„Artuma“ 2012 m. balandis

Šis þmogus prieð pat karà gimë viename ið graþiosios Dzûkijos kaimø. Mokësi, augo, patyrë naðlaièio dalià. Nuo maþumës þinojo, kuo nori bûti, tad to ir siekë. Pasiekë. Paskui dirbo ne tik savo tiesioginá darbà, bet ir tai, kà liepë sàþinë, meilë Dievui, þmonëms ir tëvynei. Gyveno milþiniðkoje átampoje, praëjo gulagø mësmalæ, pergyveno visa, kà su þmonëmis darydavo KGB. Nepalûþo. Þmogus, iðlaikæs tiesø stuburà, orumà, visas priesaikas, priesakus ir iðlikæs nepalauþtas nei tada, juodais sovietiniais laikais, nei dabar, kai ant jo bulvarinë spauda vis dar bando uþpilti purvo. Nelimpa!

Tas þmogus – Sigitas Tamkevièius. Kovo mënesá sukako 40 metø nuo tada, kai jis pradëjo leisti „Lietuvos Katalikø Baþnyèios kronikà“, o balandá Kauno arkivyskupas metropolitas, Lietuvos Vyskupø Konferencijos pirmininkas ðvenèia savàjá kunigystës 50 metø jubiliejø. Ta proga „Artuma“ pakalbino ne Baþnyèios hierarchà, o tiesiog þmogø vardu Sigitas.

Praðom papasakokite apie savo Mamà.

Kaip gaila, kad að taip anksti jos netekau... Ji buvo labai gera mama. Turbût visi vaikai taip sako apie savo mamas, bet manoji ið tikro buvo ypatingai gera. Be to, labai pamaldi. Kas sekmadiená, savaime suprantama, eidavo á baþnyèià, bet ir ðiaip daug melsdavosi. Ið vaikystës liko toks prisiminimas: gráþusi ið ðv. Miðiø Mama sako: „Mano ðirdyje yra Dievas.“ Að, vaikas, tuomet nesupratau, kà tai reiðkia, o ji, be abejo, norëjo pasakyti, kad priëmë ðv. Komunijà.

Niekada nepastebëjau, kad tarp jos ir tëvo bûtø piktumø. Santykiai visada buvo geri. Niekada negavau nuo Mamos á kailá, nors buvau ðiek tiek iðdykæs, nes esu pagrandukas.

Kai mirë, man, paaugliui, einanèiam tryliktuosius, buvo didþiulë tragedija, jà labai sunkiai iðgyvenau. Buvau pakankamai didelis, kad þinoèiau, kas yra mama. Kai mirë nuo vëþio, jai tebuvo 51-eri.

Prisiminkite savo vaikystës namus.

Augome keturi broliai, sesers neturëjau. Gyvenome nedidelëje kaimo pirkelëje plûkto molio asla. Joje tebuvo viena patalpa, ir viskas vienoje – virtuvë su duonkepe krosnimi, miegamasis, valgomasis, o þiemà per didelius ðalèius atitverdavo kampà net ir avims.

Mano vaikystës metais gyvenome daugiau nei kukliai. Kai po pradinës mokiausi vidurinëje, man miestelyje pas paþástamus iðnuomodavo kambará, o duodami maisto kaip didþiausià gardumynà ádëdavo sacharino, kad pasidaryèiau ið duonos ir vandens saldø mutiná. Saldainiams, 100 g bonbonkiø paduðkëliø, pinigø gaudavau itin retai. Tada bûdavo tiesiog ðventë! Taèiau viskas rodës natûralu ir net negalvojau, jog èia kaþkoks vargas.

Mokytis man sekësi ir jutau tëvø norà, kad siekèiau mokslo. Broliams sekësi silpniau, tad ágijo profesijas ir toliau nesimokë.

Kokia gamta supo Jûsø tëviðkæ?

Gamta ten nuostabi. Gyvenome pamiðkëje. Greta vienas eþeras, toliau kitas, kalnai, kalneliai. Labai graþus Dzûkijos kampelis netoli Seirijø á Nemuno pusæ.

O mokykla?

Mokykla buvo uþ 8 km, taigi, aðtuoni á vienà pusæ ir tiek pat atgal. Tada atrodydavo, jog tà atstumà gali bëgte nubëgti, jei, aiðku, ne þiema.

Nuo ankstyvos vaikystës svarstome: kuo bûsiu?

Mano vaikystë buvo susijusi su Baþnyèia. Nors laikai ir sovietiniai, bet tame kraðte vaikus kunigai mokë. Septynmetá mane katechezës mokë kaþkokia moteris. Po metø mokë klierikas, parengæs mane galutinai. Tada atlikau iðpaþintá, priëjau ðv. Komunijos. Tas pats klierikas man pasiûlë patarnauti ðv. Miðioms, jei iðmoksiu lotyniðkà ministrantûrà. Iðmokau ir kas sekmadiená patarnaudavau. Eidavau iðpaþinties, priimdavau ðv. Komunijà.

