Kun. prof. dr. Romualdas Dulskis

Taizé bendruomenës paðaukimo aspektai ir jos krikðèioniø vienybës vizija

Ávadas

Jonas Paulius II Taizé bendruomenës paðaukimà pavadino ne tik unikaliu, bet ir pranokusiu laikà paðaukimu.(1) Bendruomenës nariai, ásisàmoninæ ekumeniná savo paðaukimo matmená, tapo regimu susitaikymo þenklu visoms krikðèioniø konfesijoms. Viena ið esminiø bendruomenës tarnysèiø – vykdyti vadinamàjà pasitikëjimo piligrimystæ, kurios tikslas – ugdyti tikëjimà ir maldos bendrystæ tarp ávairiø konfesijø jaunimo.

Taizé yra palyginti naujas ir labai savitas vienuolynas to paties pavadinimo kaimelyje Pietø Burgundijoje, Prancûzijoje. Já ákûrë reformatø teologas Roger Schutz-Marsauche (1915–2005), kuris tapæs vienuoliu imtas vadinti tiesiog broliu Roger. Jis gimë Šveicarijoje, ðveicaro reformatø pastoriaus ir prancûzës protestantës ðeimoje. Studijavo teologijà Strasbûre ir Lozanoje. Jaunystëje Roger susirgo plauèiø tuberkulioze. Ilgà gydymosi laikà jis iðnaudojo skaitydamas ir apmàstydamas dvasinæ literatûrà. Pamaþu subrendo jo paðaukimas ákurti religinæ bendruomenæ.

1949 m. Velykø sekmadiená Roger Schutzas ir ðeði jo bièiuliai: Maxas Thurianas, Pierre’as Souvairanas, Danielis de Montmollinas, Robert’as Giscard’as, Axelis Lochenas bei Albert’as Lacouras, sudëjo vienuoliðkus áþadus, pasiryþdami sekti Kristø ir gyventi bendruomenës gyvenimà. Šiandien Taizé bendruomenei priklauso apie ðimtas broliø ið beveik trisdeðimties pasaulio ðaliø. Unikalu tai, kad bendruomenës nariai yra ávairiø konfesijø krikðèionys. Tikëjimo skirtumai netrukdo brolijai gyventi bendru ritmu ir bûti tikra vienuoline bendruomene. Nors Taizé yra pirmoji protestantizmo terpëje kilusi vienuolinë brolija ir savo egzistencija tampa tam tikru iððûkiu visai ið Reformacijos kilusiai krikðèionybei, brolis Roger niekada neturëjo tikslo mesti iððûká savo tikëjimo tradicijai. Taip pat jis nesiekë atkurti vienuoliðkojo paðaukimo protestantizme, bet tik jautësi paðauktas ásteigti brolijà, kuri ágyvendintø ekumeninæ vienybæ ir jà liudytø. Ši skirtingø konfesijø krikðèioniø vienybës idëja buvo nuo pat jaunystës uþvaldþiusi visà jo asmenybæ. Todël ðiandien Taizé bendruomenë yra tapusi bendrystës parabole – susiskaldþiusiø krikðèioniø ir nesutarianèiø tautø susitaikinimo paradigma.

1. Ekumeninio Taizé bendruomenës paðaukimo sampratos naujumas

Nuo pat jaunystës brolis Roger jautë paðaukimà tarnauti krikðèioniø susitaikinimui. Ekumenizmas jam visø pirma reiðkë ne tiek svarstymus apie krikðèioniø vienijimosi galimybes, kiek bandymus ir pastangas praktikuoti ávairiø konfesijø tikinèiøjø vienybæ. Jis troðko gyventi pagal Evangelijà ir ðiuo gyvenimu dalytis su kitais. Tad jo vizijoje ekumeninis kelias susiliejo su bendruomenës keliu. Gyvenimas bendruomenëje turëjo tapti skirtingø konfesijø krikðèioniø susitaikymo simboliu, regimu vienybës þenklu.

