Lapkritis tiesiog alsuoja amþinojo gyvenimo viltimi: jis prasideda Visø Šventøjø ir amþinybën iðëjusiøjø paminëjimu, o baigiasi viltingu Iðganytojo gimimo laukimu. Todël ir „Artumos“ autoriai mus kvieèia gyventi veiklia viltimi. Nors ðeimos, finansø, tikëjimo bei kitø kriziø akivaizdoje neviltis atrodo iðties pamatuotas pasirinkimas, nepasiduokite „nevilties melui“.

Jûs, þinoma, galite nesutikti su tokiu pasiûlymu, remdamiesi ne tik svariais „kriziniais“ argumentais, vis trumpesnëmis ir niûresnëmis dienomis, bet ir liaudies iðmintimi, jog viltis kvailiø motina. Taèiau net vaikai, ðiame numeryje klausinëjami apie viltá, atsako, kad „beviltiðkø þmoniø nëra“.

Kaip ir kaskart, „Artuma“ – dorybiø pusëje, todël joje daugiau vilties nei nevilties. O argumentai uþ viltá ne tik vaikiðkai paprasti – kad „vilties prarasti negalima“, bet ir verèiantys susimàstyti net didþiausià skeptikà. Juk krizë – tai virsmas, kartais atskleidþiantis ne paèià graþiausià pasaulio pusæ, ir, pavyzdþiui, Antanui Gailiui neatrodo, kad jà iðvysti taip jau blogai. Atvirkðèiai, krizë – tai impulsas keistis, ir ji tikrai nëra pabaiga – galutinë ir nekeièiama, kaip Konstitucinio Teismo sprendimai. Apie vienà ið sprendimø, atrodytø, beviltiðkai sumenkinusá santuokà ir ðeimos perspektyvas, „Artumoje“ kalba teisininkai ir politikai. Jie yra veiklios ir pamatuotos vilties pavyzdys, apie kurá kalba kun. Danielius Dikevièius, pasiremdamas Biblija, o Zita Vasiliauskaitë, pasidalydama psichologës patirtimi.

Kai ðiandienos visuomenës veikëjai ir politikai, ne visuomet mums patrauklus pavyzdys, atrodo daug nuodëmingesni nei praeities autoritetai, pateikiame Jums prieð 160 metø gimusio tautos patriarcho Jono Basanavièius portretà. Jam vilties tikrai nestigo. Net ankstyva þmonos liga ir mirtis, prasta paties sveikata netrukdë veikti ir siekti tikslo – Lietuvos Nepriklausomybës.

Lapkrièio „Artuma“ dar ir dar kartà siûlo viltá, kad bûdami èia, þemëje, galime amþinybæ nusipelnyti ne tik darbais, pavyzdþiui, Vandos Ibianskos apraðyta savanorystë paliatyvios slaugos ligoninëje, bet, kaip raðo Tomas Viluckas, ir „mûsø maldos uþ iðëjusiuosius yra atsiliepimas á gyvenimo didybæ ir jo vilties ðventimas“. O dël sielos nemirtingumo, anot Vytautës Maciukaitës, net nereikia viltis, nes tai – „sveiku protu paþini“ tiesa. Galø gale, jei neturëtumëm vilties kasdien, ar gimdytumëm vaikus, kuriuos augindami ir auklëdami neretai susiduriame su gana beviltiðkomis situacijomis pradedant pratinimu pasipraðyti á tualetà ir baigiant nesavanaudiðko, savarankiðko ir mylinèio þmogaus iðugdymu. Tai galime pasiekti tik mylëdami ir paskaitinëdami „Artumoje“ spausdinamus ugdymo meno patarimus. Kasdienës vilties, kad visi gali keistis ir tobulëti, „Artuma“ nepraranda, skatindama savo skaitytojus tapti geresniais tëvais, uoðviais, anytomis ir ðeðurais: á skaitytojø pasipiktinimus dël spalio „Artumoje“ iðspausdintø ðmaikðèiø patarimø ðiame numeryje atsako juos parengusio Lietuvos ðeimos centro direktorë Dalia Lukënienë, darsyk paskatindama visus pamaþu, bet keistis.

Taigi nepraraskime vilties vienas kito atþvilgiu, bet bûtinai veiklios vilties. O jei viliatës, kad spausdinsime daugiau jûsø mëgstamø straipsniø, atskleisime Jums rûpimà temà, tai paraðykite mums, iðsakydami savo viltis. „Artuma“ visada turi viltá pamaþu tobulëti.

Parengë Julija JOKUBAUSKIENË