Popieþius BENEDIKTAS XVI

Migracija – tikëjimo ir vilties kelionë

Þinia 2013 m. Pasaulinës migrantø ir pabëgëliø dienos proga

Brangûs broliai ir seserys!

Vatikano II Susirinkimas pastoracinëje konstitucijoje Gaudium et spes priminë, kad Baþnyèia „keliauja kartu su visa þmonija“ (40), todël „dþiaugsmas ir viltis, liûdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto þmoniø, ypaè neturtingøjø ir visø prispaustøjø, yra ir Kristaus mokiniø dþiaugsmas ir viltis, liûdesys ir sielvartas“ (ten pat, 1). Tokia iðtara paskatino Dievo tarnà popieþiø Pauliø VI pavadinti Baþnyèià „þmogiðkumo þinove“ (Enciklika Populorum progressio, 13), o palaimintàjá Jonà Pauliø II pareikðti, kad þmogus „yra pirmasis kelias, kuriuo turi þengti Baþnyèia vykdydama savo uþduotá <...>, kelias, nuþymëtas paties Kristaus“ (Enciklika Centesimus annus, 53). Enciklikoje Caritas in veritate man rûpëjo, tæsiant pirmtakø linijas, pabrëþti, kad „visa Baþnyèia, skelbdama, ðvæsdama ir darydama meilës darbus, visa savo bûtimi ir visu savo veikimu skatina visapusiðkà þmogaus vystymàsi“ (11). Tai sakydamas prieð akis taip pat turëjau milijonus dël ávairiø prieþasèiø migracijà patyrusiø vyrø ir moterø. Migracijos srautai „dël átrauktø asmenø gausos, dël keliamø socialiniø, ekonominiø, politiniø, kultûriniø ir religiniø problemø, dël dramatiðkø iððûkiø nacijoms ir tarptautinei bendruomenei“ iðties yra sukreèiantis reiðkinys (ten pat, 62), nes „kiekvienas migrantas yra þmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybëmis“ (ten pat).

Todël 2013 m. Pasaulinæ migrantø ir pabëgëliø dienà nutariau paskirti temai „Migracija – tikëjimo ir vilties kelionë“. Ši diena chronologiðkai sutampa su Vatikano II Susirinkimo pradþios 50-øjø ir apaðtaliðkosios konstitucijos Exsul familia 60-øjø metiniø minëjimu ir sykiu yra artima tam metui, kai visa Baþnyèia ðvenèia Tikëjimo metus ir karðtai imasi naujosios evangelizacijos iððûkiø.

Gausybës migrantø ðirdyse tikëjimas ir viltis yra iðties neperskiriami, nes jie labai trokðta geresnio gyvenimo, ir tà troðkimà daþnai lydi mëginimas atsikratyti „beviltiðkumo“ dël nieko gero neþadanèios ateities. Sykiu daugelá palaiko gilus tikëjimas, kad Dievas savo kûriniø nepalieka likimo valiai, o tokia paguoda padeda lengviau pakelti iðsikeldinimo ir iðsiskyrimo skausmà, galbût puoselëjant slaptà viltá kada nors gráþti á savo kilmës ðalá. Tad tikëjimas ir viltis daþnai bûna kuprinëje tø, kurie iðkeliauja suvokdami, kad turëdami tikëjimà ir viltá „galime pakelti dabartá: dabartimi, net jei ji sunki, galime gyventi bei jà priimti, jei ji veda á koká nors tikslà ir jei esame dël to tikslo tikri, jei tas tikslas pakankamai didis, kad pateisintø kelionëje dedamas pastangas“ (Enciklika Spe salvi, 1).

Plaèiame migracijos lauke Baþnyèios motiniðkas rûpestis skleidþiasi ávairiomis kryptimis. Viena vertus, ji mato migracijos reiðkiná lydintá didþiulá skurdà ir kanèias, daþnai nuvedanèius á skausmingas ir tragiðkas situacijas. Èia jos rûpestis reiðkiasi konkreèia pagalba gausias kritines situacijas siekiant iðspræsti dosniomis pavieniø asmenø ir grupiø, savanoriø organizacijø ir sàjûdþiø, parapijø bei vyskupijø ástaigø pastangomis, kartu bendradarbiaujant su visais geros valios þmonëmis. Kita vertus, Baþnyèia taip pat kelia aikðtën migracijos teigiamus aspektus, potencialà ir iðteklius. Šia linkme ji pabrëþia konkreèias priëmimo priemones, skatinanèias ir padedanèias migrantus, prieglobsèio praðytojus bei pabëgëlius visiðkai integruoti á naujà socialinæ kultûrinæ aplinkà. Neuþmirðtamas ir religinis matmuo, esmingai svarbus kiekvieno þmogaus gyvenimui. Kaip tik ðiam matmeniui Baþnyèia, vykdydama Kristaus jai patikëtà misijà, turi skirti ypatingà dëmesá ir rûpestá: tai jos svarbiausia ir savita uþduotis. Krikðèioniø ið ávairiø pasaulio kraðtø atþvilgiu pagarba religiniam matmeniui apima ir ekumeniná dialogà bei rûpinimàsi naujomis bendruomenëmis. Katalikø tikinèiøjø atþvilgiu jis reiðkiasi, be kita ko, naujø pastoraciniø struktûrø kûrimu ir pagarba ávairioms apeigoms, siekiant juos visapusiðkai átraukti á vietiniø baþnytiniø bendruomeniø gyvenimà. Þmogiðkasis skatinimas eina ranka rankon su dvasine bendryste, atverianèià galimybæ „autentiðkai ið naujo atsiversti á Vieðpatá, vienintelá pasaulio Gelbëtojà“ (Apaðtaliðkasis laiðkas Porta fidei, 6). Baþnyèia visada siûlo brangià dovanà – susitikimà su Kristumi, duodantá pradþià tvirtai ir patikimai vilèiai.