Ekumeninës vienybës troðkimà Roger perëmë ið savo senelës ið motinos pusës M. L. Marsauche-Delachaux gyvenimo liudijimo. Kilusi ið senos protestantø ðeimos, ji krikðèioniø vienybës þenklan buvo pradëjusi lankyti katalikø baþnyèià. Iðgyventi Pirmojo pasaulinio karo baisumai, paskatino jà trokðti krikðèioniø vienybës. Anot brolio Roger, jo senelë intuityviai atrado ekumeninio paðaukimo raktà ir pradëjo þengti keliu, kuriuo vëliau su savo bendruomenës broliais ëjo jis pats. Ji troðko Europos krikðèioniø susitaikinimo, kad þemyno tautos gyventø taikoje ir santarvëje. Be to, ji nenorëjo laukti kada nors ateityje ávyksianèio susitaikinimo, bet já pradëjo ágyvendinti èia ir dabar savo gyvenimu.(2) Senelës poþiûris ir gyvenimo pavyzdys turëjo didelæ átakà brolio Roger paðaukimui: jis taip pat uþsidegë siekiu ne laukti krikðèioniø susitaikinimo, bet já ágyvendinti. Ákvëptas senelës pavyzdþio, brolis Roger atrado savo paðaukimà – iðsaugoti protestantiðkà tapatybæ ir drauge atsiverti dvasiniam lobynui, esanèiam Katalikø Baþnyèioje. Tad visø pirma já jaudino ið Reformacijos kilusiø krikðèioniðkøjø konfesijø tikinèiøjø ir katalikø susitaikinimas. Kiek vëliau á jo akiratá pateko ir Rytø krikðèionys.

Roger laikësi nuomonës, kad krikðèioniø susitaikinimas negali bûti atidëliojamas, bet ágyvendintinas jau dabar, idant neðtø pasauliui viltá. Ekumeninis dialogas yra Dievo dovana ir susitaikinimo pradþia, taèiau jis turi vesti á konkreèià tikinèiøjø bendrystæ. Krikðèioniø susiskaldymas yra tapæs kliûtimi pasauliui paþinti Kristaus malonæ. Krikðèionijai reikia pranaðø ir ðventøjø, kurie atgræþtø skirtingø konfesijø krikðèionis vienus á kitus ir mokytø dalytis dvasinëmis dovanomis. Mums reikia ðventumo ekumenizmo, nes tik toks ekumenizmas yra pajëgus vesti á tikrà tikinèiøjø vienybæ.(3)

Brolis Roger tvirtino, jog ðiandien bûtina padaryti visa, kà galime, kad susiskaldæ krikðèionys vël pasijustø esantys viena Dievo tauta. Baþnyèia turëtø tapti atvira visø konfesijø tikintiesiems ir tokiu bûdu leisti jiems iðgyventi visuotinæ bendrystæ. Ta bendrystë, kurios trokðta daugybë þmoniø ir kuri jau dabar iðgyvenama kai kuriose pasaulio vietose, turëtø bûti palaikoma bei toliau skatinama. Neteisinga ekumeninio proceso raidà remti vien raðytiniais dokumentais, nes negalime laukti ir delsti, kol jie bus paraðyti. Turime ryþtis vadovautis Evangelija ir leisti skleistis krikðèioniðkam savo paðaukimui, kurio vienas esminiø matmenø – bendrystës siekis.

Ekumeninis Baþnyèios paðaukimas turi bûti ið esmës atnaujintas. Jis turëtø bûti visiðkai perkeistas, patirti atgimimà. Idant tai galëtø ávykti, bûtinas kiekvieno krikðèionio atgimimas. Roger manë, kad ekumeniniam procesui labai svarbios tokios tikinèiøjø savybës kaip ðirdies ramybë, dþiaugsmas, paprastumas, gailestingumas. Be to, svarbu suvokti savo trapumà, já priimti ir leisti, kad Dievas juo pasinaudotø: „Kai mes suvokiame savo ribotumà, trapumà ir skurdà, Dievas per Šventàjà Dvasià suteikia mums naujo ryþto gyventi.“(4)

Visø krikðèioniø susitaikinimo viltis turëtø remtis nuoðirdþiu bendrystës troðkimu, slypinèiu daugelio tikinèiøjø ðirdyse. Jiems nëra taip svarbu, kas ir kiek yra kaltas dël krikðèioniø susiskaldymo, kas ir kiek yra teisus. Jie tiesiog nori susitaikinimo ir vienybës. Brolis Roger remiasi popieþiaus Pauliaus VI þodþiais, pasakytais Vatikano II Susirinkimo uþdarymo kalbos metu, kad Baþnyèia në vieno þmogaus nelaiko svetimu ar atstumtu.(5)

Paþintis su popieþiumi Jonu XXIII paskatino brolá Roger màstyti apie vienà ekumeniná visø krikðèioniø ganytojà. Šià funkcijà galëtø prisiimti popieþius, drauge priimdamas atnaujinto, tarnaujanèio, visø krikðèioniø bendrystæ skatinanèio savo kaip aukðèiausiojo ganytojo paðaukimo sampratà. Kaip kiekviena vietinë krikðèioniø bendruomenë neapsieina be savo pastoriaus ar kunigo, taip ir visa krikðèionija turëtø turëti vienà ganytojà. Taèiau ðis ganytojas turëtø stovëti ne piramidës virðûnëje, bet bûti jos viduryje. Jis neturëtø turëti pretenzijos bûti Baþnyèios galva, nes jos galva yra Kristus. Tai turëtø bûti paprastas, neturtingas vyskupas, kuris rûpintøsi perteikti Evangelijà ðiandienos þmoniø kalba, kviestø kovoti prieð neteisybæ ir pajëgtø pateikti aktualiø krikðèioniðkojo gyvenimo áþvalgø.(6)

