Popieþius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
CARITAS IN VERITATE
apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi meilëje ir tiesoje

Vyskupams, kunigams ir diakonams, vienuoliams ir vienuolëms, á Kristø tikintiems pasaulieèiams ir visiems geros valios þmonëms

2009 birþelio 29

© Copyright 2009 – Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupø Konferencija, 2009
© Katalikø interneto tarnyba, 2009

Lietuviø k. vertimas „Baþnyèios þiniø“, 2009. Pirmà kartà paskelbta „Baþnyèios þiniose“ 2009, Nr. 15, 16, 17.

T U R I N Y S

Pratarmë [1-9]
Pirmas skyrius. POPULORUM PROGRESSIO ÞINIA [10-20]
Antras skyrius. ÞMOGAUS VYSTYMASIS MÛSØ LAIKAIS [21-33]
Treèias skyrius. BROLIŠKUMAS, EKONOMINIS VYSTYMASIS IR PILIETINË VISUOMENË [34-42]
Ketvirtas skyrius. TAUTØ VYSTYMASIS, TEISËS IR PAREIGOS, APLINKA [43-52]
Penktas skyrius. ÞMONIJOS BENDRADARBIAVIMAS [53-67]
Šeðtas skyrius. TAUTØ VYSTYMASIS IR TECHNIKA [68-77]
Pabaiga [78-79]
Nuorodos

Pratarmë

1. Meilë tiesoje, Jëzaus Kristaus paliudyta savo þemiðku gyvenimu ir pirmiausia mirtimi bei prisikëlimu, yra pagrindinë varomoji kiekvieno asmens ir visos þmonijos tikrojo vystymosi jëga. Meilë – caritas yra nepaprasta jëga, skatinanti þmogø dràsiai ir dosniai ásipareigoti teisingumui bei taikai. Ši jëga kyla ið Dievo, amþinos Meilës ir absoliuèios Tiesos. Kiekvienas atranda laimæ pritardamas planui, kurá Dievas yra jam sumanæs trokðdamas asmens pilnatviðko ágyvendinimo: tokiame plane kiekvienas atranda savo tiesà ir, tai tiesai pritardamas, tampa laisvas (plg. Jn 8, 22). Todël tiesà ginti, nuolankiai bei átikinamai jà siûlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklûs bei nepamainomi meilës pavidalai. Juk ji „su dþiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Visi þmonës jauèia vidinæ paskatà autentiðkai mylëti: meilë ir tiesa niekada iki galo viena nuo kitos neatskiriamos, nes tai Dievo á kiekvieno þmogaus ðirdá ir dvasià áraðytas paðaukimas. Jëzus Kristus meilës ir tiesos paieðkà apvalo ir iðlaisvina ið mûsø þmogiðkojo varganumo ir tobulai apreiðkia meilës iniciatyvà bei Dievo mums parengto tikrojo gyvenimo planà. Meilë tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu paðaukimu mylëti savo brolius jo plano tiesoje. Juk jis pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6).

2. Meilë yra pagrindinis Baþnyèios socialinio mokymo kelias. Kiekviena ðio mokymo nusakoma atsakomybë ir pareiga kyla ið meilës, kuri, Jëzaus þodþiais, yra viso Ástatymo santrauka (plg. Mt 22, 36–40). Meilë yra tikrasis asmens santykio su Dievu ir artimu turinys, ne tik mikrosantykiø – tarp draugø, ðeimoje ir nedidelëse grupëse, – bet ir makrosantykiø – visuomeniniø, ekonominiø ir politiniø – pradas. Baþnyèiai, besivadovaujanèiai Evangelija, meilë yra viskas, nes, kaip moko ðventasis Jonas (plg. 1 Jn 4, 8. 16) ir kaip að priminiau savo pirmojoje enciklikoje „Dievas yra meilë“ (Deus caritas est): visa kyla ið Dievo meilës, per jà ágyja pavidalà ir stiebiasi jos link. Meilë yra didþiausia Dievo dovana þmonëms, jo paþadas ir mûsø viltis.

Þinau, kad meilë bûdavo ir yra iðkreipiama bei nuprasminama, neapsaugota nuo pavojus, kad bus nederamai suprasta, iðstumta ið etinës gyvensenos ir bet kuriuo atveju negalës reikðtis tinkamu bûdu. Socialinëje, teisinëje, kultûrinëje, politinëje ir ekonominëje srityje, taigi ten, kur toks pavojus didþiausias, nesunku paskelbti, jog meilë nesvarbi moralinei atsakomybei aiðkinti bei ugdyti. Todël meilæ ir tiesà bûtina sieti ne tik ðventojo Pauliaus nurodyta veritas in caritate (Ef 4, 15) kryptimi, bet ir prieðinga bei papildoma caritas in veritate linkme. Tiesa ieðkotina, atrastina bei iðreikðtina meilës „ekonomijoje“, taèiau meilæ savo ruoþtu reikia suvokti, patvirtinti ir praktikuoti tiesos ðviesoje. Tada ne tik pasitarnausime tiesos apðviestai meilei, bet ir prisidësime prie tiesos átikimumo, konkreèiame visuomeniniame gyvenime parodydami jos autentiðkumà bei átikinamumà. Tai ypaè svarbu ðiandienëje socialinëje ir kultûrinëje aplinkoje, kurioje tiesa laikoma santykine, kur ji daþnai nieko nedomina ir yra atmetama.

3. Dël ðio glaudaus ryðio su tiesa meilë pripaþintina autentiðka þmogiðkosios bûties iðraiðka ir esminiu þmogiðkøjø santykiø  – taip pat vieðojoje srityje – elementu. Meilë suspindi ir autentiðkai ágyvendinama gali bûti tik tiesoje. Tiesa yra ðviesa, suteikianti meilei prasmæ ir vertæ. Tiktai padedamas proto bei tikëjimo ðviesos, intelektas priartëja prie meilës prigimtinës ir antgamtinës tiesos, suvokia jos kaip dovanojimosi, priëmimo ir bendrystës reikðmæ. Be tiesos meilë nuslysta á sentimentalumà, virsta tuðèiu pastatu, kurá galima uþpildyti kuo nori. Toks mirtinas pavojus meilei kyla kultûroje be tiesos. Tada ji tampa individo atsitiktiniø jausmø bei nuomoniø auka, piktnaudþiaujamu bei iðkraipomu þodþiu, galiausiai ágyjanèiu prieðingà reikðmæ. Tiesa meilæ iðlaisvina ið siauro emocionalizmo, nuskurdinanèio jos racionalø bei socialiná turiná, ir ið fideizmo, atimanèio ið jos þmogiðkà bei visuotiná alsavimà. Tiesoje meilë atspindi tikëjimo á Biblijos Dievà, kuris yra Agape ir Logos, gailestingoji Meilë ir Tiesa, Meilë ir Þodis, asmeniná ir kartu vieðàjá matmená.

4. Kadangi meilë kupina tiesos, þmogus gali suvokti, pritardamas priimti ir perteikti turtingà jos verèiø ávairovæ. Juk tiesa yra logos, kuriantis dia-logos ir taip duodantis pradþià bendravimui ir bendrystei. Tiesa, iðvesdama þmones ið subjektyviø nuomoniø bei jausmø, suteikia jiems galimybæ áveikti kultûrines ir dvasines sàlygotybes bei sutarti vertinant daiktø vertæ ir esmæ. Tiesa þmogaus intelektà atveria ir suvienija su meilës logos – ðtai tokia krikðèioniðkoji þinia apie meilæ ir toks krikðèioniðkasis meilës liudijimas. Dabartinëje socialinëje ir kultûrinëje aplinkoje, þenklinamoje polinkio laikyti tiesà santykine, gyvendami meile tiesoje, suvokiame, jog pritarimas krikðèionybës vertybëms yra ne tik naudingas, bet ir bûtinas geros visuomenës statydinimo ir þmogaus autentiðko visapusiðko vystymosi elementas. Meilës be tiesos krikðèionybæ nesunku supainioti su gerø, visuomenës sugyvenimui naudingø, taèiau marginaliø jausmø sankaupa. Be tiesos meilë iðtremiama á ribotà ir privaèià santykiø plotmæ. Ji iðvejama ið visuotinai reikðmingo þmogiðkojo vystymosi statydinimo, plëtojant dialogà tarp þiniø ir praktikos, planø bei procesø.

5. Caritas yra gaunamoji ir dovanojamoji meilë. Ji yra „malonë“ (charis). Jos versmë – pirmapradë Tëvo meilë Sûnui Šventojoje Dvasioje. Tai meilë, nuo Sûnaus atitekanti iki mûsø. Tai kuriamoji meilë, ið kurios esame atsiradæ, atperkamoji meilë, per kurià esame atgimæ, Kristaus apreikðtoji ir ágyvendintoji meilë (plg. Jn 13, 1), „iðlieta mûsø ðirdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Kaip Dievo meilës adresatai, þmonës yra gailestingosios meilës subjektai, paðaukti patys bûti malonës árankiais, skleisti Dievo meilæ ir megzti gailestingosios meilës tinklus.

Tokia gaunamosios ir dovanojamosios meilës dinamika ir domisi Baþnyèios socialinis mokymas. Tas mokymas yra caritas in veritatis in re sociali – Kristaus meilës tiesos skelbimas visuomenëje. Tai – meilës tarnyba, taèiau vadovaujantis tiesa. Tiesa iðlaiko ir iðreiðkia iðlaisvinamàjà meilës galià vis naujuose istorijos vingiuose. Kartu ji yra tikëjimo ir proto tiesa, tiesa abiejose ðiose skirtingose ir sykiu sàveikaujanèiose paþinimo srityse. Ši tiesa tiesiog bûtina siekiant vystymosi, visuomenës gerovës ir tinkamo sunkiø, þmonijà kamuojanèiø socialiniø ekonominiø problemø sprendimo. Ir dar svarbiau yra ðia tiesa gyventi ir jà liudyti. Be tiesos, be pasitikëjimo ir meilës tam, kas teisinga, nebûna nei sàþinës, nei socialinës atsakomybës: socialinë veikla tada virsta asmeniniø interesø ir galios logikø þaismu, ardanèiu visuomenæ, ypaè visuomenæ, keliaujanèià á globalizacijà ir iðgyvenanèià tokius sunkius momentus kaip dabartiniai.

6. Caritas in veritate yra principas, apie kurá sukasi Baþnyèios socialinis mokymas, tai principas, veiksmingai pasireiðkiantis orientaciniais moralinës veiksenos kriterijais. Èia labiausiai norëèiau paminëti du ið jø, ypaè reikalingus visuomenei pakeliui á globalizacijà, – teisingumà ir visuotinæ gerovæ.

Ið pradþiø apie teisingumà. Ubi societas, ibi ius: kiekviena visuomenë iðrutulioja savo teisinæ sistemà. Meilë pranoksta teisingumà, nes mylëti reiðkia dovanoti, duoti kitam kà nors, kas yra „mano“; taèiau ji niekada nëra atsieta nuo teisingumo, akinanèio mane atiduoti kitam tai, kas yra „jo“, kas jam priklauso dël jo bûties ir veiklos. Negaliu „dovanoti“ kitam kà nors, kas mano, pirma neatidavæs, kas jam teisëtai priklauso. Kas kitus myli gailestingàja meile, tas pirmiausia jø atþvilgiu bûna teisingas. Teisingumas ne tik nesvetimas meilei, ne tik nëra alternatyvus ar greta meilës einantis kelias: teisingumas neatskiriamai susijæs su meile[1], yra jos esminis elementas. Teisingumas yra pirmutinis meilës kelias, arba, pasak Pauliaus VI, jos „minimalus matas“[2], tos meilës „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18), kuriai mus ðaukia apaðtalas Jonas, esminis dëmuo. Viena vertus, meilë reikalauja teisingumo – pripaþinti ir gerbti teisëtas asmens ir tautø teises, stengiasi statydinti „þmogaus tiesà“, remdamasi teise ir teisingumu. Kita vertus, meilë teisingumà pranoksta ir papildo já dovanojimo ir atleidimo logika[3]. „Þmogaus miestà“ augina ne tik teisëmis ir pareigomis grásti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neuþsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystës paþenklinti ryðiai. Gailestingàja meile þmogiðkø santykiø plotmëje visada taip pat apreiðkiama Dievo meilë, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviðkàjà ir iðganomàjà vertæ.

7. Be to, ypatingas dëmesys skirtinas visuotinei gerovei. Kà nors mylëti reiðkia trokðti jam gera ir veiksmingai to siekti. Greta asmeninës gerovës egzistuoja ir gerovë, susijusi su þmogaus gyvenimu visuomenëje, – visuotinë gerovë. Tai gerovë to „mes visi“, kurá sudaro á socialinæ bendruomenæ susibûræ asmenys, ðeimos ir nedidelës grupelës[4]. Tokios gerovës trokðtama ne sau paèiam, bet þmonëms, priklausantiems socialinei bendruomenei ir tik joje galintiems veiksmingiau pasiekti savo tikràjà gerovæ. Trokðti visuotinës gerovës ir dël jos stengtis yra teisingumo ir meilës reikalavimas. Ásipareigoti visuotinei gerovei reiðkia, viena vertus, remti visas institucijas, teisiðkai, pilietiðkai, politiðkai ir kultûriðkai struktûruojanèias socialiná gyvenimà, ir, kita vertus, jomis naudotis, taip randantis poliui, miestui. Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rûpinamasi bendràja gerove, atitinkanèia ir jo realius poreikius. Kiekvienas krikðèionis paðauktas ðitaip mylëti artimà pagal savo paðaukimo savità pobûdá ir átakos galimybes polyje. Tai institucinis  – galime sakyti ir politinis – artimo meilës kelias, ne maþiau tinkamas ir veiksmingas negu meilë, rodoma artimui tiesiogiai, ne per tarpininkaujanèias polio institucijas. Kai visuotinei gerovei ásipareigojama ið meilës, tokios pastangos yra vertingesnës negu vien pasaulietinës, politinës. Kaip ir kiekvienas ásipareigojimas teisingumui, tai irgi dieviðkosios meilës liudijimas, kuris, veikdamas laike, rengia amþinybæ. Visuotinis Dievo miestas, kurio link juda þmonijos istorija, statydinamas tik tada, kai þmogaus veikla þemëje bûna ákvëpta ir palaikoma meilës. Kad þmogaus miestui suteiktø vienybës bei taikos pavidalà ir tam tikru bûdu padarytø já provaizdine Dievo miesto be sienø anticipacija, pakeliui á globalizacijà visuomenëje visuotinë gerovë bei pastangos to siekiant neiðvengiamai turi aprëpti visà þmonijà, vadinasi, tautø ir nacijø bendruomenæ[5].

8. 1967 m. paskelbdamas enciklikà Populorum progressio, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI didþiàjà tautø vystymosi temà pateikë tiesos spindesyje ir Kristaus meilës ðviesoje. Jis patvirtino, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys[6], ir iðkëlë uþduotá þengti vystymosi keliu ðirdimi ir visu protu[7], t. y. karðta meile ir tiesos iðmintimi. Juk bûtent pirmapradë Dievo meilës tiesa, mums dovanota malonë atveria mûsø gyvenimà dovanai ir leidþia tikëtis „viso þmogaus ir visos þmonijos“[8] vystymosi, perëjimo „nuo maþiau þmogiðkø prie þmogiðkesniø sàlygø“[9], kas pasiekiama áveikiant neiðvengiamai kelyje pasitaikanèius sunkumus.

Praëjus keturiasdeðimèiai metø nuo enciklikos paskelbimo norëèiau pagerbti didaus popieþiaus Pauliaus VI atminimà tæsdamas jo mokymà apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi ir leisdamasis jo nurodytu keliu, idant ðá mokymà padaryèiau aktualø mûsø dienomis. Toká suaktualinimo procesà pradëjo Dievo tarnas popieþius Jonas Paulius II savo enciklika Sollicitudo rei socialis, kuria norëjo paminëti Populorum progressio paskelbimo dvideðimtàsias metines. Iki tol panaðiai paminëta tebuvo enciklika Rerum novarum. Prabëgus dar dvideðimèiai metø, noriu pareikðti, jog enciklika Populorum progressio, mano nuomone, laikytina „mûsø laikø Rerum novarum“, nuðvieèianti þmonijos þingsnius kelyje á vienybæ.

9. Meilë tiesoje – caritas in veritate – yra didþiulis iððûkis Baþnyèiai didëjanèios ir plintanèios globalizacijos pasaulyje. Didelá pavojø mûsø laikais kelia tai, kad faktinës þmoniø bei tautø tarpusavio priklausomybës nelydi jokia etinë sàþinës ir intelekto sàveika, ið kurios galëtø iðnirti tikrai þmogiðkas vystymasis. Tik proto ir tikëjimo apðviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinèius þmogiðkàjà ir suþmoginanèiàjà vertæ. Dalijimosi gërybëmis bei iðtekliais, ið kurio kyla autentiðkas vystymasis, neámanoma laiduoti vien technine paþanga ir iðskaièiavimu paremtais santykiais, tai pasiekiama tik meile, blogá nugalinèia gerumu (plg. Rom 12, 21) ir atverianèia þmones sàþinës bei laisvës abipusiðkumui.

Baþnyèia negali pasiûlyti techniniø sprendimø[10] ir tikrai neketina „kiðtis á valstybinæ politikà“[11]. Taèiau visais laikais ir visomis aplinkybëmis jai tenka vykdyti tiesos misijà bei reikalauti visuomenës, atitinkanèios þmogø, jo kilnumà ir paðaukimà. Be tiesos visa nusmunka á empiristinæ ir skepticistinæ gyvenimo sampratà, negebanèià pakilti aukðèiau praktikos, nes jos nedomina vertybës – ir kartais net reikðmës, – kuriomis remiantis ta praktika ávertintina bei orientuotina. Iðtikimybë þmogui reikalauja iðtikimybës tiesai, kuri vienintelë laiduoja laisvæ (plg. Jn 8, 32) ir visapusiðko þmogaus vystymosi galimybæ. Todël Baþnyèia ieðko tiesos, jà nenuilstamai skelbia ir pripaþásta, kai tik ji pasireiðkia. Tokios tiesos misijos Baþnyèia atsisakyti negali. Jos socialinis mokymas yra ypatingas tokio skelbimo aspektas – tarnavimas tiesai, kuri iðlaisvina. Bûdamas atviras tiesai, kad ir ið kokios paþinimo srities ji ateitø, Baþnyèios socialinis mokymas sudëlioja jos fragmentus, kaip daþniausiai ji yra aptinkama, á vieningà visumà ir perkelia jà á vis naujà þmoniø ir tautø visuomenës gyvenimo praktikà[12].

Pirmas skyrius
POPULORUM PROGRESSIO ÞINIA

10. Enciklikos Populorum progressio perskaitymas ið naujo prabëgus keturiasdeðimèiai metø nuo jos paskelbimo akina likti iðtikimam jos meilës bei tiesos þiniai ir traktuoti pastaràjà popieþiaus Pauliaus VI specifinio mokymo ir, plaèiau, Baþnyèios socialinio mokymo tradicijos kontekste. Tada pasvertinos kitokios sàlygos, kuriomis ðiandien, skirtingai negu anksèiau, iðkyla vystymosi problema. Tad teisinga bûtø remtis apaðtalø tikëjimo tradicija[13], senuoju ir naujuoju paveldu, uþ kurio ribø Populorum progressio liktø dokumentu be ðaknø, o vystymosi klausimai bûtø susiaurinti ligi vien sociologiniø duomenø.

11. Populorum progressio buvo paskelbta iðkart po Vatikano II Susirinkimo. Jau pirmose enciklikos pastraipose atsiskleidþia artimas ryðys su Susirinkimu[14]. Po dvideðimties metø enciklikoje Sollicitude rei socialis popieþius Jonas Paulius II pabrëþë anos enciklikos vaisingà sàsajà su Susirinkimu, pirmiausia pastoracine konstitucija Gaudium et spes[15]. Að irgi norëèiau èia priminti Vatikano II Susirinkimo reikðmæ popieþiaus Pauliaus VI enciklikai ir visam vëlesniam popieþiø mokymui socialiniais klausimais. Susirinkimas pagilino tai, kas visada buvo neatsiejama nuo tikëjimo tiesos, bûtent, kad Baþnyèia, tarnaudama Dievui, tarnauja pasauliui meilës ir tiesos matmenimis. Kaip tik tokia perspektyva rëmësi ir popieþius Paulius VI, pateikdamas mums dvi didþias tiesas. Pirmoji yra ta, kad visa Baþnyèia, skelbdama, ðvæsdama ir darydama meilës darbus, visa savo bûtimi ir visu savo veikimu skatina visapusiðkà þmogaus vystymàsi. Jos vieðasis vaidmuo neapsiriboja vien pagalba ar ugdymu, bet parodo, jog ji, kai gali veikti laisvës reþimu, visas savo savitas jëgas skiria þmogaus ir pasaulinës brolybës skatinimui. Neretai ta laisvë varþoma draudimø bei persekiojimø arba ir susiaurinama, kai Baþnyèios veikla apribojama vien karitatyvine veikla. Antroji tiesa yra ta, kad autentiðkas þmogaus vystymasis nedalijamai susijæs su visu asmeniu, su visais jo matmenimis[16]. Be amþinojo gyvenimo perspektyvos þmogaus paþangai ðiame pasaulyje pritrûksta kvapo. Liekant uþdarytai istorijoje, jai iðkyla pavojus apsiriboti turto didinimu. Tada þmonija netenka dràsos atsiverti didesnëms gërybëms, didþioms bei nesavanaudiðkoms iniciatyvoms, kuriø imtis akina artimo meilë. Þmogus nei vystosi vien savo jëgomis, nei vystymasis jam primetamas tiesiog ið iðorës. Istorijos raidoje daþnai manyta, jog, norint þmonijai laiduoti teisæ á vystymàsi, pakanka institucijø. Deja, tokiomis institucijomis pernelyg kliautasi, tarsi jomis trokðtamà tikslà bûtø ámanoma pasiekti savaime. Ið tikrøjø institucijø neuþtenka, nes visapusiðkas þmogaus vystymasis pirmiausia yra paðaukimas ir todël ið visø reikalauja laisvai ir solidariai imtis atsakomybës. Toks vystymasis, be to, negalimas be transcendentinës asmens sampratos, jam reikia Dievo: be Dievo vystymasis arba paneigiamas, arba patikimas vien þmogui, nupuolanèiam á iðganymo savo paties jëgomis arogancijà ir galiausiai skatinanèiam nuþmogintà vystymàsi. Apskritai tik susitikimas su Dievu leidþia matyti ne vien „tik kità“[17], bet atpaþinti jame dieviðkàjá paveikslà ir tada ið tikrøjø atrasti kità þmogø ir subræsti meilei, virstanèiai „rûpinimusi kitu ir nerimastavimu dël kito“[18].

12. Sàsaja tarp Populorum progressio ir Vatikano II Susirinkimo nëra lûþis, atskiriantis popieþiaus Pauliaus VI mokymà socialiniais klausimais nuo jo pirmtakø Petro soste mokymo: Susirinkimas tik pagilino pastarøjø mokymà tolydþiame Baþnyèios gyvenime[19]. Šia prasme tam tikri abstraktûs Baþnyèios socialinio mokymo poskyriai, taikantys popieþiø socialinëms iðtaroms svetimas kategorijas, neprisideda prie aiðkumo. Egzistuoja ne dvi socialinio mokymo tipologijos, iki Susirinkimo ir po Susirinkimo, bet vienas nuoseklus ir kartu visada naujas mokymas[20]. Teisinga iðryðkinti vienos ar kitos enciklikos, vieno ar kito popieþiaus mokymo ypatybes, taèiau niekada ið akiø nevalia iðleisti viso mokymo corpus[21]. Nuoseklumas reiðkia ne átraukimà á sistemà, bet veikiau dinaminæ iðtikimybæ gautajai ðviesai. Baþnyèios socialinis mokymas apðvieèia vis iðnyranèias naujas problemas ðviesa, kuri nekinta[22]. Tai laiduoja ðio mokymo „paveldo“[23], kartu su savo savitais bruoþais neatsiejamo nuo Baþnyèios visada gyvos Tradicijos[24], tiek nuolatiná aktualumà, tiek ir istoriðkumà. Baþnyèios socialinis mokymas suræstas ant pamato, apaðtalø perteikto Baþnyèios tëvams, po to perimto bei pagilinto didþiøjø krikðèioniðkøjø mokytojø. Šis mokymas galiausiai remiasi Naujuoju Þmogumi, „paskutiniu Adomu“, kuris „tapo gyvybæ teikianèia dvasia“ (1 Kor 15, 45) ir yra pradas tos meilës, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8). Jis paliudytas ðventøjø ir visø, kurie savo gyvybæ paguldë dël Iðganytojo Kristaus kovos uþ teisingumà ir taikà lauke. Juo reiðkiasi popieþiø pranaðiðka uþduotis apaðtaliðkai vadovauti Kristaus Baþnyèiai ir atpaþinti kaskart vis naujus evangelizacijos poreikius. Dël ðiø prieþasèiø á plaèià Tradicijos upæ ásiliejusi enciklika Populorum progressio geba ir ðiandien mums kai kà pasakyti.

13. Be savo reikðmingo ryðio su visu Baþnyèios socia­liniu mokymu, enciklika Populorum progressio taip pat susijusi su visu popieþiaus Pauliaus VI mokymu ir pirmiausia su jo mokymu socialiniais klausimais. Jo pamokymai ðia tema buvo labai svarbûs: jis pabrëþë Evangelijos bûtinybæ statydinant laisvà ir teisingà visuomenæ turëdamas prieð akis dvasinæ ir istorinæ meilës gaivinamos civilizacijos perspektyvà. Popieþius Paulius VI aiðkiai suvokë, kad socialinis klausimas tapo pasaulinis[25], ir áþiûrëjo postûmius þmonijos vienijimosi link, atitinkant krikðèioniðkàjá vienos vienintelës visuotine brolybe solidarios tautø ðeimos idealà. Vystymàsi þmogiðkuoju bei krikðèioniðkuoju matmeniu jis pavadino krikðèioniðkojo socialinio mokymo ðerdimi ir krikðèioniðkàjà meilæ pateikë kaip pagrindinæ vystymuisi tarnaujanèià jëgà. Akinamas troðkimo aiðkiai parodyti ðiandieniam þmogui Kristaus meilæ, popieþius Paulius VI tvirtai ëmësi svarbiø etiniø klausimø, nenusileisdamas savo meto kultûros silpnybëms.