Baþnyèia ir ávairios su ja susijusios ástaigos paðauktos migrantø ir pabëgëliø atþvilgiu vengti pavojaus teikti vien socialinæ pagalbà, bet sykiu skatinti autentiðkà integracijà á visuomenæ, kurioje visi nariai bûtø veiklûs, atsakingi uþ kito gerovæ, dosniai prisidëtø savo indëliu ir, kaip visaverèiai pilieèiai, dalytøsi tomis paèiomis teisëmis ir pareigomis. Emigrantai puoselëja pasitikëjimo ir vilties jausmus, kurie ákvepia ir palaiko geresniø gyvenimo galimybiø paieðkà. Taèiau jie trokðta ne tik pagerinti savo ekonominæ, socialinæ ir politinæ padëtá. Tiesa, emigruojama neretai ið baimës, pirmiausia tada, kai bëgti priverèia persekiojimai ir smurtas, patiriant atsiskyrimo su ðeima ir nuosavybe, ligi tam tikro laipsnio laidavusia pragyvenimà, traumà. Taèiau kanèia, didþiulës netektys ir kartais susvetimëjimo jausmas netikros ateities akivaizdoje nesugriauna svajonës neprarandant vilties ir dràsos susikurti svetimoje ðalyje naujà gyvenimà. Emigrantai iðties tikisi bûti priimti, tikisi sulaukti solidarios pagalbos ir surasti þmoniø, kurie suprastø jø sunkumus bei tragedijas ir sykiu pripaþintø jø atsineðamus gebëjimus ir vertybes bei bûtø pasirengæ dalytis su stokojanèiaisiais bei nuskriaustaisiais þmogiðkumu ir materialinëmis gërybëmis. Ið tiesø verta pakartoti, kad „visuotinis solidarumas, kuris yra faktas ir teikia mums daug naudos, yra ir pareiga“ (Enciklika Caritas in veritate, 43). Migrantai ir pabëgëliai ðalia sunkumø gali patirti ir naujø bei svetingø santykiø, paakinanèiø prie juos priëmusios ðalies gerovës prisidëti savo profesinëmis þiniomis ir socialiniu bei kultûriniu paveldu, o neretai ir savo tikëjimo liudijimu, suteikdami senos krikðèioniðkosios tradicijos bendruomenëms naujø impulsø, skatinanèiø susitikti su Kristumi ir kvieèianèiø paþinti Baþnyèià.

Þinoma, kiekviena valstybë turi teisæ reguliuoti migracinius srautus ir vykdyti politikà atsiþvelgdama á visuotinius bendrojo gërio reikalavimus, bet visuomet laiduodama pagarbà kiekvieno þmogaus kilnumui. Asmens teisë emigruoti – kaip primenama Susirinkimo konstitucijos Gaudium et spes 65-ajame straipsnyje – yra viena ið pagrindiniø þmogaus teisiø; ji leidþia þmogui ásikurti ten, kur jis mano galësiàs geriau iðskleisti savo gebëjimus, tikslus ir sumanymus. Taèiau dabartiniame socialiniame ir kultûriniame kontekste pirma teisës emigruoti bûtina ið naujo patvirtinti teisæ neemigruoti, t. y. pasilikti savo tëvynëje, kartu su palaimintuoju Jonu Pauliumi II pakartojant, kad „pirmutinë þmogaus teisë yra gyventi savo tëvynëje. Bet ði teisë veiksminga tik tada, kai nuolatos kontroliuojami emigruoti verèiantys veiksniai“ (Kreipimasis á 4-àjá pasauliná kongresà dël migrantø ir pabëgëliø pastoracijos, 1998 10 09). Šiandien galime konstatuoti, kad migracija daþnai bûna ekonominio netikrumo, pagrindiniø gërybiø stygiaus, gamtos katastrofø, karø ir socialiniø neramumø padarinys. Uþuot buvusi pasitikëjimo, tikëjimo ir vilties kupina kelionë, emigracija tada tampa kanèios keliu siekiant iðgyventi, vyrai ir moterys emigracijos vyksme bûna veikiau aukos, o ne atsakingi veikëjai. Nors kai kurie migrantai dël deramos integracijos á priimamàjà aplinkà pasiekia gerà socialinæ padëtá ir tinkamà gyvenimo lygá, daugelis gyvena visuomenës paribiuose, kartais yra iðnaudojami, negali naudotis pagrindinëmis þmogaus teisëmis arba persiima elgsenomis, kenkianèiomis visuomenei, kurioje jie gyvena. Integracija apima teises ir pareigas, pagarbà migrantams bei rûpinimàsi jais, kad jie galëtø gyventi oriai, taèiau migrantams privalu gerbti vertybes, siûlomas visuomenës, á kurià jie ásitraukia.