2. Paðaukti á taikà ir bendrystæ

Kokie vidiniai motyvai skatino brolá Roger siekti krikðèioniø vienybës? Visø pirma jam atrodë, kad, iðpaþindami mylintá Dievà, krikðèionys neturi teisës bûti susiprieðinæ. Dievo meilë skatina mylëti artimà ir susitaikinti. Pirmiausia siektinas ávairiø konfesijø krikðèioniø, po to ir visø pasaulio þmoniø susitaikinimas: „krikðèioniø susitaikinimas gali tapti taikos fermentu visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems“.(7) Roger pabrëþia, kad, nepaisant konfesinio susiskaldymo, ðiandien esama krikðèioniø, kurie jau dabar gyvena labai paprastoje, labai nuolankioje vienybëje vieni su kitais. Jie pateikia nuostabø liudijimà pasauliui, nes savo gyvenimu parodo vienijanèià Kristaus meilæ ir gyvà Baþnyèià. „Komunija yra vienas graþiausiø Baþnyèios vardø. Joje negali bûti jokio atðiaurumo vienas kitam, bet vien tik skaidrumas, ðirdingas gerumas, uþuojauta.“(8)

Roger ypaè akcentavo krikðèioniø ir visø þmoniø paðaukimà á bendrystæ: „Jei tik mes visuomet atmintume, kad Kristus yra komunija... Jis atëjo á þemæ ne dar vienos religijos ákurti, bet visiems pasiûlyti komunijà Dieve. Jo mokiniai yra paðaukti bûti nuolankiomis pasitikëjimo ir taikos mielëmis þmonijoje.“9 Dievo Sûnus tapo þmogumi, kad atvestø þmones á bendrystæ su Dievu ir tarpusavyje. Kristaus iðpaþinëjams privalu ásisàmoninti ðá paðaukimà. Jie turi tapti Evangelijos raugu, skleidþianèiu taikà ir pasitikëjimà. Taizé bendruomenë siekia perþengti ne tik religinius barjerus, skirianèius skirtingø konfesijø krikðèionis, bet ir ekonominius bei politinius. Broliui Roger visuomet rûpëjo lengvinti skurstanèiøjø vargà ir solidarizuotis su visais, kurie kenèia nepritekliø. Ši Roger nuostata atsiskleidë tiek bendruomenës misijø veikloje, tiek ir daugelyje jo kelioniø á treèiojo pasaulio kraðtus. Septintajame XX amþiaus deðimtmetyje bendruomenës broliai pradëjo megzti bendrystës ryðius su „uþ geleþinës uþdangos“ gyvenanèiais krikðèionimis. Kontaktai buvo dràsiai, nors ir su deramu atsargumu, puoselëjami ligi pat Sovietø Sàjungos subyrëjimo, kai Rytø Europos þmonëms atsivërë galimybës be kliûèiø aplankyti Taizé.

Akivaizdu, kad Roger bendrystës siekis nëra savitikslis. Jis pasiþymi tam tikromis kokybëmis ir bûtent dël jø yra vertingas. Visø pirma ði bendrystë remiasi taikiu sambûviu, solidarumu ir atjauta. Taizé bendruomenë yra ásitikinusi esanti paðaukta solidarizuotis su visais, kuriems reikia pagalbos. Broliø gyvensenos paprastumas sudaro sàlygas nuoðirdþiam kontaktui su kitais þmonëmis. Dëmesingumas kiekvienam þmogui ir geranoriðkumas, þenklinæ visà Roger gyvenimà, yra kiti esminiai jo propaguojamos þmoniø bendrystës aspektai. Be to, autentiðkai bendrystei plëtoti yra bûtina paþinti bei ásisàmoninti kontempliacijos, tylos ir susikaupimo teikiamà dvasinio gyvenimo gërá. Be jo bendrystë nustotø savo tikrumo ir kokybës. Pagaliau visos bendrystës pastangos turi bûti gaivinamos evangeliniø palaiminimø dvasios, kylanèios ið Kristaus asmens ir misijos asmeninio paþinimo. Tokia bendrystë ne tik teikia dþiaugsmo, bet ir yra pajëgi iðspræsti daugelá þmonijos problemø.(10)