14. Po to 1971 m. paskelbtame apaðtaliðkajame laiðke Octogesima adveniens popieþius Paulius VI iðsamiau aptarë politikos prasmæ ir utopiniø bei ideologiniø vizijø, pakertanèiø politikos etinæ bei þmogiðkàjà kokybæ, keliamà pavojø. Galvoje turimi su vystymusi susijæ argumentai. Deja, negatyvios ideologijos ir toliau veði. Sergëtis technokratinës ideologijos, kuri ðiandien itin paplitusi, popieþius Paulius VI áspëjo[26], gerai þinodamas, kaip pavojinga visà vystymosi procesà palikti vien technikai, nes tada jis neturës gairiø. Technika, kaip tokia, yra ambivalentiðka. Šiandien, viena vertus, linkstama minëtàjá vystymosi procesà patikëti vien jai, taèiau, kita vertus, matome randantis ideologijø, apskritai neigianèiø vystymosi naudà, nes ðis laikomas ið pagrindø antihumaniðku ir vedanèiu á visuotiná nuosmuká. Taip galiausiai pasmerkiama ne tik iðkreiptas ir netinkamas bûdas, kuriuo þmonës kartais siekia paþangos, bet ir patys moksliniai atradimai, kurie, jei deramai taikomi, visiems suteikia galimybiø augti. Pasaulio be vystymosi vaizdinys iðreiðkia nepasitikëjimà þmogumi ir Dievu. Todël didelë klaida menkinti þmogaus gebëjimus koreguoti vystymosi iðkrypimus ar net ignoruoti, kad þmogus ið prigimties siekia „pilnatviðkesnës bûties“. Ideologiðkai suabsoliutinti techninæ paþangà arba iðsigalvoti utopijà apie á pirmapradá gamtos bûvá gráþusià þmonijà yra du prieðingi bûdai, kaip atsieti paþangà nuo moralinio ávertinimo ir mûsø atsakomybës.

15. Baþnyèios siûlomo vystymosi visiðkai þmogiðkam turiniui nusakyti labai svarbûs du kiti popieþiaus Pauliaus VI dokumentai, tiesiogiai nesusijæ su socialiniu mokymu, tai enciklika Humane vitae (1968 m. liepos 25 d.) ir apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 m. gruodþio 8 d.). Todël pravartu ir ðiuos abu tekstus skaityti, prieð akis turint Populorum progressio.

Enciklikoje Humane vitae pabrëþiama dvejopa lytiðkumo kaip susivienijimo ir pradëjimo reikðmë, visuomenæ pagrindþiant sutuoktiniø – vyro ir moters, pripaþástanèiø vienas kito skirtingumà ir papildomumà, – pora, kuri atvira gyvybei[27]. Galvoje turima ne vien individo moralë: enciklikoje Humane vitae atskleidþiami tvirti ryðiai tarp gyvybës etikos ir socialinës etikos, taip duodant pradþià magisterinei tematikai, savo pavidalà pamaþële ágyjanèiai ávairiuose dokumentuose, ið kuriø paskutinis yra popieþiaus Jono Pauliaus II enciklika Evangelium vitae[28]. Baþnyèia ðià sàsajà tarp gyvybës etikos ir socialinës etikos primygtinai pabrëþia, nes þino, jog: „Visuomenë neturi tvirto pamato, kai ji, viena vertus, teigia tokias vertybes kaip asmens orumas, teisingumas ir taika, o, kita vertus, radikaliai prieðinasi joms, priimdama ir toleruodama ávairius bûdus, kuriais þeminama ir paþeidþiama þmogaus gyvybë, ypaè silpna ar atsidûrusi visuomenës paribyje“[29].

Apaðtaliðkasis paraginimas Evangelii nuntiandi irgi labai artimai susijæs su vystymusi, nes, pasak popieþiaus Pauliaus VI, „evangelizacija nebûtø tobula, jei neatsiþvelgtø á Evangelijos ir þmogaus konkretaus gyvenimo, tiek asmeninio, tiek visuomeninio, nepaliaujamà sàveikà“[30]. „Tarp evangelizacijos ir þmogaus paþangos – vystymosi ir iðsilaisvinimo – ið tiesø yra artimø sàsajø“[31]. Tuo vadovaudamasis popieþius Paulius VI aiðkiai iðryðkino ryðá tarp Kristaus skelbimo ir þmogaus paþangos visuomenëje. Kristaus meilës liudijimas teisingumo, taikos ir vystymosi darbais neatsiejamas nuo evangelizacijos todël, kad mus mylinèiam Jëzui Kristui rûpi visas þmogus. Tokiais svarbiais mokymais remiasi Baþnyèios socialinio mokymo, kaip esminio evangelizacijos elemento[32], misijinis aspektas[33]. Baþnyèios socialinis mokymas yra tikëjimo skelbimas ir tikëjimo liudijimas, tikëjimo ugdymo árankis ir bûtina vieta.

16. Enciklikoje Populorum progressio popieþius Paulius VI pirmiausia mums norëjo pasakyti, jog paþangos kilmë ir esmë yra paðaukimas: „Pagal Dievo planà kiekvienas þmogus paðauktas vystytis, nes paðaukimas yra visas gyvenimas“[34]. Bûtent tai pateisina Baþnyèios kiðimàsi á vystymosi problemø kompleksà. Jei þmogui bûtø svarbûs tik techniniai þmogaus gyvenimo aspektai ir nerûpëtø nei jo kelionës per istorijà kartu su broliais prasmë, nei ðio kelio tikslas, tuomet Baþnyèia neturëtø teisës kalbëti apie ðiuos dalykus. Popieþius Paulius VI, kaip ir jo pirmtakas popieþius Leonas XIII enciklikoje Rerum novarum[35], laikë savo tarnybos pareiga Evangelijos ðviesa nuðviesti savo meto socialinius klausimus[36].

Sakyti, kad vystymasis yra paðaukimas, reiðkia pripaþinti, kad jis, viena vertus, gimsta ið transcendentinio kvietimo ir, kita vertus, neástengia pats sau suteikti galutinës prasmës. Ne be pagrindo þodis „paðaukimas“ pasitaiko ir kitoje enciklikos vietoje – ten, kur sakoma: „Tad autentiðkas yra tik tas humanizmas, kuris atsiveria Absoliutui pripaþindamas paðaukimà, dovanojantá tikràjá þmogaus gyvenimo supratimà“[37]. Toks poþiûris á vystymàsi sudaro Populorum progressio ðerdá ir motyvuoja visus popieþiaus Pauliaus VI apmàstymus apie laisvæ, tiesà ir meilæ vystymosi matmeniu. Tai yra ir pagrindinë prieþastis, kodël ði enciklika tebëra aktuali mûsø dienomis.

17. Paðaukimas reikalauja laisvo ir atsakingo atsako. Visapusiðku þmogaus vystymusi suponuojama atsakinga asmens ir tautø laisvë: ðio vystymosi negarantuos jokia struktûra, jei nuoðalyje bus palikta arba jos nustelbta þmogaus atsakomybë. „Daug þadantys, taèiau ið tikrøjø tik iliuzijas kurstantys mesianizmai“[38] savo pasiûlymus visada grindþia vystymosi transcendentinio matmens neigimu, bûdami tikri, jog vystymàsi gali visiðkai kontroliuoti. Toks klaidingas tikrumas virsta silpnybe, nes pavergia þmogø ir nuþemina já ligi vystymosi priemonës, tuo tarpu paðaukimà priimanèiojo nuolankumas virsta tikràja autonomija, nes þmogø iðlaisvina. Popieþius Paulius VI neabejoja, jog kliûtys bei sàlygotybës stabdo vystymàsi, taèiau jis taip pat yra tikras, kad „kiekvienas, kad ir kokiø átakø veikiamas, yra savo laimës kalvis arba savo nesëkmës prieþastis“[39]. Ši laisvë susijusi su vystymusi, koká dabar turime prieð akis, taèiau ji susijusi ir su nepakankama plëtra, kuri yra ne atsitiktinumo ar istorinës bûtinybës rezultatas, bet nulemta þmogaus atsakomybës. Bûtent dël ðios prieþasties „bado kamuojamos tautos… primygtinai praðo pasiturinèiø tautø pagalbos“[40]. Paðaukimas yra ir laisvø þmoniø laisviems þmonëms adresuojamas kvietimas bendrai imtis atsakomybës. Popieþius Paulius VI gyvai jautë ekonominiø struktûrø bei institucijø svarbà, taèiau ne maþiau aiðkiai suvokë ir tikràjà jø esmæ bûti þmogaus laisvës árankiais. Tiktai laisvas vystymasis gali bûti tikrai þmogiðkas, tik atsakingos laisvës sàlygomis jis gali tinkamai augti.

18. Visapusiðkas þmogaus vystymasis kaip paðaukimas reikalauja laisvës, sykiu ir pagarbos jo tiesai. Paðaukimas á paþangà akina þmones „daugiau veikti, paþinti ir turëti, idant jie daugiau bûtø“[41]. Taèiau èia iðkyla problema: kà reiðkia „daugiau bûti“? Á ðá klausimà popieþius Paulius VI atsako nurodydamas esminius „tikrojo vystymosi“ poþymius: jis turás bûti „visapusiðkas, neiðleisti ið akiø viso þmogaus ir visos þmonijos“[42]. Šiandienëje visuomenëje dar labiau negu popieþiaus Pauliaus VI laikais konkuruojant ávairiems poþiûriams á þmogø, krikðèioniðkoji samprata ypatinga tuo, jog patvirtina ir pagrindþia neatimamas þmogaus teises ir augimo prasmæ. Krikðèioniðkasis paðaukimas vystytis padeda siekti visø þmoniø ir viso þmogaus paþangos. Popieþius Paulius VI raðë: „Mums svarbus þmogus, kiekvienas þmogus, kiekviena þmoniø grupë ligi pat visos þmonijos“[43]. Krikðèioniðkasis tikëjimas rûpinasi vystymusi nesikliaudamas privilegijomis ar galios pozicijomis ir net krikðèioniø nuopelnais, net jei tokiø bûta ir ðalimais prigimtiniø ribø bûna dar ir ðiandien[44]. Tikëjimas, prieðingai, visas viltis deda vien á Kristø, ið kurio kildintinas bet kuris autentiðkas paðaukimas visapusiðkai þmogui vystytis. Evangelija yra pamatinis vystymosi elementas, nes Kristus ten, „apreikðdamas Tëvo ir jo meilës slëpiná“, „paèiam þmogui pilnatviðkai parodo, kas yra þmogus“[45]. Pamokyta savo Vieðpaties, Baþnyèia tiria laiko þenklus, juos aiðkina ir siûlo pasauliui tai, „kà turi savo – visapusiðkà poþiûrá á þmogø ir þmonijà“[46]. Bûtent dël to, kad Dievas þmogui taria didþiausià „taip“[47], þmogus negali neatsiverti dieviðkajam paðaukimui vystytis. Vystymosi tiesà sudaro jo visybiðkumas: jei vystymasis neaprëpia viso þmogaus ir kiekvieno, jis nëra tikrasis vystymasis. Tai svarbiausia Populorum progressio þinia, galiojanti ðiandien ir visais laikais. Visapusiðkas þmogaus vystymasis prigimtinëje plotmëje kaip atsakas á dieviðkojo Kûrëjo paðaukimà[48] turi bûti ágyvendinamas vadovaujantis „transcendentiniu humanizmu, <…> suteikianèiu [þmogui] didþiausià pilnatvæ: toks yra galutinis asmens vystymosi tikslas“[49]. Tad krikðèioniðkasis paðaukimas á toká vystymàsi susijæs tiek su prigimtine, tiek su antgamtine plotme; todël, „nustûmus Dievà á ðeðëlá, pamaþu nunyksta ir mûsø gebëjimas paþinti prigimtinæ tvarkà, jos tikslà ir tai, kas gera“[50].

19. Galiausiai vystymosi kaip paðaukimo samprata reikalauja, kad jo ðerdis bûtø meilë. Enciklikoje Populorum progressio popieþius Paulius VI konstatavo, jog pagrindinës nepakankamos plëtros prieþastys nëra materialinio pobûdþio. Jis ragino mus ieðkoti jø tarp kitø þmogaus matmenø. Ið jø pirmiausia paminëtina valia, daþnai nepaisanti solidarumo pareigø, po to màstymas, ne visada mokantis pakreipti valià derama kryptimi. Todël vystymàsi turëtø lydëti „iðmintingi, giliai màstyti gebantys þmonës, ieðkantys naujojo humanizmo, kuris ðiandien þmogui leistø surasti patá save“[51]. Taèiau tai dar ne viskas. Nepakankamà plëtrà lemia prieþastis, dar svarbesnë uþ nepakankamà màstymà: tai „broliðkos dvasios tarp þmoniø ir tarp tautø stygius“[52]. Ar þmonës gali pasiekti toká broliðkumà vien savo jëgomis? Vis labiau globalizuota visuomenë padaro mus kaimynais, taèiau ne broliais. Protas savo iðgalëmis ástengia suvokti þmoniø lygybæ ir ásteigti pilietinæ santvarkà, taèiau negeba sukurti brolybës. Ši brolybë kyla ið transcendentinio paðaukimo, kuris priklauso Dievui – Tëvui, pirma mus pamilusiam ir per Sûnø mokanèiam, kas yra broliðka meilë. Vardydamas ávairias þmogaus vystymosi proceso plotmes, popieþius Paulius VI, paminëjæs tikëjimà, á pirmà vietà iðkëlë „vienybæ meilëje Kristaus, kuris visus paðaukë kaip vaikus dalyvauti gyvojo Dievo, visø þmoniø Tëvo, gyvenime“[53].

20. Šios Populorum progressio atvertos perspektyvos iðlieka pamatinës trokðtant suteikti mûsø pastangoms dël tautø vystymosi polëká bei kryptá. Enciklikoje, be to, nuolatos pabrëþiamas reformø neatidëliotinumas[54] ir raginama tautø vystymàsi þenklinanèiø dideliø neteisingumo problemø akivaizdoje veikti dràsiai ir nedelsiant. Taip veikti taip pat verèia meilë tiesoje. Mus akina Kristaus meilë: caritas Christi urget nos (2 Kor 5, 14). Neatidëliotinai veikti spiria ne tik kokie nors dalykai, vienas kità vejantys ávykiai ir problemos, bet ir uþduotis ágyvendinti autentiðkà brolybæ. Šis tikslas toks svarbus, kad reikalauja mûsø atsivërimo, idant giliai suvoktume ir konkreèiai ið „ðirdies“ visi drauge stengtumës, kad dabartiniai ekonominiai ir socialiniai procesai duotø tikrai þmogiðkø rezultatø.

Antras skyrius
ÞMOGAUS VYSTYMASIS MÛSØ LAIKAIS

21. Popieþius Paulius VI á vystymàsi þvelgë organiðkai. Sàvoka „vystymasis“ jis norëjo nurodyti tikslà padëti tautoms áveikti pirmiausia badà, skurdà, endemines ligas ir neraðtingumà. Ekonominiu lygmeniu tai reiðkë jø aktyvø dalyvavimà tarptautiniame ûkio procese lygiomis sàlygomis, socialiniu lygmeniu – jø evoliucijà apsiðvietusios ir solidarios visuomenës link, politiniu – demokratiniø reþimø, gebanèiø laiduoti laisvæ ir taikà, tvirtinimà. Po daugelio metø nerimastingai þvelgdami á mûsø laikais viena po kitos kylanèiø kriziø raidà bei perspektyvas, paklauskime, ar pastaraisiais deðimtmeèiais taikytas vystymosi modelis patenkino popieþiaus Pauliaus VI lûkesèius. Tada pamatysime, kad Baþnyèios nuogàstavimai dël vien technologiðkos visuomenës gebëjimo iðsikelti realius tikslus ir tinkamai naudotis turimomis priemonëmis buvo pagrásti. Pelnas naudingas tada, kai jis kaip priemonë palenkiamas tikslui, suteikianèiam prasmæ ir jo siekimo bûdui, ir panaudojimui. Iðskirtinis orientavimasis á pelnà, kurio siekiama netinkamu bûdu ir kurio galutinis tikslas nëra visuotinë gerovë, kelia grësmæ sunaikinti turtà ir ástumti á vargà. Popieþiaus Pauliaus VI trokðtas ekonominis vystymasis turëjo bûti toks, kad duotø pradþià realiam, visus aprëpianèiam ir konkreèiai darniam augimui. Tiesa, vystymasis buvo ir yra teigiamas veiksnys, milijardus þmoniø iðlaisvinæs ið skurdo ir pastaruoju metu daugybei ðaliø suteikæs galimybæ tapti tarptautinëje politikoje veiksmingais veikëjais. Taèiau taip pat pripaþintina, jog ðá ekonominá vystymàsi slëgë ir tebeslegia iðkraipymai ir dramatiðkos problemos, dar labiau iðryðkinamos dabartinës krizinës situacijos. Ši situacija verèia mus imtis neatidëliotinø sprendimø, vis labiau susijusiø su paèia þmogaus, negalinèio nusigræþti nuo savo prigimties, paskirtimi. Veikianèios techninës jëgos, pasauliniai abipusiai ryðiai, netinkamos ir, be to, spekuliacinës finansinës veiklos þalingas poveikis realiajam ûkiui, daþnai vien iðprovokuoti ir tada reikiamai nesuvaldyti milþiniðki migrantø srautai, nekontroliuojamas þemës iðtekliø naudojimas – visa tai akina mus ðiandien galvoti apie bûtinas priemones, kaip spræsti problemas, kurios, palyginti su tomis, su kuriomis susidûrë popieþius Paulius VI, yra ne tik naujos, bet ir daro esminæ átakà dabartinei ir bûsimajai þmonijos gerovei. Krizës bei jos sprendimø, lygiai kaip ir naujo bûsimojo vystymosi, aspektai yra vis labiau vienas su kitu susijæ, vienas kità lemia, reikalauja naujø pastangø suprasti visumà ir naujos humanistinës sintezës. Sudëtinga ir gili dabartinë krizë pagrástai kelia nerimà, taèiau, kupini realizmo, pasitikëjimo ir vilties, privalome imtis naujos atsakomybës. Jai mus kvieèia scenarijus pasaulio, kuriam bûtina ið pagrindø kultûriðkai atsinaujinti ir vël atrasti pagrindines vertybes, ant kuriø statydintina geresnë ateitis. Krizë ápareigoja mus naujaip planuoti savo kelià, nusistatyti naujas taisykles, surasti naujø ásipareigojimo formø, græþtis á teigiamas patirtis ir ðalintis neigiamø. Tada krizë taps dingstimi áþvelgti, kas yra kas, ir parengti naujà planà. Dabartinës akimirkos sunkumø bûtina imtis vadovaujantis ðia veikiau pasitikëjimo negu nevilties þenklinama laikysena.

22. Vystymosi kontekstas ðiandien policentrinis. Ir nepakankamos plëtros, ir vystymosi veikëjø bei prieþasèiø daug, sunku atskirti kaltæ nuo nuopelnø. Tokia padëtis turëtø mus spirti iðsilaisvinti ið ideologijø, daþnai dirbtinai supaprastinanèiø tikrovæ, ir akinti objektyviai perþiûrëti þmogiðkai sudëtingas problemas. Neturtingas ðalis nuo turtingø skirianti demarkacinë linija nebëra tokia ryðki kaip enciklikos Populorum progressio laikais; á tai dëmesá jau atkreipë popieþius Jonas Paulius II[55]. Imant absoliuèiai, pasaulis turtëja, taèiau kartu didëja nelygybë. Turtingose ðalyse nuskursta naujos visuomenës klasës ir randasi naujø skurdo formø. Neturtingesniuose regionuose kai kurios grupës ðvaistûniðkai ir vartotojiðkai mëgaujasi perteklinio vystymosi padëtimi, nepriimtinai kontrastuojanèia su nesibaigianèiomis nuþmoginanèio vargo situacijomis. „Baisus neteisingumas“[56] tebepiktina. Deja, ir senø bei naujø turtingøjø ðaliø, ir neturtingøjø ðaliø ekonomikos ir politikos atstovai daþnai elgiasi korumpuotai ir neteisëtai. Kartais dirbanèiøjø þmogaus teisiø negerbia ir didelës tarptautinës ámonës, ir vietinës gamybinës grupës. Tarptautinë pagalba dël atsakomybës stygiaus daþnai nebeatitinka savo tikslø, turint omenyje tiek rëmëjus, tiek ir pagalbos gavëjus. Panaðø atsakomybës trûkumà galime aptikti ir nematerialiø ar kultûriniø nepakankamos plëtros prieþasèiø srityje. Turtingosios ðalys perdëtai saugo þinias, perdëm grieþtai taikydamos teisæ á intelektinæ nuosavybæ, ypaè tai pasakytina apie medicinà. Kai kuriose neturtingose ðalyse sykiu tebeegzistuoja vystymosi procesà stabdantys kultûriniai modeliai ir visuomeninio elgesio normos.

23. Daugelis þemës regionø, nors problemiðkai ir nevienalytiðkai, toliau vystësi ir áþengë á bûrá dideliø galybiø, kurioms ateityje teks svarbus vaidmuo. Taèiau pabrëþtina, kad paþangos vien ekonominiu ir technologiniu poþiûriu neuþtenka. Vystymasis turi bûti visø pirma autentiðkas ir visapusiðkas. Ekonominio atsilikimo áveika, tiesa, yra teigiamas faktas, taèiau þmogaus paþangos sudëtingos problematikos neiðsprendþia – nei ðios paþangos apimtose ðalyse, nei ekonomiðkai jau stipriose, nei tose, kurios vis dar varganos, kamuojamos ne tik senø iðnaudojimo formø, bet ir iðkrypø bei pusiausvyros stygiaus paþenklinto augimo neigiamø padariniø.

Þlugus ekonominëms bei politinëms Rytø Europos komunistiniø ðaliø sistemoms ir pasibaigus vadinamøjø „prieðiðkø blokø“ tarpusavio grumtynëms, vystymàsi reikëjo ið naujo visapusiðkai apmàstyti. To reikalavo popieþius Jonas Paulius II, ðiø „blokø“ egzistencijà 1987 m. ávardijæs kaip vienà ið svarbiausiø nepakankamos plëtros prieþasèiø[57] ta prasme, kad politika atima ið ekonomikos bei kultûros piniginius iðteklius bei stoja skersai kelio laisvës ideologijai. 1991 m., po 1989 m. ávykiø, jis taip pat reikalavo, kad „blokø“ pabaigà lydëtø globali vystymosi perþiûra ne tik tose ðalyse, bet ir Vakaruose bei tebesivystanèiose pasaulio dalyse[58]. Tai buvo padaryta tik ið dalies ir tebëra rimta pareiga, kurià galima atlikti priimant dabartinëms ekonominëms problemoms áveikti bûtinus sprendimus.

24. Nors dël paþengusio socializacijos proceso jau popieþiaus Pauliaus VI laikais buvo galima kalbëti apie pasauliniu tapusá socialiná klausimà, pasaulis anuo metu buvo dar daug maþiau susilydæs nei ðiandienis. Ekonominë ir politinë veikla daugiausia vykdyta toje paèioje erdvëje ir galëdavo viena kita kliautis. Gamyba daþniausiai neperþengdavo nacionaliniø sienø, o finansinës investicijos uþsienyje cirkuliuodavo ribotai. Todël daugelio valstybiø politika vis dar galëdavo nubrëþti ûkiui prioritetus ir turimomis lëðomis tam tikra prasme reguliuoti ekonominá vyksmà. Dël ðios prieþasties enciklikoje Populorum progressio „vieðajai valdþiai“[59] priskiriama pagrindinë, nors ir ne iðskirtinë, uþduotis.

Mûsø laikais valstybei tenka susidurti su apribojimais, jos suverenitetui keliamais naujo tarptautinio ekonominio, komercinio ir finansinio konteksto, kuris taip pat iðsiskiria vis didesniu finansiniu ir materialiø bei nematerialiø gamybos priemoniø mobilumu. Šis naujas kontekstas pakeitë politinæ valstybiø galià.

Šiandien, turint prieð akis pamokà, kurià mums pateikë dabartinë ekonomikos krizë, kai valstybiø vieðajai valdþiai tenka tiesiogiai taisyti klaidas ir sutrikimus, regis, yra realistiðkiau ið naujo ávertinti valstybiø vaidmená ir galià; ir vienà, ir kità bûtina ið naujo iðmintingai apgalvoti ir pasverti, idant valstybës vël pajëgtø – galbût naujomis veiksenomis – imtis ðiandienio pasaulio iððûkiø. Tinkamai pakoregavus vieðosios valdþios vaidmená, galima tikëtis sutvirtinti naujas dalyvavimo nacionalinëje ir tarptautinëje politikoje formas, ágyvendinamas pilietinëje visuomenëje besidarbuojanèiø organizacijø veikla. Veikiant ðia kryptimi, tikëtina, jog pilieèiø dëmeys bei dalyvavimas res publica augs ir gilës.

