Kardinolas Joseph Ratzinger

„Et incarnatus est de Spiritu Sancto ex Maria Virgine“

Nikëjos iðpaþinimas, kaip ir ankstyvosios Baþnyèios visos didþiosios tikëjimo iðtaros, savo pamatine sàranga yra trejybiðko Dievo iðpaþinimas. Savo esminiu turiniu tai sakymas „taip“ gyvajam Dievui kaip mûsø Vieðpaèiui, ið kurio kyla ir gráþta mûsø gyvybë. Tai – Dievo iðpaþinimas. Taèiau kà reiðkia vadinti ðá Dievà gyvuoju Dievu? Tuo norima pasakyti, kad ðis Dievas nëra mûsø màstymo iðvada, kurià dabar, bûdami tikri savo paþinimu bei supratimu, pateikiame kitiems; jei ðitai bûtø tik tai, tai ðis Dievas liktø þmogaus mintimi, o kiekvienas mëginimas á já græþtis bûtø vilties ir lûkesèio kupinas, taèiau á neapibrëþtybæ vedantis ieðkojimas apgraibomis. Kalbëjimas apie gyvàjá Dievà reiðkia, kad ðis Dievas mums rodosi, ið amþinybës paþvelgia á laikà ir uþmezga su mumis ryðá. Jo negalime apibrëþti bet kaip. Jis pats save „apibrëþë“ ir dabar kaip mûsø Vieðpats yra prieð mus, virð mûsø ir tarp mûsø. Todël toks Dievo rodymasis, kurio dëka jis yra ne mûsø mintis, bet mûsø Vieðpats, sudaro tikëjimo iðpaþinimo ðerdá: Dievo istorijos þmoniø istorijoje iðpaþinimas neiðplaukia ið Dievo iðpaþinimo paprastybës, bet yra jo vidinë sàlyga. Todël visø mûsø iðpaþinimø centras yra „taip“ Jëzui Kristui: „Šventosios Dvasios veikimu priëmë kûnà ið Mergelës Marijos ir tapo þmogumi“. Tardami ðá sakiná, priklaupiame, nes ðioje vietoje atveriamas dangus, praskleidþiamas Dievo slaptumo ðydas, ir mus tiesiogiai palieèia slëpinys. Tolimas Dievas tampa mûsø Dievu, tampa „Emanueliu – Dievu su mumis“ (Mt 1, 23). Didieji baþnytinës muzikos meistrai ðiam sakiniui vis naujaip suteikdavo skambesá, per kurá neiðsakomybë palyti mûsø klausà ir ðirdá. Tokios kompozicijos yra slëpinio „egzegezë“, pasiekianti gilesnius klodus negu mûsø visos racionalios interpretacijos. Taèiau kadangi tas, kas tapo kûnu, buvo Þodis, turime nuolatos mëginti ðá pirminá Þodá, kuris „buvo pas Dievà“ ir „buvo Dievas“ (Jn 1, 1), iðversti á þmogaus þodþius, kad þodþiuose iðgirstume Þodá.

