Liturginiø metø tëkmë, jø laikotarpiai ir ðventës iðreiðkia Vieðpaties lûkestá. Á lapkrièio laikà þengiame su Visø Šventøjø litanija prieðakyje. Bet ar neatrodo mums ðventieji lyg negyvenæ, „greièiau praskriejæ pro þemæ, taip kojomis jos ir nepalietæ“? Kaip vertiname savo paèiø „ðansus“ atsidurti jø, palaimintøjø, gretose? O kas ðiandien yra ðventumo „kvapsnis“? Apie tai svarsto ðio mënesio „Artuma“ – juk lapkritá ne tik pagerbiame mirusiuosius, bet ir apmàstome savo paèiø þemiðkà, laikinà bûtá ðiapusybëje. Na, o trokðtamas „dangus“, – kur jis yra? Kaip raðo kun. Artûras Kazlauskas, „dangus, nepamirðkime, nëra vieta, o gyvenimas su Dievu. Ir jis prasideda ne mirtimi, o Krikðtu“.

Šventumo temos kontekste svarbus ir kun. Artûro svarstymas apie tobulumà: „Ne vien að tikriausiai esu pasiteisinæs, pri(si)mindamas, kad nesu tobulas. Kai kas dar prideda, kad tobulas niekada ir nebus... Ilgai tai buvo paguoda. Šiandien manau, kad tai niekðiðkiausias pasiteisinimas krikðèioniui.“ Vadinas, esame ápareigoti siekti ðventumo… Dràsinantys pavyzdys – palaimintasis Matulaitis: „Esu pasiryþæs varu ir dràsa ágriebti tà dangaus karalijà, kad ir tûkstanèius kartø þemyn tektø nukristi ir nupulti, bet vis lipsiu aukðtyn.“

Lietuvos vyskupø laiðke naujø – Tikëjimo – metø proga primenama, jog „sàmoningam tikinèiajam tikëjimas tampa begaline Dievo dovana, o ne kokiais nors varþanèiais panèiais“; akcentuojama bendruomenës svarba. Popieþius atkreipia dëmesá, jog Tikëjimo metus lydintis gana naujas terminas – naujoji evangelizacija – neturëtø bûti suvokiamas kaip desperatiðkas bandymas ginti prarandamas pozicijas sekuliarioje visuomenëje. Kun. Kæstuèio Këvalo paskyrimo tituliniu Abzirio vyskupu ir Kauno arkivyskupo pagalbininku proga Vanda Ibianska kalbina já, taip pat – ir Telðiø vyskupijos augziliarà Linà Genadijø Vodopjanovà OFM. Popieþiðkosios ðeimos tarybos parengtø katecheziø ciklo „Šeima: darbas ir ðventë“ tæsinyje skaitykite, kaip iðgyventi sekmadiená – savaitines Velykas.

Šventumas neatsiejamas nuo maldos. Apie troðkimà, kad mums meldþiantis Vieðpats duotø þenklà, kiek ironizuodamas raðo Antanas Gailius: „Daþnai gyvename tame tarpe tarp aimanos „Mano Dieve, mano Dieve, kodël mane apleidai?“ ir dþiugaus ásitikinimo, kad Vieðpats mums pila sklidinà tauræ.“ Jog esame linkæ á monologiðkos maldos praktikà tik su mums priimtinu atsaku, raðo ir kun. Danielius Dikevièius. O juk „maldoje nevalia uþmirðti, kas yra kas. Viename jos poliuje yra Dievas – tobulumo pilnatvë, kitame þmogus – tobulo Kûrëjo kûrinys“.

„Šventumo matas yra Kristaus dydis mumyse“, – pasitelkdamas Biblijà, tvirtina kun. Kæstutis K. Brilius MIC. Tëvui Antanui Saulaièiui SJ ásiminë amerikietiðkas leidinys Duok mums ðiandien – su ðiuolaikiniø asmenø gyvenimo apþvalgëlëmis. Toká ðiandieniø palaimingøjø sàraðëlá tëvas Saulaitis labai norëtø matyti publikuojant ir Lietuvoje…

Paulo Lemoine’o tekste lieèiama nepakankamo ásiklausymo á vaiko poreikius problema. Kompetentingas autorius pabrëþia, jog absoliuti klaida vaikà auklëti tik pagal „gerus principus“: svarbiausiu jo poreikiu visur ir visada lieka meilë. Apie moters ðventumà – tvirtà ir trapø tuo pat metu – dalijasi Toma Bruþaitë, primindama ir pal. Jono Pauliaus II mintá, jog „moters genijø“ sudaro unikalus ir ypatingas gebëjimas – bûti dël kito. Ypatingos reikðmës – ir ne tik Vëliniø kontekste – yra vienos jaunos mamos tekstas apie sûnaus (2 mënesiø!) laidotuves, neramias mintis, kurios sukasi galvoje, kai vaiko mirties liudijime – áraðas „Mirties prieþastis nenustatyta.“ Ir skaudþià, vilties nuskaidrintà patirtá: „Kokia Dievo dovana ir palaima – pagimdyti angelà, pasidþiaugti juo ir iðlydëti já á dangø. Ir suprasti tai.“

Barboros Šalaðevièiûtës reportaþas apie evangelizacijos pratybas olimpinio Londono gatvëse kupinas ir nustebimo, ir pasitikëjimo Dievu dþiaugsmo: „Kokius didþius dalykus Jëzus daro èia pat, per þmones!“ Tai gyvas liudijimas, kad evangelizacija – vienas nuostabiausiø savæs realizavimo bûdø.

Psichologës Zitos Vasiliauskaitës tekstas – apie gyvenimo pilnatvës alká ir bûtinybæ kuo anksèiau uþduoti esminá gyvenimo klausimà ir á já atsakyti: „Kodël að veikiu tai, kà veikiu? Ar ið tikrøjø að darau tai, kà turiu daryti?“ Áþvalgas apie vidinæ harmonijà ir kur jos ieðkoti, pratæsia Vytautë Maciukaitë. Nors bûdø, kaip susigràþinti jëgas ir atgauti pusiausvyrà, mëgina pateikti ávairiausi specialistai bei ðarlatanai, verta ásidëmëti: tikroji dvasios ramybë pinigø nekainuoja. Skilties „Gyvenimas kaip senas vynas“ autorë Vanda kandi, bet taikli: „Norime „patogios“ Baþnyèios, Dievo, kuris nesikiðtø á mûsø reikalus, kai to nepageidaujame, bet gelbëtø, kai áklimpstame.“

Turbût sutiksite, jog mirusiøjø pagerbimas – reikalingesnis gyviesiems nei iðëjusiesiems. Nes taip ákûnijame ir savo þmogiðkumu iðgyvename iðëjusiøjø svarbà, pasiliekanèià mûsø gyvenime. Todël, darbais ir maldomis minëdami mirusiuosius, nepamirðkime ir savo sielø, viltingai þenkime á Tikëjimo metus. O redakcija nuoðirdþiai tikisi uþkrësianti skaitytojus troðkimu þengti pro dangaus vartus – taip, kaip numerio virðelio reprodukcijoje dangun þengia visi Pakrikðtytieji, – ir kartu su „Artumos“ autoriais teigti, jog „bûti tobulam – tai bûti tokiam, koks bûti privalai“. Ir laimëti Amþinàjá gyvenimà.

Rûta LAZAUSKAITË