Kol sekuliarusis pasaulis daug kalba apie pasaulio pabaigà, tikintieji pasitinka adventà ir baigia minëti Palaimintojo Matulaièio metus. Vaikai, ypaè naðlaièiai ir beglobiai, buvo ypatingas jo rûpestis. Todël ðiuo metø laiku, kuomet Didþiausias ið Didþiausiøjø ásikûnys kaip paþeidþiamiausias ir gims ëdþiose, „Artuma“ nusprendë prabilti bûtent tvartelio tema ir kalbëti apie lengviausiai paþeidþiamà socialinæ grupæ – vaikus. Tëvas marijonas Kæstutis K. Brilius pastebi: „Šiandiená þmogø dël bedieviðko gyvenimo iðtikusi netvarka pirma ir labiausiai sugriauna Kristaus „maþutëliø“ pasaulá.“ Todël sàþininga, kad Kûdikëlio Jëzaus laukimu gyvenanti „Artuma“ visa atsigræþë á kûdikius ir vaikus. O labiausiai tokius, kurie palikti vieni, nesvarbu, ar tëvø uþsienyje („laikinai“), ar globos namuose… Tad jautriai svarstoma, kas tuomet dedasi palikto vaiko ðirdelëje.

Apie vaikus, ypaè tëvø emigracijos fone, staiga imta kalbëti kaip apie savarankiðkà socialinæ grupæ, tarsi vaikas ir jo problemos nebûtø neatsiejamai susijæ pirmiausia su jo aplinka, t. y. ðeima ir jos problemomis. Patys vaikai apie savo bendraamþius, paliktus tëvø neapibrëþtam laikui, taip sako: „Jie tokie patys, tik truputá liûdnesni.“ Truputá? Mums bûtina þinoti, jog ryðio su tëvais paþeidimas sukelia dvasiná skausmà ir – daugumai nemalonu tà pripaþinti – net fizinius negalavimus. Kun. Danielius Dikevièius supaþindina su migracijos motyvu, tarsi árëminanèiu visà Šventojo Raðto pasakojimà, aptaria, kodël migruoja biblinis þmogus. Sesuo Viktorija Pleèkaitytë MVS vaizdþiai pasakoja apie naðlaièiu likusio pal. Jurgio Matulaièio vaikystæ, lëmusià viso jo gyvenimo praktikà – rûpintis naðlaièiø ðelpimu, mokyklø su bendrabuèiais steigimu.

Tëvas Antanas Saulaitis SJ ieðko atsakymo á klausimà, ar Lietuvos vaikø namø darbuotojams bûdinga nuostata, jog su vaikais galima bendrauti kaip su þmonëmis. Taip nuo dvasiniø svarstymø pereinama prie praktiniø „projektø“ – vaikø globos namø likvidavimo. Kiek ir kokiø þinote prieþasèiø, kodël vaikus geriau auginti ne ðeimose, o vaikø namuose? Antanas Gailius atsako, kad tik ásikalbëtø ir menkø prieþasèiø, t. y. nulemtø per menko mûsø tikëjimo… O svariø argumentø prieð pateikia vaikø raidos ir kiti specialistai. Kad ðeima – vaikui gyvybiðkai svarbi jo bendruomenë, patvirtina neáprasta Paulio Lemoine’o patirtis: nors ir valgo, emociðkai apleisti vaikai neauga fiziðkai. Taigi esama ne tik emociniø, bet ir fiziniø padariniø, lemianèiø vaiko raidà arba net jo mirtá! „Pernelyg ankstyvo atskyrimo nuo tëvø pasekmës vaikams yra tokios skaudþios, kad nebepataisomai iðkreipia ne tik santykius su artimaisiais, bet ir visà tolesná jø gyvenimà“, – antrina psichologë Zita Vasiliauskaitë.

„Jie liûdni net ir tada, kai juokiasi“ – tokiø vaikø ðiuo metu Lietuvoje turime apie 5100.