1. Tikëjimo iðpaþinimo sakinio gramatika ir turinys

Paþvelgus ið pradþiø á sakinio gramatinæ struktûrà, pasirodo, kad jis apima keturis veikëjus. Aiðkiai ávardijama Šventoji Dvasia ir Mergelë Marija. Taèiau numanomas ir Jis, tas, kuris „priëmë kûnà“. Prieð tai Jis vadinamas ávairiais vardais: Kristus, „viengimis Dievo Sûnus“, „tikras Dievas ið tikro Dievo“, „esantis vienesmis su Tëvu“. Tad ðiame Jis – neatskiriamai – slypi dar vienas Að: Tëvas, su kuriuo jis yra vienos esmës ir todël gali vadintis Dievu ið Dievo. Tai reiðkia: pirmutinis ir tikrasis ðio sakinio veikëjas yra – po to, kà apmàstëme, ir negali bûti kitaip – Dievas, taèiau Dievas kaip trys veikëjai, kurie vis dëlto yra tik vienas: Tëvas, Sûnus ir Šventoji Dvasia. Bet sakinio dramatiðkumà sudaro ne iðtara apie amþinà Dievo bûtá, bet iðtara apie veiksmà, kuri, atidþiau pasiþiûrëjus, pasirodo esanti iðtara apie kanèià – kaip pasyvas [incarnatus est]. Prie ðios iðtaros apie veiksmà, kuriame savaip dalyvauja trys dieviðkieji Asmenys, priklauso „ex Maria Virgine“, maþa to, ðis pasakymas lemia visumos dramatiðkumà. Juk be Marijos Dievo áþengimas á istorijà bûtø nepavykæs, bûtø nepasiekta tai, kà sakome iðpaþindami tikëjimà, – kad Dievas yra ne tik Dievas savyje ir sau, bet ir Dievas su mumis. Tad gyvojo Dievo iðpaþinimo ðerdyje stovi pati save nuolankia, t. y. bevarde, pavadinusi moteris (Lk 1, 48) (1), ir yra nuo jo neatskiriama. Ji neatsiejama nuo mûsø tikëjimo á gyvàjá, veikiantá Dievà. Þodis tampa kûnu – amþinasis prasmës pradas áþengia á pasaulá. Jis þvelgia á já ne tik ið iðorës, bet ir pats tampa veikianèiuoju jame. Kad tai bûtø galëjæ ávykti, reikëjo mergelës, leidusios, kad visas jos asmuo, t. y. jos kûnas, ji pati taptø Dievo gyvenimo pasaulyje vieta. Ásikûnijimui reikëjo priëmimo. Tik taip Logos ir kûnas tikrai tampa viena. „Tas, kuris tave sukûrë be tavæs, nenorëjo tavæs atpirkti be tavæs“, – apie tai yra pasakæs Augustinas (2). Pasaulis, á kurá ateina Sûnus, „kûnas“, kurá jis priima, nëra kaþkas ir kaþkur – tas pasaulis, tas kûnas – tai þmogus, atvira ðirdis. Laiðke þydams tapimas þmogumi, remiantis psalmëmis, aiðkinamas kaip Dievo viduje vykstantis realus dialogas: „Paruoðei man kûnà“, – sako Sûnus Tëvui (Þyd 10, 5). Taèiau kûnas paruoðiamas ir tuo, kad ir Marija sako: „Aukø ir atnaðø tu nebenori, bet paruoðei man kûnà... ðtai ateinu... vykdyti, o Dieve, tavo valios“ (Þyd 10, 5–7; Ps 40, 6–8). Kûnas Sûnui ruoðiamas per tai, kad Marija visiðkai atsiduoda Tëvo valiai, taip leisdama padaryti save Šventosios Dvasios palapine.

2. Biblinis sakinio fonas

Norëdami suvokti visà Iðpaþinimo pagrindinio sakinio gelmæ, turime gráþti prie Credo ðaltinio – Šventojo Raðto. Atidþiau paþvelgus, Tikëjimo iðpaþinimas ðioje vietoje atsiskleidþia kaip trijø didþiø bibliniø Sûnaus tapimo þmogumi liudijimø santrauka: Mt 1, 18–25; Lk 1, 26–38; Jn 1, 13 ir t. Nesileisdami á smulkmeniðkà ðiø tekstø aiðkinimà, pamëginkime susipaþinti su jø kaskart savitu ir ypatingu indëliu á Dievo tapimo þmogumi supratimà.

2.1. Mt 1, 18–25

Matas savo evangelijà raðo þydams ir ið þydø kilusiems krikðèionims. Tad jam svarbu iðryðkinti Senosios ir Naujosios Sandoros tæstinumà. Senasis Testamentas krypsta á Jëzø, jame iðsipildo paþadai. Vidinis lûkesèio ir iðsipildymo ryðys sykiu tampa árodymu, kad èia tikrai veikia Dievas ir kad Jëzus yra Dievo atsiøstasis pasaulio Gelbëtojas. Tokia perspektyva nuo pradþiø lemia, kad Matas pasakojimà apie Jëzaus kûdikystæ plëtoja akcentuodamas ðventàjá Juozapà, idant parodytø, jog Jëzus yra Dovydo sûnus, paþadëtasis paveldëtojas, padarantis Dovydo dinastijà tvarià ir paverèiantis jà Dievo karalyste, kuriai pavaldus pasaulis. Kilmës medis kaip dovydiðkasis kilmës medis veda Juozapo link. Angelas sapne uþkalbina Juozapà kaip Dovydo sûnø (Mt 1, 20). Todël Juozapas duoda Jëzui vardà: „Jis priimamas kaip sûnus suteikiant jam vardà“ (3).

Bûtent todël, kad Matas nori parodyti paþado ir iðsipildymo sàryðá, ðalia Juozapo atsistoja Mergelë Marija. Vis dar neatskleistas ir nesuprantamas buvo paþadas, Dievo duotas per pranaðà Izaijà svyruojanèiam karaliui Ahazui, kuris pats, spaudþiamas besiartinanèiø prieðiðkø kariuomeniø, nenori Dievo praðyti þenklo. „Todël pats Vieðpats duos jums þenklà. Štai mergelë laukiasi kûdikio; ji pagimdys sûnø ir pavadins já vardu Emanuelis (Dievas su mumis)“ (Iz 7, 14). Niekas negali pasakyti, kà toks þenklas istorinæ karaliaus Ahazo valandà galëjo reikðti – ar jis buvo duotas, ir koks. Paþadas toli pranoksta tà valandà. Jis toli pranoksta Izraelio istorijà kaip á ateitá, á neþinomybæ, rodanti vilties þvaigþdë. Matui ðydas nukrinta su Jëzaus gimimu ið Mergelës Marijos: bûtent dabar duodamas ðis þenklas. Mergelë, pagimdanti Šventosios Dvasios galia, – ðtai þenklas. Su ðia antra paþado linija susijæs ir naujas vardas, Jëzaus vardui suteikiantis visà jo reikðmæ bei gelmæ. Izaijo paþado vaikui duotas vardas Emanuelis kartu iðpleèia dovydiðkàjá paþadà. Šio vaiko karalystë siekia toliau, negu dovydiðkasis paþadas leido tikëtis: jo karalystë yra paties Dievo karalystë; jis dalyvauja visuotinëje Dievo vieðpatystëje, nes jame á pasaulio istorijà áþengë pats Dievas. Tiesa, tokia þinia, pasirodanti Jëzaus pradëjimo ir gimimo istorijoje, toliau pratæsiama tik paskutinëse evangelijos eilutëse. Savo þemiðkojo gyvenimo metu Jëzus þino esàs grieþtai susietas su Izraelio namais, dar nepasiøstas á pasaulio tautas. Taèiau po mirties ant kryþiaus, kaip Prisikëlusysis, jis sako: „Padarykite mano mokiniais visø tautø þmones... Štai að esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19 ir t.). Dabar jis èia pasirodo kaip Dievas-su-mumis, kurio nauja karalystë aprëpia visas tautas, nes Dievas yra tik vienas visiems. Atsiþvelgdamas á tai, Matas vienoje Jëzaus pradëjimo istorijos vietoje pakeièia Izaijo þodþius. Jis nebesako: ji (Mergelë) pavadins já vardu Emanuelis, bet: jie vadins já Emanueliu, Dievas su mumis. Šiame „jie“ ryðkëja bûsima tikinèiøjø bendruomenë, Baþnyèia, kuri tuo vardu ðauksis Jëzaus (4). Šventojo Mato pasakojime visa kreipia á Kristø, nes visa orientuota á Dievà. Tad Tikëjimo iðpaþinime tai pagrástai buvo suprasta ir perteikta Baþnyèiai. Taèiau kadangi Dievas dabar yra su mumis, esmingai reikðmingi yra ir þmogiðkieji paþado neðëjai: Juozapas þymi Dievo iðtikimybæ Izraeliui, tuo tarpu Marija ákûnija þmonijos viltá. Juozapas yra tëvas pagal teisæ, tuo tarpu Marija motina pagal savo kûnà: jos dëka Dievas dabar yra tikrai tapæs vienu ið mûsø.

2.2. Lk 1, 26–38

Dabar meskime þvilgsná, kaip Jëzaus pradëjimà ir gimimà vaizduoja Lukas, – ne tam, kad èia ðá neapsakomai turtingà tekstà aiðkintume kaip toká, bet kad suvoktume jo ypatingà indëlá á Tikëjimo iðpaþinimà. Apsiribosiu arkangelo Gabrieliaus apreiðkimu, kad gimsiàs Jëzus (Lk 1, 26–38). Lukas angelo þodþiuose leidþia suspindëti Trejybës slëpiniams, taip suteikdamas vyksmui tà teologiná centrà, su kuriuo visa iðganymo istorija susijusi ir Iðpaþinime. Gimæs kûdikis vadinsis Aukðèiausiojo, Dievo, Sûnus; já Aukðèiausiojo galia slëpiningai pradës Šventoji Dvasia: tada kalbama apie Sûnø, netiesiogiai – apie Tëvà ir Šventàjà Dvasià. Šventosios Dvasios nuþengimui ant Marijos iðreikðti Lukas vartoja þodá „pridengti“ (35 eil.). Taip jis daro uþuominà á Senojo Testamento pasakojimus apie ðventàjá debesá, kuris virð susitikimo palapinës rodydavo Dievo apsigyvenimà. Taip Marija paþenklinama kaip naujoji palapinë, gyvoji Sandoros arka. Jos „taip“ virsta susitikimo vieta, kur Dievas pasaulyje atranda buveinæ. Dievas negyvena akmenyse, jis gyvena ðiame kûnu ir siela dovanotame „taip“; tas, kurio pasaulis neástengia aprëpti, visas gali apsigyventi þmoguje. Šis naujosios ðventyklos, tikrosios Sandoros skrynios motyvas Luko evangelijoje daþnas, ypaè angelo pasveikinime Marijai: dþiaukis, malonëmis apdovanotoji. Vieðpats su tavimi (1, 28). Šiandien beveik niekas nebeginèija, kad ðiais Luko perteiktais angelo þodþiais pakartojama Sof 3, 14 Siono dukteriai skirta iðtara apie Dievo gyvenimà joje. Tad ðio sveikinimo dëka Marija iðkyla kaip áasmeninta Siono duktë ir kartu kaip apsigyvenimo vieta, kaip ðventoji palapinë, virð kurios pakibæs Dievo buvimo debesis (5). Šià mintá, kuri vëliau paveikia ankstyvosios krikðèionybës ikonografijà, perëmë Baþnyèios tëvai. Švytinti lazda rodo ðventàjá Juozapà esant vyriausiuoju kunigu, krikðèioniø vyskupo prototipu. Tuo tarpu Marija yra gyvoji Baþnyèia. Ant jos nuþengia Šventoji Dvasia, ir taip ji tampa naujàja ðventykla. Teisusis Juozapas paskiriamas Dievo slëpiniø patikëtiniu, ðventovës, kuri yra suþadëtinë ir Logos joje, namø ðeimininku bei sergëtoju. Taip jis tampa vyskupo, kuriam patikëta suþadëtinë, ávaizdþiu; jis ja nedisponuoja, bet jà sergi (6). Visa èia orientuota á trejybiná Dievà, bet bûtent todël jo kartu buvimas istorijoje tampa ypaè akivaizdus bei apèiuopiamas Marijos ir Baþnyèios slëpinyje.

Mûsø klausimui, mano akimis, svarbus dar vienas Luko pateikiamos apreiðkimo istorijos momentas. Dievas praðo ið þmogaus „taip“. Jis nesinaudoja tiesiog savo galia. Sukurdamas þmogø, jis sukûrë laisvà prieðais save esantájá, ir dabar, kad tikrove galëtø tapti jo karalystë, besiremianti ne iðorine galia, bet laisve, jam reikia to kûrinio laisvës. Bernardas Klervietis viename ið savo pamokslø dramatiðkai pavaizdavo ðá Dievo ir þmonijos laukimà: „Angelas laukia tavo atsakymo, nes jam reikia gráþti pas tà, kas já atsiuntë... Atsakyk þodþiu, kurio laukia þemë, pragaras, negana to, dangus. Kaip Karalius ir Vieðpats geidë, kad bûtum graþi, lygiai taip labai jis trokðta tavo pritarianèio atsakymo... Ko delsi? Ko baiminiesi?.. Štai visø tautø Iðsiilgtasis beldþiasi lauke á duris. Kad tik jis nepraeitø pro ðalá, kol tu delsi... Stokis, skubëk, atidaryk! Stokis tikëjimu, skubëk atsidavimu, atidaryk pritarimu!“ (7). Be ðio laisvo Marijos pritarimo Dievas negali tapti þmogumi. Þinoma, ðis Marijos „taip“ visas yra malonë. Marijos nekaltumo dogma turi vienintelá tikslà – parodyti, kad në vienas þmogus savo jëgomis negali iðjudinti atpirkimo, bet kad jo „taip“ visas paniræs á dieviðkosios meilës „pirma“ ir „anksèiau“ – meilës, kuri já jau supa dar jam net negimus. „Visa yra malonë“. Taèiau malonë nepanaikina laisvës, prieðingai, ji jà sukuria. Šioje istorijoje glûdi ir Marijos asmenyje susitelkia visas atpirkimo slëpinys: „Štai að Vieðpaties tarnaitë, tebûna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

2.3. Jono evangelijos prologas

Atsigræþkime dabar á Jono evangelijos prologà, kurio tekstu remiasi Tikëjimo iðpaþinimas. Èia irgi tenorëèiau iðskirti tris mintis. „Tas Þodis tapo kûnu ir pasistatë savo palapinæ tarp mûsø“ (1, 14). Logos tampa kûnu: mes taip pripratome prie tø þodþiø, kad mums nebekrinta á akis ta nepaprasta dieviðkoji, regis, nesujungiamø atskirybiø sintezë, á kurià Baþnyèios tëvai ásimàstë þingsnis po þingsnio. Èia glûdëjo ir tebeglûdi ta tikrai krikðèioniðka naujybë, kuri graikiðkajai dvasiai atrodë absurdiðka bei neásivaizduojama. Kas èia sakoma, nekyla ið kokios nors kultûros, pavyzdþiui, semitø ar graikø, kaip ðiandien nesusimàstant vis teigiama. Tai prieðinga visiems mums þinomiems kultûros pavidalams. Þydams tai buvo lygiai taip pat klaidinga kaip dël kitokiø prieþasèiø ir graikams arba indams ar ir dabarties dvasiai, kuriai ði fenomeninio ir noumeninio pasaulio sintezë atrodo visiðkai nereali ir kuri vël jà neigia su visa ðiuolaikinio racionalumo savimone. Kas èia pasakyta, yra „nauja“, nes kyla ið Dievo ir tik jo paties galëjo bûti padaryta. Tai, á kà tikëdami, ir tik tikëdami, áþengiame ir kas atveria mums visiðkai naujus màstymo ir meilës horizontus, visai istorijai ir visoms kultûroms yra ið pagrindø nauja ir svetima.

Taèiau Jonas èia galvoje turi dar vienà ypatingà akcentà. Sakinys apie Logos, kuris tampa sarx (kûnu), kreipia á Evangelijos ðeðtà skyriø, kur ði pusë eilutës iðplëtojama iki galo (8). Ten Kristus þydams ir pasauliui sako: duona, kurià jums duodu (t. y. Logos, kuris yra tikrasis þmogaus maistas), yra mano kûnas uþ pasaulio gyvybæ (6, 51). Þodþiais apie kûnà kartu jau iðsakomas atsidavimas aukai, kryþiaus slëpinys ir ið to kylantis velykinio sakramento slëpinys. Þodis, kad ágytø naujà statusà, netampa kûnu tiesiog kaip nors. Ásikûnijimas apima visà aukos dinamikà. Uþ to vël slypi psalmës þodþiai: „Paruoðei man kûnà...“ (Þyd 10, 5; Ps 40). Tad ðiame trumpame sakinyje glûdi visa Evangelija; á galvà ateina Baþnyèios tëvø þodis: Logos susitraukë, pasidarë maþas. Tai suprantama dvejopai: begalinis Logos pasidarë maþas, tapo vaikas. Taèiau taip pat neiðmatuojamas þodis, visa Šventojo Raðto pilnatvë, susitraukë á ðá vienà sakiná, á kurá surinktas Ástatymas ir Pranaðai (9). Bûtis ir istorija, kultas ir etosas èia suvienijami ir neiðkreiptai bûva kristologiniame centre. Antra man rûpima nuoroda bus trumpa. Jonas kalba apie Dievo apsigyvenimà kaip apie tapimo þmogumi padariná ir tikslà. Jis kalba apie palapinës pasistatymà, taip vël atkreipdamas dëmesá á Susitikimo palapinæ Senajame Testamente, á ðventyklos teologijà, iðsipildanèià ásikûnijusiame Logos. Taèiau graikiðkame þodyje „palapinë“ – skene aidi ir hebrajiðkas þodis ðekina, t. y. ankstyvajame judaizme reiðkæs ðventàjá debesá, vëliau tapæs tiesiog Dievo vardu ir nusakydavæs „maloningà Dievo buvimà tarp maldai ir ástatymo studijoms susirinkusiø þydø“ (10). Jëzus yra tikroji ðekina, per kurià Dievas yra tarp mûsø, kai bûname jo vardu susirinkæ.

Galiausiai turime mesti dar vienà þvilgsná á 13 eil. Já priëmusiems jis, Logos, davë galià tapti Dievo vaikais: „tiems, kurie tiki jo vardà, kurie ne ið kraujo ir ne ið kûno norø, ir ne ið vyro norø, bet ið Dievo uþgimæ“. Egzistuoja dvi skirtingos ðios eilutës perteikimo tradicijos, ir ðiandien nebeámanoma nustatyti, kuri yra pirminë. Abi pasirodo praktiðkai taip pat anksti ir kaip vienodai svarios. Mat egzistuoja ir vienaskaitinë versija: „kuris ne ið kraujo ir ne ið kûno norø, ir ne ið vyro norø, bet ið Dievo uþgimæs“. Greta yra mums áprastinis daugiskaitinis variantas: „kurie... ið Dievo uþgimæ“ (11). Toks dvilypis perteikimas suprantamas, nes eilutë bet kuriuo atveju kreipia á abu veikëjus. Todël ið tikrøjø abu perteikimo variantus visada turëtume skaityti kartu, nes tik kartu jie iki galo iðreiðkia, kas norima pasakyti tekste. Áprastinëje daugiskaitinëje versijoje kalbama apie pakrikðtytuosius, kuriems Logos dovanojo naujà uþgimimà ið Dievo. Taèiau Jëzaus gimimo ið mergelës slëpinys, ðio mûsø uþgimimo ið Dievo ðaltinis, èia matomas taip aiðkiai, kad toká sàryðá galima neigti tik esant ið anksto neigiamai nusistaèius. Taèiau laikantis ir vienaskaitinës formos, ryðys su „visais, kurie já priëmë“, iðlieka akivaizdus. Tampa aiðku, kad Jëzaus pradëjimas ið Dievo, jo naujasis uþgimimas skirtas mums priimti, dovanoti mums naujà uþgimimà. Kaip 14 eilutë, kurioje kalbama apie Logos ásikûnijimà, ið anksto kreipia á Evangelijos skyriø apie Eucharistijà, lygiai taip ir èia negalima nenuvokti pokalbio su Nikodemu treèiajame skyriuje. Nikodemui Kristus sako, kad norint áþengti á Dievo karalystæ gimimo ið kûno nepakanka. Bûtina ið naujo uþgimti ið aukðtybiø, atgimti ið vandens ir Dvasios (3, 5). Kristus, Mergelës pradëtas Šventosios Dvasios galia, yra naujos þmonijos, naujo egzistencijos bûdo pradþia. Tapti krikðèionimi reiðkia bûti á ðià naujà pradþià áimtam. Tapti krikðèionimi reiðkia labiau atsigræþti á naujas idëjas, naujà etosà, naujà bendruomenæ. Èia vykstantis virsmas yra realus gimimas, naujas sukûrimas. Taèiau atpirkimo vyksmo centre vël stovi Mergelë Motina, visa savo bûtimi laiduodama Dievo padarytà nauja. Tik jei jos istorija yra tiesa ir yra pradþioje, tik tuomet teisingi Pauliaus þodþiai: „Kas yra Kristuje, yra naujas kûrinys“ (2 Kor 5, 17).

3. Dievo pëdsakai

Dievas nesusisaistë su akmenimis, jis susisaisto su gyvais þmonëmis. Marijos „taip“ atveria jam erdvæ, kur jis gali pasistatyti savo palapinæ. Ji pati jam tampa palapine ir taip yra ðventosios Baþnyèios, savo ruoþtu kreipianèios á naujàjà Jeruzalæ, kurioje nebëra jokios ðventyklos, nes Dievas pats joje gyvena, pradþia. Tad pakrikðtytøjø Iðpaþinime iðpaþástamas tikëjimas á Kristø, viena vertus, yra sudvasinimas ir apvalymas visa to, kas apie Dievo gyvenimà pasaulyje pasakyta ir ko laukta religijos istorijoje. Taèiau kartu tai visus lûkesèius pranokstantis Dievo buvimo su þmonëmis ákûnijimas ir sukonkretinimas. „Dievas yra kûne“ – bûtent ðis neiðardomas Dievo ryðys su savo kûriniu yra krikðèioniðkojo tikëjimo ðerdis. Jei taip yra, tai tada suprantama, kodël krikðèionys nuo pradþiø ðventomis laikë tas vietas, kuriose ðis vyksmas vyko. Jos tapo nuolatiniu Dievo áþengimo á pasaulá laidu. Nazaretas, Betliejus ir Jeruzalë taip tapo vietomis, kur galima pamatyti tartum Dievo pëdsakus, per kuriuos prie mûsø visiðkai priartëja Dievo ásikûnijimo slëpinys. Kalbant apie apreiðkimo Marijai istorijà, reikia pasakyti, kad Jokûbo protoevangelijoje, ðiaip ar taip siekianèioje antrà ðimtmetá ir, nepaisant daugelio legendiniø elementø, iðlaikiusioje realø atminimà, ðis vyksmas padalytas á dvi vietas. Marija „paëmë àsotá ir iðëjo pasemti vandens. Ir ðtai balsas jai tarë: Sveika, malonëmis apdovanotoji, Vieðpats su tavimi, tu palaiminta tarp moterø. Ji apsidairë á kairæ ir á deðinæ, ieðkodama, ið kur ðis balsas galëjo sklisti. Ji sudrebëjo, áëjo á savo namà, pastatë àsotá, paëmë purpuro audiná, atsisëdo ant këdës ir já iðskleidë. Ir ðtai prieðais jà staiga atsirado Vieðpaties angelas ir tarë: Nebijok, Marija, nes tu radai malonæ Visagalio akyse ir pradësi ið jo þodþio“ (11, 1 ir t.) (12). Šià dvejopà tradicijà atitinka abi ðventovës – orientalinë ðulinio ðventovë ir katalikø bazilika, pastatyta aplink apreiðkimo Marijai grotà. Abiem bûdinga gili prasmë. Origenas atkreipë dëmesá, kaip ðulinio motyvas þenklina visà protëviø istorijà Senajame Testamente (13). Kur beatvykdavo, jie kasdavo ðulinius. Vanduo yra gyvybës elementas. Taip ðulinys vis labiau tampa gyvybës ávaizdþiu apskritai – iki pat Jokûbo ðulinio, prie kurio Jëzus pats save apreiðkë kaip tikrosios gyvybës ðuliná, kurio laukia iðtroðkusi þmonija. Šulinys, trykðtantis vanduo tampa Kristaus, kuris mums teikia gyvybës vandens ir ið kurio atverto ðono teka kraujas ir vanduo, slëpinio þenklu. Šulinys tampa Kristaus skelbimu. Taèiau greta stovi namas, maldos ir susikaupino vieta. „Kai tu panorësi melstis, eik á savo kambarëlá...“ (Mt 6, 6). Itin asmeniðkam dalykui, ásikûnijimo apreiðkimui ir Mergelës atsakui, bûtinas namo diskretiðkumas. P. Bagatti tyrimai iðkëlë aikðtën, kad jau antrame amþiuje Nazareto grotoje kaþkieno ranka graikiðkai árëþë angelo pasveikinimà Marijai: Ave Maria (14). Pasak Gianfranco Ravasi taiklaus posakio, „krikðèioniðkoji þinia yra ne abstrakèiø teologiniø teziø apie Dievà rinkinys, bet Dievo susitikimas su mûsø pasauliu, su mûsø namø bei mûsø gyvenimo tikrove“ (15). Bûtent taip ir yra èia, ðventuosiuose Loreto namuose, ir jø didþiojo jubiliejaus metais (16): leidþiamës palieèiami dieviðkojo veikimo konkretumo, kad ið naujo, kupini dëkingumo ir tikrumo, iðpaþintume: Šventosios Dvasios veikimu priëmë kûnà ið Mergelës Marijos ir tapo kûnu...