Šiame kontekste ið akiø nevalia iðleisti nelegalios imigracijos klausimo. Ši tema dar skaudesnë tada, kai reiðkiasi prekyba þmonëmis ir jø iðnaudojimu, nuo ko neapsaugoti pirmiausia vaikai ir moterys. Šie nusikaltimai ryþtingai smerktini ir uþ juos skirtinos bausmës; kita vertus, pavojø migrantams tapti vadinamosios prekybos þmonëmis aukomis bent ið dalies sumaþintø migracijos srautø sureguliavimas, taèiau to siekiant nevalia apsiriboti nei sandariu sienø uþdarymu, nei sankcijø nelegaliems imigrantams sugrieþtinimu, nei naujiems atvykëliams atbaidyti skirtø priemoniø taikymu. Bûtini planingi ir daugiaðaliai veiksmai, skatinantys kilmës ðaliø plëtrà, veiksmingos kovos su prekyba þmonëmis priemonës, nuoseklios legalios imigracijos programos, didesnis nusiteikimas atsiþvelgti á atskirus atvejus, kai praðoma humanitarinës apsaugos, o ne politinio prieglobsèio. Tinkamus norminius nuostatus turi lydëti kantrus ir nuolatinis màstysenos ir sàþinës ugdymo darbas. Viso to siekiant svarbu plëtoti ir stiprinti baþnytiniø ástaigø ir visapusiðkai þmogaus asmens vystymuisi tarnaujanèiø institucijø tarpusavio supratimà ir bendradarbiavimà. Krikðèioniðkuoju poþiûriu, socialinis ir humanitarinis ásipareigojimas jëgos semia ið iðtikimybës Evangelijai suvokiant, kad tas, „kas seka tobulu þmogumi Kristumi, ir pats tampa þmogiðkesnis“ (Gaudium et spes, 41).

Brangûs broliai ir seserys migrantai, ði Pasaulinë diena tepadeda jums atnaujinti pasitikëjimà Vieðpaèiu, visada stovinèiu mûsø pusëje, ir vël tepaskatina dëti viltis á já. Nepraleiskite progos su juo susitikti ir atpaþinti jo veidà gerumo veiksmuose, kuriuos patiriate keliaudami. Dþiaukitës, nes Vieðpats yra ðalia jûsø ir su juo galite nugalëti visus sunkumus ir kliûtis, brangindami daugybës þmoniø jums rodomo atvirumo bei siûlomo priëmimo patirtá. Juk „gyvenimas atrodo it plaukimas per daþnai tamsià ir audringà istorijos jûrà, dairantis kelià mums rodanèiø þvaigþdþiø. Tikrosios mûsø gyvenimo þvaigþdës yra teisingai gyventi mokëjæ þmonës. Jie yra vilties ðeðëliai. Þinoma, pati ðviesa, saulë, patekëjusi virð visø istorijos tamsybiø, yra Jëzus Kristus. Bet kad já atrastume, mums reikia ir artimø ðviesuliø – þmoniø, dovanojanèiø ðviesà ið ðviesos ir taip rodanèiø kryptá, kuria turëtume plaukti“ (Enciklika Spe salvi, 49). Visus jus patikiu Švenèiausiajai Mergelei Marijai, mûsø tikros vilties ir paguodos þenklui, „kelio þvaigþdei“, kuri mums motiniðkai artima visomis mûsø gyvenimo akimirkomis, ir nuoðirdþiai visiems teikiu apaðtaliðkàjá palaiminimà.

Vatikanas, 2012 m. spalio 12 d.

BENEDICTUS PP. XVI

_____________________________________

© Vertë „Baþnyèios þinios“
KATALIKAI.LT