Po ástabiai trumpos konklavos, netikëto jos rezultato ir dþiugaus popieþiaus Pranciðkaus pontifikato pradþios, sulaukëme ir ðventø Velykø. Tai þinios apie Amþinàjá gyvenimà laikas, kurá ðiais – Tikëjimo – metais pasitinkame regimai atsinaujinusioje Baþnyèioje, – juk turbût daugelis, kovo 13-osios vakarà regëjæ Jorge Mario Bergoglio balkone, pagalvojome: tai tikrai laimingas kunigas ir labai tikras popieþius. Nuoðirdus, betarpiðkas, vargðams atidus Pranciðkus nuo ðiandien vadovaus Baþnyèiai. O jo pavaldiniai? Ar tikri ir laimingi ðiandien yra kunigai?

Bûtent diskusijai apie kunigystæ skirta balandþio „Artuma“, kelianti jau tradiciðkai nepatogius klausimus: kam reikalinga, kokia yra ar turëtø bûti kunigystë ðiandienos gyvenime? Kà gi reiðkia „atrasti paðaukimà“?.. Kaip ir viso pasaulio, taip ir Lietuvos baþnyèiose daþnai skamba maldavimas: „Kad jaunuoliai rinktøsi kunigystës kelià.“ Ar maþëjantis kunigø skaièius atspindi tokios „profesijos“ nevaisingumà, ar tokia tarnystë traktuotina kaip neámanoma ar atgyvena?

Vytautë Maciukaitë siûlo maþëjanèio paðaukimø skaièiaus nevertinti neigiamai; ji pritaria didþio teologo Karlo Rahnerio SJ nuomonei, kad maþëjant tikinèiøjø skaièiui, jø tikëjimas gilës bei tvirtës. Svarbiausia – tarpusavio palaikymas. Parapijietis savo bendruomenei ir kunigui ásipareigojæs ne maþiau nei kunigas savo ganomiesiems. Šá poþiûrá taikliai apibendrina tëvas Antanas Saulaitis SJ: „Jonas Paulius II, teigdamas, kad XXI amþius Baþnyèioje bûsiàs pasaulieèiø amþiumi, pranaðavo ne kunigø bei vienuoliø trûkumà, o bræstantá Vatikano II Susirinkimo Mokymà apie esminá Krikðto paðaukimà, iðreiðkiamà ávairiausiø tarnysèiø dovana.“ Viena ið naujø (atgaivintø) tarnavimo formø bendruomenëje – nuolatinë diakonystë, kurios tradicija siekia pirmøjø apaðtalø laikus. Tokios tarnystës pavyzdys – pats Kristus, atëjæs tarnauti þmonëms, o ne kad Jam bûtø tarnaujama. Šia tema „Artuma“ spausdina informatyvø interviu su diakonø ugdymo programø vadovais ið Jungtinës Karalystës – Tony Schmitzu ir Bernardu Farrell-Robertsu.

Redakcija itin dþiaugiasi gyva diskusija rubrikoje „Tikiu. Padëk mano netikëjimui“: labai svarbu kalbëti apie Kryþiaus kanèios reikðmæ ir… dalytis klausimais. Á juos ðákart atsako kun. Audrius Mikitiukas: „Jëzaus kanèios reikëjo tam, kad per mirtá ir Prisikëlimà iðvaduotø þmonijà nuo susitarimo sulauþymo, kurá padarë pirmieji þmonës.“ O á gana stereotipiðkus klausimus – kodël kunigais gali bûti tik vyrai, kam reikalingas celibatas – iðsamiai ir kantriai atsakinëja kun. Artûras Kazlauskas.
Dr. Vincentas Vobolevièius komentuoja ðventiðkas Kovo 11-osios eitynes ir primena, jog „katalikai privalo dþiugiai ir vieðai ðvæsti tautines ðventes, organizuoti tautinius kultûrinius renginius ir tuo pat metu liudyti mûsø tikëjimà“; jis taip pat kalba apie paradoksalià situacijà spaudoje, kai bet kokiai prigimtinei nacionalizmo formai ákyriai klijuojama faðizmo ideologijos etiketë. Praëjus 100 veiklos dienø, Algimantas Ramonas atkreipia dëmesá á naujosios Vyriausybës paþadus ir þingsnius ðeimos politikoje. Ásiskaitykime.

Psichologë Zita Vasiliauskaitë aptaria savo profesijai atsidavusiø þmoniø svarbà visuomenëje, supaþindina su kompetencijà simuliuojanèiø „autoritetø“ problema. Vanda Ibianska atpasakoja áspûdingà gyvenimo kelionæ þmogaus ið kaimo; þmogaus, kurá ðiandien vadiname palaimintuoju popieþiumi Jonu XXIII, norëjusiu áleisti á Baþnyèià ðvieþio oro ir suðaukusiu Vatikano II Susirinkimà.

Reikliu þvilgsniu á kunigystës iððûkius þvelgia kun. Kæstutis K. Brilius MIC: „Reikia artimo sielà, kaip ir Dievà, ásimylëjusiø kunigø. Tokiai meilei neatsispiriama, tokia meilë iðtirpdo individualizmà.“ Ádomu tai, jog þvelgdami á velykinës „Artumos“ virðelá puoðiantá Pranciðkaus veidà, matome bûtent toká Romos vyskupà ir kunigà. Šis dvasininkas – tai ne tik kunigystës „reabilitacija“, bet ir ðventumo teigimas, átaigi plaèiai iðminto – patogaus ir lengvo vartojimo – kelio kritika.

Šiame numeryje skaitytojø laukia net trys liudijimai apie savàjá kelià á paðvæstàjà tarnystæ: arkivyskupo Sigito Tamkevièiaus SJ, vyskupo Kæstuèio Këvalo ir kunigo Erasto Murausko. Tai laimingø kunigø liudijimai.

Velykos – dvasinio atsinaujinimo metas, sutampantis ir su pavasariu. Tad, skambant dþiaugsmingam Vieðpaties Prisikëlë, Aleliuja ir regint Dievo kûrinijos nubudimà, ásiklausykime á pirmøjø popieþiaus Pranciðkaus Miðiø kvietimà: „Praðau visø, <…> bûkime kûrinijos „globëjai“, sergëkime gamtoje áraðytà Dievo planà, globokime vieni kitus <…>. Globoti reiðkia sergëti savo jausmus, savo ðirdá, nes ið jos iðeina geri ir blogi ketinimai, tie, kurie kuria ir kurie griauna.“ Gera bûtø ir mums uþsikrësti Pranciðkaus gebëjimu bûti meiliam bei… konkreèiam tuo pat metu!

Rûta LAZAUSKAITË