Syká Mama sako: „Slapstosi vienas kunigas. Að nuvesiu tave pas já ir patarnausi jam Miðioms.“ Tai buvo rizikingas þingsnis, nes toks nedidelis vaikas, nors ir perspëtas, galëjau iðplepëti. Tas kunigas – salezietis Antanas Skeltys. Paþintis su juo ir nulëmë, kad man nekilo norø tapti lakûnu, gydytoju ar gaisrininku. Kun. Antanas Skeltys buvo ne tik puikus pedagogas, daug reiðkë ir jo asmeninis pavyzdys. Antras reikðmingas man þmogus buvo parapijos klebonas istorikas Jonas Reitelaitis. Didþiausià ðventæ iðgyvendavau gavæs leidimà pasirausti jo bibliotekoje. Kopëèiomis laipiodavau prie virðutiniø lentynø, rinkdavausi knygas ir neðdavau jas namo skaityti. Pats klebonas irgi buvo átakà darantis asmuo. Tad gyvenimo krypties pasirinkimà ir nulëmë tie du kunigai bei knygos.

Pakalbëkime apie baimæ ir dràsà. Baimë yra natûrali reakcija á pavojø, o dràsa – baimës iðeliminavimas, jà kontroliuojant ir sutvardant. Ko nors kada nors bijo kiekvienas psichiðkai sveikas þmogus.

Vaikystëje tekdavo tamsoje eiti á mokyklà arba gráþti ið jos. Kelias vedë per krûmus, miðkelius. Baimës bûdavo, bet tekdavo jà nugalëti. Kitokià baimæ pirmà kartà pajutau, kai anksti rytà atëjæs á klasæ radau apverstà Stalino portretà ir ant jo prilipdytà proklamacijà, raginanèià þmones neiti balsuoti. Su kitais vaikais pasakëme apie tai mokytojø kambaryje. Nepaisant to, mane, tada aðtuntokà, iðkvietë á KGB bûstinæ ir apkaltino, kad proklamacijà priklijavau að. Kai ëmiau dievagotis, jog að èia niekuo dëtas, pagrasino duosià á kailá, o tada, girdi, ir ne tokie prisipaþásta. Galiausiai pamatë vaikà esant nekaltà ir paleido. Tada að jau buvau visko prisiklausæs, matæs turgaus aikðtëje suguldytø nuþudytø partizanø kûnø, todël ir nusigandau ne juokais. Tai buvo mano pirmas susidûrimas su represinëm struktûrom.

Vaikystës baimiø nugalëjimas – puikus pasiruoðimas ateièiai, iðmokstant jas perþengti. Vëliau su baime iðmokau nesunkiai susidoroti. Bûnant kunigu, leisdavo mokyti tik du vaikus, o að mokydavau tiek, kiek ateidavo, – 15, 20 ar 30. Bûdavo ðiek tiek baimës, bet jà nesunkiai nugalëdavau. Praëjus dar kuriam laikui, jau leidþiant „Kronikà“, ji tapo netgi naudinga, nes taip pajusdavai pavojø. Jeigu baimæ iðmoksti áveikti, tada viskas gerai.

Kokia þmogaus savybë Jums yra pati atgrasiausia?

Manau, ta, kai þmogus turi daug puikybës ir visus mato blogus, o save neklystantá. Su tokiais þmonëmis susidûrus esti labai sunku. Turint kitø ydø, pavyzdþiui, pomëgá gerti, moralinæ netvarkà ir pan., yra daug lengviau prisikelti, nei ið puikybës. Tai þinau ið ilgos kunigiðkos patirties. Taèiau Vieðpats yra gailestingas ir kartais leidþia iðpuikëliui kakta atsitrenkti á kokià sienà, kad þmogus atsitokëtø. Kitaip ji sunkiai pagydoma.

Kaip mûsø dienomis galima pasitikëti þmonëmis? Ar pasitikëti verta tik tais, kurie aplinkybiø ir gyvenimo patikrinti, gal galima pasitikëti tiesiog intuityviai?

Leidþiant „Kronikà“ teko dirbti su daugybe þmoniø. Vieni jø buvo paþástami, kiti – ne. Kaþkas pasiûlydavo, kad ðtai tas gal tiktø atsakingam darbui. Turbût esu gimæs po laiminga þvaigþde, bet beveik neapsirikdavau. Tiesa, buvo atvejis, kai prie dauginimo darbø dirbusi seselë suimta kaþkà prasitarë. Ja pasitikëjau, bet, neþinia kodël, maþiau, negu kitais. Savo prisiminimuose paraðiau, kad net KGB man sakë: „Esi laimingas avantiûristas, sugebëjæs sutelkti ðalia savæs tokius þmones, kurie suimti net paþaliavæ gynësi tavæs nepaþástantys.“

Kas Jums gyvenime buvo autoritetai?

