„Esame pakrikðtyti Kristuje“ (Rom 6, 3).

Kai ðiandien, vienydamiesi su Baþnyèia Lietuvoje, dëkojame Švenèiausiajai Trejybei uþ prieð ðeðis ðimtus metø toje tautoje ávykusá Krikðtà, specialiai á mus prabyla ðv. Paulius: „Argi neþinote, jog mes visi, pakrikdytieji Jëzuje Kristuje, esame pakrikðtyti jo mirtyje? Taigi krikðtu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jëzus buvo prikeltas ið numirusiø Tëvo ðlovinga galia, taip ir mes pradëtume gyventi atnaujintà gyvenimà“ (Rom 6, 3-4).

Jei ðiandien kas nors klausia, kas ávyko prieð ðeðis ðimtus metø Vilniuje ir Lietuvoje, gali rasti pilnà atsakymà kà tik cituotuose apaðtalo þodþiuose. Kristus savo velykine paslaptimi áëjo á asmeninæ (Lietuvos) didþiojo kunigaikðèio ir jo tautieèiø istorijà. Jie buvo panardinti atperkamojoje Kristaus mirtyje, kad per jo prisikëlimà galëtø drauge pereiti á naujà gyvenimà.

Šiandien susirinkæ ir dvasia vienydamiesi su mûsø broliais ir seserimis Lietuvoje, apmàstome sakramentinæ Kristaus realybæ, visà jos gylá ir galià.

Kai Prisikëlusysis siuntë apaðtalus á visas þemës tautas skelbti Evangelijos ir krikðtyti Švenèiausiosios Trejybës vardu, iðsipildë pranaðo Ezechielio þodþiai, kartojami ðios dienos liturgijoje: „Paimsiu jus ið pagoniø, surinksiu ið visos þemës... Duosiu jums naujà ðirdá, ádiegsiu jums naujà dvasià (Ez 36, 24.26).

Krikðtas, anot Kristaus þodþiø Nikodemui, yra sakramentas, atgimdantis ið vandens ir Šventosios Dvasios. Krikðto sakramentas – versmë naujo gyvenimo, kuriame nugalimos gimtosios nuodëmës pasekmës ir áskiepijamas iðganymo laidas, bûtent malonë ir meilë; to yra meldæs psalmininkas : „Sutverk ðirdá man tyrà, o Dieve, many nepalauþiamà dvasià atnaujink“ (Ps 50/51, 12).

Krikðtas – pirmoji Šventosios Dvasios pergalë þmogaus sieloje, amþinojo iðganymo pradþia Dieve, mumyse esanti Dievo karalystë.

Šios iðkilmës liturgija kreipia mûsø mintá á vidiná þmogø, kuris naujai sukuriamas ðiuo sakramentu: „Ákvëpsiu á jus savo dvasios ir padarysiu, kad gyventumëte pagal mano ástatymus, laikytumëtës mano nuostatø ir vykdytumëte juos“ (Ez 36,27).
Ši iðkilmë kartu kreipia mintá ir á tautà : „Jûs gyvensite toje ðalyje, kurià að jûsø tëvams esu atidavæs. Jûs bûsite mano tauta, o að bûsiu jûsø Dievas.“ (Ez 36, 28).

Kai klausomës ðiø pranaðo þodþiø, mûsø mintys ir ðirdys skrieja á tà ðalá, kurioje nuo seno gyvena lietuviø tauta: lietuviai – mûsø broliai viename katalikiðkame pavelde. Esame susivienijæ dvasia su ta mûsø seserimi Baþnyèia, kuri ðiais istoriniais 1987 metais dëkoja Švenèiausiajai Trejybei uþ Krikðto dovanà. Tà dvasinæ bendrystæ graþiai iðreiðkia vienu metu vykstanèios mûsø iðkilmës èia, prie apaðtalo Petro karsto, ir tautinis jubiliejaus minëjimas Vilniuje. Šiuo paèiu metu vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolës drauge su tikinèiaisiais yra susirinkæ prie Lietuvos Globëjo ðv. Kazimiero karsto. Jø ir mûsø balsai drauge kyla prie Vieðpaties, visø Tëvo ir visokeriopø gërybiø Davëjo.

