POPIEÞIUS BENEDIKTAS XVI

„Sergëkime vieni kitus, skatindami mylëti ir daryti gerus darbus“ (Þyd 10, 24)

Þinia 2012 m. gavënios proga


Brangûs broliai ir seserys!

Gavënios metas mums vël teikia progà apmàstyti paèià krikðèioniðkojo gyvenimo ðerdá – artimo meilæ. Ið tiesø tai palankus laikas, padedamiems Dievo þodþio ir sakramentø, atnaujinti savo asmeninæ ir bendruomeninæ tikëjimo kelionæ. Šià kelionæ, laukiant Velykø dþiaugsmo, þenklina malda ir dalijimasis, tyla ir pasninkas.

Šiemet norëèiau pasiûlyti keletà minèiø, iðplaukianèiø ið trumpo biblinio pasakymo, atrandamo Laiðke þydams: „Sergëkime vieni kitus, skatindami mylëti ir daryti gerus darbus“ (10, 24). Šitas sakinys paimtas ið teksto, kuriame autorius ragina pasitikëti Jëzumi Kristumi kaip Vyriausiuoju kunigu, iðrûpinusiu mums atleidimà ir atvërusiu kelià pas Dievà. Kristaus priëmimo vaisius yra gyvenimas, grindþiamas trimis dieviðkosiomis dorybëmis: tai reiðkia artintis prie Dievo „tyra ðirdimi ir giliu tikëjimu“ (22 eil.), iðlaikant „nepajudinamà vilties iðpaþinimà“ (23 eil.), nuolatos stengiantis kartu su broliais ir seserimis „mylëti ir daryti gerus darbus“ (24 eil.). Mûsø dëmesys taip pat atkreipiamas á tai, jog, trokðtant palaikyti ðá gyvenimà pagal Evangelijà, svarbu dalyvauti bendruomenës liturginiuose susirinkimuose ir maldos susitikimuose þvilgsná kreipiant á eschatologiná tikslà – visiðkà bendrystæ Dieve (25 eil.). Norëèiau iðsamiau apmàstyti 24-àjà eilutæ, keliais þodþiais perteikianèià mums vertingà ir nuolat aktualø mokymà apie tris krikðèioniðkojo gyvenimo aspektus – vieni kitø sergëjimà, abipusiðkumà ir asmeniná ðventumà.

1. „Sergëkime vieni kitus“: atsakomybë uþ brolius ir seseris

Pirmasis aspektas yra raginimas „vieniems kitus sergëti“. Èia pavartotas graikiðkas þodis katanoein reiðkia atidþiai stebëti, bûti dëmesingam, rûpestingai þiûrëti, atkreipti dëmesá á kokià nors aplinkybæ. Tà þodá Evangelijoje aptinkame ten, kur Jëzus mokinius ragina „pasiþiûrëti“ á varnus, kurie nesëja ir nepjauna, bet yra rûpestingos ir paslaugios dieviðkosios Apvaizdos objektas (plg. Lk 12, 24), ir akina pirma „pastebëti“ ne krislà brolio akyje, bet ràstà savojoje (plg. Lk 6, 41). Kitoje Laiðko þydams vietoje esame raginami „ásiþiûrëti“ á Jëzø (3, 1), tikëjimo Apaðtalà ir Vyriausiàjá kunigà. Tad veiksmaþodþiu, kuriuo prasideda mûsø paraginimas, esame akinami kreipti þvilgsná á kitus, pirmiausia á Jëzø, ir rûpintis vieni kitais, nelikti abejingi savo broliø ir seserø likimui. Pernelyg daþnai virðø paima prieðinga laikysena – abejingumas ir nesidomëjimas, kylantys ið savanaudiðkumo, besidangstanèio pagarba „privatumui“. Ir ðiandien primygtinai aidi Vieðpaties balsas, raginantis rûpintis vieni kitais. Ir ðiandien Dievas praðo mûsø bûti broliø ir seserø „sargais“ (plg. Pr 4, 9), kurti santykius, paþenklintus abipusio rûpinimosi, dëmesingumo kitø gerovei ir visapusiðkai gerovei. Didysis artimo meilës ásakymas reikalauja suvokti savo atsakomybæ tam, kuris, kaip ir að, yra Dievo kûrinys ir vaikas: tai, kad mes kaip þmonës daþnai ir tikëjimu esame broliai ir seserys, turi skatinti mus aplinkiniuose áþvelgti tikràjá alter ego, be galo mylimà Vieðpaties. Jei puoselësime toká broliðkà þvilgsná, solidarumas ir teisingumas, gailestingumas ir atjauta savaime trykð ið mûsø ðirdþiø. Dievo tarnas popieþius Paulius VI sakë, jog ðiandiená pasaulá kamuoja pirmiausia broliðkumo stoka: „Pasaulis pasiligojæs. To prieþastis ne tiek maþëjantys gamtos iðtekliai ar jø susitelkimas keliø þmoniø rankose, kiek broliðkø ryðiø tarp þmoniø ir tarp tautø stygius“ (Enciklika Populorum progressio [1967 03 26], 66).

