Esame istoriniø ávykiø liudininkai: Šventasis Tëvas Benediktas XVI, minint Pasaulinæ ligoniø dienà, paskelbë apie pasitraukimà ið Petro ápëdinio aktyvios tarnystës vasario 28-àjà. Tai nepaprastas nuotykis, todël ir „Artuma“ su savo autoriais bei skaitytojais nori apmàstyti, kokius pëdsakus Benediktas XVI palieka Baþnyèios istorijoje ir kaip mums, tikintiesiems, reikëtø priimti ðià þinià – „ne þiniasklaidos, bet paties popieþiaus þinià“. Pateikiamos Apaðtalø Sosto nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi mintys, kvieèianèios ásiklausyti á paskutinius ganytojiðkus Benedikto XVI þodþius ir iðgirsti juos savo ðirdimi: „Tai padariau visiðkai laisvai dël Baþnyèios gërio, ilgai meldæsis ir iðtyræs savo sàþinæ prieð Dievà, gerai suprasdamas tokio veiksmo pasekmes, bet taip pat suvokdamas, jog nebesu pajëgus vykdyti Petro tarnystës su tokia jëga, kokios jai reikia <...>. Nebëgu nuo kryþiaus, bet nauju bûdu pasilieku su Nukryþiuotu Vieðpaèiu. Atsisakau vadovavimo Baþnyèiai tarnystës galiø, bet pasilieku tarnauti malda.“

Vatikano radijo lietuviø programos vadovas Jonas Malinauskas ásitikinæs: tokiu poelgiu popieþius „teigia, jog ði tarnystë tokia kilni ir svarbi, didi ir atsakinga, kad ji ne seno ir pavargusio þmogaus jëgoms“. Ávykiui paminëti spausdinamas Lietuvos vyskupø laiðkas popieþiui; taip pat – Benedikto XVI þinia ðiø metø gavëniai: „Tikëjimas be darbø yra lyg medis be vaisiø: abi dorybës reikalauja viena kitos. Gavënia tradiciniais krikðèioniðkojo gyvenimo nurodymais kvieèia mus maitinti tikëjimà dëmesingiau ir ilgiau klausantis Dievo þodþio bei priimant sakramentus.“ Kun. Danielius Dikevièius taip pat raðo apie Dievo þodþio skaitymo prasmæ ir atkreipia dëmesá, jog Biblijos skaitymas paraidþiui – tai aklavietë.

Kovo „Artuma“, tæsdama kelionæ per Tikëjimo metus ir vasará klaususi: „kam reikia Baþnyèios?“, dabar kvieèia suklusti: „kam reikalingos tos Miðios?“ Psichologë Zita Vasiliauskaitë sako: ne tik ðventës, bet ir kasdienybë turi savus ritualus, nusistovëjusius elgesio áproèius. Tad galëtume teigti, kad Miðiø liturgija – vienas ið jø; juk bet koks kartojamas veiksmas, net religinis, nepastebimai gali virsti rutininiu, formaliu gestu. Todël „Artumos“ autoriai svarsto, kodël verta kiekvienà sekmadiená eiti á baþnyèià, kokia ðv. Miðiø liturgijos prasmë gyvenanèiøjø ir tikinèiøjø ðiandien akimis. Dr. Irena Vaiðvilaitë pristato Vatikano II Susirinkimo konstitucijà Sacrosanctum Concilium – be liturgijos atnaujinimo, joje pabrëþiamas dalyvavimas sekmadienio Miðiose: „Visoje liturgijoje, o ne kurioje nors vienoje jos dalyje veikia pats Kristus – kalba, meldþiasi ir gieda ir pats save aukoja.“ Kun. Artûras Kazlauskas reziumuoja: „Jëzus parodë, jog Dievas á þmogø þiûri taip, kaip þiûri mazgojantysis kojas“ („Jei tavæs nenumazgosiu, neturësi dalies su manimi“, plg. Jn 13, 1–20).

Kun. Kazlauskas taip pat atsako á „Artumos“ klausimus ne tik apie Miðiø „kainà“, bet ir jø reikðmæ: „Chronos – tai mûsiðkis laikas, o kairos – tai Dievo laikas – amþinybë. Miðios yra kairos laikas. Tai, kas ávyko prieð 2000 metø, vyksta dabar. Jei dalyvauju Miðiose, Kristaus ávykis vyksta dël manæs.“ Psichologë Zita priduria: sekmadienio apsilankymas Miðiose „kuria nuotaikà, skatinanèià á savo gyvenimà paþvelgti kitu, amþinojo gyvenimo aspektu“.

Atokvëpio skaitiniuose Vanda Ibianska pasakoja apie vyskupà Antanà Baranauskà, o Gabrielë Gailiûtë, pristatydama Justino Þilinsko knygà „KGB vaikai“, pateikia ádomiø svarstymø, kodël ir kaip literatûra gali teikti pramogà.

Prieð metus „Artuma“ dalijosi dþiaugsmu apie Gimimas.lt iniciatyvà. Ne paslaptis, vëlesnë jos eiga ir ypaè paskutiniø savaièiø teisësaugos elgesys gimdymà namuose galutinai paniekino, prilygino já kriminalinei veiklai. Deja, „visuomenei nebuvo paaiðkinti tyrimo tikslai ir taikomø grieþèiausiø priemoniø bûtinybë“, – Vyskupø konferencijos Šeimos reikalø tarybos vardu primena kardinolas Audrys Juozas Baèkis. „Ankstyvo ryto kratos ðeimose, <…> ðimtø ðeimø tardymas trypia þmogiðkà orumà, þemina ðeimos institucijà, menkina paèià demokratijà, skaldo visuomenæ ir skatina nepasitikëjimà savo Valstybe.“ Todël, ðvæsdami Nepriklausomybës atkûrimo dienà, neuþmirðkime savo maldose ir valstybës tarnautojø, nusigræþusiø nuo elementariø moralës normø, uþmirðusiø esminá savo darbo faktà: jog pirmiausia tarnauja ne valstybei-ástatymui, bet valstybei-þmogui.

Þurnalo redakcija dëkoja savo skaitytojams, aktyviai atsiliepusiems á naujos skilties „Tikiu. Padëk mano netikëjimui“ diskusijà, bei tikisi Jûsø ásitraukimo ir toliau! Atsiliepkime ir á Benedikto XVI kvietimà: „Ir toliau melskitës uþ mane, uþ Baþnyèià ir uþ bûsimàjá popieþiø. Dievas mus ves“; su permàstytu ir pagilintu tikëjimu – bûtent ðio popieþiaus dëka (!) – stokime prie Baþnyèios pokyèiø slenksèio.

Rûta Lazauskaitë