Didþiulis autoritetas buvo tëvas Pranciðkus Masilionis SJ. Niekas man nëra vedæs tokiø rekolekcijø kaip jis. Tai buvo besimokant seminarijoje. Autoritetai buvo vyskupai Sladkevièius ir Steponavièius, iðtikimybës Baþnyèiai gyvas pavyzdys. Galëèiau suskaièiuoti visà eilæ kunigø ið Jëzaus Draugijos, kurie dirbo nepaisydami draudimø ir pavojø. Beje, tai buvo viena ið prieþasèiø, kodël nuëjau á Jëzaus Draugijà.

Kokie didþiausi Jûsø norai iðsipildë ir kokie – dar ne?

Na, nesakyèiau, kad esu turëjæs kokiø ypatingø norø. Buvo laikas, dar sovietmeèiu, kai labai norëjau nuvaþiuoti kur nors á Vakarus. Matyt, to noro bûta tokio stipraus, kad lageryje susapnavau, jog esu... Amerikoje! Pabudau lygiai tokios pat palaimingos bûsenos, kaip ir susapnavæs, kad einu per Simno baþnyèià. Taip norëjosi pamatyti, kaip þmonës gyvena laisvame pasaulyje!

Norëjau kunigystës ir tapau kunigu. Vyskupystës niekada nesiekiau. Tiesiog kardinolas parvaþiavo ið Romos, pasiðaukë mane ir pasakë: „Tave nominavo vyskupu“, nors iki to jokios kalbos apie vyskupystæ nebuvo. Be to, norëjau visada tarnauti sàþiningai ir kiek leidþia mano galimybës gerai.

Ir dar noriu, kad ir Amþinybëje bûtø gyvenimas su Vieðpaèiu.

Jei bûtume gyvenæ ne komunizmo tamsoje, o normalioje ðalyje, kaip ásivaizduojate savo kunigystæ?

Jei taip bûtø, pirmiausia norëèiau pastudijuoti kur nors Romoje. Idealià kunigystæ ásivaizduoju kaip darbà parapijoje su þmonëmis. Didþiausias kunigo komfortas yra tada, kai þmonës já myli, susiklosto labai geri santykiai. Tada bet kuris darbas bûna mielas, lengvas. Ásivaizduoju save, – nesvarbu kokioje parapijoje, – bet su þmonëmis dirbantá sielovados darbà.
Vyskupo tarnystë neteikia komforto. Norëtøsi ir reikëtø daug kà pakeisti, bet ne visada tai ámanoma.

Senstame... Kaip ásivaizduojate savo kaip emerito gyvenimà?

Daug apie tai negalvoju, nes neturiu kada. Þinau, kad jei Vieðpats duos sveikatos, darbo tikrai bus. Savo ápëdiniui po kojom nesimaiðysiu. Jis turës linijà, savo matymà. Nors patirties turiu daug, bet su patarimais nesiskubinsiu. Nebent patarimo rimtai norës.

Kas Jums kelia nuotaikà, þavi?

Tremtiniø susirinkimai Ariogalos slënyje. Perëjæ gulagus ir Sibirà þmonës iðliko linksmi, dainuoja. Jei tokiø daugiau turëtume, gal ir Lietuva bûtø kitokia. Dar mane þavi þmonës, kurie nepaisant sunkumø daro gera, ir tokiø matau aplink save daug, tiek kunigø, tiek ir pasaulieèiø. Pridursiu, kad savo aplinkoje turiu þmones, kurie uþdirba maþiau nei pusæ to, kiek priklausytø, bet atkakliai ir pasiaukojamai dirba savo darbà. Jie tikrai mane þavi.

Jûsø artimiausias darbas?

Já jau pradëjau. Tai nuolatinis diakonatas. Noriu já „pastatyti ant bëgiø“ ir kad eitø á prieká. To reikia ne tik Kauno arkivyskupijai, bet ir kitoms.

Paskutinis klausimas: kodël neturite ðuns?

Šunø esu turëjæs, ir labai gerø. Šuo mane iðlydëjo á kalëjimà. Prie ðventoriaus vartø budëjo KGB automobilis, o að norëjau nuo jø pabëgti per darþus. Tuomet mano ðuo ëmë taip siaubingai loti, nors niekada to nedarydavo. Matyt, jis jautë ðeimininko átampà ir nerimà.

Turëjau ir dogæ vardu Cerbë. Kai atsiklaupæs melsdavausi, ji ateidavo ir tyliai atsiguldavo man ant kojø. Naktá ji miegodavo koridoriuje, bet kas kelias valandas áeidavo patikrinti, ar viskas gerai, ir vël tyliai iðeidavo. Rytà tiksliai pusiau septintà valandà ateidavo þadinti, net snukuèiu baksteldavo: „Kelkis!“

Dabar manau, kad kurijoje nederëtø laikyti gyvûno. Bet kai bûsiu emeritas...

O gaila, kad neturite dabar! Dëkoju uþ pokalbá.

Su arkivyskupu Sigitu Tamkevièiumi SJ
arba tiesiog su þmogumi kalbëjosi Vanda Ibianska.