„Pagal institucijose gyvenanèiø vaikø skaièiø, tenkantá ðimtui tûkstanèiø gyventojø, esame vienoje ið blogiausiø situacijø pasaulyje“, – skaudþiai primena dr. Ramunë Jurkuvienë ir kelia klausimà, kas atsitiko mûsø tautai, akivaizdþiai nykstanèiai gyventojø skaièiumi, kad vaikai mums tapo nereikalingi, tarsi atliekami? „Šeimø stiprinimo programos nacionaliniu lygmeniu sunkiai gauna taip reikalingus tûkstantëlius, o lyèiø lygybei puoselëti lengvai surandami milijonai.“ Ir ið tiesø, lyèiø lygybës siekëjai paskutiniu metu ëmësi tokiø neadekvaèiø priemoniø, jog ðià vertybæ galutinai diskreditavo. Apie tykanèius vis subtilesnius ðio reikalo pavojus raðo Algimantas Ramonas: „Tik pastabumu bei pilietiniu aktyvumu galime apginti mûsø – tëvø – teisæ ugdyti vaikus pagal ásitikinimus.“

„Artumos“ redakcija skaitytojø akyse tikisi pasirodysiant klaustukus: O kà galime mes..?

Kalëdø stebuklas – kad pasidalyto dþiaugsmo padaugëja dukart. Pavyzdþio semtis galima ið sutuoktiniø Renatos ir Dariaus gyvenimo, kurá apraðo Vaida Spangelevièiûtë-Kneiþienë: susidûrus su nevaisingumo problema, labiausiai juos ðokiravo ne medicinos procedûros, o ciniðkas poþiûris á gyvybës atëjimà. Kai gydytojai pasiûlë dirbtiná apvaisinimà, pasitaræ su kunigu, jie su meile ásivaikino du vaikus, brolá ir sesutæ. Nors prireikë pusantrø metø, kol susiformavo tvirti ryðiai, pora viltingai liudija: „Šeimos vaisingumas nëra vien galimybë gimdyti.“

Šiame „Artumos“ numeryje baigiamas spausdinti Popieþiðkosios ðeimos tarybos parengtø katecheziø ciklas „Šeima: darbas ir ðventë“; jame kalbama apie tai, kaip pasiekti, jog ðeimos gyvenime bûtø maþiau daiktø ir daugiau buvimo, primenama, kad pora ðeimos atmosferà turi sukurti iki atsirandant vaikams, o darbas negali vesti á namø apleidimà. Apie tai, kaip netikëtai suþadëtiniø kursai tapo jaunavedþiø susitikimais, prisiminimais dalijasi Kauno arkivyskupijos Šeimos centre jau treti metai susirenkanti jaunavedþiø grupelë. Šios poros suprato: norint tvirtø ðeimos santykiø, reikia nuolat santuokoje „kelti kvalifikacijà“.

Kaip ir kasmet, gruodþio 10 d. bus teikiamos Nobelio premijos. Kas bûtø galëjæs pamanyti, jog kadaise Nobelis mokësi skurdþiø mokykloje?! Apie ðá unikalø mokslininkà raðo Vanda Ibianska. Eglë Venclovaitë Šiliûnienë seka pasakà dideliems ir maþiems – apie paslaptingus akinius, o Dovilë Zelèiûtë pristato dëmesio vertà knygà apie vaikø atsakomybës pamokas. Perðalimø sezonui ásibëgëjus, gydytojas Petras negaili patarimø bei dalijasi patirtimi slaugant kûdikius ir vaikus: „Gydyti reikia ligà, dël kurios karðèiuojama, o ne temperatûrà.“

Artëjantis simbolinis ir be galo ðventiðkas metø laikas – Kristaus Gimimo iðkilmës – prasideda adventu, tad „Artuma“ já pasitinka dailininkës Elenos Kniûkðtaitës „Advento vainiku“ virðelyje. Redakcija tiki, kad sutelktinis mûsø visø tikëjimas turi jëgos tapti vieno garstyèios grûdelio dydþio, kilnojanèio kalnus… Tad „Artuma“ ta proga bando pasiûlyti iððûká visiems tëvynainiams, o pirmiausia katalikams: ar galëtume per deðimtmetá iðnaikinti visus kûdikiø ir vaikø namus Lietuvoje?! Juk Kristus tvartelyje gimë ne tam, kad praktikuotume proginá dëmesá apleistiesiems – tikrai galime pasiekti, kad vaikø globos ástaigose maþëtø, kol visai nebeliktø (pvz., 2021 metais, kuomet ðvæsime 150-àjá pal. Jurgio gimimo jubiliejø!).

Rûta LAZAUSKAITË