Mûsø bendrystæ itin gyvà, juste juntamà daro dalyvavimas ðioje Bazilikoje ið Lietuvos atvykusios delegacijos, susidedanèios ið kiekvienos diecezijos atstovø kunigø ir vadovaujamos garbingo mûsø brolio vyskupo Antano Vaièiaus. Brangieji Broliai kai esate tarp mûsø èia, katalikybës ir mûsø ðirdyje, atrodo, lyg bûtø su mumis visa jûsø garbingoji tauta, apsti tikëjimo ir artimo meilës, su nelygstamu dvasiniø dovanø lobiu, kurá per ðeðis ðimtus metø teikë ir dabar ji teikia Visuotinei Baþnyèiai.
Su dþiaugsmu pasitinkame iðeivijos lietuvius, ið keliø kontinentø gausiai atvykusius pareikðti iðtikimybës tëvø priimtojo Krikðto dovanai, parodyti broliðkos vienybës su katalikø bendrija Tëvynëje.

Brangûs mano broliai ir seserys lietuviai Romos Vyskupas, ðventojo Petro ápëdinis, visos Baþnyèios vienybës reiðkëjas ir tarnas, ðiandien nuoðirdþiai jus sveikina ir ðioje Eucharistijoje jums teikia broliðkà ramybës pabuèiavimà.

Visais savo ðirdies troðkimais esu su jumis. Toká troðkimà nuo seno savyje neðioju, kiekvienà dienà melsdamasis lankau jûsø Tëvynæ. Jus prisimenanèia malda su manimi jungiasi visa Baþnyèia. Ypaè Europos Baþnyèia jauèia glaudø ryðá su jumis, brangieji broliai ir seserys, nes jûs tiek geografine padëtimi, tiek visa istorine eiga priklausote ðio kontinento krikðèioniðkøjø tautø ðeimai. Todël reikðmingas yra ðiandien bemaþ visø Europos Episkopatø (atstovø) dalyvavimas; jis juk sako, kaip giliai visi mes jauèiame bendrumà ir vienybæ su jumis.

Mes gërimës jûsø tikëjimu ir krikðèioniðka iðtverme. Drauge su jumis iðpaþástame, „kad, prisikëlæs ið numirusiø Kristus daugiau nebemirðta; mirtis jam nebeturi galios... Taip ir jûs laikykite save mirusiais nuodëmei, o gyvais Dievui Kristuje Jëzuje“ (Rom 6, 9.11).

Drauge su jumis meldþiame visagalá Dievà, kad „padarytø jus vertus savojo paðaukimo ir savo galybe tobulintø gerus jûsø uþmojus bei veiklø tikëjimà; kad jumyse bûtø paðlovintas mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus vardas ir jûs – jame“ (2 Tes 1, 11-12).

Šiandien norime padëkoti Dievui uþ visus, kurie tarp jûsø senoliø, nuo ðimtmeèiø iki dabar, yra buvæ Kristaus tarnai ir Dievo paslapèiø teikëjai.

Dëkojame ir uþ tai, kad Lietuvos Krikðtas toliau duoda iðganingø vaisiø ir mûsø amþiuje. Tai ryðkiai patvirtina jûsø tautieèio Palaimintojo asmenybë. Kaip tik ðiandien turiu dþiaugsmà já iðkelti á altoriø garbæ.

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevièius, kurio gyvenimas ir darbai kà tik buvo nusakyti, yra ypatinga Dievo dovana Baþnyèiai ir lietuviø tautai, ðvenèianèioms ðá jubiliejø. Jis buvo tikras „Jëzaus Kristaus tarnas ir apaðtalas“, uolus bei nenuilstantis sielovados darbininkas ne tik Tëvynëje, bet ir Lenkijoje, Romoje bei kitose vietose – dràsus ir iniciatyvos kupinas, sumanus ir pasiaukojæs, pajëgus atsilaikyti ir veikti sunkiomis Baþnyèiai gyvenimo sàlygomis, uþ visa labiau ir visiðkai atsidavæs jam patikëtø sielø iðganymo reikalui.

