Rugsëjis – iðskirtinis mënuo (o ypaè kalendorinë data „rugsëjo 1-oji“): be Kalëdø ir Velykø, joks kitas metas nëra toks ryðkus slenkstis, perëjimas ið poilsio – prie darbø, ið atostogø – á mokslo metus. Þemdirbiams – nuo þydëjimo ir augimo prie derliaus ëmimo. Keièiasi ir gamtos peizaþas. Tad rugsëjo „Artuma“ puoðiasi rudenio auksu ir gelsvumu bei Trakø Dievo Motinos – Lietuvos globëjos portretu. Kaþi ar daug kas þino, kad tai – pirmoji mûsø tëvynëje ikona, vainikuota popieþiaus karûnomis, suteikiant jai Ligoniø Uþtarëjos titulà? Jà gerbë ir katalikai, ir staèiatikiai, ir netgi... vietos musulmonai.

Taigi visø laukia naujas startas, ir „Artuma“ sveikina moksleivius bei studentus, pedagogus. O sykiu, þinodama, kaip sunku po pauzës, vadinamos atostogomis, gráþti prie darbø ir pareigø, stengiasi reaguoti á ore tvyrantá liûdnumà (be jo neapsieina në vienø metø vasaros palydëtuvës…). Þurnale pateikiama puokðtë tekstø, skatinanèiø su dþiaugsmu pasitikti savo pareigas bei vël atrasti motyvacijà geriems darbams.

Krikðèionybë – meilës ir… paradokso religija („Akmuo, kurá statytojai atmetë, tapo kertiniu akmeniu“, (Mk 12, 1–12)). Tad ir skaitytojø neturëtø stebinti, jog „Artumos“ autoriai, uþbaigdami teminæ kelionæ per septynias didþiàsias nuodëmes bei graþiausiàsias dorybes, ðiame numeryje svarstantys apie tinginystæ ir uolumà, raðo apie tai, kad tingumas kartais – visai nenuodëmingas, o uolumas – ne visada dorybingas... Tomas Viluckas pasisako dar grieþèiau: „Tinginystë apima ne tik sëdëjimà rankas sudëjus. Tai – ir visuomenës silpnavaliðkumas, nuolaidþiavimas neteisingoms politinëms kryptims, leidimas ásivieðpatauti neteisybei. Kitaip tariant, ji yra nedarymas to, kà privalu daryti, vien todël, kad tam reikia pastangø.“

Tad netikëkime reklamos skelbiama nuostata, jog gyvenime turime gauti ávertinimà, pasisekimà neádëdami nuoseklaus ir kruopðtaus darbo, tiesiog èia ir dabar, be pastangø. Posakis „ir ðtai po ilgø uolaus darbo metø já aplankë netikëta sëkmë“ tëra aforizmas, juk sëkmë nëra netikëtas nutikimas. Tai pastangø rezultatas. Kaip ir krepðinio èempionate, dël kurio ðá rugsëjá susirgs visa Lietuva: be galo daug treniruoèiø bei prakaito aikðtelëje ir tik truputis vadinamosios sëkmës. Kitaip tariant, ne tik sirkime, bet ir melskimës bei dirbkime uþ Lietuvà!

Ar jûs daþnai atidëliojate savo darbus (pvz., atostogø lagaminà krovëtës visai prieð iðvykstant)? Tuomet tekstas apie atidëliojimo ydà – ðiek tiek ir apie jus paèius. Kokia jëga trukdo tuo uþsiimti laiku? Psichologë Zita Vasiliauskaitë aptaria, kur tingëjimas, o kur ligos simptomai; bet, svarbiausia, ji pateikia praktiniø patarimø, kaip ðià problemà spræsti. Áspûdþiais ir ágûdþiais, kaip elgtis kasdieniams buities darbams nusibodus, dalijasi ir vaikai. Paul Lemoine‘o tekstas tradiciðkai græþiasi á maþameèius, o ypaè jø tëvus. Jis sako, kad tik maþi draudimai ðiandien atvers kelià á dvasinæ nepriklausomybæ ir laisvæ netolimoje ateityje. Pasitelkdamas savo ðeimos patirtá, jis moko tëvelius iðmokyti vaikà paklusti draudimui, – protingam, apsauganèiam, o ne ásakanèiam.

Rekomendacijas apie kurèiøjø asmenø sielovadà ir katechezæ pateiks prof. Anne Bamberg, o Algimantas Ramonas ðeimø rûpesèius, situacijà ir nuveiktus darbus aptars straipsnyje „Šeimos politika popieriuje ir tikrovëje“. Nepamirðtos liko ir kultûrinës sukaktys. Numeryje primenama, kokia ðviesuolë, nepaisant asmeninës fizinës sveikatos ir politiniø átampø, buvo raðytoja Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, gimusi prieð 150 m. ir ilgu savo gyvenimu bei kruopðèiu darbu (ne veltui Bitë!) skatinusi lietuviðkumo atsinaujinimà. Ir neverkðlenusi! Daugiau prieðnuodþiø prieð ðià ydà pateikia Vanda Ibianska savo skiltyje „Gyvenimas kaip senas vynas“. Dar ðiame numeryje – ne áprasta Gabrielës Gailiûtës vienai knygai skirta apþvalga, bet visas „pirkëjo vadovas“, tikintis, jog tai padës þurnalo skaitytojams, pildantiems lentynas naujiems mokslo metams, iðvengti nesusipratimø: deja, kai kurios knygos-naujienos skirtos ne dvasiai ðviesti, o tik tuðtinti mûsø piniginëms…

Apie Pasaulio jaunimo dienose patirtà sielø bendrystæ ir susitikimo dþiaugsmà dar neiðblësusiais (turbût apskritai neblëstanèiais) áspûdþiais dalijasi Vaida Spangelevièiûtë-Kneiþienë. Á skeptiðkai vertinanèios visuomenës dalies spaudoje uþduodamà klausimà, ko gi ten vykstama, jos atsakymas trumpas: „kad bûdami kartu iðgyventume tikëjimo dþiaugsmà ir neðtume pasauliui vilties þenklà.“ Jei sekëte Jaunimo dienø ávykius Madride (o gal net buvote ten nukeliavæ..?), turbût pamenate gaivaliðkà liûtá ir techninius nesklandumus ðeðtadienio Vigilijos metu. „Artumoje“ spausdinama nepasakyta Šventojo Tëvo kalba, – jo padëka jaunimui uþ atvirumà, – ir nuoðirdus skatinimas: „Tikëjimas neprieðtarauja jûsø aukðèiausiems idealams; prieðingai – juos daro kilnesnius ir tobulesnius. Brangus jaunime, nepasitenkinkite kaþkuo maþesniu nei Tiesa ir Meilë, kaþkuo, kas bûtø maþiau nei Kristus.“

Rûta Lazauskaitë