25. Socialiniu lygmeniu apsaugos ir rûpybos ástaigoms, kurios daugelyje ðaliø jau gyvavo popieþiaus Pauliaus VI laikais, ið esmës pakitusiame galiø þaisme sunku – o ateityje gali bûti dar sunkiau – siekti savø tikrojo socialinio teisingumo tikslø. Globali tapusi rinka pirmiausia turtingosiose ðalyse paskatino ieðkoti nedideliø gamybos kaðtø zonø, á kurias bûtø galima perkelti gamybà siekiant sumaþinti daugelio prekiø kainas, padidinti perkamàjà galià ir savo vidinës rinkos vis didesniu vartojimu paremtà augimà. Tad rinka davë pradþià naujoms konkurencijos tarp valstybiø formoms, kai ávairiomis formomis – tarp jø ir palankiais mokesèiais bei darbo pasaulio dereguliacija – siekiama pritraukti uþsienio kompanijø gamybos centrus. Dël tokiø procesø siekiant didesniø konkurenciniø privalumø pasaulinëje rinkoje teko maþinti socialinës apsaugos tinklus, o tai sukëlë didelæ grësmæ darbuotojø teisëms, pagrindinëms þmogaus teisëms ir tradicinëmis socialinës valstybës formomis ágyvendinamam solidarumui. Socialinës apsaugos sistemos gali prarasti gebëjimà atlikti savo uþduotá net tik neturtingose, bet ir ant kojø dabar besistojanèiose, ir seniai toli paþengusiose ðalyse. Subalansuoto biudþeto politika su socia­liniø iðmokø karpymais, daþnai siûlomais tarptautiniø finansiniø institucijø, gali palikti pilieèius bejëgius naujø ir senø pavojø akivaizdoje; toká bejëgiðkumà dar padidina veiksmingos apsaugos, kurià laiduoti gali darbëmiø susivienijimai, stygius. Visuomeniniø ir ekonominiø pokyèiø visuma lemia, kad profsàjungos, atstovaudamos darbëmiø interesams, susiduria su vis didesniais sunkumais dar ir todël, jog paèios vyriausybës ekonominës naudos sumetimais daþnai susiaurina profsàjungø laisvæ ar jø galimybes derëtis. Tad tradiciniams solidarumo tinklams kyla uþduotis áveikti vis didesnes kliûtis. Todël á Baþnyèios socialinio mokymo – pradedant enciklika Rerum novarum[60] – siûlymà kurti darbëmiø susivienijimus savo teisëms ginti ðiandien ásiklausytina daug labiau negu anksèiau, pirmiausia taip tuoj pat ir toliaregiðkai atsiliepiant á primygtiná poreiká kurti naujas bendro veikimo formas ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu.

Darbo mobilumas, nulemtas paplitusios dereguliacijos, yra svarbus reiðkinys, turintis ir teigiamø aspektø, nes skatina kurti naujà turtà ir gyvina ávairiø kultûrø mainus. Taèiau paplitus mobilumo ir dereguliacijos procesø nulemtam netikrumui dël darbo sàlygø, randasi psichologinio nestabilumo formø, sunkumø nuosekliai planuoti savo gyvenimà, áskaitant santuokà. Dël to ne tik ðvaistomos socialinës jëgos, bet ir pasitaiko þmogiðkosios degradacijos atvejø. Palyginus tai su tuo, kas pramoninëje visuomenëje vyko praeityje, galima konstatuoti, kad nedarbas ðiandien pagimdo naujø ekonominës atskirties aspektø, o dabartinë krizë padëtá gali dar labiau pabloginti. Ilgalaikis nedarbas ar ilgëlesnë priklausomybë nuo vieðosios ar privaèiosios pagalbos griauna asmens laisvæ bei kûrybiðkumà, taip pat jo ðeimyninius bei visuomeninius santykius ir dël to sukelia dideliø psichologiniø ir dvasiniø kanèiø. Visiems, pirmiausia valdantiesiems, besistengiantiems pasaulio ekonominëms bei visuomeninëms santvarkoms suteikti naujà veidà, norëèiau priminti, jog pirmutinis saugotinas ir brangintinas kapitalas yra þmogus, visas asmuo: „Juk þmogus yra viso ekonominio ir visuomeninio gyvenimo kûrëjas, centras ir tikslas“[61].

26. Kultûriniu lygmeniu skirtumas palyginti su popieþiaus Pauliaus VI laikais dar ryðkesnis. Anuo metu kultûros buvo gana gerai apibrëþtos ir turëjo didesniø galimybiø apsisaugoti nuo mëginimø kultûriðkai suvienodinti. Šiandien kultûrø sàveikavimo galimybës kur kas didesnës ir atveria naujas dialogo tarp kultûrø perspektyvas – dialogo, kuris, idant bûtø veiksmingas, ið skirtingø pokalbio partneriø kaip iðeities taðko reikalauja gilaus savo savitos tapatybës suvokimo. Taèiau nevalia iðleisti ið akiø, kad didëjanti kultûriniø mainø komercializacija prisideda prie dvejopo pavojaus. Pirmiausia galima pastebëti nekritiðkai priimamà kultûriná eklektizmà: kultûros tiesiog sustatomos greta ir laikomos ið esmës lygiavertëmis ir viena kita pamainomomis. Tai skatina smukti á reliatyvizmà, menkai naudingà autentiðkam dialogui tarp kultûrø. Visuomeninëje plotmëje kultûrinis reliatyvizmas lemia kultûriniø grupiø atskirà gyvenimà viena ðalia kitos be autentiðko dialogo ir dël to be tikros integracijos. Antra, egzistuoja ir prieðingas pavojus, kurá sudaro elgsenø ir gyvensenø kultûrinis suplokðtëjimas ir suvienodëjimas. Taip prarandama gili ávairiø tautø kultûros ir tradicijø, kuriomis þmogus galynëjasi su pagrindiniais egzistencijos klausimais, reikðmë[62]. Eklektizmas ir kultûrinis suvienodëjimas kelia grësmæ atsieti kultûrà nuo þmogaus prigimties. Kai kultûros nebeástengia rasti mato jas pranokstanèioje prigimtyje[63], galiausiai þmogus susiaurinamas ligi vien kultûrinio reiðkinio. Jei taip nutiks, þmonijai iðkils naujø priklausomybës ir manipuliacijos ja pavojø.

27. Daugelyje neturtingø ðaliø dël maisto produktø stygiaus tebevyrauja ir, galimas daiktas, dar labiau sustiprës visiðkas netikrumas dël gyvybës: badas pasiglemþia nesuskaièiuojamà daugybæ þmoniø, kuriems, kaip „Lozoriui“, neleidþiama sëdëti uþ to paties stalo su turtingaisiais, kaip to pageidavo popieþius Paulius VI[64]. Pamaitinti alkstantá (plg. Mt 25, 33.37.42) yra etinis imperatyvas visuotinei Baþnyèiai, trokðtanèiai atsiliepti á savo steigëjo Jëzaus Kristaus mokymus apie solidarumà ir dalijimàsi. Panaikinti pasaulyje badà ir globalizacijos epochoje tapo neiðvengiamai siektinu tikslu, norint iðsaugoti þemëje taikà ir stabilumà. Badà lemia ne tiek materialinis stygius, kiek stoka visuomeniniø iðtekliø, tarp kuriø svarbiausi yra institucinio pobûdþio. Tai yra stokojama ekonominiø institucijø, gebanèiø ir laiduoti tinkamà mitybà, kad bûtø reguliari prieitis prie vandens bei maisto produktø, ir áveikti sunkumus, susijusius su pirminiais poreikiais ir tikromis mitybos krizëmis, sukeltomis gamtiniø prieþasèiø ar politinio neatsakingumo vietiniu ir tarptautiniu matmeniu. Nesaugumo mitybos srityje problemos bûtina imtis turint prieð akis ilgalaikæ perspektyvà – ðalinant jà sukelianèias struktûrines prieþastis ir skatinant neturtingiausiø ðaliø þemës ûkio plëtrà. Tai galima daryti investuojant á kaimo infrastruktûrà, irigacijos sistemas, transportà, rinkø organizavimà, ðvietimà ir tinkamø þemës ûkio technikø skleidimà – taigi investicijomis, leidþianèiomis kuo geriausiai iðnaudoti konkreèioje vietoje prieinamiausius þmogiðkuosius, gamtinius ir socialinius-ekonominius iðteklius, taip laiduojant ðiø investicijø ilgalaikiðkumà. Visa tai ágyvendintina á dirbamos þemës atrankà ir sprendimus dël jos naudojimo átraukiant vietines bendruomenes. Èia gali pasirodyti esant naudinga nukreipti þvilgsná á naujus horizontus, atsiverianèius tinkamai taikant tradicines ir inovacines þemës ûkio produktø gamybos technikas, jei tik jos, deramai iðbandytos, pasirodo esanèios tikslingos, negriaunanèios aplinkos ir reikiamos neturtingiausioms gyventojø grupëms. Sykiu neiðleistinas ið akiø agrarinës reformos besivystanèiose ðalyse klausimas. Teisei á mitybà ir á vandená tenka svarbus vaidmuo ágyvendinant kitas teises, áskaitant teisæ á gyvybæ. Todël privalu brandinti solidarià sàmonæ, kuri mitybà bei prieitá prie vandens laikytø visuotine visø be iðimties ir diskriminacijos þmoniø teise[65]. Be to, svarbu iðryðkinti, kaip solidarizavimosi su neturtingomis ðalimis kelias gali bûti projektas dabartinei pasaulinei krizei iðspræsti – politikai ir tarptautiniø organizacijø vadovai tai pastaruoju metu suvokë. Palaikant ekonomiðkai neturtingas ðalis solidarumo ákvëptais finansavimo projektais, idant jos paèios pasirûpintø patenkinti jø pilieèiø jauèiamà vartojimo gërybiø bei vystymosi poreiká, galima ne tik pasiekti tikràjá ekonomikos augimà, bet ir prisidëti prie gamybos pajëgumø iðlaikymo turtingose ðalyse, kurioms gresia pavojus nuo krizës nukentëti.

28. Vienas akivaizdþiausiø ðiandienio vystymosi aspektø yra pagarbos gyvybei svarba; ðios temos niekaip nevalia atskirti nuo klausimø, susijusiø su tautø vystymusi. Pastaruoju metu ðis aspektas darosi vis reikðmingesnis bei ápareigoja mus iðplësti skurdo[66] ir nepakankamo iðsivystymo sàvokas, kad jos apimtø ir klausimus, susijusius su gyvybës priëmimu, pirmiausia ten, kur tam ávairiopai trukdoma.

Didelá vaikø mirtingumà daug kur lemia ne tik skurdas; ávairiose pasaulio dalyse vyriausybës ir toliau kontroliuoja gyventojø skaièiø, daþnai skleisdamos kontracepcijà ir net primetanèios abortà. Ekonomiðkai paþengusiose ðalyse labai paplitæ gyvybei prieðiðki ástatymai, kurie jau padarë esminæ átakà paproèiams bei praktikai. Jie prisideda prie gimstamumui prieðiðkos màstysenos, kurià neretai tarsi kultûrinæ paþangà stengiamasi primesti kitoms valstybëms.

Kai kurios nevyriausybinës organizacijos aktyviai skleidþia abortus ir neturtingose ðalyse kartais skatina sterilizacijos praktikà, kurios aukomis tampa ir moterys, nesuvokianèios to reikðmës. Be to, turime pagrindo manyti, jog pati vystymuisi skirta pagalba susiejama su tam tikromis sveikatos politikos formomis, de facto apimanèiomis ir ápareigojimà grieþtai kontroliuoti gimstamumà. Nerimà kelia eutanazijà numatantys ástatymai, ne maþiau ir nacionaliniø bei tarptautiniø grupiø spaudimas pripaþinti eutanazijà teisiðkai.

Atvirumas gyvybei yra tikrojo vystymosi ðerdis. Visuomenë, pasukusi gyvybës atmetimo ar engimo keliu, galiausiai nebesuras bûtinø motyvø ir jëgø tikrajai þmogaus gerovei siekti. Praradus asmeniná ir visuomeniná jautrumà naujai gyvybei, nuvysta ir kitos visuomeniniam gyvenimui naudingos priëmimo formos[67]. Gyvybës priëmimu stiprinamos moralinës jëgos ir ágalinama tarpusavio pagalba. Puoselëdamos atvirumà gyvybei, turtingosios tautos gali geriau suprasti neturtingøjø tautø poreikius, iðvengti milþiniðkø ekonominiø bei intelektiniø iðtekliø ðvaistymo savo pilieèiø egoistiniams troðkimams tenkinti ir paskatinti moraliðkai sveikà ir solidarià gamybà, gerbianèià kiekvienos tautos ir kiekvieno þmogaus pagrindinæ teisæ á gyvybæ.

29. Šiandieniam gyvenimui bûdingas dar vienas aspektas, artimai susijæs su vystymusi, – teisës á religijos laisvæ neigimas. Galvoje turiu ne tik kovas ir konfliktus, pasaulyje vis dar kylanèius religiniais sumetimais, net ir pripaþástant, jog religija kartais tëra dangstomi tokie motyvai kaip valdþios ir turto troðkimas. Šiandien ið tikrøjø daþnai þudoma ðventuoju Dievo vardu – tai nekart mano pirmtakas Jonas Paulius II ir að vieðai esame pabrëþæ ir pasmerkæ[68]. Bet koks smurtas stabdo autentiðkà vystymàsi ir trukdo tautoms pasiekti didesnæ socialinæ-ekonominæ ir dvasinæ gerovæ. Tai ypaè taikytina fundamentalistinio pobûdþio terorizmui[69], neðanèiam kanèias, griûtá ir mirtá, uþkertanèiam kelià dialogui tarp tautø ir nuo taikiø bei civiliniø uþduoèiø atitraukianèiam didþiules lëðas. Taèiau sykiu pridurtina, kad, be religinio fanatizmo, kai kuriose srityse trukdanèio ágyvendinti teisæ á religijos laisvæ, tautø vystymosi poreikiams daugelyje ðaliø taip pat prieðtarauja planingas religinio abejingumo ar praktinio ateizmo skatinimas, atimantis ið tautø jø dvasinius ir þmogiðkus turtus. Þmogaus tikrojo vystymosi laidas yra Dievas, nes, sukurdamas þmogø pagal savo paveikslà, jis padëjo pagrindà jo transcendentiniam kilnumui bei maitina jo pamatiná troðkimà „bûti daugiau“. Þmogus yra ne koks nors pasiklydæs atomas atsitiktinëje visatoje[70], bet Dievo kûrinys, gavæs ið jo nemirtingà sielà ir jo nuo amþiø mylimas. Jei þmogus tebûtø atsitiktinumo ar bûtinumo vaisius arba jei savo siekius apribotø siaurø situacijø, kuriose gyvena, horizontu, jei visa tebûtø istorija ir kultûra, o þmogui nebûtø bûdinga prigimtis, kuriai skirta pereiti á antgamtiná gyvenimà, tuomet bûtø galima kalbëti apie augimà ar evoliucijà, bet ne apie vystymàsi. Mokydama praktinio ateizmo, já skatindama ar ágyvendindama, valstybë ið savo pilieèiø atima moralinæ ir dvasinæ jëgà, bûtinà visapusiðkam þmogaus vystymuisi, ir trukdo jiems þengti pirmyn nauju dinamiðku ásipareigojimu dosniau atsiliepiant á dieviðkàjà meilæ[71]. Pasitaiko, kad ekonomiðkai paþengusios arba kylanèios ðalys per kultûrinius, komercinius ir politinius santykius toká þeminantá poþiûrá á þmogø bei jo paskirtá eksportuoja á neturtingàsias ðalis. Bûtent tokià þalà tikrajam vystymuisi daro „perteklinis iðsivystymas“[72], jei yra lydimas „nepakankamo moralinio iðsivystymo“[73].

30. Šioje perspektyvoje þmogaus visapusiðko vystymosi tema turi dar platesnæ reikðmæ: ið jo daugialypiø elementø tarpusavio santykiø kyla poreikis stengtis, jog ávairios þmogaus þinojimo plotmës sàveikautø taip, kad skatintø tikràjá tautø vystymàsi. Daþnai reiðkiama nuomonë, neva vystymuisi bei atitinkamoms socialinëms-ekonominëms priemonëms pasiekti uþtenka vien bendrosios veiklos. Taèiau ði bendroji veikla turi turëti kryptá, nes „bet kuri veikla suponuoja mokymà“[74]. Turint prieð akis problemø sudëtingumà, akivaizdu, kad ávairios disciplinos privalo kryptingai bendradarbiauti. Meilë þinojimo neatmeta, prieðingai, ji jo reikalauja, já skatina ir ið vidaus gaivina. Þinojimas niekada nëra vien intelekto darbo vaisius. Þinojimà, tiesa, galima susiaurinti ligi skaièiavimo ar eksperimento, taèiau jei jis trokðta bûti iðmintis, gebanti suteikti þmogui kryptá atskleidþiant pagrindinius principus ir jø galutinius tikslus, tuomet já bûtina „pasûdyti“ meilës „druska“. Veikla be þinojimo akla, o þinojimas be meilës nevaisingas. Juk „tas, kuris tikrai myli, moka iðradingai atskleisti vargo prieþastá, surasti priemoniø jam áveikti ir paðalinti“[75]. Prieð mûsø akis atsiverianèiø reiðkiniø akivaizdoje meilë tiesoje pirmuèiausia reikalauja paþinti bei suprasti suvokiant ir gerbiant savità kiekvienos þinojimo srities kompetencijà. Meilë nëra tai, kas priduriama vëliau, savotiðkas priedëlis prie ávairiø disciplinø jau atlikto darbo, bet nuo pat pradþiø veda su jomis dialogà. Meilës pretenzijos neprieðtarauja protui. Þmogaus þinojimo nepakanka, ir vien mokslo iðvados nerodo kelio þmogaus visapusiðko vystymosi link. Visada bûtina perþengti tas ribas – ðito reikalauja meilë tiesoje[76]. Taèiau perþengti ribas nereiðkia nekreipti dëmesio á proto iðvadas ar prieðtarauti jo rezultatams. Intelektas ir meilë nëra vienas su kitu nesusijæ: tikra meilë – turtinga protingumo, o protingumas – kupinas meilës.

31. Tai reiðkia, kad moraliniai vertinimai ir mokslinis tyrinëjimas privalo augti iðvien ir meilë turi gaivinti jø darnià tarpdisciplininæ visumà, kurià sudaro vienybë ir skirtybë. Taip þvelgiant, Baþnyèios socialinis mokymas, kuriam bûdingas „svarbus tarpdisciplininis matmuo“[77], gali atlikti itin svarbià funkcijà. Tikëjimui, teologijai, metafizikai ir mokslams jis leidþia surasti savo vietà bendradarbiavimo tarnaujant þmogui plotmëje. Bûtent ðitaip Baþnyèios socialinis mokymas ágyvendina savà iðmintimi besiremiantá matmená. Popieþius Paulius VI aiðkiai suvokë, jog nepakankamà vystymàsi, be kita ko, lemia iðminties, apmàstymo stygius, stoka màstymo, gebanèio parengti kryptá teikianèià sintezæ, kuriai reikia „aiðkaus ekonominiø, socialiniø, kultûriniø ir dvasiniø aspektø supratimo“[79]. Perdëtas þinojimo skirstymas á dalykines sritis[80], humanitariniø mokslø uþsisklendimas nuo metafizikos[81], sunkus mokslø dialogas su teologija kenkia ne tik þinojimo, bet ir tautø vystymuisi, nes tada nebematoma visos þmogaus gerovës ir ávairiø jai bûdingø matmenø. Norint tinkamai pasverti visus vystymosi ir socialiniø-ekonominiø problemø sprendimo elementus, bûtina iðplësti „mûsø proto sàvokà ir vartosenà“[82].

32. Didelës naujybës, kuriomis ðiandien iðsiskiria visuminis tautø vystymosi vaizdas, daugeliu atvejø reikalauja naujø sprendimø. Jø ieðkotina paisant kiekvienai tikrovës srièiai bûdingø dësniø ir vadovaujantis visapusiðku poþiûriu á þmogø – poþiûriu, atspindinèiu ávairius þmogaus aspektus, atsiverianèius meilës nuskaidrintam þvilgsniui. Tada bus ámanoma atrasti nepakartojamas sutaptis ir konkreèias sprendimo galimybes, neatsisakant jokio svarbiausio þmogiðkojo gyvenimo matmens.

Asmens kilnumas ir teisingumas reikalauja, kad ekonominiai sprendimai – ypaè ðiandien – perdëtai ir moraliðkai nepriimtinai nepadidintø skirtumø turto lygmeniu[83] ir kad prioritetiniu toliau bûtø tikslas visiems atverti prieitá prie darbo ir stengtis iðlaikyti galimybæ dirbti. Turint tai galvoje, tam irgi reikia „ekonominio proto“. Sistemos nulemtas nelygybës didëjimas tarp ðalies visuomeniniø grupiø ir ávairiø ðaliø gyventojø bei didþiulis santykinio skurdo augimas ne tik ardo visuomeniná audiná ir taip kelia pavojø demokratijai. Tai neigiamai atsiliepia ir ekonomikos plotmei, mat tada vis labiau menksta „visuomeninis kapitalas“ ir pakertami visi pasitikëjimu, patikimumu ir taisykliø laikymusi besiremiantys santykiai, bûtini bet kokiam pilieèiø bendram gyvenimui.

Be to, ekonomikos mokslas teigia, kad struktûrinë nesaugumo situacija duoda pradþià elgsenoms, stabdanèioms gamybà ir ðvaistanèioms þmogiðkuosius iðteklius, nes tada darbëmys, uþuot plëtojæs kûrybiðkumà, linksta pasyviai paklusti automatiniams mechanizmams. Èia ekonomikos mokslas ir moralinis vertinimas irgi sutaria. Þmogiðkoji kaina visada yra ir ekonominë kaina, o ekonominiai sutrikimai visuomet pareikalauja ir þmogiðkosios kainos.

Taip pat primintina, kad kultûrø apribojimas technologiniu matmeniu, net jei trumpalaikëje perspektyvoje ir duotø naudos, galiausiai imtø trukdyti vienai kità praturtinti ir dinamiðkai bendradarbiauti. Priimant ekonominius ar sociologinius sprendimus svarbu skirti trumpalaikæ ir ilgalaikæ perspektyvà. Darbuotojø teisinës apsaugos ar pelno perskirstymo mechanizmø sumaþinimas, kad ðalis galëtø sëkmingiau konkuruoti tarptautinëje rinkoje, ilgalaikiam vystymuisi uþkerta kelià. Todël trumpalaikës, kartais per daug á artimà ateitá orientuotos ekonomikos tendencijø padarinius þmonëms bûtina rûpestingai pasverti. Šitai reikalauja „ið naujo ir giliau apmàstyti ekonomikos ir jos tikslø prasmæ“[84] ir ið pagrindø bei toliaregiðkai perþiûrëti vystymosi modelá, siekiant paðalinti jo sutrikimus bei nukrypimus. Tiesà sakant, tai daryti verèia ekologinë mûsø planetos sveikata ir bûtinybë, kylanti ið kultûrinës ir moralinës þmogaus krizës, kurios simptomai jau seniai regimi visame pasaulyje.

33. Prabëgus daugiau negu keturiasdeðimt metø nuo enciklikos Populorum progressio paskelbimo, jos pagrindinë tema, bûtent paþanga, kaip ir anksèiau tebëra atvira problema, paaðtrinta dabartinës ekonominës bei finansinës krizës ir dël to tapusi dar primygtinesne. Net jei kai kurie þemës regionai, anksèiau kamuoti skurdo, áspûdingai ekonomiðkai paaugo ir jø dalis pasaulinëje gamyboje padidëjo, kitas sritis tebeþenklina vargas, palyginti su bûdingu popieþiaus Pauliaus VI laikams, o kai kada net ir dar didesnis. Iðkalbinga, jog kai kurios tokios padëties prieþastys jau nurodytos Populorum progressio, kaip antai ekonomiðkai paþengusiø ðaliø nustatyti dideli muitai, vis dar trukdantys neturtingøjø ðaliø gaminiams pasiekti turtingøjø ðaliø rinkà. Kitos enciklikoje minimos prieþastys iðryðkëjo dar labiau. Tai pasakytina apie tuo metu spëriai besirutuliojusio dekolonizacijos proceso vertinimà. Popieþius Paulius VI troðko, kad tai vyktø autonomiðkai, laisvai ir taikiai. Po 40 metø tenka pripaþinti, kad dekolonizacijos eiga buvo labai sunki – tiek dël naujø kolonializmo ir priklausomybës nuo senøjø bei naujøjø hegemoniniø ðaliø formø, tiek ir smarkiai stokojant atsakomybës paèiose nepriklausomomis tapusiosiose ðalyse.

Pagrindinë naujybë buvo pasaulinis tarpusavio priklausomybës proverþis, ðiandien visuotinai pavadintas „globalizacija“. Popieþius Paulius VI globalizacijà ið dalies numatë, taèiau jos mastai bei verþlumas stebëtini. Prasidëjæs ekonomiðkai paþengusiose ðalyse, ðis procesas – tai atitiko jo prigimtá – átraukë visas ekonomikas. Tai pagrindinë prieþastis, leidusi iðtisiems regionams áveikti atsilikimà ir duodanti didþiuliø galimybiø. Taèiau, nevadovaujamas meilës tiesoje, ðis pasaulinis postûmis gali pridaryti negirdëtos þalos ir ið naujo suskaldyti þmonijà. Todël meilë ir tiesa kelia mums visiðkai naujà ir kûrybiðkà, tikrai labai plaèià ir sudëtingà uþduotá – iðplësti protà ir padaryti já gebantá paþinti bei valdyti ðiuos áspûdingus dinaminius procesus, gaivinant juos „meilës kultûra“, kurios sëklø Dievas pasëjo kiekvienoje tautoje ir kultûroje.