3. Šokantis Dievas

Taizé bendruomenës dvasingumas ir sielovada neakcentuoja nuodëmës ir nuodëmingumo. Kas patraukia kiekvieno apsilankanèio Taizé dëmesá – tai dþiugus paprastumas, krikðèioniðko tikëjimo dvasia, ekumeninë tolerancija, maldos uolumas. Šias nuostatas patvirtina ir pagrindþia Roger ásitikinimas, kad „Dievas tegali mylëti.“(11) Atrodytø, kad toks teiginys neteisëtai suabsoliutina Dievo meilæ, paneigdamas kitas Dievo veikas ad extra. Tvirtinimas, jog Dievas tegali mylëti, atrodo, prieðtarauja kitoms Dievo savybëms, pvz., ðventumui, reiklumui etc. Biblijos Dievas nëra tik mylintis, bet ir reiklus, auklëjantis, mokantis, baudþiantis, pavydus, galop, jis yra „ryjanti ugnis“ (Þyd 12, 29).(12)

Gali susidaryti áspûdis, kad Taizé dvasingumas pabrëþia tas Dievo savybes ir krikðèioniðkojo paðaukimo aspektus, kurie yra patrauklesni ðiandienos þmogui. Taizé sielovada, atrodo, linkusi iðryðkinti malonius krikðèioniðkosios doktrinos dalykus ir nutylëti tuos, kurie galëtø pasirodyti antipatiðki. Bendruomenë savo lankytojø anaiptol negàsdina pragaro bausmëmis, nekaltina nuodëmëmis, nepabrëþia þmogaus atsakomybës stojant prieðais bûsimà Dievo teismà, nebaugina amþinos sielos praþûties galimybe. Brolio Roger Dievas supratingas, mylintis ir kvieèiantis. Krikðèioniðkasis paðaukimas Taizé sampratoje pirmiausia yra paðaukimas á bendrystæ su Kristumi, atsiliepimas á Dievo kvietimà, geranoriðkumas kitø þmoniø atþvilgiu.

Pagrástai kyla klausimas apie Taizé mokymo visavertiðkumà. Ar þmogaus santykis su Dievu, koká já pristato Taizé, yra objektyvus ir tikras? Ar tokia krikðèioniðkojo paðaukimo samprata, kokià jà pateikia Taizé, yra visiðkai priimtina?

Ieðkodamas atsakymo á ðiuos klausimus Taizé dvasingumo þinovas Paryþiaus Šv. Sergijaus staèiatikiø teologijos instituto profesorius Olivier Clément’as pabrëþia: „Krikðèionybë nëra moralizmas. Ji yra energija, ji – ugnis!“(13) O. Clément’as primena ðokiruojantá F. Nietzsche‘s posaká, jog jis galëtø tikëti tik á ðokantá Dievà. Betgi Kristus, anot Clément’o, ir yra tasai ðokantis Dievas. Teologas prisimena Konstantinopolio Choros Iðganytojo baþnyèios Anastasis freskà, kurioje Kristus pavaizduotas tarsi ðokio judesyje sulauþantis pragarø vartus ir prikeliantis Adomà ir Ievà. Šia prasme Kristus gali bûti màstomas kaip ðokantis Dievas. Jo ðokis – tai prisikëlimo ir dieviðkojo gyvenimo ðokis. Dievo ðokis turi galià perkeisti ne tik mirusiøjø likimà, prikeldamas juos amþinajam gyvenimui, bet ir gyvøjø – ávesdamas juos á gyvenimo ðviesà: „Að – pasaulio ðviesa. Kas seka manimi, nebevaikðèios tamsybëse, bet turës gyvenimo ðviesà“ (Jn 8, 12). Todël ir kiekvienas dvasiniam gyvenimui atgimæs krikðèionis yra „ðokantis“. Jis ðoka prisikëlimo ðoká, nes visa savo bûtimi garbina Dievà.(14) Taip ðoko ðv. Pranciðkus Asyþietis, kai mazgojo raupsuotøjø þaizdas; taip ðoko Albertas Schweizeris, kai palikæs komfortabilø europietiðkà gyvenimà iðvyko á misijas Afrikoje; taip ðoko brolis Roger, kai, áspëtas dël jam gresianèio mirtino pavojaus, vis dëlto apsisprendë gelbëti karo pabëgëlius þydus. Kiekvienas krikðèionis, áþengæs á Kristaus ðviesà, pradeda savo liturginá Dievo garbinimo ðoká, kurio sûkuryje tiesiog nebelieka vietos bet kokio pavidalo egoizmui ir nuodëmës tamsai. Krikðèionis ima (bent ið dalies) gyventi toje savanaudiðkumui ir moraliniam blogiui neprieinamoje ðviesoje (1 Tim 6, 16), kurioje gyvena Kristus.

