Vasario ARTUMA: kam reikalinga ta Baþnyèia?
 
 

Nekrikðèioniðkoje aplinkoje Baþnyèia daþnai vaizduojama kaip tinkamai iðplëtotø vieðøjø ryðiø produktas, kaip ástaiga, teikianti krikðto, laidojimo ir kt. paslaugas. Dar ji – estetiðka erdvë vestuviø ceremonijai… O daugiau? Tad kam ið tiesø reikalinga ta Baþnyèia (kurià net po visø skandalø vis vien vadiname „ðventa“?!)?

Tokie klausimai amþini tiems, kurie jà suvokia kaip pastatà arba kaip pragmatiðkà hierarchinæ struktûrà. Negana to, monopolizavusià iðganymà!.. Gi þinantiems, kad Baþnyèia – tai bendruomenë, Kûnas, kurio Galva – pats Kristus, yra paprasèiau ir aiðkiau. „Kaip galva, Jis save vadina „Suþadëtiniu“, kaip kûnas – „suþadëtine““, – kadaise ðià paslaptá aiðkino ðv. Augustinas.

Be to, verta þinoti, jog tarnavimas tik moralinei bei visuomeninei paþangai nëra nei vienintelis ar juolab pagrindinis Baþnyèios uþdavinys ðiandieniniame pasaulyje. „Visa, kà Baþnyèia veikia, skirta Dievo karalystei ateiti“, – teigia dr. Irena Vaiðvilaitë, ðiame numeryje pristatanti Vatikano II Susirinkimo dogminæ konstitucijà Lumen gentium („Tautø ðviesa“). Autorë raðo: „Baþnyèios prigimtis yra ne idealuose ir siekiuose, bet Dieve, Švenèiausiojoje Trejybëje.“

Taigi vasario „Artumos“ autoriai kvieèia naujomis akimis iðvysti Visuotinæ Baþnyèià, kuri nuo pat pradþiø buvo ne þmogaus rankø darbas. Dr. Artûras Lukaðevièius svarsto: „Jei Baþnyèia bûtø paremta þmoniø iðskaièiavimu, argi darytø nepopuliarius ir sau paèiai skausmingus þingsnius?“ Jis taip pat primena katalikams, kad „pabaksnojimas, kur mûsø tikëjimas yra netikras, kur vienaip ðnekam, kitaip darom, padeda iðlaikyti jautrià sàþinæ“.

Gavëniai artinantis, kun. Artûras Kazlauskas atkreipia dëmesá, kad „trys didieji gundymai – valgiu, turtu ir valdþia – gali (ir turi) bûti nugalëti kasdien, nuolat“. Antanas Gailius ákvëptai raðo apie Pagoniø kiemo iniciatyvà. Dëmesio: ðioje „Artumoje“ jus pasitinka nauja rubrika „Tikiu. Padëk mano netikëjimui“, kurià iðprovokavo ir á kurià aktyviai jungtis kvieèiami patys þurnalo skaitytojai!

Kun. Kæstutis K. Brilius MIC pastebi, jog daþnas ið mûsø tebesilaikome nuostatos, kad „su visais turime kalbëtis kaip protingi, savo amþiø net lenkiantys gudruoliai, o su Dievu pakanka tiek, kiek apie gyvenimo iðbandymus ir kovas papasakotume penkiameèiam vaikui“. Áveikti ðá paradoksà, ðá nepateisinamà atsainumà galëtume... adoruodami Švè. Sakramentà – tà ypatingà susitikimo „veidu á veidà“ akimirkà. Todël Lietuvos vyskupai Tikëjimo metams parinko ðûká, skelbiantá intymià akistatà su Dievu: „Tavo veido, Vieðpatie, að ieðkau“ (Ps 27, 8), ir todël mûsø ganytojai kvieèia tikëjimo karðtá gaivinti adoracijoje. Numatyta, jog kiekvienà ðiø metø dienà vis kitoje Lietuvos baþnyèioje vyks nuolatinë Švè. Sakramento adoracija – taip, per visus metus ir per visas mûsø vyskupijas bei parapijas, susidarys tarsi nenutrûkstama maldos grandinë.

„Maþi meilës darbai dël sutuoktinio svajonës – labai svarbûs, kad bûtø galima keliauti drauge“, – tikina tëvo Kentenicho ðeimos pedagogikos akademijos dalyviai sutuoktiniai Dalia ir Leonas, net po 23 santuokoje iðgyventø metø vienas kitame atrasdami daug nauja, patirdami ramybæ dël savo ateities, kai vaikai paliks namus („Þinau, kad bus gera gyventi dviese“). Tëvas Antanas Saulaitis SJ pasakoja apie Eucharistijà, ðvenèiamà ne baþnyèios pastate, o namø ar kitoje aplinkoje: primenama, jog „pirmykðtëje Baþnyèioje visai nebuvo baþnyèiø-pastatø, o krikðèionys rinkdavosi tai vienuose, tai kituose namuose“; pabrëþiama tokiø maldø galia greièiau ir kiek kitaip negu didþiulëje parapijos baþnyèioje susivienyti daugiabuèio ar gatvës kaimynams. Kitaip tariant, nepaliaujamai mokomasi vienybës: juk kûnas lengvai pasiekia tikslà – tada, kai veikia darnoje.

Apie bendrystës prieðingybæ – ágimtà mûsø egocentrizmà ir tëvø pareigà padëti vaikui já áveikti raðo Zita Vasiliauskaitë. Suaugusiøjø egocentrizmà „gydo“ kritiðkas savæs ir pasaulio vertinimas. Tik, „kaip matome kasdienybëje, daugeliui iðlaikyti pusiausvyrà tarp paþiûrø tvirtumo ir lankstumo yra pernelyg sudëtinga“, – tvirtina psichologë. O trijø vaikø tëtis savo dienoraðtyje dalijasi (ne)iðmoktomis kantrybës „pamokëlëmis“auklëjant vaikus.

Vanda Ibianska raðo apie Vasario 16-osios signatarus-kunigus – tuos, kuriems „esame skolingi uþ iðlikimà tiek kaip valstybë, tiek kaip tauta“. Dr. Vincentas Vobolevièius aptaria nûdien Lietuvoje nusistovëjusià politinës valios tradicijà socialinius klausimus uþgoþti ekonominiais. Ramûnas Auðrotas supaþindina su daþnai kine eksploatuojama apokalipsës idëja, besiremianèia þmogui prieðiðkos gamtos samprata, tarsi þmogus ir gamta nebûtø to paties Vieðpaties kûrinys.

„Þmogaus gyvenime netrukus pradeda matytis vaisiai, kai jis ápranta praleisti ilgesná laikà prieðais Švè. Sakramentà. Galime sakyti, kad þmogaus veide tarsi atsispindi tai, kad jis yra kalbëjæsis su Vieðpaèiu maldoje“, – ganytojiðkame laiðke teigia arkivyskupas Sigitas Tamkevièius. „Leisdami laikà prieðais Kristaus Kûnà akinamai baltos duonos pavidalu, „suðilsime“, nors ir kaip bûtume suþvarbæ“, – vasario ðaltyje apie tikëjimo (á)karðtá (kurio atgaivinimas ir yra pagrindinis Tikëjimo metø siekis) liudija sesuo Ona Vitkauskaitë MVS. Suðilkime!..

Rûta LAZAUSKAITË

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt