Tapo áprasta pasisakymus uþ krikðèioniðkàsias vertybes vieðojoje erdvëje traktuoti kaip nepraðytà „kiðimàsi“ ir ákyrø spaudimà. Tad spalio „Artuma“ – tai bandymas suprasti, kokie yra sveiki Baþnyèios ir valdþios, eiliniø katalikø ir þemiðkosios tëvynës santykiai. Tema ði ir vël ákvëpta Palaimintojo Jurgio. Mat, verta prisiminti, kad Matulaitis politikà laikë teisëta ir bûtina visuomenës sugyvenimo forma. Á politikà bei politikus palaimintasis savo veikloje þvelgë per tarnystës prizmæ – pripaþino politikos bûtinybæ ir politikø paðaukimà, bet politinius veiksmus matë vertybiðkai, visada turëjo omenyje Dievo planà þmonijai, – apie tai raðo dr. Irena Vaiðvilaitë, naujoji Lietuvos Respublikos ambasadorë prie Šventojo Sosto.

Antanas Gailius ieðko racionaliø atsakymø á klausimà, kodël Baþnyèios nuomonës taip bijomasi ir kartais net isteriðkai rëkiama, jog Baþnyèiai nedera reikðtis politikoje. Jo ásitikinimu, „krikðèionys yra visateisiai valstybës pilieèiai ir turi teisæ reikðti nuomonæ bet kuriuo valstybei rûpimu klausimu. Ir ne vien tada, kai uþkliudomi moralës dalykai“.

Spalio „Artuma“ skelbia apaðtaliðkojo nuncijaus Lietuvoje arkivyskupo Luigi Bonazzi þodá Šiluvoje (2012 09 09) – jo dvasiná pokalbá su pal. Jurgiu Matulaièiu apie tai, kaip nepasiduoti pagundai blogá nugalëti blogiu, nes tam, kad já áveiktum, „neuþtenka tik geros intencijos ir bûti tiesos pusëje“. Baigiant Palaimintojo ir áþengiant á Tikëjimo metus – skaitytojø dëmesiui pateikiamas ir atskiras interviu su ðiuo ganytoju: ne tik apie popieþiaus sumanymà tiems metams ir tai, kuo pal. Jurgis Matulaitis ðiandien ádomus Visuotinei Baþnyèiai, bet ir apie katalikø pilietinæ laikysenà politinio gyvenimo kontekste. Ne be prieþasties tad þurnalo virðelyje regime Kristaus Valdovo (Pantokrator) veidà: tai naujø – Tikëjimo – metø ikona. Tai ir priminimas, kaip labai esame reikalingi Kristaus veido ðviesos, nes „Kûrëjo paveikslas yra Jëzus Kristus“, – raðoma Laiðke kolosieèiams, o ðá Biblijos tekstà aptaria kun. Danielius Dikevièius.

Stojus Seimo rinkimø mënesiui, Kronikos skiltyje rasime Algimanto Ramono reziumë, kà partijos þada ðeimoms, – tai tekstas, parengtas pagal kandidatø á Seimà atsiøstus atsakymus á praëjusio mënesio „Artumos“ klausimynà. Psichologë Zita Vasiliauskaitë politinës reklamos kampanijas ávardija kaip kovà dël pirmenybës rinkëjo vaizduotëje, daþniausiai nulemiamà politiko piniginës storio. Autorë taip pat pateikia pagrindinius politiko vertinimo kriterijus, kurie, kaip tikisi redakcija, padës atskirti kandidatø nuoðirdþias intencijas nuo vieðøjø ryðiø specialistø kuriamø jø ávaizdþiø: deja, „rinkëjas balsuoja ne uþ konkretø þmogø ar partijà, o uþ tai, kokius juos ásivaizduoja“.

Tæsiamas Popieþiðkosios ðeimos tarybos parengtø katecheziø ciklas „Šeima: darbas ir ðventë“, ðákart apie sekmadienio ðventimo prasmæ bei esminius skirtumus tarp pramogos, laisvalaikio ir ðventës. Pirmuosius savo santykiø iðbandymus patyrusius mylimuosius sustiprins tëvo Kentenicho ðeimø akademijos dalyviø liudijimai, viltingai teigiantys: „Regis, net sunkiausius mûsø ðeimos iðgyvenimus ir krizes Dievas panaudojo naujoms maloniø dovanoms.“ Maþylius auginantiems tëvams skirtas Paulo Lemoine’o tekstas ðákart aptaria vaiko bûsenà atsidûrus ligoninëje, taip pat aukliø pavojus ir privalumus.
Vandos Ibianskos parengta ðv. Rapolo Kalinausko biografija ir toliau plës mûsø þinias apie Lietuvos ðventuosius bei supaþindins su ðiuo nepelnytai pamirðtu ypatingu kunigu. O Gabrielës Gailiûtës aptariama knyga „Sàjûdþio iðtakø beieðkant“ suintriguos tautos istorija besidominèius skaitytojus. Kun. Kæstutis K. Brilius MIC taip pat gráþta á nesenos praeities laikà, kai tauta buvo „padalyta á liaudies prieðus ir gynëjus, o Tëvynë sutapatinta su Partija“. Taèiau krikðèionybë Tëvynës sàvokai suteikë naujà prasmæ, teigia jis. Ogi „Artumos“ nuolat kalbinami vaikai liudija: „Jeigu nebûtø tokio jausmo, kaip meilë Tëvynei, tai ir Tëvynës nebûtø.“

Kun. Artûro Kazlausko nuomone, „Lietuvos Seimo rinkimo mënesyje ir Tikëjimo metø pradþioje verta prisiminti, jog krikðèionys savo tikëjimà turi áneðti visur, kur veikia, net á aukðèiausios valdþios postus“. Kaþkada jau svarstëme popieþiaus Benedikto XVI þodþius, jog „visuomenëje vis labiau ásivyrauja ásitikinimas, kad nereikia ieðkoti tiesos, o reikia siekti tik to, kas gali bût naudinga“. Ar pasielgsime pagal ðià formuluotæ, – rinksimës kiekvienas asmeniðkai. O „Artuma“ visiems linki savigarbos kupinø, sàþiningø ir protingø pasirinkimø.

Rûta LAZAUSKAITË