paskirstyti tinkamai. Ir rûpintis, kad jo uþtektinai liktø ir pailsëti. Idant bûtum pakankamai darbingas, kai tavæs prireiks. Vienu þodþiu: bûtina drausmingai laikytis dienos ritmo ir þinoti, kada prireiks jëgø.

Ar naudojatës dviraèiu treniruokliu, kurá Jums parûpino Jûsø ankstesnis asmeninis gydytojas dr. Buzzonetti?

Ne, iki to neprieinu – ir man jo, aèiû Dievui, ðiuo metu nereikia.

Tad popieþius laikosi tokios pat nuostatos kaip ir Churchillis: no sports!

Taip!

Ið Seconda Loggia, Apaðtaliðkøjø rûmø audiencijø aukðto paprastai pasiðalinate 18 val., kad savo bute per vadinamàsias „tabelines audiencijas“ dar priimtumëte svarbiausius bendradarbius. Sakoma, kad nuo 20.45 prasideda popieþiaus asmeninis laikas. Kà popieþius veikia laisvalaikiu, jei apskritai jo turi?

Taip, kà jis veikia?.. Þinoma, jam ir laisvalaikiu tenka studijuoti ir skaityti dokumentus. Visada lieka labai daug darbo. Uþtat valgo kartu su popieþiaus ðeima – keturiomis moterimis ið Memores Domini ir abiem sekretoriais: tai atsipalaidavimo akimirkos.

Ar kartu þiûrite ir televizoriø?

Naujienas þiûriu su sekretoriais, taèiau kartais visi paþiûrime koká nors DVD.

Kokius filmus mëgstate?

Neseniai þiûrëjome labai graþø filmà apie ðventàjà Juozapinà Bachità (Josephine Bakhita), kuri yra afrikietë. Taip pat mielai pasiþiûrime Don Kamilá ir Peponæ...

Tikriausiai jau seniai mintinai þinote kiekvienà serijà.

(Popieþius juokiasi.) Ne visai.

Taigi patirti popieþiø galima ir visiðkai privaèioje aplinkoje.

Þinoma. Kartu ðvenèiame ðv. Kalëdas, ðventadieniais klausomës muzikos ir dalijamës áspûdþiais. Švenèiami vardadieniai, kartais kartu giedame Vakarinæ.

Drauge ðvenèiame ir ðventes. Be to, be bendro valgymo rytais, kartu ðvenèiame ðv. Miðias. Tai itin svarbi akimirka, kai remdamiesi Vieðpaèiu ypaè sutelktai visi esame vienas su kitu.

Popieþius visada apsirengæs baltai. Ar retkarèiais laisvalaikiu vietoje sutanos nedëvite megztinio?

Ne. Tam mane ápareigojo buvæs antrasis popieþiaus Jono Pauliaus II sekretorius monsinjoras Mieczysùawas Mokrzyckis; jis man pasakë: „Popieþius visada dëvëjo sutanà, ir Jûs turite taip daryti.“

Romos gyventojai nemenkai nustebo pamatæ sunkveþimyje Jûsø mantà, kai, iðrinktas 264-uoju Petro ápëdiniu, ið savo buto kraustëtës á Vatikanà. Ar popieþiðkuosius apartamentus apstatëte savo nenaujais baldais?

Bent savo darbo kambará. Man buvo svarbu turëti darbo kambará toká, koks atsirado per daug deðimtmeèiø. 1954 m. nusipirkau raðomàjá stalà ir pirmàsias knygø lentynas. Paskui jø pamaþu daugëjo. Ten visos mano knygos, paþástamas kiekvienas kampelis, visa turi savo istorijà. Taigi darbo kambará pasiëmiau visà. Kiti kambariai apstatyti popieþiðkaisiais baldais.

Kaþkas iðsiaiðkino, kad esate prisiriðæs prie nuolatiniø laikrodþiø. Ant rankos neðiojate septintojo ar aðtuntojo deðimtmeèio Junghans firmos laikrodá.

Jis priklausë mano seseriai. Ji man já paliko – kai mirë, laikrodis atiteko man.

Popieþius niekada nëra turëjæs nuosavos piniginës, juolab sàskaitos atlyginimui pervesti. Ar tai tiesa?

Taip, tiesa.

Ar tada jis bent sulaukia „ið virðaus“ daugiau pagalbos ir paguodos negu, tarkim, paprastas mirtingasis?