Kad jis sugebëjo nugalëti visokeriopus iðmëginimus ir bûti visø labai kilniai ávertintas, tai priklauso nuo jo ypatingu bûdu praktikuotø dorybiø. Tai patvirtina gausûs liudijimai ið ávairiø srièiø, kuriose reiðkësi gausiø vaisiø davusi jo kaip ganytojo veikla: nuo uolaus kunigiðko apaðtalavimo iki svarbiø Šventojo Sosto jam patikëtø pareigø; nuo akademinio dëstymo iki praktinio kultûros bei socialinio teisingumo reikalavimø puoselëjimo, taip pat nuolatiniø asmeniniø ásipareigojimø vargdieniø ir beturèiø naudai. Ypaè noriu priminti jo rûpinimàsi vienuoliniu gyvenimu. Jis tai parodë, atnaujindamas Kunigø Marijonø kongregacijà, ásteigdamas Švè. Mergelës Marijos Nekaltojo Prasidëjimo vargdieniø seserø ir Eucharistinio Jëzaus Tarnaièiø vienuolijas. Èia gausiai dalyvaujantys jo dvasios sûnûs ir dukterys ið jo yra gavæ brangø ðventumo bei atsidëjimo Baþnyèios ir broliø tarnystei paveldà. Visi ðie padariniai kilo ið gilaus vidinio gyvenimo, kuris palaikë nuolatinæ jo vienybæ su Dievu.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis labiausiai yra ðviesus pavyzdys vyskupo, tapusio „visiems viskuo“, giliai ásisàmoninusio savàjá ganytojo paðaukimà, visiðkai atsidavusio Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas á ðventumà.

Šiai dienai skirtoje Evangelijoje girdime Vieðpaties þodþius: „Kas neima savo kryþiaus ir neseka paskui mane – nevertas manæs. Kas iðsaugo savo gyvybæ, praras jà, o kas praranda savo gyvybæ dël manæs – atras jà“ (Mt 10,38-39). Jie labai tiksliai nusako arkivyskupo Jurgio paðaukimà ir gyvenimà. Per penkiasdeðimt ðeðerius metus jis stengësi bûti vertas Kristaus. Ëmë tad savo kryþiø. O kryþiai, kuriuos jis turëjo imti ir neðti, buvo daugeriopi. Ëmë jis tuos kryþius ir sekë paskui Kristø. Ávairiais atvejais buvo pasirengæs „paaukoti gyvybæ dël Kristaus“. Tai rodo jo þodþiai, jo darbai, visa jo pastoracinë veikla. Neieðkojo savæs. Nesiekë „susirasti sau gyvenimà“. Prieðingai, buvo pasirengæs ne vienu atveju prarasti savo gyvenimà. Kaip tik dël to pasiekë tà gyvenimo pilnatvæ, kurià þmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristumi ir kitus vedë Evangelijos keliu – tuo keliu, kuris yra Krikðto Kristuje vaisius ir pasekmë.

Brangûs broliai ir sesës lietuviai Šiandien Baþnyèia kreipiasi á jus Kristaus þodþiais ið Evangelijos: „Priimkite pranaðà kaip pranaðà, priimkite teisøjá kaip teisøjá“ (Mt 10,41). Toks yra ðios beatifikacijos ðûkis Krikðto jubiliejui. Šventuosius reikia priimti ðirdimi ir tikëjimu, kad jie rodytø kelià – kelià, prasidedantá pasinërimu Kristuje per Krikðtà.

Taigi drauge su naujuoju Palaimintuoju, stojanèiu jûsø akyse ðalia Lietuvos Globëjo ðventojo Kazimiero, meldþiame, kad jûs be paliovos bûtumëte verti Kristaus. Jis gi sako: „Kas ima savo kryþiø ir seka paskui mane, tas vertas manæs“.

Istorijos eigoje jûs daug kartø parodëte ir árodëte savo norà bûti verti Kristaus; bûti jo verti neretai net herojiðku mastu. Ko daugiau galëtume ðiandien, ðiais jubiliejiniais metais, linkëti jums ateièiai?

Linkime bûti vertiems Kristaus!

Bûti Dievo tautai toje ðalyje, kurià Dievas yra davæs jûsø senoliams...

Ir kad Dievas, mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus Tëvas, visada bûtø jûsø Dievas (plg. Ez 36, 28).

Amen.
___________________________________________

Šis lietuviðkas tekstas buvo paskelbtas KKÞ1988.