Nuorodos

(1) Plg. Mussner. Maria, die Mutter Jesu im Neuen Testament. St Ottilien 1993, 45: „:...tape???? reiðkia niekiná, maþà, neturtingà, nereikðmingà... nuo dabar tai pasikeis: Marija nebebus nepastebima, „anoniminë“ mergaitë; jos vardas taps reikðmingas visoms bûsimoms kartoms...“.
(2) Augustinas. Sermo 169, c. 11, Nr. 13 (PL 38, 923); plg. Bonaventûras. Breviloquium, p. V, c. 3.
(3) J. Gnilka. Das Matthäusevangelium I. Freiburg 1986, 19.
(4) Gnilka, loc. cit, 21.
(5) Plg. S. M. Iglesias. Los evangelios de la infancia II. Madrid 1986, 149–160; J. Ratzinger. „Du bist voll Gnade“. In: J. Ratzinger/P. Henrici. Credo. Köln 1992, 103–116, ypaè 105–109.
(6) Èia remiuosi nepublikuotu A. Thiermeyerio darbu Josef als Idealbild des frühchristlichen Bischofs und Priesters (Rom 1989), kuriame, remiantis Baþnyèios tëvø tekstais, aiðkinama S. Maria Maggiore baþnyèios triumfo arkos ikonografija.
(7) Bernardas Klervietis. In laudibus Virginis Matris. Hom. IV 8. Opera omnia. Edit. Cisterc. 4 (1966), 53 ir t.
(8) Plg. R. Schnackenburg. Das Johannesevangelium I. Freiburg 1965, 243.
(9) Plg. H. U. Von Balthasar. „Das verdichtet sich“. In: Int. kath. Zeitschrift Communio 6 (1977), 397–400. Prie Balthasaro nurodomø Origeno, Grigaliaus Nazianzieèio, Maksimo Iðpaþinëjo tekstø kaip to paties motyvo tipiðkai vakarietiðka formuluotë pridurtina: Augustinas. Tract. In Joa 17, 7 ir t.: CCL 36, 174 ir t.
(10) Schnackenburg. Johannesevangelium I, 245.
(11) Schnackenburgas dar 1965 m. (Johannesevangelium I, 241) suformulavo: „Net jei abu teksto variantai seni, pirminiu vis dëlto turëtume laikyti daugiskaitiná“. Tokià paèià pozicijà jis J. Galot atþvilgiu iðlaikë ir savo pirmo tomo pirmame priede (Johannesevangelium IV. 3 leidimas, 1972); antrame priede (4 leidimas, 1978) M. Vellanikkalio, I. De la Potterie ir P. Hofrichterio akivaizdoje jis paliko klausimà atvirà.
(12) E. Hennecke/W. Schneemelcher. Neutestamentliche Apokryphen, I, Evangelien. Tübingen 1959, 280–290, cit. 284. Svarbi O. Cullmanno áþanga 277–279.
(13) Þr. didingà tekstà „Homilijose apie Pradþios knygà“ 13, 1–4 GCS 29: Bahrens. Origenes VI 1 113–121. Taip pat plg. J. Corbon. Liturgie aus dem Urquell. Einsiedeln 1981, 17 ir t.
(14) G. Ravasi. I Vangeli di Natale. Società S. Paolo 1992, 45 ir 54.
(15) Ten pat, 54.
(16) Tekstas sukurtas kaip mariologinio kongreso ðventovës 700 m. jubiliejaus proga áþanginis praneðimas (1995 m. kovas).

________________________________________________

„Baþnyèios þinios“, 2006 gruodþio 22, Nr. 24.