Treèias skyrius
BROLIŠKUMAS, EKONOMINIS VYSTYMASIS IR PILIETINË VISUOMENË

34. Meilë tiesoje ágalina þmogø stebëtinu bûdu patirti dovanà. Neatlyginamumas jo gyvenime reiðkiasi daugeriopomis formomis, taèiau dël produktyvistinio bei utilitaristinio poþiûrio á egzistencijà jos daþnai neatpaþástamos. Þmogus sukurtas dovanai, tai iðreiðkia bei ágyvendina jo transcendentiná matmená. Šiuolaikinis þmogus kartais klaidingai mano esàs vienintelis savo paties, savo gyvenimo ir visuomenës autorius. Toks iðpuikimas yra egoistinio uþsisklendimo padarinys ir kyla – kalbant tikëjimo sàvokomis – ið pirmosios nuodëmës. Baþnyèios iðmintis visada siûlë aiðkinant socialinius reiðkinius bei statydinant visuomenæ neiðleisti ið akiø gimtosios nuodëmës. „Ignoruojant tai, kad þmogaus prigimtis yra paþeista ir linkusi á blogá, padaroma rimtø klaidø auklëjimo, politikos, socialinës veiklos ir moralës srityse“[85]. Tarp srièiø, kuriose reiðkiasi þalingas nuodëmës poveikis, jau kurá laikà minima ir ekonomika. Tai taip pat akivaizdþiai liudija mûsø metas. Ásitikinimas, jog galima pasitenkinti vien savimi ir vien savo jëgomis áveikti istorijoje glûdintá blogá, paakino þmogø laimës ir iðganymo ieðkoti imanentinëse materialinës gerovës bei socialinio veikimo formose. Negana to, ásitikinimas, kad ekonomika reikalauja autonomijos ir apsaugotina nuo moralinio pobûdþio „átakos“, pastûmëjo þmones destruktyviai piktnaudþiauti ekonomikos árankiu. Ilgainiui tokie ásitikinimai atvedë prie ekonominiø, visuomeniniø ir politiniø sistemø, engusiø asmenø bei visuomenës grupiø laisvæ ir nepajëgusiø laiduoti teisingumo, kurá þadëjo. Jau savo enciklikoje Spe salvi raðiau, jog ðitaip ið istorijos paðalinama krikðèioniðkoji viltis[86], galinti galingai prisidëti prie visapusiðko þmogaus vystymosi laisvës ir teisingumo aplinkoje. Viltis dràsina protà ir teikia jam jëgos valdyti valià[87]. Ji glûdi jau tikëjime, kurio yra paþadinama. Meilë tiesoje ja maitinasi ir kartu padaro jà regimà. Kadangi viltis yra visiðkai neuþtarnaujama Dievo dovana, ji á mûsø gyvenimà áþengia kaip kaþkas, kas neprivaloma, kas pranoksta visus teisingumo ástatymus. Dovana savo esme pranoksta nuopelnà, jos dësnis yra pervirðis. Mûsø sieloje ji pirma pasirodo kaip Dievo buvimo mumyse ir jo lûkesèio mûsø atþvilgiu þenklas. Tiesa, kuri kaip ir meilë yra dovana, pasak ðventojo Augustino, didesnë negu mes[88]. Tiesa apie mus paèius, apie mûsø paèiø paþinimà mums visiems irgi tik „dovanojama“. Juk kiekviename paþintiniame procese tiesa nëra mûsø pagaminama, bet visada atrandama arba, tiksliau, gaunama. Tiesa, kaip ir meilë, kyla ne ið màstymo ir valios, bet þmogø tarsi uþklumpa[89].

Kadangi meilë tiesoje yra dovana, kurià visi gauna, ji yra jëga, steigianti bendruomenæ, suvienijanti þmones taip, kad tarp jø nelieka jokiø kliûèiø bei sienø. Þmoniø bendruomenæ galime ásteigti patys, taèiau ji savo iðgalëmis niekada netaps tikrai broliðka ir neáveiks visø pertvarø, t. y. nevirs realiai visuotine bendruomene. Vieninga þmoniø giminë, broliðka bendruomenë anapus bet kurio pasidalijimo randasi ið Dievo, kuris yra Meilë, suburianèio þodþio. Aptarinëdami ðá esminá klausimà, turime, viena vertus, patikslinti, kad dovanos logika nei teisingumà ðalina, nei vëliau prie jo priduriama ið iðorës, ir, kita vertus, ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad bûtø tikrai þmogiðkas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystës apraiðkos.

35. Rinka, kai joje vyraus vienø kitais pasitikëjimas, yra ekonominë institucija, leidþianti susitikti þmonëms, kurie kaip ûkio subjektai savo santykius reguliuoja sutartimis ir keièiasi gërybëmis bei paslaugomis, kad patenkintø savo poreikius bei troðkimus. Rinka pavaldi vadinamojo mainø teisingumo, reguliuojanèio davimo ir priëmimo santykius tarp lygiaverèiø subjektø, principams. Taèiau Baþnyèios socialinis mokymas visada pabrëþdavo paskirstomojo teisingumo ir socialinio teisingumo svarbà rinkos ekonomikai – ne tik dël to, kad ðie átraukti á didesnës socialinës ir politinës aplinkos tinklà, bet ir dël santykiø audinio, kuriame rutuliojasi. Juk jeigu rinka bûtø reguliuojama vien mainomøjø gërybiø lygiavertiðkumo principo, ji neástengtø laiduoti socialinio sàryðio, kuris bûtinas, kad ji gerai funkcionuotø. Be solidariø ir abipusio pasitikëjimo paþenklintø elgsenø rinka negali iki galo atlikti savo ekonominës paskirties. Šiandien toks pasitikëjimas iðnykæs, o tai yra didelë netektis.

Popieþius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio taikliai pabrëþë, kad visuotinai paplitusios teisingos elgsenos naudingos paèiai ekonomikos sistemai, nes turtingosios ðalys pirmos gautø naudos ið neturtingøjø ðaliø pakilimo[90]. Galvoje turima ne tik bûtinybë sutrikusá funkcionavimà pataisyti parama. Vargðai laikytini ne „naðta“[91], bet iðtekliais net ir grieþtai ekonominiu poþiûriu. Taèiau kaip nepagrásta atmestina klaidinga nuomonë, kad rinkos ekonomikai, idant ji geriau funkcionuotø, struktûriðkai reikia tam tikro skurdo ir nepakankamo iðsivystymo. Skatinti emancipacijà rinkai naudinga, taèiau ji neturëtø kliautis vien savimi, nes neástengs padaryti to, kas pranoksta jos jëgas. Tam pasitelktinos moralinës jëgos subjektø, gebanèiø tai pasiekti.

36. Ekonominis gyvenimas negali áveikti visø problemø tiesiog skleisdamas verslo logikà. Veikiau jis turëtø orientuotis á visuotinæ gerovæ, kuria taip pat ir pirmiausia privalu rûpintis ir politinei bendruomenei. Todël nevalia uþmirðti, kad ekonominës veiklos, kurios uþduotis kurti turtà, atidalijimas nuo politikos, turinèios rûpintis teisingumu perskirstant gërybes, sukelia rimtø sutrikimø.

Baþnyèia nuo seno laikosi nuomonës, kad ekonominë veikla nelaikytina antisocialine. Rinka, kaip tokia, nëra vieta, kur vargðus engia turtingieji, ir tokia neturi tapti. Visuomenë neturi gintis nuo rinkos, tarsi jos plëtra ipso facto griautø tikrai þmogiðkus santykius. Þinoma, rinka gali pakrypti neigiama linkme, taèiau tai nutinka ne todël, kad tai atitiktø jos esmæ, bet dël to, jog tokia kryptimi jà pastûmëja tam tikra ideologija. Nevalia uþmirðti, kad rinkos grynu pavidalu nebûna. Jà visada formuoja kultûrinës ypatybës, suteikianèios jai konkretø veidà ir kryptá. Atsakingiesiems vadovaujantis egoistiniais interesais, ekonomika ir finansais, kaip árankiais, gali bûti naudojamasi ið tikro netikusiai. Kaip tokios, geros priemonës gali virsti þalingomis. Taèiau tokius padarinius sukelia apakæs þmogaus protas, ne paèios priemonës. Todël kaltinti reikëtø ne priemones, bet þmogø, jo moralinæ sàþinæ ir asmeninæ bei socialinæ atsakomybæ.

Baþnyèios socialinis mokymas laikosi nuomonës, kad tikrai þmogiðkus draugystës ir bendrystës, solidarumo ir abipusiðkumo santykius galima ágyvendinti ir ekonominëje veikloje, ne tik uþ ar „po“ jos. Ekonomikos sritis nëra nei moraliðkai neutrali, nei ið prigimties neþmoniðka ir antisocialinë. Ji neatsiejama nuo þmogaus veiklos ir bûtent todël, kad yra þmogiðka, turi bûti struktûruojama bei institucionalizuojama laikantis etinio poþiûrio.

Mûsø laukia didþiulis iððûkis, kurá iðkëlë vystymosi problemos ðiame globalizacijos amþiuje ir dar labiau padidino ekonomikos ir finansø krizë. Savo màstymu bei elgesiu turime parodyti, kad ne tik nevalia apleisti ar silpninti tokiø tradiciniø socialinës etikos principø kaip skaidrumas, sàþiningumas ir atsakomybë, bet kad ir verslo santykiø srityje normalø ekonominá gyvenimà gali ir turi þenklinti neatlyginamumo principas ir dovanos logika. To dabartiniais laikais reikalauja tiek þmogus, tiek pats ekonominis màstymas. To sykiu reikalauja ir meilë bei tiesa.

37. Baþnyèios socialinis mokymas visada teigë, kad teisingumas susijæs su visais ekonominës veiklos etapais, nes jie niekada neatskiriami nuo þmogaus ir jo poreikiø. Iðtekliø gavyba, finansavimas, gamyba, vartojimas ir visi kiti etapai neiðvengiamai turi moraliniø padariniø. Tad kiekvienas ekonominis sprendimas turi moraliniø padariniø. Visa tai patvirtina socialiniai mokslai ir ðiandienio mokslo tendencijos. Galbût anksèiau ir buvo ámanoma ásivaizduoti, jog galima patikëti ekonomikai kurti turtà, o politikai vëliau duoti uþduotá já paskirstyti. Šiandien taip elgtis sunkiau, nes ekonominë veikla nesilaiko teritoriniø sienø, o vyriausybiø valdþia ir toliau daugiausia iðlieka vietinio lygmens. Todël teisingumo taisykliø bûtina paisyti nuo pat pradþiø, dar besirutuliojant ekonominiam procesui, o ne taikyti jas po to ar lygiagreèiai. Be to, sukurtina erdvë ekonominei veiklai, kurios subjektai laisvu apsisprendimu vadovaujasi principais, kitokiais negu grynas pelno siekis, taèiau sykiu visgi galinèiais duoti ekonominës vertës. Daugelis ekonomikos raiðkos formø, kilusiø ið konfesiniø ir nekonfesiniø iniciatyvø, rodo, jog tai konkreèiai ámanoma.

Globalizacijos amþiuje ekonomikà vargina konkuruojantys modeliai, priklausomi nuo labai skirtingø kultûrø. Ið to kylanèios ekonominës-verslinës elgsenos ið esmës siejasi su pagarba mainø teisingumui. Ekonominiam gyvenimui neabejotinai bûtinos sutartys, reguliuojanèios lygiaverèiø vertybiø mainus. Taèiau ne maþiau reikalingi ir teisingi ástatymai, politikos valdomi perskirstymo mechanizmai ir, be to, dovanojimo dvasios paþenklinti darbai. Globalizuota ekonomika, regis, pirmenybæ teikia sutartimis paremtiems gërybiø mainams, taèiau sykiu tiesiogiai ir netiesiogiai rodo ir kitø abiejø formø – politikos logikos ir neatlyginamos dovanos logikos – poreiká.

38. Mano pirmtakas Jonas Paulius II á ðià problematikà atkreipë dëmesá enciklikoje Centesimus annus, atskleisdamas, jog bûtina sistema, turinti tris subjektus – rinkà, valstybæ ir pilietinæ visuomenæ[92]. Neatlyginamumo ekonomikos ir brolystës tinkamiausia sritimi jis laikë pilietinæ visuomenæ, taèiau nenorëjo atmesti në abiejø kitø srièiø. Šiandien galime pasakyti, kad ekonominis gyvenimas laikytinas daugiamate tikrove: visur turi bûti skirtingos apimties ir savitø formø broliðko abipusiðkumo aspektas. Globalizacijos laikotarpiu ekonominë veikla negali atsisakyti neatlyginamumo, tarp ávairiø jos subjektø bei veikëjø skleidþianèio solidarumà ir atsakomybæ uþ teisingumà ir visuotinæ gerovæ. Galiausiai tai konkreti ir sena ekonominës demokratijos forma. Solidarumas pirmiausia reiðkia tai, kad visi jauèiasi esà atsakingi uþ visus[93], ir todël jo negalima palikti vien valstybei. Anksèiau manyta, jog pirma reikia pasirûpinti teisingumu, o vëliau kaip priedà galima pridurti neatlyginamumà, taèiau ðiandien tenka konstatuoti, kad be neatlyginamumo neámanoma pasiekti në teisingumo. Todël bûtina rinka, kurioje ámonës, siekdamos savo kaip institucijø skirtingø tikslø, galëtø veikti laisvai ir lygiomis sàlygomis. Greta á pelnà orientuotø privaèiø ámoniø ir ávairaus pobûdþio valstybiniø ámoniø vietos bei galimybæ veikti turëtø abipusiðkø bei socialiniø tikslø siekiantys gamybiniai junginiai. Tikëtina, kad ið jø susitikimo rinkoje galima laukti verslo elgsenø tam tikrø hibridiniø dariniø ir ateityje didesnës pagarbos ekonomikos sucivilizavimui. Meilë tiesoje ðiuo atveju reiðkia bûtinybæ suteikti pavidalà bei struktûrà toms ekonominëms iniciatyvoms, kurios pelno neatmeta, taèiau sykiu trokðta pranokti lygiavertiðkø mainø bei savitikslio pelno logikà.

39. Popieþius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio ragino sukurti rinkos ekonomikos modelá, gebantá bent ateityje aprëpti visas tautas, ne tik turinèias atitinkamø galimybiø ir pajëgumø. Jis reikalavo siekti visiems þmoniðkesnio pasaulio, „kur visi galëtø duoti ir gauti, vienø paþangai nekliudant kitø vystymuisi“[94]. Enciklikos Rerum novarum reikalavimus bei tikslus jis taip iðplëtë iki visuotinio lygmens. Anai enciklikai pasirodþius kaip atsakui á pramonës revoliucijà, pirmà kartà ásitvirtino tuomet neabejotinai paþangi mintis, jog tam, kad visuomeninë santvarka iðliktø, reikia valstybës perskirstomojo ásikiðimo. Šiandien, jau neminint to, kad rinkø bei visuomeniniø grupiø atsivërimo procesà iðtiko krizë, toks poþiûris yra ribotas ir negali patenkinti visiðkai þmogiðkos ekonomikos reikalavimø. Ko laikësi Baþnyèios socialinis mokymas, remdamasis savo þmogaus bei visuomenës samprata, ðiandien patvirtina globalizacijai bûdinga dinamika.

Jei rinkos logika ir valstybës logika sutartinai toliau kiekviena laikosi ásikibusi savo átakos zonos monopolio, pilieèiø santykius þenklinantis solidarumas, uþuojauta ir pagalba, neatlyginama veikla galiausiai iðnyksta. Pastarieji dalykai skiriasi ir nuo „davimo, kad turëtum“, sudaranèio mainø logikos esmæ, ir nuo „privalomo davimo“, bûdingo valstybiniø ástatymø ápareigojamos vieðosios elgsenos logikai. Norint áveikti nepakankamà iðsivystymà, bûtina ásikiðti siekiant ne tik pagerinti gërybiø mainais besiremianèias transakcijas ar vieðøjø pagalbos struktûrø funkcionavimà, bet pirmiausia pasauliniu lygmeniu vis labiau didinti atvirumà ekonominei veiklai, iðsiskirianèiai neatlyginamumo ir bendrystës dalimi. Iðskirtinis rinkos-valstybës binomas visuomeniðkumà ardo, tuo tarpu solidarumà gimdo solidarios ekonominio gyvenimo formos, kurios derlingiausià dirvà atranda pilietinëje visuomenëje, jos neapribodamos. Neatlyginamumo rinkos nëra, ir neatlyginamumo paþenklintø nuostatø negalima prisakyti ástatymais. Taèiau ir rinkai, ir politikai reikia þmoniø, pasirengusiø vienas kitam save dovanoti.

40. Dabartinë tarptautinës ekonomikos dinamika, kuriai bûdingi dideli iðkraipymai ir sutrikimai, reikalauja ið pagrindø pakeisti verslo sampratà. Senosios verslo veiklos formos nyksta, taèiau horizonte iðnyra nauji daug þadantys pavidalai. Vienà didþiausiø pavojø neabejotinai kelia tai, kad verslas kone iðskirtinai atsakingas investuotojams ir per tai galiausiai praranda savo reikðmæ visuomenei. Dël didëjanèios apimties ir kapitalo auganèio poreikio vis maþiau verslo ámoniø priklauso nuo to paties verslininko, kuris bûtø ilgesná laikà – o ne vien laikinai – atsakingas uþ savo ámonës veiklà bei rezultatus, negana to, verslo ámonës vis reèiau priklauso tik nuo vieno regiono. Be to, vadinamasis gamybinës veiklos perkëlimas gali susilpninti verslininko atsakomybës jausmà tokiø suinteresuotøjø kaip darbëmiai, tiekëjai, vartotojai, ekologija ir didëlesnë visuomeninë aplinka atþvilgiu ir pirmenybæ labiau teikti akcininkams, nesusijusiems su konkreèia vieta ir todël iðskirtinai judriems. Tarptautinë kapitalo rinka ðiandien tikrai suteikia didþiulæ veikimo laisvæ. Taèiau kartu vis labiau suvokiama bûtinybë, kad verslo ámonei turëtø tekti plati „socialinë atsakomybë“. Net jei Baþnyèios socialiniam mokymui nëra priimtini visi etiniai poþiûriai, ðiandien lemiantys debatus apie socialinæ verslo ámonës atsakomybæ, vis dëlto plinta pamatinis ásitikinimas, kad verslo ámonës vadovybë turi paisyti ne vien savininkø interesø, bet privalo atsiþvelgti ir á visas kitas asmenø, prisidedanèiø prie verslo ámonës gyvenimo, kategorijas – darbëmius, klientus, ávairiø gamybos elementø tiekëjus, atitinkamas bendruomenes. Pastaraisiais metais radosi kosmopolitinë klasë vadybininkø, kurie daþnai vadovaujasi vien pagrindiniø akcininkø nurodymais, tai paprastai bûdavo anonimiðki fondai, de facto lemiantys vadybininko atlyginimà. Taèiau ðiandien yra ir daug jaunø vadybininkø, remdamiesi toliaregiðkais tyrimais jie vis geriau perpranta tvirtus ryðius, jø verslo ámonæ siejanèius su regionu ar regio­nais, kuriuose ji veikia. Popieþius Paulius VI kvietë rimtai pagalvoti, kokià þalà savo ðaliai galima padaryti asmeniniais sumetimais perkeliant savo kapitalà á uþsiená[95]. Popieþius Jonas Paulius II pastebëjo, kad investicijai, greta ekonominës, visada bûdinga ir moralinë reikðmë[96]. Pabrëþtina, jog visa tai galioja ir ðiandien, kai kapitalo rinka smarkiai liberalizuota ir ðiuolaikinë technologinë màstysena gali paskatinti investicijà laikyti vien techniniu procesu, neáþvelgiant joje kokio nors þmogiðko ir etinio veiksmo. Nëra pagrindo neigti, kad tam tikras kapitalas, investuojamas uþsienyje, o ne tëvynëje, gali padaryti gera. Taèiau taip pat privalu ið akiø neiðleisti teisingumu besiremianèiø pretenzijø bei to, kokia ðio kapitalo kilmë ir kokia þala þmonëms padaroma, kai jis investuojamas kitoje vietoje, negu buvo sukurtas[97]. Bûtina vengti finansinius iðteklius naudoti spekuliacijoms ir nepasiduoti pagundai vaikytis tik trumpalaikio pelno, nekreipiant dëmesio á ilgalaiká verslo ámonës tvarumà, investicijos naudà realiajai ekonomikai ir rûpinimàsi, kad ekonominës iniciatyvos bûtø tinkamai ir laiku ágyvendinamos uþtektinai neiðsivysèiusiose ðalyse. Lygiai taip pat nëra pagrindo neigti, kad kapitalo perkëlimas á uþsiená, jei tai susijæ su investicijomis ir ðvietimu, atitinkamos ðalies gyventojams gali iðeiti á gera. Darbo ir techniniø þiniø reikia visur. Taèiau neleistina, kad kapitalas bûtø perkeliamas vien siekiant gauti naudos ið tam tikrø palankiø sàlygø ar net kitus iðnaudoti, autentiðkai neprisidedant vietinës visuomenës labui prie tvarios gamybinës bei socialinës sistemos, kuri yra bûtina stabilaus vystymosi sàlyga, atsiradimo.

41. Šiame kontekste naudinga atkreipti dëmesá, jog verslo veikla yra ir visada turi bûti daugiareikðmë. Jau kurá laikà vyraujantis rinkos-valstybës binomas ápratino mus prieð akis turëti tik kapitalistinio pobûdþio privaèius verslininkus ir valstybiniø ámoniø vadovus. Ið tikrøjø verslo veikla suvoktina ne taip schemiðkai. To reikalauja keli metaekonominiai motyvai. Verslo veiklos þmogiðkoji reikðmë yra pirmesnë nei profesinë[98]. Ji yra bet kurio darbo, traktuojamo kaip actus personae[99], dalis; todël yra geras dalykas kiekvienam dirbanèiajam suteikti galimybæ prisidëti asmeniðkai, idant jis pats jaustøsi dirbàs „sau“[100]. Neatsitiktinai popieþius Paulius VI mokë, kad „kiekvienas, kuris dirba, kuria“[101]. Ávairaus pobûdþio verslo ámoniø, niekaip neiðsitenkanèiø to, kas „privatu“ ir „valstybiðka“, perskyroje, yra kaip tik dël to, kad bûtø paisoma dirbanèio þmogaus reikalavimø bei orumo ir visuomenës poreikiø. Kiekvienas turi ir ágyvendina savità versliná gebëjimà. Trokðtant ekonomikos, netrukus galësianèios tarnauti nacionalinei ir pasaulinei visuotinei gerovei, á ðià plaèià verslo veiklos reikðmæ pravartu atsiþvelgti. Toks erdvesnis poþiûris skatina mainus bei ugdo abipusiðkumà taikant ávairià verslo veiklos tipologijà, laiduodamas kompetencijos tëkmæ ið á pelnà orientuotos srities á pelno nesiekianèià sritá ir, prieðingai, ið vieðosios srities á pilietinës visuomenës sritá, ið ekonomiðkai paþengusiø regionø á besivystanèiø ðaliø regionus.

Daugiareikðmë yra ir politinë valdþia, to irgi negalima iðleisti ið akiø stengiantis sukurti naujà, socialiai atsakingà ir á þmogø orientuotà ekonominæ gamybinæ santvarkà. Norint visame pasaulyje plëtoti daugialypæ verslo veiklà, bûtina skatinti ir padalytà bei ávairiais lygmenimis veikianèià politinæ valdþià. Mûsø laikø integruotoji ekonomika nepanaikina valstybiø vaidmens, veikiau ji ápareigoja vyriausybes artimiau tarpusavyje bendradarbiauti. Iðminties ir proto argumentai neleidþia per anksti skelbti valstybës saulëlydþio. Gilinantis á dabartinæ krizæ, jos vaidmuo kaip tik didëja, ji atgauna daug savo kompetencijø. Taip pat yra ðaliø, kur valstybës kûrimas ar atkûrimas ir toliau lieka pagrindinë jø vystymosi sàlyga. Solidariai sprendþiant dabartines ekonomines problemas tarptautinë pagalba ir yra bûtent tai, kas turëtø stiprinti konstitucines, teisines ir administracines sistemas ðalyse, dar neiðgalinèiose iki galo dþiaugtis tomis gërybëmis. Greta ekonominës pagalbos, bûtina ir parama teisinei valstybei bûdingoms garantijoms – veiksmingai vieðosios tvarkos bei kalinimo sistemai, paisant þmogaus teisiø, ir tikrai demokratinëms institucijoms – stiprinti. Valstybës nebûtinai visur turi turëti tuos paèius bruoþus: stiprinti silpnà konstitucinæ sistemà greta valstybës puikiai gali iðkylantys vis kitokie politiniai veikëjai – kultûrinio, socialinio, regioninio ar religinio pobûdþio. Politinës valdþios paskirstymas vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu irgi yra vienas ið pagrindiniø bûdø ekonominei globalizacijai valdyti. Tokiu bûdu taip pat galima uþkirsti kelià faktiðkam demokratijos pamatø griovimui.

42. Globalizacijos atþvilgiu kartais pasitaiko fatalistiniø nuostatø, tarsi vyraujanti dinamika bûtø pagimdyta beasmeniø anoniminiø jëgø ir nuo þmogaus valios nepriklausomø struktûrø[102]. Èia pravartu priminti, kad globalizacija tikrai yra socialinis ekonominis procesas, taèiau tai nëra jos vienintelis matmuo. Uþ vis labiau regimo proceso slypi þmonija – asmenys ir tautos, – kuriai ðis procesas turëtø duoti naudos ir paskatinti vystymàsi[103], kadangi atitinkamos atsakomybës imamasi ir individualiai, ir kolektyviai. Sienø áveika yra ne tik materialinis dalykas, bet ir kultûrinis klausimas tiek motyvø, tiek padariniø atþvilgiu. Aiðkinant globalizacijà deterministiðkai, prarandami jos vertinimo bei krypties kriterijai. Globalizacija yra þmogiðka tikrovë, galinti rutuliotis ávairiomis kultûrinëmis kryptimis, kurias bûtina rûpestingai pasverti. Globalizacijos proceso tiesa ir jos pagrindinis etinis kriterijus yra þmonijos vienybë ir jos þengimas gërio link. Todël privalu nenuilstamai stengtis, kad kultûrinis globalinës integracijos procesas bûtø paremtas asmeniu, nukreiptas á bendruomenæ ir atviras transcendencijai.