Roger ir jo ákurtoji bendruomenë liudija gyvenimà Kristaus ðviesoje. Nors Roger akcentuoja Dievo meilæ, taèiau tai nëra vienos Dievo savybës pabrëþimas nutylint kitas. Tai Dievo meilë, kuri apima visus krikðèioniðkojo paðaukimo matmenis: „Juk visas ástatymas telpa viename sakinyje: Mylëk savo artimà kaip save patá“ (Gal 5, 14). Greta meilës Taizé bendruomenës iðpaþástamos, praktikuojamos ir liudijamos kitos vertybës turi tà patá visuminá aspektà. Jos „pro savo vartus“ áveda á visuminæ krikðèionybæ. Paprastumas, kurá Roger tapatina su neturto dvasia, iðlaisvina nuo savæs sureikðminimo pagundø ir suteikia vidinæ laisvæ, bûtinà kiekvieno krikðèioniðkojo paðaukimo ugdymui. Svetingumas liudija krikðèioniðkàjà antropologijà, kiekviename þmoguje áþvelgianèià Dievo paveikslà ir todël besidþiaugianèià kiekvienu þmogumi kaip unikaliu Dievo kûriniu. Tolerancija ir gailestingumas moko priimti kitø savitumus, rûpintis jais ir pagal iðgales padëti jiems dvasiniuose ir materialiniuose reikaluose. Taizé bendruomenës maldingumo dvasia atveria Dievo slëpiná ir leidþia prisiliesti prie gyvojo Dievo, kuris stiprina, ákvepia, guodþia, skatina, perkeièia.

Vis dëlto reikia rasti atsakymà ir á paskutiná ðios temos klausimà. Ar Taizé bendruomenë savo mokyme ir sielovadoje nepraleidþia esminiø krikðèioniðkojo mokymo elementø? Nors krikðèioniðkojo paðaukimo samprata Taizé visø pirma pateikiama per tam tikras, raktines temas, bendruomenë nevengia gvildenti ir kitø svarbiø krikðèioniðkosios gyvensenos klausimø: krikðto, Eucharistijos, veiklios artimo meilës, dekalogo, nuodëmës, atleidimo, pasitikëjimo, krikðèionio laisvës, kanèios problemos, Baþnyèios ir valstybës santykiø, krikðèionio poþiûrio á visuomeniná ir politiná gyvenimà, tarpreliginio dialogo, evangelizavimo.

Kai kuriuose brolio Roger ar kitø Taizé autoriø tekstuose galima bûtø áþvelgti nuolaidþiavimà nuodëmingai þmogaus prigimèiai, per didelá nepamatuotà atlaidumà ir „minkðtà“ gerumà. Vis dëlto, atidþiau ásigilinus á tekstø turiná, iðryðkëja, kad greta atlaidumo visuomet atskleidþiamas ryþtingo atsiliepimo á Kristaus kvietimà þavesys; greta tariamai „minkðto“ gerumo parodomas didþiadvasiðko ásipareigojimo gëris. Jëzaus beribio ir padràsinanèio atlaidumo nusidëjëliams apmàstymas pateikiamas begalinio Juo pasitikëjimo, ágalinanèio þmogø absoliuèiai perkeisti savo gyvenimà, kontekste. Todël nevengiama svarstyti tokiø didþiø ir maksimaliai krikðèioniðkàjá paðaukimà realizavusiø asmenybiø kaip Jonas Auksaburnis, Dorotëjas Gazietis, Dietrichas Bonhoefferis, Kalkutos Teresë.

Taizé bendruomenës pamëgta ugnies simbolika þymi tikinèiøjø gyvenimus perkeièianèià Šventosios Dvasios malonæ. Balta broliø abitø spalva iðreiðkia gyvenimà Kristaus ðviesoje. Apsivilkæ Kristumi (Rom 13, 14), broliai visø pirma atvykusiesiems prabyla apie gyvenimà Kristuje ir ðviesos darbus. Jie kalba ið savo nuðvitusios ðirdies ir stipriai Dievo malonës paliestos kasdienybës. Broliai kalba apie tai, kas jiems brangu, kuo jie gyvena. Todël á Taizé atvykæ maldininkai pirmiausia iðgirsta ðviesias ir padràsinanèias krikðèionybës tiesas, kad Dievas yra meilë ir jis priima kiekvienà ið mûsø. Mes savo ruoþtu turime bûti geranoriðki vieni kitiems ir patikëti, jog esame paðaukti tapti nuoðirdþiais Kristaus mokiniais arba atnaujinti savo mokinystæ, gyvendami palaiminimø dvasia.

