Spûstelëjus þiemos speigams, vasario „Artuma“ bandys suðildyt jei ne namus, tai bent ðirdis. Joje skaitykite tikrai ne apie ðildymo kainas, ne kaip ðalèius iðtverti, bet kaip ligà ir kanèià priimti. Kaip iðgyventi jas neprarandant vilties, optimizmo, tikëjimo ir gyvenimo dþiaugsmo, o gal net atrandant kanèioje tai, ko neþinojai, nesupratai, nemanei esant. Pavyzdþiui, gyvenimo stebuklà, kaip ðio numerio „Jaunimo iððûkio“ herojë Auðra, sunkioje ligoje atradusi, kokia brangi yra kiekviena akimirka ir kokia stipri yra Vieðpaties meilë. O gal tai – Dievo stebuklas, kokiø nemaþai patiria ar tariasi patiriantys þmonës Lurdo ðventovëje... Apie ðioje ðventovëje vykstanèius stebuklus bei jø pripaþinimà skaitytojus supaþindins Romanas Kazakevièius.

Kaip jau skelbëme metø pradþioje, Palaimintojo Jurgio Matulaièio metø proga „Artuma“ vis atsisuka á ðá Dievo þmogø; ðákart klausdama, kà jis mums byloja apie iðgyventà ligà ir kanèià. Jo pamokymai toli graþu ne teoriniai, nes jis pats yra puikiausias pavyzdys to, kaip kûno liga në trupuèio nekenkia dvasios sveikatai, gal net didina jos taip mûsuose vertinamà „imunitetà“ blogiui. Apie pal. Jurgio dvasios stiprybæ ir ðviesà sunkios ligos akivaizdoje kalba ne tik jo uþraðai, amþininkø liudijimai, bet ir pieðinëliais pasakojama palaimintojo biografija.

Apie neágaliojo þmogaus didþiulæ dvasinæ galià dalijasi asmenys, gyvenantys greta turinèiø ágimtà proto negalià. Kiek malõniø þmogus patiria per ðiuos maþutëlius, atskleidþia tëvas Antanas Saulaitis SJ. O kun. Kæstutis K. Brilius MIC apgailestauja, jog silpnume áþvelgti stiprybæ mûsø laikø „titanai“ daþnai yra per silpni. Verta ásiklausyti, kà apie kanèià raðo Tomas Viluckas, perspëjantis dël kentëjimø liaupsinimo ir teigiantis, jog ðventumas – tai pirmiau ne kentëti, bet sutikti priimti Dievo planà savo gyvenime.

Kun. Danielius Dikevièius aptaria Biblijos patarimus susirgusiems: laiku ligà pastebëjus svarbi asmeninë ir bendruomeninë malda ir ne maþiau – gydytojo vaidmuo. Juk gydytojas yra dar vienas Dievo árankis ligoje. Toks pats árankis – ir artimieji, kuriø palaikymas, buvimas kartu yra lygiai tokie pat svarbûs sveikimo procese. Apie tai, kaip bûti geru ramsèiu susirgus artimam þmogui, kaip pagelbëti ir slaugant paèiam neiðsekti, raðo psichologë Zita Vasiliauskaitë.

Meno pasaulyje ðásyk net dvi asmenybës – regëjimo negalios paliesta, bet nuolat skaidri, optimistiðka Beatrièë Grincevièiûtë ir piemenëlis, tapæs Lietuvos Laisvës skulptoriumi – Juozas Zikaras.

Kiek atsikvëpti nuo kanèios ir ligos temø padës ne tik patarimai apie vaikø auklëjimà, knygø apþvalga ir V. Ibianskos gyvenimo fragmentukai, bet ir ðeimø akademijos nariø pasidalijimas, kaip susiduriant su daþnomis problemomis ðeimoje tereikia ðiek tiek pakeisti þiûrëjimo kampà ir prieð akis atsiskleidþia visai kitas, daug graþesnis mylimojo vaizdas. Tad pasitikrinkime, kà savo mylimajame matome mes.

Šypsokimës be raukðliø. Susiglaudæ skaitykime „Artumà“, tuomet nesuðalsime ir nesusirgsime, o jei kà ir uþkrësime, tai tik gera nuotaika ir artëjanèio pavasario tolima nuojauta.

Julija JOKUBAUSKIENË