Nepaisant kai kuriø struktûriðkai nulemtø neneigtinø, bet ir neabsoliutintinø matmenø, „globalizacija a priori nëra nei gera, nei bloga. Ji bus tokia, kokià jà padarys þmonës“[104]. Turime bûti ne aukos, bet statydintojai, besiremiantys protu ir besivadovaujantys meile bei tiesa. Aklas prieðinimasis yra klaidinga laikysena, prietarai, neleidþiantys procese áþvelgti daug teigiamø aspektø ir todël keliantys pavojø paleisti vëjais progà pasinaudoti jo daugialypëmis vystymuisi teikiamomis galimybëmis. Tinkamai planuojami bei ágyvendinami globalizacijos procesai leidþia iki ðiol negirdëtu mastu perskirstyti turtà pasauliniu lygmeniu; taèiau valdomi netikusiai jie, prieðingai, gali padidinti skurdà bei nelygybæ ir krize uþkrësti visà pasaulá. Bûtina paðalinti didþiulius ðiø procesø trûkumus, dël kuriø atsiranda naujø susiskaldymø tautose ir tarp tautø, ir rûpintis, kad turtas nebûtø perskirstomas tiesiog perskirstant skurdà ar já net dar padidinant, ðito baimintis verèia netikæs dabartinës situacijos valdymas. Ilgai manyta, kad neturtingosios tautos neperþengs ið anksto nustatytos iðsivystymo stadijos ir turës tenkintis iðsivysèiusiø tautø filantropija. Tokiai màstysenai enciklikoje Populorum progressio pasiprieðino popieþius Paulius VI. Materialinës galimybës padëti ðioms tautoms iðkopti ið skurdo ðiandien potencialiai didesnës negu anksèiau, taèiau jomis daugiausia pasinaudojo paèios iðsivysèiusios tautos, mokëjusios daugiau naudos iðgauti ið kapitalo ir darbo judëjimo liberalizacijos. Todël gerovës sklidimo pasaulyje nevalia stabdyti savanaudiðkais, protekcionistiniais ir pavieniø interesø dominuojamais projektais. Naujø ar jau esanèiø plëtros kelyje ðaliø átraukimas padëtø geriau áveikti krizæ. Nuo globalizacijos proceso neatsiejami pokyèiai kelia dideliø sunkumø ir pavojø, kurie áveikiami tik tada, kai ið akiø neiðleidþiama antropologinë ir etinë dvasia, globalizacijos gelmëse pati kreipianti solidarios humanizacijos linkme. Deja, tokia dvasia neretai bûna uþgoþta individualistinio bei utilitaristinio pobûdþio etiniø-kultûriniø poþiûriø. Globalizacija – daugiasluoksnis ir daugiareikðmis reiðkinys, kuris suvoktinas áþiûrint visus jos skirtingus matmenis, áskaitant teologiná, ir jø visø vienybæ. Tai leistø globalizacijà patirti bei kreipti santykio, bendrystës ir dalijimosi linkme.

Ketvirtas skyrius
TAUTØ VYSTYMASIS, TEISËS IR PAREIGOS, APLINKA

43. „Visuotinis solidarumas, kuris yra faktas ir teikia mums daug naudos, yra ir pareiga“[105]. Daugelis þmoniø ðiandien linksta manyti, jog niekam nieko nëra skolingi, iðskyrus save paèius. Jie ásitikinæ turá tik teises, ir jiems neretai labai sunku ugdyti atsakomybæ uþ savo ir kitø visapusiðkà vystymàsi. Todël svarbu paskatinti ið naujo apmàstyti tai, kad teisës suponuoja pareigas, be kuriø jos virsta savivale[106]. Šiandien iðgyvename slegiantá prieðtaravimà. Viena vertus, reiðkiamos pretenzijos á tariamas savavaliðko bei perteklinio pobûdþio teises dingstimi, kad jos pripaþástamos bei skatinamos valstybiniø struktûrø, tuo tarpu didelei þmonijos daliai elementarios ir pagrindinës teisës nepripaþástamos arba jos paþeidinëjamos[107]. Daþnai konstatuotinas ryðys tarp teisës á pertekliø ar tiesiog teisës jà lauþyti bei linkti á blogá reikalavimo gerovës visuomenëse ir maisto, geriamojo vandens, mokyklinio iðsilavinimo ar pagrindinës medicinos prieþiûros stokos kai kuriuose nepakankamai iðsivysèiusiuose pasaulio regionuose bei didmiesèiø pakraðèiuose. Tokio ryðio esmë ta, kad individualiosios teisës, atsietos nuo jas áprasminanèios pareigø aplinkos, iðkrinka ir sukelia praktiðkai beribæ bei jokiø kriterijø neturinèià pretenzijø spiralæ. Perdëtas teisiø akcentavimas lemia nepakankamà dëmesá pareigoms. Pareigos teises riboja, nes tada pastarosios iðlieka antropologinës ir etinës tiesos kontekste ir savivale nevirsta. Tad pareigos teises sustiprina, jø gynimà ir skatinimà pateikdamos kaip uþduotá tarnaujant gëriui. Taèiau jei þmogaus teisës grindþiamos vien pilieèiø susirinkimo sprendimais, jas bet kada galima pakeisti, todël pareiga jø paisyti bei laikytis visuotinëje sàmonëje susilpnëja. Vyriausybës ir tarptautinës organizacijos teisiø objektyvumà ir „nedisponuojamumà“ tada gali iðleisti ið akiø. Kai tai ávyksta, iðkyla pavojus autentiðkam tautø vystymuisi[108]. Tokios nuostatos tarptautines organizacijas kompromituoja pirmiausia vystymosi stokojanèiø ðaliø akyse. Mat pastarosios reikalauja ið tarptautinës bendruomenës ásipareigoti pagelbëti joms tapti „savo likimo architektëmis“[109], t. y. savo ruoðtu prisiimti pareigas. Dalijimasis abipusëmis pareigomis mobilizuoja daug labiau negu vien teisiø reikalavimas.

44. Teisiø ir pareigø samprata vystymosi srityje turi atsiþvelgti ir á problemas, susijusias su gyventojø daugëjimu. Tai labai svarbus autentiðko vystymosi aspektas, nes neatskiriamas nuo neatsisakytinø gyvybës ir ðeimos vertybiø[110]. Gyventojø gausëjimà laikyti pagrindine nepakankamo vystymosi prieþastimi neteisinga – net ir ekonominiu poþiûriu. Tereikia prisiminti, viena vertus, þymø vaikø mirtingumo sumaþëjimà bei vidutinës gyvenimo trukmës pailgëjimà neseniai ekonominës paþangos pasiekusiose ðalyse ir, kita vertus, aiðkius krizës þenklus visuomenëse, iðsiskirianèiose nerimà kelianèiu gimstamumo sumaþëjimu. Baþnyèia, kuriai rûpi þmogaus tikrasis vystamasis, siûlo be iðlygø gerbti þmogiðkàsias vertybes, neiðskiriant në lytiðkumo: jo nevalia susiaurinti ligi vien hedonistinio bei þaismingo veiksmo, lygiai kaip ir lytinio ugdymo negalima apriboti tiktai technine instrukcija, kurios vienintelis rûpestis bûtø apsaugoti nuo galimo uþsikrëtimo ligomis ar nëðtumo „rizikos“. Tai nuskurdintø ir iðkreiptø giliàjà lytiðkumo reikðmæ, kurià turëtø pripaþinti bei atsakingai priimti ir pavieniai asmenys, ir bendruomenë. Atsakomybë taip pat neleidþia lytiðkumo laikyti vien malonumo ðaltiniu bei priskirti prie politiniø priverstinio gimstamumo reguliavimo priemoniø. Abiem atvejais susiduriama su materialistiniu poþiûriu bei jo politiniu ágyvendinimu, kai þmogui galiausiai taikomos ávairios prievartos formos. Visam tam ðioje srityje bûtina prieðprieðinti ðeimos kompetencijà[111], kuri valstybës bei jos varþomøjø politiniø priemoniø atþvilgiu yra pirmapradiðkesnë, bei atitinkamà tëvø auklëjimà.

Moraliðkai atsakingas atvirumas gyvybei yra socialinis ir ekonominis turtas. Gausios nacijos ið skurdo iðkopë dël gyventojø gausos bei gebëjimø. Ir prieðingai, anksèiau klestëjusios nacijos gimstamumui sumaþëjus dabar perëjo á netikrumo ir kai kur savo nuosmukio pakopà – tokia esminë problema kaip tik iðkilo gerovës visuomenëms. Gimstamumui maþëjant ir kartais net perþengiant kritinæ demografinæ ribà, krizë iðtinka socialinës pagalbos sistemas, didëja iðlaidos, ribojamas santaupø atidëjimas ir dël to investicijoms bûtini finansiniai iðtekliai, silpsta disponuojamumas kvalifikuota darbo jëga ir senka atsargos „protø“, reikalingø nacijos poreikiams tenkinti. Be to, dël maþø, kartais itin maþø ðeimø, gresia pavojus, jog nuskurs socialiniai santykiai ir nebus laiduotos veiksmingos solidarumo formos. Visa tai liudija menkà pasitikëjimà ateitimi ir moraliná nuovargá. Todël kyla socialinë ir ekonominë bûtinybë jaunosioms kartoms vël atskleisti ðeimos ir santuokos groþá bei tai, kad ðios institucijos atitinka giliausius þmogaus ðirdies bei kilnumo poreikius. Šiuo atþvilgiu valstybiø uþduotis yra priimti politines priemones, puoselëjanèias pamatiná vaidmená ir integralumà ðeimos, kuri grindþiama vyro ir moters santuoka bei yra pirma ir gyvybinë visuomenës làstelë[112], taip pat rûpintis ekonominiais bei finansiniais ðeimos poreikiais, gerbiant jos santykiu besiremianèià prigimtá.

45. Atsakas á þmogaus giliausius moralinius reikalavimus taip pat turi svarbiø ir teigiamø padariniø ekonominëje plotmëje. Ekonomikai, kad tinkamai funkcionuotø, reikia etikos – ne kokios nors etikos, bet þmogui draugiðkos etikos. Šiandien daug kalbama apie etikà ekonomikos, finansø ir ámoniø srityje. Randasi business ethics studijø centrø bei ugdymo kursø; toli paþengusiose ðalyse dël socialinæ ámoniø atsakomybæ pabrëþianèio sàjûdþio plinta etiniø sertifikatø sistema. Bankai siûlo vadinamàsias „etines“ sàskaitas bei investicinius fondus. Plëtojasi „etinë finansavimo sistema“, pirmiausia smulkiø kreditø bei visuotinio mikrofinansavimo pavidalu. Tokios naujovës vertos pripaþinimo ir plaèios paramos. Jø teigiami padariniai juntami ir maþiau paþengusiose pasaulio zonose. Taèiau pravartu iðrutulioti ir galiojantá skyrimo kriterijø, nes matomas tam tikras bûdvardþio „etinis“ nuvalkiojimas, vartojant já labai skirtingam turiniui nusakyti. Gali nutikti ir taip, kad ðio þodþio pridengti prasprûs teisingumui ir þmogaus gerovei prieðtaraujantys sprendimai ir nutarimai.

Daug kas priklauso nuo moralës sistemos, kuria remiamasi. Šioje srityje Baþnyèios socialinis mokymas gali prisidëti ypatinga þinia, kad þmogus sukurtas kaip „Dievo paveikslas“ (Pr 1, 27); ið to iðplaukia ir þmogaus asmens kilnumo nepaþeistinumas, ir transcendentinë prigimtiniø moraliniø normø vertë. Ekonomikos etikai, nepaisanèiai ðiø abiejø kertiniø akmenø, neiðvengiamai iðkiltø pavojus prarasti savo moralinæ kokybæ ir tapti árankiu; kitaip tariant, ji rizikuotø virsti esamos ekonominës bei finansinës sistemos funkcija ir nebebûti jos sutrikimus taisantis veiksnys. Be kita ko, ja galiausiai bûtø imta teisinti ir etiðkai nepriimtinus projektus. Be to, þodá „etinis“ nevalia vartoti ideologiðkai diskriminaciniu bûdu, duodant suprasti, jog iniciatyvos, formaliai tokiu apibûdinimu nepapuoðtos, nëra etiðkos. Todël privalu stengtis, kad ne tik – ði pastaba esminë! – atsirastø „etiðki“ ekonomikos ar finansinës sistemos sektoriai ir sritys, bet ir visa ekonomika bei visa finansinë sistema bûtø etiðkos – ne tik iðoriðkai, taèiau ir ið pagarbos jø paèiø prigimties esminiams reikalavimams. Šiuo atþvilgiu naujausias Baþnyèios socialinis mokymas nedviprasmiðkai primena, jog ekonomika su savo visomis atðakomis yra daugialypës þmogiðkosios veiklos dalis[113].

46. Apþvelgus temas, kuriose nagrinëjamas ryðys tarp verslo ir etikos, ir gamybos sistemø daromà paþangà, atrodo, jog iki ðiol visuotinai paplitusi perskyra tarp á pelnà orientuoto (profit) pelno ir pelno nesiekianèiø (non profit) organizacijø tinkamai nebeatspindi tikrosios situacijos arba nebeástengia daryti veiksmingos átakos bûsimam vystymuisi. Pastaraisiais deðimtmeèiais tarp abiejø verslo tipø atsirado tarpinë sritis, kurià sudaro tradiciniai verslo dariniai, pasiraðæ pagalbos atsilikusioms ðalims sutartis; ámoniø grupës, siekianèios socia­liai naudingø tikslø, margas vadinamosios pilietinës ir bendrystës ekonomikos atstovø pasaulis. Tai ne tik „treèiasis sektorius“, bet taip pat nauja, plati ir sudëtinga tikrovë, apimanti ir privatøjá, ir vieðàjá elementà, neatmetanti pelno, bet laikanti já priemone humaniðkiems bei socialiniams tikslams ágyvendinti. Dalija ðie dariniai pelnà ar nedalija, turi vienokià ar kitokià teisës normø numatytà struktûrà, tai pasitraukia á antrà planà, palyginti su jø pasirengimu suvokti pelnà kaip priemonæ rinkai bei visuomenei humanizuoti. Linkëtina, kad tokiø naujø verslo formø atþvilgiu visose ðalyse bûtø taikoma atitinkama teisinë bei mokestinë politika. Në kiek nemenkindamos tradiciniø verslo formø reikðmës bei naudos, naujosios formos skatina sistemà aiðkiau ir tobuliau atsiþvelgti á ekonomikos subjektø pareigas. Ir ne vien tai. Kaip tik instituciniø verslo formø ávairovë turëtø pagimdyti þmogiðkesnæ ir sykiu konkurencingesnæ rinkà.

47. Ávairiø verslo tipø – ypaè gebanèiø suvokti pelnà kaip priemonæ rinkai ir visuomenei humanizuoti – gausëjimo turëtø bûti siekiama ir ðalyse, kenèianèiose dël paðalinimo ar iðstûmimo ið globalinës ekonomikos apykaitos, kur labai svarbûs deramai suprantamo ir ágyvendinamo subsidiarumo projektai, kuriais siekiama átvirtinti teises, sykiu visada numatant atitinkamos atsakomybës prisiëmimà. Teikiant paramà vystymuisi siekti bûtina laiduoti pagrindinæ vietà þmogaus asmeniui – subjektui, kuris pats pirmas turi prisiimti pareigà vystytis. Pagrindinis dëmesys skirtinas konkretaus þmogaus tam tikrame regione gyvenimo sàlygø pagerinimui, idant jis galëtø atlikti pareigas, kuriø ávykdyti dabar neleidþia kritinë padëtis.

Rûpinimasis niekada negali bûti abstraktus. Kad atitiktø konkreèias situacijas, vystymosi programos turëtø bûti lanksèios, o paramos gavëjai privalëtø tiesiogiai ásitraukti á projektø rengimà ir bûti pagrindiniai jø ágyvendintojai. Lygiai taip bûtina taikyti paþangos ir prieþiûros kriterijus, áskaitant rezultatø kontrolæ, nes visuotinai galiojanèiø receptø nëra. Daug kas priklauso nuo konkretaus ásikiðimo bûdo. „Kadangi tautos yra savo paèiø paþangos architektës, joms pirmuèiausia ir tenka naðta bei atsakomybë uþ tai. Taèiau jos to nepakels, jei liks viena nuo kitos izoliuotos“[114]. Turint prieð akis stiprëjantá pasaulio tolesnës integracijos procesà, ðis popieþiaus Pauliaus VI áspëjimas ðiandien dar aktualesnis. Átraukimo dinamika jokiu bûdu nëra mechaniðkas dalykas. Priimant sprendimus, bûtina rûpestingai ávertinti situacijà ir kuo tiksliausiai atsiþvelgti á tautø ir konkreèiø asmenø gyvenimà. Greta dideliø projektø reikia ir nedideliø, o pirmiausia veikliai mobilizuoti visus pilietinës visuomenës narius, tiek juridinius, tiek fizinius asmenis.

Tarptautiniam bendradarbiavimui reikia þmoniø, kurie savo ekonominio bei þmogiðkojo vystymosi procesu dalytøsi rodydami solidarumà savo dalyvavimu, supervizija, lavinimu bei pagarba. Vadovaudamosi ðiais aspektais, tarptautinës organizacijos turëtø klausti, ar ið tikrøjø veiksmingi jø daþnai brangûs biurokratiniai administracijos aparatai. Kartais pasitaiko, kad paramos gavëjas paramos davëjui tampa tik priemone, tuomet vargðai reikalingi iðpûstoms biurokratinëms organizacijoms iðlaikyti: savo paèiø iðlaikymui jos sunaudoja perdëm daug lëðø, kurios ið tikrøjø turëtø tekti vystymuisi. Šiuo atþvilgiu pageidautina, kad visos tarptautinës institucijos ir nevyriausybinës organizacijos ásipareigotø bûti skaidresnës ir paèios informuotø rëmëjus bei vieðàjà nuomonæ, kokia procentinë dalis gautø lëðø skirta bendradarbiavimo programoms, koks tikrasis tø programø turinys ir kokia ástaigos iðlaidø sudëtis.

48. Vystymosi tema ðiandien stipriai susijusi su pareigomis, iðplaukianèiomis ið þmogaus santykio su gamtine aplinka. Toks santykis dovanotas Dievo. Elgesys su gamta neatskiriamas nuo atsakomybës vargðø, bûsimøjø kartø ir visos þmonijos atþvilgiu. Gamtà ir pirmiausia þmogø laikant atsitiktinumo ar evoliucinio determinizmo vaisiumi, atsakomybës pajauta sàþinëje susilpnëja. Tuo tarpu tikintysis gamtoje áþvelgia ástabø Dievo kûrybiðko ásikiðimo rezultatà, kuriuo þmogus gali atsakingai naudotis, pagarbos vidinei kûrinijos pusiausvyrai dvasia tenkindamas savo paties materialinius bei dvasinius poreikius. Tokiam supratimui iðnykus, þmogus gamtà arba traktuos kaip nelieèiamà tabu, arba iðnaudos. Abi laikysenos neatitinka krikðèioniðkojo poþiûrio á gamtà kaip á Dievo kuriamosios veiklos vaisiø.

Gamta yra meilës ir tiesos plano iðraiðka. Ji uþ mus pirmesnë ir Dievo mums dovanota kaip gyvenamoji erdvë. Ji kalba mums apie Kûrëjà (plg. Rom 1, 20) ir apie jo meilæ þmonëms. Laikø pabaigoje gamtai skirta bûti suvienytai Kristuje (plg. Ef 1, 9–10; Kol 1, 19–20). Tad ji irgi yra „paðaukimas“[115]. Gamta mums duota ne kaip „atsitiktinai iðbarstytø atliekø krûva“[116], bet kaip dovana Kûrëjo, sumaniusio jai bûdingas sàrangas, idant þmogus ið to iðrutuliotø reikiamas gaires, kaip jà sergëti bei ja rûpintis (plg. Pr 5, 15). Taèiau sykiu bûtina pabrëþti, jog gamtà laikyti svarbesne uþ þmogaus asmená – tai prieðtarauti tikrajam vystymuisi. Tokia laikysena kreipia prie naujapagoniðkøjø nuostatø ar naujojo panteizmo: þmogaus iðganymo negalima kildinti vien ið grynai natûralistiðkai suvokiamos gamtos. Taèiau lygia greta atmestina ir prieðinga pozicija, kai trokðtama gamtà visiðkai technizuoti, mat gamtos aplinka nëra vien materija, kuria galëtume disponuoti kaip ásigeidþiame, tai ástabus Kûrëjo kûrinys, kuriam bûdinga sava „gramatika“, pateikianti tikslus ir kriterijus, ágalinanèius kûrinius tuo naudotis ne funkcionaliai ir savavaliðkai, bet iðmintingai. Daug vystymuisi daromos þalos ðiandien kyla bûtent ið tokiø iðkreiptø poþiûriø. Gamtos susiaurinimas ligi vien paprastø duomenø visumos galiausiai pavirsta aplinkos prievartavimo ðaltiniu ir skatina imtis veiksmø, negerbianèiø paèios þmogaus prigimties. Kadangi ðià prigimtá sudaro ne tik materija, bet ir dvasia, ir, kaip tokia, ji yra kupina ávairiø reikðmiø bei siektinø transcendentiniø tikslø, kultûros atþvilgiu ji irgi yra normatyvinio pobûdþio. Þmogus aiðkina ir formuoja gamtinæ aplinkà per kultûrà, kuriai kryptá savo ruoþtu teikia atsakinga, dorovës ástatymo priesakø paisanti laisvë. Todël visapusiðkam þmogaus vystymuisi skirti projektai negali ignoruoti bûsimøjø kartø, bet ávairiose srityse – ekologinëje, teisinëje, ekonominëje, politinëje ir kultûrinëje – turi atsiþvelgti á skirtingas kartas vienijantá solidarumà ir teisingumà[117].

49. Sprendþiant klausimus, susijusius su aplinkos apsauga bei rûpinimusi ja, atitinkamas dëmesys skirtinas energijos problematikai. Neatsinaujinanèiø energijos ðaltiniø perëjimas á keliø valstybiø, átakingø grupiø bei ámoniø rankas neturtingø ðaliø vystymuisi yra didelë kliûtis. Mat ðios neturi nei ekonominiø priemoniø prieièiai prie esamø neatsinaujinanèiø energijos ðaltiniø ágyti, nei gali finansuoti naujø ir alternatyviø ðaltiniø paieðkà. Gamtiniø iðtekliø, daþnai esanèiø kaip tik neturtingose ðalyse, supirkimas veda prie iðnaudojimo bei daþnø konfliktø tarp ðaliø ir tarp grupiø paèioje ðalyje. Tokie konfliktai neretai sprendþiami kaip tik tø neturtingø ðaliø teritorijoje, o jø galutinis balansas bûna slegiantis – mirtis, sugriovimai, tolesnis nuosmukis. Tarptautinei bendrijai tenka neatidëliotina uþduotis surasti instituciniø bûdø neatsinaujinanèiø iðtekliø iðnaudojimui sustabdyti ir tai padaryti átraukiant neturtingàsias ðalis, su kuriomis bendrai planuotina ateitis.

Ir ðiame fronte moralë primygtinai spaudþia atnaujinti solidarumà, pirmiausia santykiø tarp besivystanèiø ir aukðtà pramonës lygá pasiekusiø ðaliø[118]. Technologiðkai paþengusios visuomenës gali ir privalo maþiau vartoti energijos – ne tik todël, kad perdirbamosios pramonës gamybos procesas vis paþangesnis, bet ir dël to, kad jø pilieèiai vis jautresni aplinkai. Be to, pridurtina, jog ðiandien ámanoma padidinti energijos naðumà ir ieðkoti alternatyvios energijos. Taèiau sykiu bûtina pasauliniu mastu ið naujo perskirstyti energijos rezervus, kad prie jø galëtø prieiti ir ðalys, neturinèios savo energijos ðaltiniø. Jø likimo nevalia atiduoti á pirmo pasitaikiusio rankas ar palikti stipresniojo logikos diktatui. Šiø svarbiø problemø privalu imtis visiems atsakingai suvokiant padarinius, kurie prislëgs naujàsias kartas, pirmiausia nepaprastà daugybæ skurdþiø tautø jaunuoliø, „reikalaujanèiø savo dalies statydinant geresná pasaulá“[119].

50. Ta atsakomybë globali, ji susijusi ne tik su energija, bet ir su visa kûrinija, kurios naujosioms kartoms negalime palikti visiðkai iðeikvotos. Þmogui leista atsakingai valdyti gamtà siekiant jà saugoti, ja naudotis ir jà kultivuoti taikant naujas formas bei paþangias technologijas, idant jos gyventojai galëtø oriai gyventi bei maitintis. Mûsø þemëje vietos yra visiems: joje reikiamø iðtekliø turëtø surasti visa þmonija, kad galëtø oriai gyventi, padedama paèios gamtos, Dievo dovanos savo vaikams, ir remdamasi savo darbu bei iðradingumu. Taèiau ið akiø privalu neiðleisti labai svarbios pareigos perduoti þemæ naujosioms kartoms tokià, kad ir jie galëtø joje oriai gyventi ir jà toliau dirbti. Tai reiðkia „prisiimti pareigà, atsakingai pasvërus, bendrai nuspræsti, kokiu keliu pasukti siekiant stiprinti þmogaus ir aplinkos sandorà, kuri turëtø bûti Dievo, ið kurio kylame ir pas kurá einame, kuriamosios meilës atspindys“[120]. Galima tik palinkëti, kad tarptautinë bendrija ir pavienës vyriausybës ástengtø veiksmingai sukliudyti naudotis aplinka darant jai þalà. Ne maþiau bûtinos didþiulës kompetentingos valdþios institucijø pastangos, kad visiems bûtø skaidriai pareikðti ekonominiai ir socialiniai naudojimosi visuotiniais aplinkos iðtekliais kaðtai ir kad juos iki galo padengtø vartotojai, o ne kitos tautos ar bûsimos kartos: aplinkos, iðtekliø ir klimato apsauga reikalauja, kad tarptautiniu lygmeniu visi atsakingieji imtøsi bendros veiklos ir bûtø pasirengæ darbuotis kupini pasitikëjimo, laikydamiesi ástatymo bei solidarumo su silpniausiais mûsø planetos regionais[121]. Viena didþiausiø ekonomikos uþduoèiø kaip tik ir yra iðteklius ne ðvaistyti, bet naðiai vartoti suvokiant, kad naðumo sàvoka nëra vertybiðkai neutrali.

51. Þmogaus elgesio su aplinka bûdai daro poveiká jo elgesio su savimi paèiu bûdams ir prieðingai. Šiandienæ visuomenæ tai verèia rimtai perþiûrëti savo gyvensenà, daug kur pasaulyje linkstanèià á hedonizmà bei vartojimà ir abejingà to daromai þalai[122]. Bûtina ið tikro pakeisti màstysenà ir rinktis naujas gyvensenas, kad „sprendimus vartoti, taupyti ir investuoti lemtø tiesos, groþio, gërio paieðka ir bendrystë su kitais þmonëmis siekiant bendrojo augimo“[123]. Kiekvienas pilietinio solidarumo ir draugystës paþeidimas daro þalà aplinkai, lygiai kaip þala aplinkai savo ruoþtu sukelia nepasitenkinimà socia­liniø santykiø plotmëje. Ypaè mûsø laikais gamta taip integruota á socialinæ ir kultûrinæ dinamikà, kad ji bemaþ nebëra nepriklausomas kintamasis. Dykumø plëtimasis ir kai kuriø derlingø agrariniø srièiø nuskurdimas yra ir tenykðèiø gyventojø nusigyvenimo bei atsilikimo rezultatas. Skatinant tokiø gyventojø ekonominá bei kultûriná vystymàsi saugoma ir gamta. Kiek daug gamtiniø iðtekliø sunaikina karas! Tautø taika ir taika tarp tautø leistø dar geriau saugoti gamtà. Iðtekliø, pirmiausia vandens, supirkinëjimas gali sukelti konfliktø tarp gyventojø. Taikus susitarimas dël iðtekliø naudojimo apsaugo gamtà ir kartu atitinkamø visuomeniø gerovæ.