Tikëjimas þmogaus prigimties gelmëje slypinèiu gëriu ir Krikðto malonës galia atsiskleidþia daugelyje brolio Roger maldø:

Šventoji Dvasia, padëk mums
Græþtis á tave kiekvienu metu.
Mes taip daþnai uþmirðtame, kad tu alsuoji mumyse,
Kad tu meldiesi mumyse, kad tu myli mumyse.
Tavo buvimas mumyse – tai pasitikëjimas
Ir nuolatinis atleidimas.(15)

4. „Ah, Taizé, ce petit printemps!“ („Ak, Taizé, ðis maþasis pavasaris!“)

Lijono arkivyskupas kardinolas Pierre-Marie Gerlier, kuris buvo tapæs Taizé bendruomenës bièiuliu ir savotiðku dvasios tëvu, 1958 m. pristatë brolá Roger popieþiui Jonui XXIII. Šis susitikimas padarë neiðdildomà áspûdá ir, anot paties Roger liudijimo, tapo nauju ákvëpimu bendruomenei: „Buvom ásitikinæ, kad esame mylimi ir suprasti. [...] Per já mûsø bendruomenëje prasidëjo pavasaris. Tai buvo tarsi nauja pradþia.“(16) Be to, susitikimas su popieþiumi padëjo brolijai suvokti visuotinio Baþnyèios ganytojo tarnystës reikðmæ visai krikðèionijai. Jonas XXIII, pats ásisàmoninæs savo paðaukimo ekumeniná matmená, vëliau ne kartà privaèiose audiencijose priëmë Taizé brolius ir iðreiðkë dþiaugsmà dël jø pasirinkto paðaukimo kelio. „Kai mes praðnekdavome apie [krikðèioniø] susitaikymà, jis imdavo ploti rankomis ir ðaukdavo Bravo! Jis buvo atviras þmogus, kupinas dþiaugsmo ir spontaniðkumo“, – vëliau prisimindavo brolis Roger.(17) Paskutiniame susitikime prieð savo mirtá popieþius aiðkiai leido suprasti, jog mano, kad protestantiðka Taizé brolija turi teisæ save laikyti Katalikø Baþnyèios nare. Tai buvo didþiulis padràsinimas broliams þengti toliau jø pasirinkto paðaukimo keliu.

Karolá Wojtyùà, tuometá Krokuvos vyskupà pagalbininkà, brolis Roger pirmà kartà susitiko dar 1962 m. Vatikano II Susirinkimo metu, á já Roger buvo gavæs pakvietimà. Po poros metø, 1964-aisiais, jau tapæs Krokuvos arkivyskupu, K. Wojtyùa apsilankë Taizé, o 1968 m. atliko pakartotiná vizità á áþymøjá Pietø Burgundijos kaimelá. Tad bûsimojo popieþiaus paþintis su Taizé bendruomene ir specifiniu jos paðaukimu prasidëjo gerokai prieð jam tampant aukðèiausiuoju Katalikø Baþnyèios ganytoju. Iðrinktas popieþiumi, Jonas Paulius II, tæsdamas Jono XXIII ir Pauliaus VI draugiðkus ryðius su Taizé bendruomene, kasmet broliui Roger skirdavo privaèià audiencijà. Šiø audiencijø metu jie daþniausiai kalbëdavosi apie jaunimà, o Roger savo ruoþtu patikindavo popieþiø, kuris „buvo apimtas meilës Baþnyèiai ir þmonijos ðeimai ugnies ir darë viskà, idant tà ugná perduotø kitiems“,18 dël Taizé bendruomenëje esanèio pasitikëjimo ðv. Petro ápëdiniu. Ypatingu ðirdingumu paþenklinti kasmetiniai ðiø dviejø asmenybiø susitikimai liudija tiek ypatingà jø pagarbà vienas kito paðaukimui, tiek ir nuoðirdþià draugystæ. Piligriminës kelionës á Prancûzijà metu 1986 m. spalá popieþius priëmë brolio Roger kvietimà ir treèià kartà aplankë Taizé.

Per susitikimà Taizé pasakytoje trumpoje kalboje,(19) skirtoje tiek brolijai, tiek tuo metu á Taizé atvykusiam jaunimui, Jonas Paulius II pabrëþë ugdomàjà Taizé bendruomenës misijà, palygindamas jà su ðaltiniu, prie kurio stabtelëjama atsigaivinti ir kuris stiprina „kiekvienà krikðèioniðkàjá paðaukimà“. Anot Jono Pauliaus II, Taizé yra ðaltinis, teikiantis Jëzaus paþadëto gyvojo vandens, mokantis patirti Dievo artumà, atsiliepti á jo kvietimà ir paþinti evangeliná dþiaugsmà. Popieþius akino Taizé susirinkusius jaunus þmones, kad, atgaivinæ ir sustiprinæ savo tikëjimà bei krikðèioniðkàjá uolumà maldingu sveèiavimusi broliø bendruomenëje, gráþæ namo – á savo parapijas, mokyklas, universitetus – ten veikliai ásitrauktø á bendruomeniná gyvenimà ir Evangelijos liudijimà. Visa popieþiaus kalba iðreiðkë ásitikinimà palaiminga ir ugdanèia Taizé bendruomenës átaka jaunimui.