Ne tik ið virðaus. Gaunu tiek daug padràsinanèiø laiðkø ið paprastø þmoniø, seserø vienuoliø, motinø, tëvø, vaikø. Jie man raðo: „Meldþiamës uþ tave, nebijok, tu mums patinki.“ Ir prideda piniginiø dovanø bei kitokiø dovanëliø...

Popieþius gauna piniginiø dovanø?

Ne sau asmeniðkai, bet kad galëèiau padëti kitiems. Ir mane tai labai jaudina: paprasti þmonës kà nors prideda ir sako: „Þinau, kad Jums tenka tiek daug padëti, norëèiau ir að ðiek tiek prisidëti.“ Šiuo poþiûriu sulaukiu ávairiausios paguodos. Minëtinos taip pat treèiadienio audiencijos ir pavieniai susitikimai. Ið senø draugø ateina laiðkø, kartais jie mane ir aplanko, nors tai, þinoma, darosi vis sunkiau. Kadangi visada jauèiu paguodà „ið virðaus“, melsdamasis iðgyvenu Vieðpaties artumà, o skaitydamas Baþnyèios tëvø raðtus iðvystu suspindint tikëjimo groþá, galima kalbëti apie iðtisà paguodø antplûdá.

Ar, tapus aukðèiausiuoju uþ Kristaus kaimenæ atsakingu ganytoju, Jûsø tikëjimas pakito? Kartais susidaro áspûdis, jog dabar esate kaþkoks slëpiningesnis, mistiðkesnis.

Mistikas nesu. Taèiau bûnant popieþiumi yra daug daugiau dingsèiø melstis ir save visà patikëti Dievui. Mat regiu, kad kone visa, kà privalau padaryti, pats nuveikti neástengiu. Jau dël to esu, taip sakant, priverstas atiduoti save Vieðpaèiui á rankas ir Jam pasakyti: „Padaryk tai, jei to nori!“ Šia prasme malda ir sàlytis su Dievu dabar dar reikalingesni ir sykiu natûralesni bei savaime suprantamesni negu anksèiau.

Profaniðkai kalbant: ar egzistuoja koks nors su dangumi jungiantis „geresnis laidas“ ar kaþkas panaðaus á tarnybos malonæ?

Taip, kartais tai justi. Maþdaug taip: turiu padaryti kà nors, kas net nekilo ið manæs paties. Tada perleidþiu save Vieðpaèiui ir pastebiu: taip, tai paspirtis, kaþkas padaroma, kas yra ne ið manæs. Šia prasme ið tiesø egzistuoja tarnybos malonës potyris.

Jonas Paulius II kartà pasakojo, kad vienà dienà jo tëvas áspraudë jam á rankas maldynà su „malda Šventajai Dvasiai“ ir pareiðkë, jog jis turás kasdien ja melstis. Tada jis pamaþu supratæs, kà reiðkia Jëzaus þodþiai, kad tikrieji Dievo garbintojai yra tie, kurie Dievà ðlovina „dvasia ir tiesa“. Kà tai reiðkia?

Ši vieta Evangelijos pagal Jonà ketvirtame skyriuje yra pranaðystë apie ðlovinimà, kai nebebus ðventyklos ir kai, nesant iðorinës ðventyklos, bus meldþiamasi bendrystëje su Šventàja Dvasia ir Evangelijos tiesa, bendrystëje su Kristumi; kai reikës nebe regimos ðventyklos, bet naujos bendrystës su prisikëlusiu Vieðpaèiu. Tai visada lieka svarbu, nes ir religijø istorijos poþiûriu reiðkia didþiulæ pervartà.

O kaip meldþiasi popieþius Benediktas?

Popieþius Dievo akivaizdoje irgi yra paprastas elgeta – dar didesnis negu visi kiti þmonës. Þinoma, visada pirmiausia meldþiuosi mûsø Vieðpaèiui, su kuriuo mane tiesiog, taip sakant, sieja sena paþintis. Taèiau ðaukiuosi ir ðventøjø. Esu susidraugavæs su Augustinu, Bonaventûra, Tomu Akvinieèiu. Tada ir tokiems ðventiesiems sakau: „Padëkit man!“ Didelis atsparos taðkas visada yra ir Dievo Motina. Šiuo poþiûriu leidþiuosi á ðventøjø bendrystæ. Su jais, jø sustiprintas, tada kalbu ir su geruoju Dievu, pirmiausia elgetaudamas, bet ir dëkodamas – arba tiesiog dalydamasis dþiaugsmu.