Baþnyèia atsakinga uþ kûrinijà ir tà savo atsakomybæ turi reikðti vieðai. Tai darydama ji privalo ne tik ginti þemæ, vandená ir orà kaip visiems priklausanèias Dievo dovanas. Ji pirmiausia turi apsaugoti þmones nuo savigriovos. Turëtø egzistuoti kaþkas panaðaus á deramai suprantamà þmogaus ekologijà. Juk gamtai daroma þala artimai susijusi su kultûra, formuojanèia þmoniø sugyvenimà. Jei visuomenëje „þmogiðkoji ekologija“[124] gerbiama, ið to nauda ir aplinkos ekologijai. Kaip þmogaus dorybës viena su kita susijusios taip, kad vienos susilpnëjimas kelia pavojø kitoms, lygiai taip ekologinë sistema remiasi pagarba planui, apimanèiam ir sveikà sugyvenimà visuomenëje, ir gerà santyká su gamta.

Norint apsaugoti gamtà, skatinamøjø bei draudþiamøjø priemoniø neuþtenka, lygiai kaip maþa ir atitinkamo ugdymo. Tai svarbios pagalbinës priemonës, taèiau esminë problema yra moralinis visuomenës elgesys. Jei teisë á gyvybæ ir natûralià mirtá negerbiama, jei þmogus pradedamas, iðneðiojamas ir gimdomas dirbtiniu bûdu, jei embrionai aukojami tyrimams, tai þmogiðkosios ekologijos sàvoka ið visuotinës sàmonës galiausiai iðnyksta, o su ja – ir aplinkos ekologijos sàvoka. Nenuoseklu ið naujøjø kartø reikalauti pagarbos gamtinei aplinkai, kai ástatymai bei auklëjimas joms nepadeda gerbti paèioms save. Gamtos knyga yra viena ir nedalijama tiek aplinkos, tiek gyvybës ir lytiðkumo, santuokos, ðeimos, socialiniø santykiø, vienu þodþiu, visapusiðko þmogaus vystymosi atþvilgiu. Mûsø pareigos aplinkai susijusios su pareigomis þmogui, kaip tokiam, ir kitiems. Negalima vienø pareigø reikalauti, o kitas trypti. Toks ðiandienei màstysenai ir praktikai bûdingas gilus prieðtaravimas þemina þmogø, ardo aplinkà ir kenkia visuomenei.

52. Tiesos ir meilës, kurià tiesa parodo, neámanoma pasigaminti, jas galima tik priimti. Jø galutinë versmë yra ne þmogus, kuris ir negali ja bûti, bet Dievas, tai yra Tas, kuris yra Tiesa ir Meilë. Toks principas visuomenei bei vystymuisi labai svarbus, nes nei viena, nei kita negali bûti vien þmogaus vaisius; lygiai taip pat þmogaus ir tautø paðaukimas vystytis remiasi ne vien þmogaus sprendimu, bet yra áraðytas á uþ mus pirmesná planà, keliantá mums pareigà, kurià savanoriðkai turime prisiimti. Tai, kas egzistuoja uþ mus pirmiau ir kas mus steigia, bûtent tiesa ir meilë, mums parodo, kas yra gëris ir kas yra mûsø laimë. Tai taip pat parodo kelià tikrojo vystymosi link.

Penktas skyrius
ÞMONIJOS BENDRADARBIAVIMAS

53. Viena didþiausiø þmogaus patiriamo skurdo rûðiø yra vieniðumas. Atidþiau paþvelgus, ið atskirties, buvimo nemylimam ar sunkumo mylëti kyla ir kitos skurdo rûðys, áskaitant ir materialiná. Skurdà daþnai pagimdo Dievo meilës atstûmimas, pirmapradis tragiðkas uþsisklendimas savyje, tikintis pasitenkinti vien savimi ar manant, jog þmogus atsitiktinai atsiradusioje visatoje yra tik nereikðmingas ir laikinas reiðkinys, „svetimðalis“. Þmogus yra susvetimëjæs, kai bûna vienas ar atsiriboja nuo tikrovës, kai atsisako màstyti ir tikëti Pagrindà[125]. Visa þmonija yra susvetimëjusi, kai patiki save vien þmogiðkiems planams, ideologijoms ir klaidingoms utopijoms[126]. Šiandien þmonija atrodo labiau sàveikaujanti nei vakar: ðis didesnis artumas turi virsti tikra bendryste. Tautø vystymàsi pirmiausia lemia, ar jos suvokia save kaip vienà ðeimà, kuri bendradarbiauja tikros bendrystës dvasia ir kurià sudaro subjektai, ne vien tiesiog gyvenantys vienas ðalia kito[127].

Paulius VI pabrëþë, jog „pasaulis kenèia dël minties stygiaus“[128]. Šie þodþiai yra konstatavimas, bet jais iðreiðkiamas ir troðkimas: norint geriau suprasti, kà reiðkia bûti ðeima, bûtinas naujas màstymo polëkis; tokio polëkio reikalauja mûsø þemës tautø sàveika, idant integracija rutuliotøsi skatinama solidarumo[129], o ne iðstûmimo á paribius. Toks màstymas taip pat reikalauja santykio kategorijos platesnio kritinio vertinimo. Šiai uþduoèiai ágyvendinti neuþtenka vien socialiniø mokslø, nes, norint aiðkiai suvokti transcendentiná þmogaus kilnumà, prireiks tokiø paþinimo srièiø kaip metafizika ir teologija.

Þmogus, kaip dvasinë bûtybë, ágyvendina save tarpasmeniniø santykiø plotmëje. Juo jie autentiðkesni, juo labiau bræsta ir jo asmeninë tapatybë. Þmogus ásireikðmina ne atsiskirdamas nuo Dievo, bet puoselëdamas santyká su kitais ir Dievu. Tokiø santykiø reikðmë esminë. Tai taikytina ir tautoms. Todël metafizinë tarpasmeniniø santykiø traktuotë vystymuisi labai naudinga. Šiuo atþvilgiu ákvëpimo bei gairiø protui teikia krikðèioniðkasis Apreiðkimas. Anot jo, þmoniø bendruomenë asmens nesugeria, nesunaikina jo autonomijos, kaip nutinka ávairiose totalitarizmo atmainose, bet, prieðingai, dar labiau pabrëþia jo vertæ, nes santykis tarp asmens ir bendruomenës atitinka vienos visumos santyká su kita visuma[130]. Kaip ðeimos bendruomenë nepanaikina jà sudaranèiø asmenø ir kaip pati Baþnyèia pilnatviðkai áreikðmina „naujà kûriná“ (plg. Gal 6, 15; 2 Kor 5, 17), Krikðtu áskiepytà á jos Kûnà, lygiai taip ir þmonijos ðeimos vienybë nepanaikina asmenø, tautø ir kultûrø, bet padaro juos vienas kito atþvilgiu skaidresnius ir dar labiau suvienija teisëtoje ávairovëje.

54. Tautø vystymosi tema neatsiejama nuo visø asmenø bei tautø átraukimo á þmonijos bendruomenæ, solidariai statydinamà remiantis pamatinëmis teisingumo ir taikos vertybëmis, temos. Tokia perspektyva esmingai atsiskleidþia turint prieð akis santyká tarp Trejybës Asmenø vienatinëje dieviðkojoje Substancijoje. Trejybë yra visiðka vienybë, nes trys dieviðkieji Asmenys yra grynasis santykis. Dieviðkøjø Asmenø abipusis atvirumas yra visiðkas, ir ryðys vieno su kitu totalus, mat jie yra absoliuti vienatinë vienybë. Á tokià bendrystës tikrovæ Dievas nori priimti ir mus: „kad jie bûtø viena, kaip mes esame viena“ (Jn 17, 22). Baþnyèia yra ðios vienybës þenklas ir árankis[131]. Toks dieviðkasis modelis gali bûti naudingas ir þmoniø santykiams istorijoje. Ypaè apreikðto Trejybës slëpinio ðviesoje mes suvokiame, kad autentiðkas atsivërimas reiðkia ne iðcentriná iðsibarstymà, bet gilià tarpuskvarbà. Tai kyla ið bendro þmogiðkojo meilës ir tiesos patyrimo. Kaip sakramentinë meilë sutuoktinius dvasiðkai sujungia á „vienà kûnà“ (plg. Pr 2, 24; Mt 19, 5; Ef 5, 31) ir du paverèia autentiðka santykiðka vienybe, panaðiai taip ir tiesa sujungia protingas bûtybes ir, patraukdama bei savyje suvienydama, leidþia joms vieningai màstyti.

55. Krikðèioniðkasis apreiðkimas apie þmoniø giminës vienybæ suponuoja metafiziná „humanum“ aiðkinimà, esminiu elementu laikantá santyká. Kitos kultûros ir religijos irgi moko brolybës bei taikos ir todël yra labai naudingos visapusiðkam þmogaus vystymuisi. Taèiau netrûksta ir religiniø bei kultûriniø nuostatø, meilës ir tiesos principo nepriimanèiø ligi galo, ir dël to autentiðkas þmogaus vystymasis galiausiai pristabdomas ar net sustabdomas. Šiandiená pasaulá yra perskverbusios kelios religiná fonà turinèios kultûros, kurios þmogaus neápareigoja bendrystei, bet izoliuoja já individualios gerovës paieðka, apsiribodamos psichologiniø lûkesèiø patenkinimu. Tam tikras religiniø „keliø“, patraukusiø nedideles grupes ar net pavienius asmenis, paplitimas drauge su religiniu sinkretizmu irgi gali bûti iðsisklaidymo bei ásipareigojimo stokos veiksniai. Galimas neigiamas globalizacijos proceso padarinys yra tendencija toká sinkretizmà skatinti[132], palaikant „religijø“ formas, kurios, uþuot leidusios þmonëms susitikti, nutolina juos vienà nuo kito ir nuo tikrovës. Sykiu ðiandien kartais tebeegzistuoja kultûrinis ir religinis palikimas, spraudþiantis visuomenæ á nelanksèias socialines kastas, þmogaus kilnumo nepaisanèias maginio tikëjimo formas bei klusnumo okultinëms galioms laikysenas. Šioje plotmëje meilei ir tiesai sunku ásitvirtinti, o dël to nukenèia autentiðkas vystymasis.

Jei tiesa, kad vystymuisi reikia ávairiø tautø religijø bei kultûrø, tai dël tos paèios prieþasties ne maþiau tiesa ir tai, jog bûtinas ir deramas áþvalgumas. Religijos laisvë nereiðkia religinio abejingumo ir kad visos religijos yra lygios[133]. Skirti, koks kultûrø ir religijø indëlis statydinant socialinæ bendruomenæ bendrosios gerovës linkme, pirmiausia reikia politinës valdþios atstovams. Ir tai daryti derëtø remiantis meilës ir tiesos kriterijumi. Kadangi rizikuojama þmoniø ir tautø vystymusi, privalu atsiþvelgti á emancipacijos ir átraukimo galimybæ visuotinës þmoniø bendruomenës perspektyvoje. Kultûrø ir religijø vertinimo kriterijus yra „visas þmogus ir visi þmonës“. Krikðèionybë – „Dievo, turinèio þmogiðkà veidà“[134], religija – toká kriterijø turi pati savyje.

56. Krikðèioniø religija ir kitos religijos prie vystymosi gali prisidëti tik tada, kai Dievas atranda vietos ir vieðojoje plotmëje bei bûna savitai susijæs su jos kultûriniais, socia­liniais, ekonominiais ir pirmiausia politiniais matmenimis. Baþnyèios socialinis mokymas atsirado, kad apgintø ðá krikðèioniðkosios religijos „pilietybës statusà“[135]. Teisës vieðai iðpaþinti savo religijà bei darbuotis, kad apie tikëjimo tiesas suþinotø ir vieðasis gyvenimas, paneigimas tikrajam vystymuisi daro þalà. Religijos paðalinimas ið vieðosios srities ir, kita vertus, religinis fundamentalizmas trukdo þmonëms susitikti ir bendradarbiauti þmonijos paþangos labui. Vieðasis gyvenimas netenka motyvø, o politika ágyja nepakenèiamà, agresyvø veidà. Þmogaus teisëms iðkyla pavojus todël, kad ið jø atimamas transcendentinis pagrindas ir kad nepripaþástama asmeninë laisvë. Laicizmas ir fundamentalizmas panaikina proto ir religinio tikëjimo vaisingo dialogo ir naudingo bendradarbiavimo galimybæ. Protà tikëjimas turi nuolatos apvalyti, pirmiausia politiná protà, kuris negali savæs laikyti visagaliu. Protas savo ruoþtu turi apvalyti religijà, kad parodytø jos þmogiðkà veidà. Tokio dialogo nutrûkimas þmonijos vystymuisi brangiai kainuoja.

57. Vaisingas tikëjimo ir proto dialogas socialinius artimo meilës darbus tik daro veiksmingesnius ir kuria tinkamesnæ aplinkà broliðkam tikinèiøjø ir netikinèiøjø bendradarbiavimui skatinti drauge siekiant teisingumo ir taikos. Pastoracinëje konstitucijoje Gaudium et spes Susirinkimo tëvai pareiðkë: „Tikintieji ir netikintieji beveik vieningai sutaria, jog viskas þemëje turi bûti palenkta þmogui, kaip centrui ir virðûnei“[136]. Tikintiesiems pasaulis yra ne atsitiktinumo ar bûtinumo, bet Dievo plano vaisius. Ið èia kyla tikinèiøjø pareiga savo pastangas vienyti su visais geros valios þmonëmis – kitø religijø sekëjais ar netikinèiaisiais, – kad mûsø pasaulis tikrai atitiktø dieviðkàjá planà – kaip viena ðeima gyventø Kûrëjo akivaizdoje. Ypatinga meilës apraiðka ir broliðko tikinèiøjø ir netikinèiøjø bendradarbiavimo kriterijus neabejotinai yra subsidiarumo principas[137], neatimamos þmogaus laisvës iðraiðka. Subsidiarumas pirmiausia yra pagalba asmeniui per tarpiniø korporacijø autonomijà. Tokia pagalba teikiama asmeniui ir socialiniams subjektams neástengiant ko nors padaryti savomis jëgomis ir visada apima emancipacinius tikslus, nes skatina laisvæ bei dalyvavimà, suprantamà kaip atsakomybës ëmimàsi. Subsidiarumas gerbia asmens kilnumà, laikydamas asmená subjektu, visada gebanèiu kà nors kitiems duoti. Pripaþindamas, kad abipusiðkumas yra giliausia þmogaus sàranga, subsidiarumas tampa priemone, veiksmingiausiai apsauganèia nuo bet kurio paternalistinës pagalbos sistemos pavidalo. Juo galima paaiðkinti plotmiø daugialypiðkumà ir subjektø ávairovæ, taip pat jø koordinavimà. Vadinasi, tai ypaè tinkamas principas globalizacijai valdyti bei kreipti jà tikrojo þmogiðkojo vystymosi link. Trokðtant iðvengti pavojingos visuotinës monokratinio pobûdþio galios, globalizacija vairuotina subsidiariai, suskirstytina á kelias pakopas ir ávairias tarpusavyje bendradarbiaujanèias plotmes. Globalizacijai ið tikrøjø reikia valdþios, nes tai susijæ su visuotinio gërio pasiekimo problema; taèiau tokia valdþia, kad nepaþeistø laisvës ir pasirodytø kaip konkreèiai veiksminga, turi bûti organizuota subsidiariai ir poliarchiðkai[138].

58. Subsidiarumo principo bûtina laikytis artimai siejant já su solidarumo principu ir atvirkðèiai, nes subsidiarumas be solidarumo virsta socialiniu partikuliarizmu, tuo tarpu solidarumas be subsidiarumo – stokojantájá þeminanèia socialine sistema. Šios bendrojo pobûdþio taisyklës labai paisytina sprendþiant tarptautinës pagalbos vystymosi reikmëms klausimus. Tokia pagalba, prieðingai donoro ketinimams, kartais gali neleisti tautai iðkopti ið priklausomybës ar net paskatinti pagalbà gaunanèiose ðalyse vietinio ásivieðpatavimo bei iðnaudojimo situacijø radimàsi. Kad ekonominë pagalba tikrai atitiktø savo tikslà, ji teiktina be jokiø ðalutiniø siekiø, átraukiant ne tik tø ðaliø vyriausybes, bet ir vietinius ûkio veikëjus bei pilietinës visuomenës subjektus, áskaitant vietines Baþnyèias. Pagalbos programos turëtø vis labiau apimti pastangas bei indëlá ið apaèios. Juk tiesa, kad pagalbà vystymosi reikmëms gaunanèiose ðalyse labiausiai brangintinas turtas yra þmonës: tai – tikrasis kapitalas, kuris privalo augti, kad neturtingiausioms ðalims laiduotø tikrai autonomiðkà ateitá. Taip pat primintina, jog ekonomikos srityje pagrindinë pagalba, kurios reikia paþangos siekianèioms ðalims, yra laipsniðkas jø produktø átraukimas á pasaulines rinkas, taip ágalinant jas visavertiðkai dalyvauti tarptautiniame ekonominiame gyvenime. Pernelyg daþnai pagalba praeityje apsiribojo periferiniø rinkø sukûrimu ðiø ðaliø gaminiams. Šitai daþnai sàlygoja tokiø gaminiø tikros paklausos stygius: todël bûtina ðioms ðalims padëti pagerinti savo gaminius labiau atsiþvelgiant á paklausà. Be to, daþnai baimintasi gaminiø ið ekonomiðkai skurdesniø ðaliø – paprastai þemës ûkio – konkurencijos. Taèiau pravartu priminti, kad galimybë parduoti savo gaminius tokioms ðalims labai daþnai laiduoja trumpesná ar ilgesná jø iðgyvenimà. Derama ir subalansuota pasaulinë prekyba þemës ûkio srityje gali visiems duoti naudos – tiek pasiûlos, tiek paklausos pusëje. Dël ðios prieþasties bûtina ne tik komerciðkai orientuoti tokià gamybà, bet ir nustatyti jà palaikanèias pasaulinës prekybos taisykles bei padidinti vystymuisi skirtà finansavimà, kad tokios ekonomikos taptø naðesnës.

59. Bendradarbiavimas vystymosi srityje turëtø neapsiriboti vien ekonominiu matmeniu, bet tapti gera proga susitikti kultûroms ir þmonëms. Neatsiþvelgdami á savo ir svetimomis kultûrinëmis bei þmogiðkomis vertybëmis pagrástà tapatybæ, kaip kartais nutinka, bendradarbiavimo subjektai ið ekonomiðkai paþengusiø ðaliø negali uþmegzti gilaus dialogo su neturtingøjø ðaliø pilieèiais. O pastarieji, savo ruoþtu abejingai ir be skirtumo atsiverdami kiekvienai kultûrinei pasiûlai, negeba prisiimti atsakomybës uþ tikràjá vystymàsi[139]. Technologiðkai paþengusios visuomenës savo technologinës paþangos turëtø nepainioti su tariamu kultûriniu pranaðumu, bet ið naujo atrasti savo paèiø uþmirðtas dorybes, padëjusias joms suþydëti istorijoje. Kylanèios visuomenës privalëtø likti iðtikimos tam, kas jø tradicijose tikrai þmogiðka, vengdamos savaime tapatintis su globalizuotos technologinës civilizacijos mechanizmais. Visose kultûrose esama ypatingø bei daugialypiø etiniø atitikèiø, iðreiðkianèiø tà paèià þmogiðkà, Kûrëjo panorëtà prigimtá; þmonijos etinë iðmintis tai vadina prigimtiniu ástatymu[140]. Toks visuotinis moralinis ástatymas yra kiekvieno kultûrinio, religinio bei politinio dialogo tvirtas pagrindas, daugialypiam ávairiø kultûrø pliuralizmui leidþiantis neatitrûkti nuo bendros to, kas teisinga ir gera, nuo bendros Dievo paieðkos. Todël pritarimas ðiam ðirdyje áraðytam ástatymui yra kiekvieno konstruktyvaus socialinio bendradarbiavimo sàlyga. Visose kultûrose pasitaiko apgailëtinø dalykø, ið kuriø reikia iðsilaisvinti, ir ðeðëliø, ið kuriø bûtina pasitraukti. Krikðèioniðkasis tikëjimas, ágyjantis pavidalà kultûrose ir kartu jas transcenduojantis, gali padëti joms augti visuotinës bendrystës ir solidarumo dvasia bendro pasaulinio vystymosi naudai.

60. Ieðkant sprendimø, kaip áveikti dabartinæ ekonomikos krizæ, vystymosi reikmëms skirta pagalba neturtingosioms ðalims laikytina autentiðka visø praturtinimo priemone. Koks kitas pagalbos projektas þada taip reikðmingai padidinti vertæ – taip pat pasaulinës ekonomikos, kaip parama tautoms, kà tik pasukusioms ekonominio vystymosi keliu ar nedaug paþengusioms? Tokioje perspektyvoje ekonomiðkai toliau paþengusios ðalys turi duoti vystymosi reikmëms skirtai pagalbai kiek ámanoma didesnes savo bendrojo gamybos produkto kvotas, neuþmirðdamos, savaime suprantama, laikytis tarptautinës bendrijos lygmeniu prisiimtø ásipareigojimø. To siekdamos jos, be kita ko, gali perþiûrëti savo vidinæ pagalbos bei socialinio solidarumo politikà, taikydamos subsidiarumo principà ir, veikliai dalyvaujant privatiems asmenims bei pilietinei visuomenei, kurdamos geriau integruotas socialinio aprûpinimo sistemas. Taip netgi ámanoma pagerinti socialines bei pagalbos paslaugas ir – sykiu atsisakant ðvaistymo bei pasisavinimo – sutaupyti lëðø, skirtinø tarptautiniam solidarumui. Didesniu dalyvavimu pagrásta, nuoseklesnë, maþiau biurokratiðka, taèiau ne menkiau koordinuota socialinio solidarumo sistema leistø ðiandien snaudþianèias jëgas iðlaisvinti solidarumo tarp tautø labui.

Vystymosi reikmëms skirtos pagalbos galimybë galëtø remtis veiksmingu vadinamojo mokestinio subsidiarumo taikymu, kai pilieèiams leidþiama patiems nuspræsti, kam skirti tam tikras valstybei sumokamø mokesèiø dalis. Siekiant iðvengti partikuliaristiniø iðkraipymø, skatintinos socialinio solidarumo formos ið apaèios, duodanèios akivaizdþios naudos ir solidarumui vystymosi matmeniu.

61. Platesnis tarptautiniu lygmeniu solidarumas pirmiausia reiðkiasi didesnës prieities prie lavinimo skatinimu, taip pat ekonominës krizës sàlygomis, iðsilavinimui, kita vertus, paèiam esant esmine veiksmingo tarptautinio bendradarbiavimo sàlyga. „Lavinimo“ sàvoka susijusi ne tik su mokymu ir profesiniu rengimu, kurie vystymosi atþvilgiu abu yra svarbûs, bet ir su visapusiðku asmens ugdymu. Èia iðryðkëja problemiðkas aspektas: lavinant bûtina þinoti, kas yra þmogaus asmuo, ir paþinti jo prigimtá. Reliatyvistinis poþiûris á ðià prigimtá kelia lavinimui, pirmiausia moraliniam auklëjimui, rimtø problemø, nes visuotiniu lygmeniu susiaurina to reikðmæ. Pasidavæ tokiam reliatyvizmui, visi tampame skurdesni, o tai maþiau veiksmingà daro pagalbà vargstanèioms tautoms, kurioms reikia ne tik ekonominiø ir techniniø priemoniø, bet ir pedagoginiø galimybiø bei bûdø, padedanèiø asmenims iki galo ágyvendinti save kaip þmones.

Tokios problemos reikðmæ, pavyzdþiui, rodo tarptautinis turizmas[141], galintis ne tik bûti svarbus ekonominio vystymosi ir kultûrinio augimo veiksnys, bet ir virsti iðnaudojimo bei moralinio nuosmukio dingstimi. Dabartinë situacija siûlo nepaprastø galimybiø, nes ekonominiai vystymosi aspektai, t. y. piniginiai srautai ir reikðmingo vietinio verslinio patyrimo radimasis, gali jungtis su kultûriniais aspektais, pirmiausia lavinimu. Daugeliu atveju taip ir yra, taèiau neretai tarptautinis turizmas bûna ugdomuoju matmeniu neigiamas ávykis ir turistams, ir vietiniams gyventojams. Pastarieji daþnai susiduria su amoraliu ar netgi iðkrypëliðku elgesiu, kaip antai, vadinamasis sekso turizmas, kurio aukomis tampa daug þmoniø, net ir labai jaunø. Skaudu konstatuoti, jog ðitai daþnai vyksta pritariant vietinei valdþiai, tylint turistø kilmës ðaliø vyriausybëms ir bendrininkaujant daugybei veikëjø ðioje srityje. Net jei to ir nenutinka, tarptautinis turizmas neretai iðgyvenamas vartotojiðkai bei hedonistiðkai, kaip nusiðalinimas, ir organizuojamas turistø kilmës ðalims bûdingais bûdais, neleidþianèiais autentiðkai susitikti su þmonëmis ir kultûra. Todël pravartu pagalvoti apie kitoká turizmà, gebantá skatinti autentiðkà tarpusavio paþinimà ir kartu neuþveriantá erdvës poilsiui bei sveikai pramogai: toká turizmà taip pat bûtina skatinti artimesne sàsaja su tarptautinio bendradarbiavimo patirtimi ir kaip naudingà vystymuisi.