Savo sveikinime, skirtame vien tik Taizé bendruomenei, Jonas Paulius II iðsakë tiek þavëjimàsi ir pasitikëjimà brolija, tiek bûtinybæ iðlaikyti evangeliná paprastumà ir, ásiklausant á konstruktyvià kritikà, tobulinti savo paðaukimà: „Mieli broliai, ðiame trumpame, ðeimyniðkai jaukiame susitikime savo þavëjimàsi ir pasitikëjimà jumis norëèiau iðsakyti ðiais paprastais, taip jus mylëjusio popieþiaus Jono XXIII þodþiais, kuriais jis kartà pasveikino brolá Roger: Ak, Taizé, ðis maþasis pavasaris!“.(20) Jonas Paulius II paakino brolijà dëkingai ásiklausyti á ávairiø krikðèioniø Baþnyèiø ir bendruomeniø palinkëjimus bei kritikà ir toliau tobulinti savo paðaukimo kelià. Jis dràsino brolius palaikyti dialogà su visais krikðèionimis ir taip prisidëti prie pastangø atkurti regimàjà Kristaus Baþnyèios vienybæ. Popieþius iðreiðkë savo pritarimà Taizé bendruomenës nuostatai visiems atvykstantiems jaunuoliams leisti pasilikti iðtikimiems savo Baþnyèioms, kurioms jie priklauso dël auklëjimo ar laisvo apsisprendimo. Kartu jis patvirtino savo ásitikinimà, kad bendruomenë padeda piligrimams giliau paþinti krikðèioniø bendrystës slëpiná ir stiprina kiekvieno tikinèiojo pasiryþimà gyventi artimo meile.

Iðvados

1. Roger Schutzo ákurtoji bendruomenë turi savità paðaukimà, skirtingà nuo kitø krikðèioniðkø bendruomeniø, taèiau nestokojantá esminiø visaverèio krikðèioniðkojo paðaukimo aspektø. Bendruomenës nariø amþinieji vienuoliðkieji áþadai liudija krikðèioniðkojo paðaukimo, kaip ryþtingo atsidavimo Dievui ir uolios tarnystës þmonëms, sampratà.

2. Nors bendruomenë pirmiausia akcentuoja ðviesiàsias (Dievo meilë, palaiminimai, dþiaugsmas, bendrystë) krikðèioniðkosios doktrinos temas, ji nevengia ir kitø, skausmingesniø (nuodëmës, kaltës, nevilties ir pan.) klausimø. Taigi Taizé bendruomenës mokymas pateikia autentiðkà krikðèioniðkojo paðaukimà sampratà.

3. Vienas pagrindiniø Taizé bendruomenës paðaukimo matmenø – dvasinis ekumenizmas. Roger ir jo brolija siûlo Katalikø Baþnyèiai pripaþinti savo nariais protestantus tokius, kokie jie yra, nereikalaujant, kad jie priimtø katalikiðkosios doktrinos visumà. Tai vienijimosi kelias, kuris nepaneigia konfesiniø tikëjimo skirtumø, bet pabrëþia fundamentalias krikðèioniðkojo tikëjimo tiesas ir jomis remiasi: ðiø tiesø fundamentalumà traktuojant pagal Taizé bendruomenës iðplëtotà poþiûrá.

4. Roger Schutzas, bûdamas reformatø teologas ir juo iðlikdamas, savo teologinëmis paþiûromis priartëjo prie katalikybës. Vis dëlto neteisinga bûtø teigti, kad jis gráþo prie kai kuriø katalikø mokymo tiesø. Brolis Roger ne gráþo, bet, ieðkodamas savo tapatybës ir paðaukimo kelio, naujai atrado kai kurias vertybes, iðsaugotas katalikybëje. Tos vertybës nëra vien tik katalikiðkos, jos savos ir staèiatikiams (popieþiaus primatà staèiatikiai ðiandien atmeta, taèiau já pripaþino pirmajame tûkstantmetyje ligi 1054 m. schizmos, o ðiuo metu, kai staèiatikybëje vyrauja ásitikinimas, kad Konstantinopolio patriarchas yra pirmasis tarp lygiø, Staèiatikiø Baþnyèia ið esmës pripaþásta vieno vyriausiojo ir Baþnyèià vienijanèio ganytojo reikalingumà), o kai kurios ið jø – ir anglikonams bei kai kurioms protestantø konfesijoms ar atskiriems jø nariams.

