VYSK. JURGIO MATULAIÈIO PAMOKSLAS INGRESO DIENÀ VILNIAUS KATEDROJE

(Publikuota: „Arkivyskupas Jurgis Matulevièius“, red. Kazimieras Èibiras, 1933, Marijonø spaustuvë Marijampolëje.)

Švetasis Tëvas paskyrë mane ðios garbingos diecezijos vyskupu, ganytoju.

Pirmà kartà stoju ðioje vietoje su jumis, mieliausieji, vieðai ir atvirai pasikalbëti, kaip mes drauge gyvensime, kaip mes sielø reikalus aprûpinsime, kaip savo priedermes atliksime. Stoju nepaþástamas, todël pirmuèiausia praðau vieno dalyko – laikykite mane Kristaus tarnu, atsiøstu jums rodyti á dangø kelià ir vesti á amþinàjà laimæ. Nuo ðio laiko mes gyvensime kaip viena didelë dvasinë ðeima, kurios að bûsiu tëvu ir vadu ðioje vargingoje dvasinëje kelionëje.

Matyti laukëte: kas bus naujas ganytojas? Taigi ðtai ko galite laukti ir reikalauti ið manæs: „Toká pasitikëjimà Dievu mes turime per Kristø, ne kad mes bûtumëm savaime tinkami kà nors manyti lyg ið savæs, bet mûsø tinkamumas yra ið Dievo“ (2 Kor 3,5-6)

Að rûpinsiuosi bûti savo aveliø pas Dievà tarpininkas ir uþrarytojas. Eidamas prie altoriaus ir laikydamas ðv. Miðias Dangaus Tëvui, Nekalèiausià Avinëlá aukosiu ne tiktai uþ save, bet ir uþ visà diecezijà; - kad gerieji sustiprëtø, nusidëjëliai gráþtø, ligonys ir nelaimingieji nusiramintø; kad mirusieji patirtø gailestingumo ir bûtø iðgelbëti.

Bûsiu visø mokytojas. Atsidëjæs ir be atvangos, kiekviena proga, skelbsiu jums Dievo þodá.

Šviesiu, kad paþintumët Dievà – Kristø – Baþnyèià. Priminsiu Dievo ir Baþnyèios ásakymus. Mokysiu dorovës ir rausiu nedorybes. Skleisiu meilæ, teisybæ, blaivybæ. Teiksiu Dievo malones (ðv. Sakramentus).

Rûpinsiuosi bûti tëvu ir bièiuliu. Bûsiu bièiulis maþiems vaikeliams; kad mokytøsi jie paþinti Dievà, maldos, klusnybës, tvarkos; saugosiu jø nekaltybæ, saugosiu nuo nuodëmiø ir papiktinimø. Bûsiu bièiulis neturtëliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargëlius; raginsiu turtingus, kad dalytøsi su jais. Neatstumsiu nuo savæs nei vieno. Santaikoje su visais gyvendamas, rûpinsiuos, kad vieðpatautø meilë, kad nebûtø barniø, neapykantø, nuoskaudø. Noriu bûti atlaidus piktiems, parama silpniems, uþvëja geriems.

Didþios mane laukia priedermës. Ádësiu á jas visà savo darbà, visà sveikatà, kad tik jos bûtø atliktos. Rûpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; bûti visiems visu kuo. Dël tiesos esu pasiryþæs guldyti galvà. Noriu bûti ne kuo kitu, kaip tik tëvu ir ganytoju, Kristaus sekëju. Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus. Tikiuosi, kad Dievo malonë bus su manim ir tinkamai kreips visus mano þingsnius.

Ko ið jûsø laukti ir reikalauti? Jei nuo ðiol mes bûsime tik viena didelë ðeima, tai ið vien turime ir dirbti. Að uþ jus melsiuos, bet ir jûs melskitës uþ mane. Tø jûsø maldø praðau kokarðèiausiai. Praðykite, kad Dievas man ðviestø, stiprintø, man padëtø visuose mano darbuose. Be Dievo malonës – silpnas, nieko negaliu. Jûsø priedermë – imtis á ðirdá Dievo þodá. „Kas jûsø klauso, manës klauso; kas jus niekina, mane niekina“. Pasitikëkite manim! Atidarykite man savo ðirdis!

Tiesa, didþios mano pareigos, bet esu kupinas vilties, kad Dievas padës jas atlikti. Sveikinu jus visus vardu Dievo Tëvo, kurio Apvaizda yra mano globai pavedusi ðià diecezijà; vardu Jëzaus Kristaus, kurio malonë mane èia paskyrë; vardu Šventosios Dvasios, kuri mums duota, kad mumyse gyventø ir padarytø mus Dievo sûnumis. Sveikinu visus èia susirinkusius ir likusius namie, teisius ir nusidëjëlius. Ateinu pas jus su meile, taigi, neabejoju, kad ir man atsilyginsite meile. Saldþiausioji Jëzaus Širdis tejungia mus visus, kad visi norai ir darbai eitø vien Dievo garbei. –

Šventoji Nekaltai Pradëtoji Dievo Motina, kuri Auðros Vartuose ðvieti ir mus gini ir globoji! Pavedu Tau save ir savo avijà. Suteik, kad baigtøsi karas ir ávyktø ramybë! Kad iðnyktø neapykanta ir ásivieðpatautø visuotinë meilë! Sutaikink mus su savo Sûnumi, kad amþinai linksmintumës danguje. – Amen.