Sergëti kità reiðkia trokðti jai ar jam gera visais atþvilgiais – fiziniu, moraliniu ir dvasiniu. Dabartinë kultûra atrodo praradusi gërio ir blogio jausmà. Todël primygtinai bûtina priminti, kad gëris egzistuoja ir paims virðø, nes Dievas yra geras ir daro gera (plg. Ps 119, 68). Gëris yra tai, kas teikia, saugo ir skatina gyvybæ, brolystæ ir bendrystæ. Tad bûti atsakingam uþ kità reiðkia trokðti ir siekti jo gerovës puoselëjant viltá, kad ir jis atsivers gërio logikai; rûpintis savo broliais ir seserimis reiðkia atverti akis jø poreikiams. Šventajame Raðte áspëjama saugotis, kad ðirdies neuþkietintø savotiðka „dvasinë anestezija“, neleidþianti matyti kitø kanèiø. Evangelistas Lukas kaip to pavyzdá pateikia du Jëzaus palyginimus. Palyginime apie gailestingàjá samarietá kunigas ir levitas abejingai praeina pro plëðikø apiplëðtà ir sumuðtà vyrà (plg. Lk 10, 30–32), o palyginime apie Lozoriø turtø pertekæs vyras nepastebi prie jo durø ið bado mirðtanèio Lozoriaus (plg. Lk 16, 19 ir t.). Abiem atvejais èia susiduriame su „sergëjimo“, meilës ir atjautos kupino þvilgsnio á kità prieðingybe. Bet kas trukdo þmoniðkai ir meiliai þvelgti á brolius ir seseris? Daþnai materialus turtas ir persisotinimas, bet neretai ir polinkis teikti pirmenybæ asmeniniams interesams bei rûpesèiams. Niekada nevalia negebëti „jausti atjautos“ kenèiantiesiems; niekada mûsø ðirdis negali bûti taip palenkta saviems reikalams ir savoms problemoms, kad nebegirdëtø vargðø ðauksmo. Kaip tik ðirdies nuolankumas ir asmeninë kanèios patirtis gali viduje paþadinti atjautà ir gebëjimà ásijausti: „Teisusis rûpinasi beturèiø teisëmis, o nedorëlis negali tokio rûpinimosi suprasti“ (Pat 29, 7). Tada tampa suprantama, kodël palaiminti „liûdintys“ (Mt 5, 4). t. y. tie, kurie geba iðeiti ið savæs, kad pajustø kito skausmà. Susitikimas su kitais ir ðirdies atvërimas jø poreikiams gali bûti iðganingi ir teikiantys palaiminimà.