5. Vienuoliðkojo Roger ir jo ákurtos bendruomenës paðaukimo realizavimas yra unikalus protestantizmo istorijoje. Reformatai laikosi anaiptol ne palankios nuomonës apie vienuoliðkàjá paðaukimà: „Helvetiðkasis iðpaþinimas apie vienuolystës luomà moko gana santûriai, tiesiogiai nesmerkia, bet nurodo, kad nei Jëzus, nei apaðtalai neávedë vienuolystës. Taip pat abejojama vienuolijos nauda Baþnyèiai. Manoma, kad ávairios vienuolijos su savo „neaiðku kokiais“ ástatais gali atneðti Baþnyèiai greièiau þalà nei naudà.“(21) Anaiptol ne norëdami sugráþti atgal á katalikybæ, bet ieðkodami tobulesnio atsidavimo Kristui ir Evangelijai kelio Roger ir jo draugai apsisprendë vienuoliø áþadams. Jø pasirinkimas skatina protestantus dar kartà permàstyti, ar teisinga vienuoliðkàjá paðaukimà vertinti kaip tam tikrà þmoniø pasirinktà gyvenimo bûdà, ar vienuolystë, nors iðlikdama palyginti retu, nedaugelá palieèianèiu paðaukimu, kyla ið paèios krikðèionybës ðerdies.

6. Popieþiaus tarnystë, kaip apie jà kalbëjo brolis Roger, yra ganëtinai atitolusi nuo katalikiðkos popieþiaus primato sampratos. Taizé ákûrëjas nesiûlë protestantams paklusti popieþiui taip, kaip jam paklûsta katalikai. Jis kvietë apmàstyti vieno ganytojo, atstovaujanèio visiems krikðèionims, reikalingumà, ir reiðkë nuomonæ, kad tas asmuo galëtø bûti Romos vyskupas. Ne diktuojantis ir valdantis, bet mylintis ir globojantis.


Nuorodos

1 Plg. Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté Œcuménique. Taizé. 5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/speeches/1986/october/documents/hf_jp-ii_spe_19861005_comunita-ecumenica-taize-francia_fr.html
2 Plg. Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005. Ateliers et Presses de Taizé. 2007, p. 24.
3 Plg. John Paul II. Address to the Greek Orthodox Delegation Sent by H. B. Christodoulos, 11 03 2002.
4 Frère Roger, Taizé. Einfach vertrauen. Gedanken und Begegnungen. Freiburg/Basel/Wien: Herder, p. 46.
5 “Per la Chiesa cattolica nessuno è estraneo, nessuno è escluso, nessuno è lontano.” Paolo VI. Epilogo del Concilio Ecumenico Vaticano II. Omelia. Solennità dell’Immacolata Concezione della Beata Vergine Maria. Piazza San Pietro. 8 12 1965.
6 Plg. Feldmann, Ch. Frère Roger, Taizé. Gelebtes Vertrauen. Freiburg/Basel/Wien: Herder. 2006, p. 69.
7 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 68.
8 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915-2005, p. 69.
9 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger. Ateliers et Presses de Taizé. 2006, p. 39.
10 Plg. Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 39–46.
11 Plg. Brolis Roger ið Taizé. Dievas tegali mylëti. Katalikø pasaulio leidiniai. 2004.
12 Plg. Lahayne, H. Ar ðventas Dievas miræs? 2007 09 17 // http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-477.htm
13 Clément, O. Taizé. A Meaning to Life. Chicago: GIA Publications. 1997, p. 26.
14 Plg. Clément, O. Taizé. A Meaning to Life, p. 24–26.
15 Brother Roger of Taizé. A Path of Hope. Last Writings of Brother Roger, p. 16.
16 Choose to Love. Brother Roger of Taizé 1915–2005, p. 77.
17 Frère Roger, Taizé. Einfach vertrauen. Gedanken und Begegnungen, p. 10.
18 Frère Roger. Taizé. Ein Bildband. Freiburg/Basel/Wien: Herder, p. 53.
19 Plg. Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté de Taizé. Taizé. 5 10 1986 // http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/travels/sub_index1986/trav_francia_fr.htm
20 Jean-Paul II. Discours du Saint-Père à la Communauté Œcuménique.
21 Šernas, T. Kà reiðkia Taizé fenomenas evangelikui reformatui? 2009 02 20 // http://www.ref.lt/index.php/naujienos/naujausios/280-k-reikia-taize-fenomenas-evangelikui-reformatui

_____________________________________

Paskelbta: „Baþnyèios þinios“ 2011 m. Nr. 18