62. Kitas dëmesio vertas aspektas kalbant apie visapusiðkà þmogaus vystymàsi yra migracija. Šis reiðkinys sukreèia dël átrauktø asmenø gausos, dël keliamø socialiniø, ekonominiø, politiniø, kultûriniø ir religiniø problemø, dël dramatiðkø iððûkiø nacijoms ir tarptautinei bendruomenei. Galima sakyti, jog migracija yra epochinio masto socialinë problema, reikalaujanti, idant jos bûtø ámanoma prideramai imtis, tvirtos ir toliaregiðkos tarptautinio bendradarbiavimo politikos. Tokia politika plëtotina remiantis glaudþiu migrantø kilmës ir atvykimo ðaliø bendradarbiavimu, turi bûti lydima atitinkamø tarptautiniø normø, gebanèiø suderinti ávairias ástatymines tvarkas siekiant apsaugoti ir emigruojanèiø pavieniø þmoniø bei ðeimø, ir visuomeniø, á kurias emigruojama, poreikius ir teises. Në viena ðalis neturi manyti galinti viena áveikti mûsø laikø migracijos problemas. Visi matome, kokios kanèios, netektys ir viltys lydi migracijos srautus. Þinia, reiðkiná valdyti sudëtinga, taèiau akivaizdu, kad svetimðaliai darbuotojai, nepaisant integracijos sunkumø, savo darbu reikðmingai prisideda prie juos priëmusios ðalies ekonominio vystymosi ir, be to, piniginëmis siuntomis skatina savo kilmës ðaliø vystymàsi. Tokiø darbuotojø aiðkiai nevalia laikyti preke ar gryna darbo jëga. Vadinasi, jø negalima traktuoti kaip kokio nors kito gamybos veiksnio. Kiekvienas migrantas yra þmogus, turintis neatimamas pagrindines teises, kurias visiems privalu gerbti visomis aplinkybëmis[142].

63. Aptariant vystymosi problemas, negalima neiðkelti aikðtën tiesioginio ryðio tarp skurdo ir nedarbo. Vargðai daþnai yra þmogaus darbo kilnumo paþeidimo vaisius – tiek dël jø galimybiø apribojimo (nedarbas, nepakankamas uþimtumas), tiek dël to, kad nuvertinamos „ið to iðplaukianèios teisës, pirmiausia teisë á deramà atlyginimà ir darbuotojo bei jo ðeimos saugumà“[143]. Todël garbingo atminimo mano pirmtakas Jonas Paulius II jau 2000 metø geguþës 1-àjà Darbininkø jubiliejaus proga kvietë sudaryti „pasaulinæ koalicijà padoriam darbui skatinti“[144], ragindamas parengti Tarptautinës darbo organizacijos strategijà. Taip jis labai moraliðkai parëmë ðá tikslà kaip ðeimø visose pasaulio ðalyse sieká. Kà reiðkia þodis „padorus“, taikomas darbui? Tai darbas, kiekvienoje visuomenëje iðreiðkiantis prigimtiná kiekvieno vyro ir kiekvienos moters kilnumà; tai laisvai pasirenkamas darbas, kuriuo darbuotojai, vyrai ir moterys, veikliai prisideda prie savo bendruomenës vystymosi; tai darbas, leidþiantis darbuotojams bûti gerbiamiems ir niekaip nediskriminuojamiems, patenkinti ðeimos poreikius ir leisti vaikus á mokyklà, neverèiant jø dirbti; tai darbas, leidþiantis laisvai burtis ir priversti iðgirsti savo balsà, paliekantis uþtenkamai laiko atrasti savo asmenines, ðeimynines ir dvasines ðaknis ir laiduojantis orias gyvenimo sàlygas iðëjus á pensijà.

64. Apmàstant darbo temà, pravartu atkreipti dëmesá á primygtiná poreiká, kad darbuotojø profsàjungos, visada Baþnyèios skatinamos ir remiamos, atsivertø naujoms darbo srityje iðnyranèioms perspektyvoms. Profsàjungos, áveikdamos savo kategorijos ribas, paðauktos rûpintis naujomis mûsø visuomenës problemomis: turiu, pavyzdþiui, galvoje klausimus, socialiniø mokslø tyrinëtojø nurodomus iðkilus konfliktui tarp darbuotojo ir vartotojo. Nors ir nebûtina pritarti nuomonei, jog visà dëmesá nuo darbuotojo reikëtø perkelti á vartotojà, vis dëlto atrodo, jog ir tai yra inovaciniø profsàjunginiø patirèiø sritis. Globalinis darbo kontekstas taip pat reikalauja, kad nacionalinës profsàjungos, daugiausia apsiribojanèios savo nariø interesø gynimu, ið akiø neiðleistø ir ne nariø, pirmiausia darbuotojø paþangos siekianèiose ðalyse, kur socialinës teisës daþnai paþeidinëjamos. Darbuotojø gynimas, skatinamas ir tinkamomis iniciatyvomis jø kilmës ðaliø atþvilgiu, leidþia profsàjungoms iðryðkinti autentiðkus etinius ir kultûrinius motyvus, dël kuriø jos ávairiuose socialiniuose bei darbiniuose kontekstuose tapo lemiamu vystymosi veiksniu. Visada aktualus iðlieka tradicinis Baþnyèios mokymas, siûlantis skirti profsàjungos ir politikos vaidmenis bei funkcijas. Tokia perskyra leidþia profsàjungoms pilietinëje visuomenëje atrasti sritis, labiausiai atitinkanèias jø veiklà ginti ir skatinti darbo pasaulá, labiausiai rûpinantis iðnaudojamais ir neatstovaujamais darbuotojais, kuriø sunki bûklë daþnai iðsprûsta ið iðsiblaðkiusios visuomenës akiraèio.

65. Finansø sektoriui, kaip tokiam, bûtinai privalu atnaujinti struktûras ir veikimo bûdus, kuriø netikæs taikymas pakenkë realiajai ekonomikai. Tada jis vël taps geresniu turto kûrimo ir vystymosi árankiu. Visà ekonomikà ir finansø sektoriø – ne tik vien kai kurias jø sritis – bûtina palenkti etiniams kriterijams, siekiant sukurti tinkamas sàlygas þmogaus ir tautø vystymuisi. Neabejotinai naudinga ir kai kada bûtina duoti pradþià finansinëms iniciatyvoms, kuriose vyrautø humanitarinis matmuo. Taèiau dël to nevalia uþmirðti, kad á autentiðko vystymosi rëmimà turëtø bûti orientuota visa finansinë sistema. Apskritai ketinimo daryti gera negalima suprieðinti su veiksmingu pajëgumu gaminti gërybes. Finansø makleriams, idant nepiktnaudþiautø itin paþangiais árankiais, galinèiais tarnauti indëlininkø apgavystei, privalu ið naujo atrasti savo veiklos tikruosius etinius pagrindus. Dori ketinimai, skaidrumas ir gerø rezultatø paieðka suderinami ir niekada neatskirtini vienas nuo kito. Kai meilë iðmintinga, ji gali surasti ir apdairiø bei teisingø priemoniø, kaip liudija didelë patirtis kredito draugijø srityje.

Tiek sektoriaus reguliavimas, siekiant apsaugoti silp­nesnius subjektus ir uþkirsti kelià skandalingoms spekuliacijoms, tiek ieðkojimas naujø finansinës veiklos formø, skirtø vystymosi projektams skatinti, yra teigiami dalykai, kuriuos bûtina stiprinti ir skatinti apeliuojant á indëlininko atsakomybæ. Stiprintinas bei plëtotinas ir mikrofinansavimas, besiðaknijantis pilietiniø humanistø apmàstymuose bei darbuose – galvoje pirmiausia turiu paskolø namus (monti di pieta), – ypaè tada, kai finansinës problemos gali tapti dramatiðkos platiems sluoksniams paþeidþiamesniø gyventojø, kuriuos privalu apsaugoti nuo lupikautojø ir nevilties. Silpnesniuosius subjektus bûtina mokyti gintis nuo lupikautojø. Lygiai taip pat neturtingas tautas reikëtø supaþindinti, kaip ið mikrokredito gauti realios naudos. Taip ðiose abiejose srityse bûtø apribotos iðnaudojimo galimybës. Kadangi ir turtingose ðalyse yra naujø skurdo formø, mikrofinansavimas gali paþadinti naujø iniciatyvø bei srièiø silpnøjø visuomenës sluoksniø labui net ir tuo metu, kai bendras ekonomikos lygis smunka.

66. Pasaulinis susisaistymas leido iðnirti naujai, vartotojø ir jø sàjungø, galiai. Tai giliau studijuotinas reiðkinys, turintis teigiamø skatintinø elementø ir vengtinø perlenkimø. Gerai, kad þmonës suvokia, jog pirkimas ne tik ekonominis, bet ir visada moralinis veiksmas. Todël vartotojams tenka aiðki socialinë atsakomybë, lydinti verslo ámonës socialinæ atsakomybæ. Vartotojus bûtina nuolatos mokyti vaidmens[145], kasdien atliktino paisant moraliniø principø, be kuriø sumenks pirkimo akto ekonominis racionalumas. Bûtent dabartiniais laikais, kai perkamajai galiai sumaþëjus vartotojai turëjo prablaivëti, ásigijimo srityje irgi privalu þengti kitais keliais, pavyzdþiui, plëtoti ásigijimo kooperatyvus bei vartojimo bendrijas, katalikø dëka veikianèias nuo XIX a. Be to, naudinga skatinti naujas gaminiø ið atsilikusiø þemës srièiø átraukimo á rinkà formas, siekiant laiduoti gamintojams priimtinà atlygá su sàlyga, kad rinka tikrai liks skaidri ir gamintojai gaus ne tik didesná pelnà, bet ir geresná iðsilavinimà, profesinius ágûdþius ir technologijà ir, galiausiai, kad su tokiomis ûkininkavimo patirtimis nesipins partinës ideologinës paþiûros. Kaip ekonominës demokratijos veiksnys yra pageidautinas veiksmingesnis vartotojø vaidmuo, jei jie patys nëra manipuliuojami sàjungø, kurios jiems neatstovauja.

67. Nesulaikomai pleèiantis pasaulinei tarpusavio pri­klausomybei, dabartinës pasaulinës recesijos sàlygomis taip pat jauèiama neatidëliotina bûtinybë reformuoti Jungtiniø Tautø organizacijà ir tarptautinæ ekonomikos bei finansø struktûrà, siekiant suteikti nacijø ðeimos sampratai realesnæ bei konkretesnæ formà. Lygiai taip jauèiamas didelis poreikis atrasti naujoviðkø formø atsakomybës uþ apsaugà[146] principui taikyti ir suteikti vargingesnëms nacijoms svaresná balsà priimant bendrus sprendimus. To, regis, tiesiog reikalauja politinë, teisinë ir ekonominë sàranga, skatinanti bei kreipianti tarptautiná bendradarbiavimà solidaraus visø tautø vystymosi link. Norint vairuoti pasaulinæ ekonomikà, gydyti krizës iðtiktas ekonomikas, uþbëgti uþ akiø krizës gilëjimui bei ið to iðplaukianèiam disbalansui, ágyvendinti visiðkà nusiginklavimà, skatinti saugumà ir taikà, laiduoti aplinkos apsaugà ir reguliuoti migrantø srautus, neatidëliotinai bûtina tikra politinë pasaulinë valdþia, apie kokià jau uþsiminë mano pirmtakas palaimintasis popieþius Jonas XXIII. Tokia valdþia privalëtø vadovautis teise, nuosekliai laikytis subsidiarumo ir solidarumo principø, siekti visuotinës gerovës[147], ágyvendinti þmogaus autentiðkà visapusiðkà vystymàsi, grástà meilës tiesoje vertybëmis. Be to, ði valdþia turëtø bûti visø pripaþástama, disponuoti veiksminga galia, kad kiekvienam laiduotø saugumà, teisingumà ir pagarbà teisëms[148]. Akivaizdu, jog ji turëtø gebëti priversti kitus gerbti savo sprendimus ir ávairiuose tarptautiniuose forumuose priimtas suderintas priemones. Be to tarptautinei teisei, nepaisant ávairiose srityse pasiektos paþangos, grës pavojus priklausyti nuo jëgos pusiausvyros tarp stipresniøjø. Visapusiðkas tautø vystymasis ir tarptautinis bendradarbiavimas reikalauja ásteigti globalizacijai valdyti subsidiaraus pobûdþio tarptautinæ tvarkà[149] ir galiausiai ágyvendinti moralinæ tvarkà atitinkanèià socialinæ santvarkà ir jau Jungtiniø Tautø chartijoje numatytà sàsajà tarp moralinës ir socialinës plotmës, tarp politikos ir ekonominës bei pilietinës srities.

Šeðtas skyrius
TAUTØ VYSTYMASIS IR TECHNIKA

68. Tautø vystymosi tema artimai susijusi su kiekvieno pavienio þmogaus vystymosi tema. Þmogus ið prigimties dinamiðkai orientuotas á savo vystymàsi. Galvoje turimas ne prigimtiniø mechanizmø laiduojamas vystymasis: kiekvienas ið mûsø þino, jog geba sprendimus priimti laisvai ir atsakingai. Tai nëra në mûsø savivalei paliktas vystymasis, nes visiems aiðku, kad esame dovanoti, o ne pasigaminæ patys save. Niekas savivaliðkai neformuoja savo sàmonës, bet savo „að“ statydina ant mums duoto „savasties“ pamato. Negalime disponuoti nei kitais þmonëmis, nei savimi paèiais. Þmogaus vystymasis iðkrypsta, kai jis kësinasi bûti vieninteliu savo paties gamintoju. Panaðiai ið vëþiø iðkrypsta tautø vystymasis, kai þmonija, naudodamasi technikos „stebuklais“, tariasi galinti save atkurti. Lygiai toks pat apgaulingas bei þalingas pasirodo ekonominis vystymasis, kuris, siekdamas nenatûralios ir vartotojiðko pobûdþio plëtros, patiki save finansinio pasaulio „stebuklams“. Tokiø prometëjiðkø pretenzijø akivaizdoje turime stiprinti meilæ laisvei, kuri nëra savivaliðka, bet yra tapusi þmogiðkesnë pripaþindama uþ jà ankstesná gërá. To trokðdamas þmogus turi vël áeiti á save, kad paþintø Dievo á jo ðirdá áraðytas pagrindines moralinio ástatymo normas.

69. Vystymosi problema ðiandien artimai susijusi su technologine paþanga ir jos ástabiu taikymu biologijos srityje. Technika – ðitai bûtina èia pabrëþti – yra ið pagrindø þmogiðkas reiðkinys, neatsiejamas nuo þmogaus autonomijos ir laisvës. Technika reiðkiasi ir patvirtinama dvasios valdþia materijai. Dvasia, „iðlaisvinta ið daiktø vergijos, gali lengviau pakilti ligi Kûrëjo garbinimo bei kontempliavimo“[150]. Technika leidþia valdyti materijà, sumaþinti pavojus, taupyti jëgas, gerinti gyvenimo sàlygas. Jos paðaukimas toks pat, kaip þmogaus darbo: per technikà, laikomà dvasios darbu, þmogus paþásta pats save ir ágyvendina savo þmogiðkàjà bûtá. Technika yra objektyvus þmogaus darbo aspektas[151], kurio iðtaka ir buvimo motyvas yra subjektyvus elementas – dirbantis þmogus. Todël technika niekada nëra vien technika. Ji rodo þmogø ir jo troðkimà vystytis, iðreiðkia þmogaus dvasios polinká laipsniðkai áveikti tam tikras materialias sàlygotybes. Todël technika iðsitenka Dievo þmogui iðkeltoje uþduotyje þemæ dirbti ir ja rûpintis (plg. Pr 2, 15) ir turi stiprinti tà þmogaus ir aplinkos sandorà, kuriai skirta atspindëti kuriamàjà Dievo meilæ.

70. Technologinis vystymasis gali pakiðti mintá, jog technikai pakanka savæs paèios, þmogui tekeliant klausimà „kaip“ ir nekreipiant dëmesio á daugybæ veiklai já skatinanèiø „kodël“. Dël ðios prieþasties technika ágyja dviprasmiðkà veidà. Kadangi, kaip asmens laisvës árankis, technika yra kilusi ið þmogaus kûrybiðkumo, jà galima suvokti kaip absoliuèios laisvës elementà, laisvës, norinèios nepaisyti ribø, glûdinèiø paèiuose daiktuose. Globalizacijos procese ideologijos gali bûti pakeistos technika[152], kuri tapusi ideologine galia grasina þmonijà uþsklæsti a priori, ið kur nebeámanu iðtrûkti susitikti su bûtimi ir tiesa. Tada visas savo gyvenimo aplinkybes paþintume, vertintume ir apibrëþtume technokratinës kultûros horizonte, kuriam struktûriðkai priklausytume, niekada neástengdami atrasti kokios nors prasmës, kurios patys nebûtume pagaminæ. Tokia vizija ðiandien taip átvirtina technicistinæ màstysenà, kad tiesa pradedama tapatinti su padaromybe. Taèiau vieninteliu tiesos kriterijumi laikant veiksmingumà ir naudà, vystymasis savaime paneigiamas. Mat autentiðkà vystymàsi pirmiausia sudaro ne darymas. Vystymosi esmë yra intelektas, gebantis apmàstyti technikà ir þmogaus veikimo tikràjà þmogiðkàjà prasmæ, á patá þmogø þvelgiant ið bûties visumos perspektyvos. Net jei þmogus veikia per palydovà ar nuotolinio valdymo elektroniná impulsà, jo veikla visada lieka þmogiðka, iðreiðkianti atsakingà laisvæ. Technika þmogø labai vilioja, nes leidþia jam iðtrûkti ið fiziniø apribojimø ir iðpleèia horizontà. Taèiau þmogiðkoji laisvë tikrai tokia iðlieka tik tada, kai á technikos þavesá atsakoma sprendimais, iðplaukianèiais ið moralinës atsakomybës. Ið to kyla bûtinybë mokyti moralinës atsakomybës naudojantis technika. Pasinaudojant technikos patrauklumu þmogui, bûtina susigràþinti tikràjà laisvës prasmæ, kurios esmë ne apsvaigimas nuo totalinio savarankiðkumo, bet atsakas á bûties ðauksmà, pradedant savo paèiø bûtimi.

71. Toká galimà techninës màstysenos nukrypimà nuo savo pradinës humanistinës vagos ðiandien akivaizdþiai liudija tiek vystymosi, tiek taikos technizacija. Tautø vystymasis daþnai traktuojamas kaip finansavimo technikos, rinkø atvërimo, muitø sumaþinimo, investicijø á gamybà, instituciniø reformø – galiausiai kaip grynai techninis klausimas. Visos sritys labai svarbios, taèiau bûtina klausti, kodël techninio pobûdþio sprendimai iki dabar pasiteisino tik ið dalies. Prieþasties reikia ieðkoti giliau. Vystymosi niekada iki galo nelaiduos tam tikru mastu savaiminës ir beasmenës jëgos – rinkos ar tarptautinës politikos. Be teisingø þmoniø, be ekonomikos specialistø ir politikø, kuriø aiðkus sàþinës balsas ragina siekti visuotinës gerovës, vystymasis neámanomas. Reikia ir profesinio pasirengimo, ir moralinio nuoseklumo. Kai virðø paima technikos absoliutinimas, tikslai ir priemonës supainiojami, verslininkas vieninteliu savo veiklos kriterijumi laiko kuo didesná pelnà ið gamybos, politikas – valdþios átvirtinimà, mokslininkas – savo atradimø rezultatà. Daþnai greta ekonominiø, finansiniø bei politiniø santykiø pynës iðlieka nesupratingumas, nepatogumas, neteisingumas, techniniø þiniø srautai gausëja jø savininkø naudai, tuo tarpu faktinë anapus tø srautø bei kone visada jø ðeðëlyje gyvenanèiø tautø padëtis lieka nepakitusi ir be realiø emancipacijos galimybiø.

72. Kartais ir taikai iðkyla pavojus bûti laikomai techniniu produktu – vien susitarimø tarp vyriausybiø ar inicia­tyvø laiduoti veiksmingà ekonominæ pagalbà rezultatu. Taikai statydinti tikrai reikia nuolatinio diplomatiniø ryðiø palaikymo, ekonominiø bei technologiniø mainø, kultûriniø susitikimø, susitarimø dël bendrø sumanymø, lygiai kaip ir bendrø ásipareigojimø prisiëmimo, siekiant sumaþinti karo grësmes ir ið paðakniø pakirsti reguliariai pasikartojanèias teroristines pagundas. Kad tokios pastangos duotø ilgalaikiø vaisiø, jos turi remtis vertybëmis, besiðaknijanèiomis gyvybës tiesoje. Tai yra norint iðsiaiðkinti atitinkamø gyventojø lûkesèius, bûtina girdëti jø balsà bei regëti jø padëtá. Tam reikia, taip sakant, nuolatos prieð akis turëti pastangas daugybës þmoniø, giliai ásipareigojusiø skatinti susitikimà tarp tautø ir prisidëti prie meile bei abipusiu supratimu grindþiamo vystymosi. Tarp tokiø asmenø yra ir tikinèiø krikðèioniø, ásitraukusiø á didþiulæ uþduotá suteikti vystymuisi bei taikai visapusiðkai þmogiðkà prasmæ.

73. Su technologiniu vystymusi susijusi padidëjusi visuomenës komunikavimo priemoniø skvarba. Be jø beveik nebeámanoma ásivaizduoti þmonijos ðeimos. Naudojamos geram ir blogam, jos tapusios tokia neatsiejama pasaulio gyvenimo dalimi, kad tikrai kvaila atrodo pozicija tø, kurie palaiko jø neutralumà, nuosekliai gindami jø autonomijà þmogui taikomos moralës atþvilgiu. Tokie poþiûriai, pabrëþiantys grieþtai techninæ komunikavimo priemoniø prigimtá, ið tikrøjø daþnai prisideda prie jø palenkimo ekonominiams iðskaièiavimams, siekiant uþvaldyti rinkas ir lygia greta trokðtant primesti kultûrinius parametrus, tarnaujanèius ideologinës ir politinës galios projektams. Dël ðiø priemoniø pamatinës reikðmës keièiant tikrovës ir þmogaus asmens suvokimo bei paþinimo bûdus bûtina rûpestingai apmàstyti jø átakà pirmiausia turint prieð akis etiná kultûriná globalizacijos bei solidaraus tautø vystymosi matmená. Komunikavimo priemoniø prasmës bei tikslo ieðkotina remiantis antropologiniu pagrindu ir atsiþvelgiant á tai, ko reikalauja derama globalizacija bei vystymasis. Tai reiðkia, kad jos humanizacijos proga tampa ne tik tada, kai techninës paþangos dëka teikia vis didesniø komunikavimo bei informavimo galimybiø, bet pirmiausia tuomet, kai organizuojamos bei vairuojamos vadovaujantis asmens ir visuotinës gerovës, atspindinèios jo visuotinæ vertæ, paveikslu. Visuomenës komunikavimo priemonës tiesiog tik tuo, kad didina bendravimo ir idëjø cirkuliacijos galimybes, nei prisideda prie laisvës, nei globalizuoja vystymàsi bei demokratijà visiems. To siekdamos, komunikavimo priemonës turëtø skatinti þmoniø ir tautø kilnumà, bûti aiðkiai gaivinamos meilës ir tarnauti tiesai, gëriui ir prigimtinei bei antgamtinei brolystei. Þmonijoje laisvë esmingai susieta ðiomis aukðtesniosiomis vertybëmis. Tapdamos priemonëmis, skatinanèiomis visus ásitraukti á paieðkà to, kas teisinga, komunikavimo priemonës gali vertingai prisidëti prie þmonijos ðeimos bendrystës ir visuomeniø etoso augimo.

74. Svarbiausias ir lemiamas kultûrinës kovos tarp technikos pretenzijos á absoliutumà ir þmogaus moralinës atsakomybës laukas ðiandien yra bioetika, kur visapusiðko þmogaus vystymosi galimybei iðkilusi radikali grësmë. Tai ne tik itin kebli ir lemiama plotmë, kur dramatiðkai iðnyra pamatinis klausimas, ar þmogus sukûrë pats save, ar jis vis dëlto priklauso nuo Dievo. Moksliniai atradimai ðioje srityje ir techninio ásikiðimo galimybës ðiandien, regis, paþengusios tiek, kad verèia rinktis vienà ið dviejø racionalumo rûðiø – transcendencijai atvirà protà arba imanencijoje uþsisklendusá protà. Tada stovima lemtingo arba – arba akivaizdoje. Taèiau á save susitelkusio techninio veikimo racionalumas pasirodo kaip neracionalus, nes verèia ryþtingai atmesti prasmæ ir vertybæ. Neatsitiktinai uþsisklendus transcendencijai tampa sunku màstyti, kaip ið nieko radosi bûtis, o ið atsitiktinumo – intelektas. Tokiø dramatiðkø problemø akivaizdoje protas ir tikëjimas vienas kitam padeda. Tik bendromis iðgalëmis jiedu gali iðgelbëti þmogø. Gryno techninio veikimo supanèiotas protas be tikëjimo pasmerktas praþûti savo visagalybës iliuzijoje. Tikëjimui be proto gresia nutolti nuo þmogaus konkretaus gyvenimo[154].