Broliø ir seserø „sergëjimas“ taip pat reiðkia rûpinimàsi jø dvasine gerove. Èia norëèiau priminti vienà, mano akimis, primirðtà krikðèioniðkojo gyvenimo aspektà – broliðkà pabarimà turint prieð akis amþinàjá iðganymà. Šiandien visi paprastai labai imlûs artimo meilës ir rûpinimosi kitø fizine bei materialine gerove temai, o apie dvasinæ atsakomybæ uþ brolius ir seseris menkai uþsimenama. Kitaip buvo ankstyvojoje Baþnyèioje ir dabar yra tikrai brandaus tikëjimo bendruomenëse, kur rûpinamasi ne tik broliø ir seserø fizine sveikata, bet ir jø dvasine gerove bei galutine paskirtimi. Šventajame Raðte paraðyta: „Šviesk iðmintingà þmogø, kad taptø iðmintingesnis, mokyk teisøjá, kad daugiau iðmoktø“ (Pat 9, 8 ir t.). Pats Kristus liepia pabarti nusidedantá brolá (plg. Mt 18, 15). Veiksmaþodis elenchein, èia reiðkiantis pabarimà, pavartotas ir nusakant pranaðiðkà krikðèioniø uþduotá vieðai smerkti á blogá ápuolusià kartà (plg. Ef 5, 11). Baþnyèios tradicijoje „nusidëjëlio pabarimas“ laikomas vienu ið dvasiniø gailestingumo darbø. Svarbu vël atrasti ðá krikðèioniðkosios artimo meilës matmená. Blogio akivaizdoje nevalia tylëti. Galvoje turiu laikysenà tø krikðèioniø, kurie ið pagarbos þmogui ar tiesiog ið patogumo mieliau prisitaiko prie vyraujanèios màstysenos, uþuot savo brolius ir seseris áspëjæ, kad ðie vengtø màstymo ir elgesio, prieðtaraujanèiø tiesai ir neinanèiø gërio keliu. Taèiau niekada krikðèioniðkojo pabarimo neturi motyvuoti noras smerkti ar kaltinti; tai visada daroma ið meilës bei gailestingumo ir kyla ið nuoðirdaus rûpinimosi broliø ir seserø gerove. Apaðtalas Paulius sako: „Broliai, jei kurá þmogø iðtiktø nelaimë nusidëti, jûs, dvasios þmonës, pamokykite toká romiai. Bet þiûrëk, kad ir pats neápultum á pagundà!“ (Gal 6, 1). Individualizmo persunktame mûsø pasaulyje bûtina ið naujo atrasti broliðko pabarimo reikðmæ, kad iðvien þengtume ðventumo keliu. Šventajame Raðte teigiama, kad net „teisusis septynis kartus puola“ (Pat 24, 16); visi esame silpni ir netobuli (plg. 1 Jn 1, 8). Vadinasi, padëti kitiems ir leisti jiems padëti mums nuoðirdþiai save paþinti, pataisyti savo gyvenimà ir þengti teisingesniu Vieðpaties keliu yra vertinga paslauga. Visada reikia meilës kupino ir áspëjanèio þvilgsnio, kuris paþintø ir suprastø, áþvelgtø ir atleistø (plg. Lk 22, 61), kaip kiekvieno mûsø atþvilgiu darë ir tebedaro Vieðpats.

2. „Vieni kitus“: abipusiðkumo dovana

Šis kitø „sergëjimas“ prieðtarauja dvasinei laikysenai, kuri, gyvenimà apribodama vien þemiðku matmeniu, neástengia paþvelgti á tai eschatologiniu aspektu ir individualios laisvës vardu priima bet kurá moraliná pasirinkimà. Tokia visuomenë kaip mûsø gali tapti kurèia ir fizinei kanèiai, ir dvasiniams bei moraliniams gyvenimo poreikiams. Tarp krikðèioniø to neturëtø bûti! Apaðtalas Paulius ragina siekti to, kas „pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (plg. Rom 14, 19), daryti artimui gera ir rûpintis jo paþanga (plg. Rom 15, 2), ieðkant ne savo naudos, bet to, „kas naudinga daugeliui, kad jie bûtø iðgelbëti“ (1 Kor 10, 33). Šio nuolankumo ir artimo meilës persmelkto pabarimo ir áspëjimo krikðèioniø bendruomenëje neturëtø trûkti.

Vieðpaties mokiniai, susivienijæ su Kristumi per Eucharistijà, gyvena bendrystëje, susaistanèioje juos vienà su kitu kaip vienatinio kûno narius. Tai reiðkia, kad kitas priklauso man – jo gyvenimas, iðganymas susijæ su mano gyvenimu ir iðganymu. Èia uþkabiname itin gilø bendrystës aspektà: mûsø egzistencija susijusi su kitø egzistencija, ir tai gali kreipti á gera ir á bloga; ir nuodëmei, ir meilës darbui bûdingas visuomeninis matmuo. Baþnyèioje, mistiniame Kristaus Kûne, tas abipusiðkumas ágyja regimà pavidalà: bendruomenë nuolatos atgailauja ir praðo atleidimo uþ savo nariø nuodëmes, taèiau ji taip pat visada dþiaugiasi joje vykstanèiais dorybës ir meilës liudijimais. Šventasis Paulius ragina visus narius rûpintis vieniems kitais (plg. 1 Kor 12, 25), nes visi esame vienas kûnas. Šia bendra priklausomybe remiasi meilë savo broliams ir seserims, pasireiðkianti ir iðmaldos davimu – bûdinga gavënios praktika drauge su malda ir pasninku. Savo dalyvavimà viename Kûne, Baþnyèioje, kiekvienas krikðèionis gali iðreikðti ir konkreèiai rûpindamasis didþiausiais vargðais. Sergëti vieniems kitus taip pat reiðkia atpaþinti gërá, Vieðpaties daromà kituose, ir iðvien su jais dëkoti uþ malonës stebuklus, kuriuos geras ir visagalis Dievas nenuilsdamas daro savo vaikams. Matydamas Šventosios Dvasios veikimà aplinkiniuose þmonëse krikðèionis negali nejausti dþiaugsmo ir neðlovinti uþ tai dangiðkojo Tëvo (plg. Mt 5, 16).

3. „Skatindami mylëti ir daryti gerus darbus“: bendrai þengti ðventumo keliu

Šie þodþiai ið Laiðko þydams (10, 24) akina mus pamàstyti apie visø paðaukimà á ðventumà, apie nuolatinæ paþangà dvasinio gyvenimo kelionëje siekiant aukðtesniøjø malonës dovanø ir vis didesnës bei vaisingesnës meilës (plg. 1 Kor 12, 31–13, 13). Vienas kito sergëjimas turëtø paskatinti mus vis labiau vienas kità tikrai mylëti „tarsi auðros ðviesa, vis labiau ðvintanti iki skaisèios dienos“ (Pat 4, 18), laukiant tos dienos Dieve, kai saulë nebenusileis. Mums dovanotas gyvenimo laikas teikia puikià progà mylint Dievà atrasti ir daryti gerus darbus. Taip pati Baþnyèia auga ir plëtojasi, kol pasieks Kristaus pilnatvës amþiaus saikà (plg. Ef 4, 13). Turëdami prieð akis ðià dinaminæ augimo perspektyvà, ir mes raginame skatinti vieniems kitus siekti meilës ir gerø darbø pilnatvës.

Deja, visada tyko vangumo pagunda, pagunda nuslopinti Dvasià ir atsisakyti investuoti „talentus“, dovanotus mums mûsø ir kitø gerovës labui (plg. Mt 25, 25 ir t.). Visi gavome gausiø dvasiniø ar materialiniø dovanø Dievo planui ágyvendinti, Baþnyèios gerovei ir asmeniniam iðganymui siekti (plg. Lk 12, 21b; 1 Tim 6, 18). Dvasiniai mokytojai mums primena, jog tas, kas tikëjimo gyvenime nedaro paþangos, regresuoja. Brangûs broliai ir seserys, atsiliepkime á visuomet aktualø raginimà siekti „áprastinio krikðèioniðkojo gyvenimo aukðto standarto“ (plg. Jonas Paulius II. Apaðtaliðkasis laiðkas Novo millennio ineunte [2001 01 06], 31). Baþnyèia, iðmintingai pripaþindama ir skelbdama kai kuriuos pavyzdingus krikðèionis palaimintaisiais bei ðventaisiais, nori per tai suþadinti ir troðkimà sekti jø dorybëmis. Šventasis Paulius ragina mus: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10).

Pasaulyje, reikalaujanèiame ið krikðèioniø atnaujinto meilës ir iðtikimybës Vieðpaèiui liudijimo, visi tepajunta primygtiná poreiká stengtis vieniems su kitais lenktyniauti meile, tarnavimu ir gerais darbais (plg. Þyd 6, 10). Toks paraginimas ypaè svarbus ðventuoju pasirengimo Velykø ðventei laiku. Nuoðirdþiai linkëdamas ðvento ir vaisingo gavënios meto, patikiu jus Mergelës Marijos uþtarimui ir visiems teikiu savo apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2011 m. lapkrièio 3 d.

BENEDICTUS PP. XVI
______________________

Vertimas „Baþnyèios þinios“, 2012 m. Nr. 2