75. Jau popieþius Paulius VI áþvelgë pasauliná socialinio klausimo horizontà ir atkreipë á já dëmesá[155]. Þengiant tuo paèiu keliu, tenka konstatuoti, kad socia­linis klausimas radikaliai virto antropologiniu klausimu, nes apima galimybæ ne tik suprasti gyvybæ, biotechnologijø vis labiau atiduodamà á þmogaus rankas, bet ir ja manipuliuoti. Mûsø ðiandienëje kultûroje, kurioje nebeliko nuostabos, kuri manosi atskleidusi visus slëpinius, atsiranda ir skatinama in vitro apvaisinimas, embrionø tyrimai, þmogaus klonavimo bei hibridizavimo galimybës. Èia technikos pretenzija á absoliutumà reiðkiasi aukðèiausiu mastu. Tokioje kultûroje sàþinë pakvieèiama tik atkreipti dëmesá á grynai technines galimybes. Taèiau nerimà kelianèiø þmogaus ateities scenarijø ir „mirties kultûros“ á rankas áduodamø naujø galingø árankiø nevalia nureikðminti. Paplitusià tragiðkà abortø rykðtæ ateityje gali papildyti sistemiðkas eugeninis gimimø planavimas, slapta jau dabar egzistuojantis in nuce. Kita vertus, kelias tiesiamas mens euthanasica, ne maþiau pyktá kelianèiai niekinamo poþiûrio á gyvybæ, kuri tam tikromis sàlygomis laikoma nebeverta egzistuoti, apraiðkai. Tokiuose scenarijuose glûdi kultûrinës sampratos, neigianèios þmogaus kilnumà. Šios praktikos savo ruoþtu skirtos skatinti materialistiná bei mechanistiná poþiûrá á þmogaus gyvybæ. Kas iðmatuos neigiamus tokios màstysenos padarinius vystymuisi? Argi reikia stebëtis abejingumu þmogaus nuosmukiui, kai abejingumas þenklina net laikysenà to, kas þmogiðka ir kas ne, atþvilgiu? Kas ðiandien siûloma kaip gerbtina, atrenkama pribloðkiamai savavaliðkai. Daug kas pasirengæ piktintis dël menkniekiø, taèiau pakenèia negirdëtas neteisybes. Pasaulio vargðai vis dar beldþiasi á apstumo duris, tuo tarpu turtingajam pasauliui iðkilæs pavojus dël sàþinës negebëjimo paþinti, kas þmogiðka, nebegirdëti to beldimo. Dievas apreiðkia þmogui þmogø; protas ir tikëjimas darbuojasi iðvien, kad parodytø jam tai, kas gera, jei tik jis norëtø matyti; prigimtinis ástatymas, kuriame suspindi kûrybingasis protas, atskleidþia þmogaus didybæ, bet kartu ir jo vargà, kai þmogus uþsiveria moralinës tiesos kvietimui.

76. Vienas ðiuolaikinës technizuotos dvasios aspektø yra polinkis su vidiniu gyvenimu susijusius klausimus bei motyvus traktuoti vien psichologiniu poþiûriu, nuslystant ligi pat neurologinio redukcionizmo. Taip þmogaus vidus iðtuðtinamas, o þmogaus sielos ir jos gelmiø, kurias taip mokëjo matuoti ðventieji, ontologinis pagrindas pamaþu vis maþiau suvokiamas. Vystymosi klausimas artimai susijæs ir su mûsø poþiûriu á þmogaus sielà, kadangi mûsø „að“ daþnai susiaurinamas iki psichikos ir sielos sveikata painiojama su gera emocine savijauta. Taip elgiamasi dël dvasinio gyvenimo visiðko nesupratimo. Tada nebenorima pripaþinti, kad þmogaus ir tautø vystymasis priklauso ir nuo dvasinio pobûdþio problemø sprendimo. Vystymasis, be materialaus, turi aprëpti ir dvasiná augimà, nes þmogus yra „sielos ir kûno vienybë“[156], pagimdyta kûrybingosios Dievo meilës ir paðaukta amþinybei. Þmogus vystosi tada, kai auga dvasiðkai, kai jo siela paþásta save paèià ir tiesà, kurià Dievas joje pradmeniðkai pasëjo, kai jis kalbasi su savimi ir savo Kûrëju. Nutolæs nuo Dievo þmogus yra neramus ir ligotas. Socialinis bei psichologinis susvetimëjimas ir daugybë neuroziø, bûdingø turtingosioms visuomenëms, daþnai kyla ið dvasinio pobûdþio prieþasèiø. Materialiai toli paþengusi, taèiau sielà slegianti gerovës visuomenë, kaip tokia, nëra orientuota autentiðko vystymosi linkme. Naujos vergavimo narkotikams formos ir neviltis, apimanti daugybæ þmoniø, aiðkintinos ne tik sociologiðkai ir psichologiðkai, bet pirmiausia dvasiðkai. Tuðtuma, sielos jauèiama nepaisant gausiø kûno ir psichikos terapijø, sukelia kanèiø. Be asmens, kuris laikomas sielos ir kûno visetu, dvasinës ir moralinës gerovës nëra nei pilnatviðko vystymosi, nei visuotinio bendrojo gërio.

77. Technikos absoliutinimas linkæs pagimdyti negebëjimà suvokti tai, ko neámanoma paaiðkinti vien materija. Tuo tarpu visi þmonës patiria daugybæ nematerialiø ir dvasiniø savo gyvenimo aspektø. Paþinimas yra ne tik materialus aktas, nes tame, kas paþinta, visada slypi kas nors, kas pranoksta empirinæ duotybæ. Kiekvienas paþinimas, net paprasèiausias, visada yra maþas stebuklas, nes jo niekada negalima iki galo paaiðkinti taikomomis materialiomis priemonëmis. Kiekvienoje tiesoje glûdi daugiau, negu tikëjomës, meilëje, kurià gauname, visada bûna kas nors stebinanèio. Niekada neturime liautis tais stebuklais stebëjæsi. Kiekviename paþinimo ir meilës akte þmogaus siela iðgyvena „daugiau“, ir tai labai panaðu á gautàjà dovanà, á aukðtybæ, ligi kurios jauèiamës esà pakelti. Panaðioje aukðtumoje atsiduria ir þmogaus bei tautø vystymasis, kai ið akiø neiðleidþiame dvasinio matmens, neiðvengiamai turinèio tà vystymàsi þenklinti, idant jis bûtø autentiðkas. Jis reikalauja naujø akiø ir naujos ðirdies, gebanèios nugalëti materialistiná poþiûrá á þmogiðkuosius ávykius ir vystymesi áþvelgti tà „daugiau“, kurio negali suteikti technika. Tiktai þengiant ðiuo keliu bus ámanoma tæsti visapusiðkà þmogaus vystymàsi, kurio kreipiantysis kriterijus yra meilës tiesoje varomoji jëga.

Pabaiga

78. Be Dievo þmogus neþino, kurlink turës eiti, ir net negeba suvokti, kas jis yra. Turint prieð akis tautø vystymosi problemas, tokias milþiniðkas, kad kone nusvyra rankos, pagalbon ateina Vieðpaties Jëzaus Kristaus þodþiai, kuriais jis mums praneða: „Nuo manæs atsiskyræ, jûs nieko negalite nuveikti“ (Jn 15, 5) ir padràsina: „Štai að esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Atliktino darbo gausos akivaizdoje mus palaiko tikëjimas, jog Dievas yra tarp tø, kurie jo vardu susiburia ir darbuojasi teisingumo labui. Popieþius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio priminë, kad þmogus nepajëgus vienas siekti savo paþangos, nes savimi negali pagrásti tikrojo humanizmo. Tik atmindami, kad mes pavieniui ir kaip bendruomenë esame paðaukti kaip vaikai priklausyti Dievo ðeimai, ástengsime duoti pradþià naujam màstymui ir iðskleisti naujas jëgas autentiðko visapusiðko humanizmo naudai. Todël didþioji jëga, tarnaujanti vystymuisi, yra krikðèioniðkasis humanizmas[157], gaivinamas meilës ir besivadovaujantis tiesa, ir viena, ir kita gaunantis kaip nuolatinæ Dievo dovanà. Buvimas disponuojamam Dievo leidþia bûti disponuojamam broliø bei sesiø ir gyvenimo, suvokiamo kaip solidari ir dþiugi uþduotis. Ir prieðingai, ideologinis uþsisklendimas Dievo atþvilgiu ir abejingumo ateizmas, uþmirðtantys Dievà ir dël to galintys uþmirðti ir þmogiðkàsias vertybes, ðiandien yra didþiausios vystymosi kliûtys. Dievà atmetantis humanizmas yra neþmogiðkas humanizmas. Tik Absoliutui atviras humanizmas gali mums padëti skatinti ir ágyvendinti socialines ir pilietines gyvenimo formas – struktûrø, institucijø, kultûros, etoso plotmëse, – apsaugodamas nuo pavojaus tapti akimirksnio mados belaisviais. Mus, sunkiai ir pakiliai besidarbuojanèius teisingumo ir tautø vystymosi labui, iðgyvenanèius sëkmes ir nesëkmes nepaliaujamai ieðkant teisingos þmogiðkøjø dalykø tvarkos, palaiko þinojimas, kad Dievo meilë nesugriaunama. Dievo meilë kvieèia iðþengti ið visko, kas ribota ir laikina, ákvepia dràsos toliau ieðkoti visuotinës gerovës, nors to neámanoma tuojau pat ágyvendinti ir netgi tai, kà mums drauge su politine valdþia bei ekonomikos specialistais pavyksta ágyvendinti, visada yra maþiau, negu tai, ko siekëme[158]. Dievas suteikia mums jëgos kovoti ir ið meilës kentëti dël bendrosios gerovës, nes jis yra mûsø Viskas, mûsø didþioji viltis.

79. Vystymuisi reikia krikðèioniø, maldoje kelianèiø rankas á Dievà, suvokianèiø, kad tiesos kupina meilë, caritas in veritate, ið kurios kyla autentiðkas vystymasis, yra ne mûsø pastangø vaisius, bet dovanota. Todël net sunkiausiais ir sudëtingiausiais momentais turëtume ne tik supratingai reaguoti á tai, kas vyksta, bet visø pirma remtis Dievo meile. Vystymasis apima dëmesá dvasiniam gyvenimui, rimtà atoþvalgà á pasitikëjimo Dievu, dvasinës brolystës Kristuje, savæs patikëjimo Dievo apvaizdai ir gailestingumui, meilës ir atleidimo, savæs atsiþadëjimo, artimo priëmimo, teisingumo ir taikos patirtá. Visa tai bûtina norint „akmeninæ ðirdá“ paversti „jautria ðirdimi“ (Ez 36, 26), gyvenimà þemëje padaryti „dieviðkà“ ir labiau vertà þmogaus. Visa tai yra þmogaus, nes þmogus yra savo egzistencijos subjektas, ir kartu Dievo, nes Dievas yra pradþioje ir pabaigoje visko, kas vertinga ir iðganinga: „Ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, – viskas jûsø, bet jûs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23). Krikðèionis karðtai trokðta, kad visa þmoniø ðeima ðauktøsi Dievo, „mûsø Tëvo“. Kartu su viengimiu Sûnumi visi þmonës gali iðmokti melstis Tëvui ir Jëzaus iðmokytais þodþiais praðyti, kad duotø jëgø ðlovinti já gyvenimu pagal jo valià, kad pakaktø kasdienës duonos, kad bûtø supratingi bei atlaidûs savo kaltininkams, kad nebûtø pernelyg gundomi ir bûtø iðgelbëti nuo pikto (plg. Mt 6, 9–13).

Baigiantis Pauliaus metams, toká troðkimà norëèiau iðreikðti apaðtalo þodþiais ið Laiðko romieèiams: „Meilë tebûna be veidmainystës. Bodëkitës pikto, laikykitës gero. Nuoðirdþiai mylëkite vieni kitus broliðka meile, lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 9–10). Mergelë Marija, popieþiaus Pauliaus VI paskelbta Mater Ecclesiae ir krikðèioniø tautos gerbiama kaip Speculum iustitiae bei Regina pacis, tesaugo mus ir, danguje uþtardama, teiðpraðo jëgø, vilties ir dþiaugsmo, kuriø mums reikia, kad ir toliau dosniai atsiduotume pareigai ágyvendinti „viso þmogaus ir visø þmoniø vystymàsi“[159].

Roma, prie ðventojo Petro, 2009-øjø, penktøjø mano pontifikato metø, birþelio 29-oji, Šventøjø apaðtalø Petro ir Pauliaus iðkilmë

BENEDICTUS PP. XVI

Nuorodos

(1) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 22: AAS 59 (1967), 268; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 69.
(2) Kreipimasis Vystymosi dienos proga (1968 08 23): AAS 60 (1968), 626–627.
(3) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 2002 metø Pasaulinës taikos dienos proga: AAS 94 (2002), 132–140.
(4) Plg. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 26.
(5) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 268–270.
(6) Plg. ten pat, 16: op. cit., 265.
(7) Plg. ten pat, 82: op. cit., 297.
(8) Ten pat, 42: op. cit., 278.
(9) Ten pat, 20: op. cit., 267.
(10) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36; Paulius VI. Apaðtaliðkasis laiðkas Octogesima adveniens (1971 05 14), 4: AAS 63 (1971), 403–404; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 43: AAS 83 (1991), 847.
(11) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
(12) Plg. Popieþiðkoji teisingumo ir taikos taryba. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 76.
(13) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis pradedant Lotynø Amerikos ir Karibø jûros regiono vyskupø konferencijø 5-àjà generalinæ konferencijà (2007 05 13): Insegnamenti III, 1 (2007), 854–870.
(14) Plg. 3–5: op. cit., 258–260.
(15) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 6–7: AAS 80 (1988), 517–519.
(16) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14: op. cit., 264.
(17) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est (2005 12 25), 18: AAS 98 (2006), 232.
(18) Ten pat, 6: op. cit., 222.
(19) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Romos kurijà per Kalëdø priëmimà (2005 12 22): Insegnamenti I (2005), 1023–1032.
(20) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 3: op. cit., 515.
(21) Plg. ten pat, 1: op. cit., 513–514.
(22) Plg. ten pat, 3: op. cit., 515.
(23) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 3: AAS 73 (1981), 583–584.
(24) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 3: op. cit., 794–796.
(25) Plg. Enciklika Populorum progressio, 3: op. cit., 258.
(26) Plg. ten pat, 34: op. cit., 274.
(27) Plg. 8–9: AAS 60 (1968), 485–487; Benediktas XVI. Kreipimasis á Popieþiðkojo Laterano universiteto tarptautinio kongreso enciklikos Humane vitae keturiasdeðimtmeèio proga dalyvius (2008 05 10): Insegnamenti IV, 1 (2008), 753–756.
(28) Plg. Enciklika Evangelium vitae (1995 03 25), 93: AAS 87 (1995), 507–508.
(29) Ten pat, 101: op. cit., 516–518.
(30) 29: AAS 68 (1976), 25.
(31) Ten pat, 31: op. cit., 26.
(32) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5, 54: op. cit., 799, 859–860.
(33) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 41: op. cit., 570–572.
(34) 15: op. cit., 491.
(35) Plg. ten pat, 2: op. cit., 258; Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum (1981 05 15): Leonis XIII P. M. Acta, XI, Romae 1892, 97–144; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 8: op. cit., 519–520; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5: op. cit., 799.
(36) Plg. Enciklika Populorum progressio, 2, 13: op. cit., 258, 263–264.
(37) Ten pat, 42: op. cit., 278.
(38) Ten pat, 11: op. cit., 262; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 25: op. cit., 822–824.
(39) Enciklika Populorum progressio, 15: op. cit., 265.
(40) Ten pat, 3: op. cit., 258.
(41) Ten pat, 6: op. cit., 260.
(42) Ten pat, 14: op. cit., 264.
(43) Ten pat; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 53–62: op. cit., 859–867; Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 13–14: AAS 71 (1979), 282–286.
(44) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 12: op. cit., 262–263.
(45) Vatikano II Surinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 22.
(46) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
(47) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Baþnyèios Italijoje 4-ojo nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): Insegnamenti II, 2 (2006), 465–477.
(48) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 16: op. cit., 265.
(49) Ten pat.
(50) Benediktas XVI. Kreipimasis á jaunuolius Barangaroo mole (Sidnëjus, 2008 07 17): L’Osservatore Romano, 2008 m. liepos 18 d., p. 8.
(51) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 20: op. cit., 267.
(52) Ten pat, 66: op. cit., 289–290.
(53) Ten pat, 21: op. cit., 267–268.
(54) 3, 29, 32: op. cit., 258, 272, 273.
(55) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 28: op. cit., 548–550.
(56) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 9: op. cit., 261–262.
(57) Plg. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 20: op. cit., 536–537.
(58) Plg. Centesimus annus, 22–29: op. cit., 819–830.
(59) Plg. 23, 33: op. cit., 268–269, 273–274.
(60) Plg. op. cit., 135.
(61) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 63.
(62) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 24: op. cit., 821–822.
(63) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 08 06), 33, 46, 51: AAS 85 (1993), 1160, 1169–1171, 1174–1175; Jonas Paulius II. Kreipimasis á Jungtiniø Tautø generalinæ asamblëjà JTO ásteigimo 50-øjø metiniø proga (1995 10 05), 3: Insegnamenti XVIII, 2 (1995), 732–733.
(64) Plg. Enciklika Populorum progressio, 47: op. cit., 280–281; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 42: op. cit., 572–574.
(65) Plg. Benediktas XVI. Þinia 2007 m. Pasaulinës mitybos dienos proga: AAS 99 (2007), 933–935.
(66) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 18, 59, 63, 64: op. cit., 419–421, 467–468, 472–475.
(67) Plg. Benediktas XVI. Þinia 2007 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 5: Insegnamenti II, 2 (2006), 778.
(68) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 2002 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 4–7, 12–15: AAS 94 (2002), 134–136, 138–140; Jonas Paulius II. Þinia 2004 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 8: AAS 96 (2004), 119; Jonas Paulius II. Þinia 2005 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 4: AAS 97 (2005), 177–178; Benediktas XVI. Þinia 2006 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 9–10: AAS 98 (2006), 60–61; Benediktas XVI. Þinia 2007 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 5, 14: op. cit., 778, 782–783.
(69) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 2002 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 6: op. cit., 135; Benediktas XVI. Þinia 2006 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 9–10: op. cit., 60–61.
(70) Plg. Benediktas XVI. Homilija per ðv. Miðias Regensburgo Islinger Feld (2006 09 12): Insegnamenti II, 2 (2006), 252–256.
(71) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 1: op. cit., 217–218.
(72) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 19: op. cit., 266–267.
(73) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 19: op. cit., 266–267.
(74) Ten pat, 39: op. cit., 276–277.
(75) Ten pat, 75: op. cit., 293–294.
(76) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 28: op. cit., 238–240.
(77) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 59: op. cit., 864.
(78) Plg. Enciklika Populorum progressio, 40, 85: op. cit., 277, 298–299.
(79) Ten pat, 13: op. cit., 263–264.
(80) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 09 14), 85: AAS 91 (1999), 72–73.
(81) Plg. ten pat, 83: op. cit., 70–71.
(82) Benediktas XVI. Paskaita Regensburgo universitete (2006 09 12): Insegnamenti II, 2 (2006), 265.
(83) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 33: op. cit., 273–274.
(84) Jonas Paulius II. Þinia 2000 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 15: AAS 92 (2000), 366.
(85) Katalikø Baþnyèios katekizmas, 407; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 25: op. cit., 822–824.
(86) Plg. 17: AAS 99 (2007), 1000.
(87) Plg. ten pat, 23: op. cit., 1004–1005.
(88) Šv. Augustinas ðá mokymà iðsamiai aptaria dialoge apie laisvà valià (De libero arbitrio, II, 3, 8 ir t.). Jis kalba apie „vidiná jausmà“, glûdintá þmogaus sieloje. Šá jausmà sudaro aktas, atliekamas anapus normaliø proto funkcijø, nereflektuotas ir tartum instinktyvus aktas, kuriuo protas, suvokdamas savo praeinamumà ir klystamumà, priima egzistuojant kaþkà, kas yra amþina, visiðkai teisinga ir tikra. Šv. Augustinas ðià vidinæ tiesà kartais vadina Dievu (Iðpaþinimai, X, 24, 35; XII, 25, 35; De libero arbitrio, II, 3, 8), daþniau Kristumi (De magistro, 11, 38; Iðpaþinimai, VII, 18, 24; XI, 2, 4).
(89) Benediktas XVI. Enciklika Deus caritas est, 3: op.cit., 219.
(90) Plg. 49: op. cit., 281.
(91) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 28: op. cit., 827–828.
(92) Plg. 35: op. cit., 836–838.
(93) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 38: op. cit., 565–566.
(94) 44: op. cit., 279.
(95) Plg. ten pat, 24: op. cit., 269.
(96) Plg. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(97) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 24: op. cit., 269.
(98) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 32: op. cit., 832–833; Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 25: op. cit., 269–270.
(99) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 24: op. cit., 637–638.
(100) Ten pat, 15: op. cit., 616–618.
(101) Enciklika Populorum progressio, 27: op. cit., 271.
(102) Plg. Tikëjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dël krikðèioniðkosios laisvës ir iðlaisvinimo Libertatis conscientia (1986 03 22), 74: AAS 79 (1987), 587.
(103) Plg. Jonas Paulius II. Interviu katalikø dienraðèiui La Croix (1997 08 20).
(104) Jonas Paulius II. Kreipimasis á Popieþiðkàjà socialiniø mokslø akademijà (2001 04 27): Insegnamenti, XXIV, 1 (2001), 800.
(105) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 17: op. cit., 265–266.
(106) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 2003 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 5: AAS 95 (2003), 343.
(107) Plg. ten pat.
(108) Plg. Benediktas XVI. Þinia 2007 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 13: op. cit., 781–782.
(109) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 65: op. cit., 289.
(110) Ten pat, 36–37: op. cit., 275–276.
(111) Plg. ten pat, 37: op. cit., 275–276.
(112) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dël pasaulieèiø apaðtalavimo Apostolicam actuositatem, 11.
(113) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 14: op. cit., 264; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 32: op. cit., 832–833.
(114) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 77: op. cit., 295.
(115) Jonas Paulius II. Þinia 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 6: AAS 82 (1990), 150.
(116) Heraklitas Efezietis (apie 535–475 pr. Kr.). Fragmentas 22B124, in: H. Diehls – W. Kranz. Die Fragmente der Vorsokratiker. Weidmann, Berlin 19526.
(117) Plg Popieþiðkoji teisingumo ir taikos taryba. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 451–487.
(118) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 10: op. cit., 152–153.
(119) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 65: op. cit., 289.
(120) Benediktas XVI. Þinia 2008 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 7: AAS 100 (2008), 41.
(121) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á JT generalinës asamblëjos narius (2008 05 18): Insegnamenti, IV, 1 (2008), 618–626.
(122) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 1990 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 13: op. cit., 154–155.
(123) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(124) Ten pat, 38: op. cit., 840–841; Benediktas XVI. Þinia 2007 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 8: op. cit., 779.
(125) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 41: op. cit., 843–845.
(126) Plg. ten pat.
(127) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Evangelium vitae, 20: op. cit., 422–424.
(128) Enciklika Populorum progressio, 85: op. cit., 298–299.
(129) Plg. Jonas Paulius II. Þinia 1998 m. Pasaulinës taikos dienos proga, 3: AAS 90 (1998), 150; Kreipimasis á Centesimus annus fondo narius (1998 05 09), 2: Insegnamenti XXI, 1 (1998), 873–874; Kreipimasis per susitikimà su valdþios atstovais ir diplomatiniu korpusu Wiener Hofburg (1998 06 20), 8: Insegnamenti XXI, 1 (1998), 1435–1436; Þinia katalikiðkojo Sacro Cuore universiteto rektoriui kasmetinës universitetinës dienos proga (2000 05 05), 6: Insegnamenti XXIII, 1 (2000), 759–760.
(130) Pasak Tomo Akvinieèio: ratio partis contrariatur rationi personae, in: III Sent. d. 5, 3, 2; taip pat: Homo non ordinatur ad communitatem politicam secundum se totum er secundum omnia sua, in: Summa theologiae, I–II, q. 21, a. 4, ad 3.
(131) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminë konstitucija Lumen gentium, 1.
(132) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis á Popieþiðkosios teologijos akademijos ir Popieþiðkosios ðventojo Tomo Akvinieèio akademijos vieðojo posëdþio dalyvius (2001 11 08), 3: Insegnamenti XXIV, 2 (2001), 676–677.
(133) Plg. Tikëjimo mokymo kongregacija. Deklaracija dël Jëzaus Kristaus ir Baþnyèios vienatinumo ir jø iðganomojo veikimo visuotinumo Dominus Jesus (2000 08 06), 22: AAS 92 (2000), 763–764; Doktrininë nota dël katalikø veiklos ir elgesio politiniame gyvenime (2002 11 24), 8: AAS 96 (2004), 369–370.
(134) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 31: op. cit., 1010; Kreipimasis á Baþnyèios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 471.
(135) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 5: op. cit., 798–800; plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Baþnyèios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 471.
(136) 12.
(137) Plg. Pijus XI. Enciklika Quadragesimo anno (1931 05 15): AAS 23 (1931), 203; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 48: op. cit., 852–854; Katalikø Baþnyèios katekizmas, 1883.
(138) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris: op. cit., 274.
(139) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 10, 41: op. cit., 262, 277–278.
(140) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Tarptautinæ teologijos komisijà (2007 10 05): Insegnamenti III, 2 (2007), 418–421; Kreipimasis á Popieþiðkojo Laterano universiteto surengto tarptautinio kongreso apie „prigimtiná moralës ástatymà“ dalyvius (2007 02 12): Insegnamenti III, 1 (2007), 209–212.
(141) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Tailando vyskupø konferencijos vyskupus per vizità ad limina (2008 05 16): Insegnamenti IV, 1 (2008), 798–801.
(142) Plg. Popieþiðkoji migrantø ir keleiviø sielovados taryba. Instrukcija Erga migrantes caritas Christi (2004 05 03): AAS 96 (2004), 762–822.
(143) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 8: op. cit., 594–598.
(144) Kreipimasis Eucharistijos ðventimo pabaigoje Darbininkø jubiliejaus proga (2000 05 01): Insegnamenti XXIII, 1 (2000), 720.
(145) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 36: op. cit., 838–840.
(146) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á JT generalinës asamblëjos narius (2008 04 18): op. cit., 618–626.
(147) Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris: op. cit., 293; Popieþiðkoji teisingumo ir taikos taryba. Baþnyèios socialinio mokymo santrauka, 441.
(148) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 82.
(149) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 43: op. cit., 574–575.
(150) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 41: op. cit., 277–278; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 57.
(151) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 5: op. cit., 586–589.
(152) Plg. Paulius VI. Apaðtaliðkasis laiðkas Octogesima adveniens, 29: op. cit., 420.
(153) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Baþnyèios Italijoje IV nacionalinio kongreso dalyvius (2006 10 19): op. cit., 465–477; Homilija per ðv. Miðias Regensburgo Islinger Feld (2006 09 12): op. cit., 252–256.
(154) Plg. Tikëjimo mokymo kongregacija. Instrukcija dël kai kuriø bioetikos klausimø Dignitas personae (2008 09 08): AAS 100 (2008), 858–887.
(155) Plg. Enciklika Populorum progressio, 3: op. cit., 258.
(156) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinë konstitucija apie Baþnyèià ðiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 14.
(157) Plg. 42: op. cit., 278.
(158) Plg. Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi, 35: op. cit., 1013–1014.
(159) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 42: op. cit., 278.