Iðtrauka ið 2006 m. Katalikø interneto tarnybos iðleistos knygos 
„JËZUS. Tikëjimas, faktai“

C. P. THIEDE*

Jëzus ir jo gimimas. Istoriniai ðaltiniai ar pamaldþios legendos?

Winstonui Churchilliui priskiriamas graþus pasakymas, jog jis pasitikás statistika tiek, kiek pats jà suklastojæs. Ar ið tiesø 25 procentai anglikonø parapijø klebonø, kaip neseniai raðyta, netiki gimimo ið mergelës? Á tai galima þvelgti ir kitaip: nepaisydami nepaliaujamos kritiðkai nusistaèiusiø teologø ir þurnalistø propagandos, net 75 procentai vis dar nepasiduoda ákalbinëjimui atsisakyti tikëjus gimimà ið mergelës. Tam tikrai reikia dràsos. Juk viskas atrodo aiðku. Viena vertus, gimimas ið mergelës galás geriausiu atveju egzistuoti tik kaip bet kokio istorinio pagrindo stokojantis dievø mitas. Kita vertus, apie tai pasakojàs tik vienas evangelistas, bûtent Matas, dar ir pats suklydæs versdamas. Kas tokiø rezultatø akivaizdoje dar drás laikytis tradicijos, abejoti kritikos prielaidomis? Istorikams tai nekliûva. Jie juk þino, jog neteisingos abi prielaidos: teisingumo kriterijus niekada negalás bûti tai, kad apie tam tikrà ávyká ið keliø pasakotojø praneða tik vienas, ir praneðimo átikimumo kriterijus negalás bûti tai, jog metraðtininkai smulkmenose skirtingai iðdëlioja akcentus.

Kiekvienas Naujojo Testamento skaitytojas þino, jog pasakojimø apie gimimà nepateikia du evangelistai – Morkus ir Jonas. Jiems rûpi vieðai besirodantis, veikiantis ir skelbiantis, mirsiantis ir prisikelsiantis Jëzus. Šitai suponuoja, jog tas Jëzus prieð tai turëjo gimti. Tad kam gi minëti tai, kas savaime suprantama? Á akis taip pat krinta, kad pasakojimai apie gimimà ir vaikystæ anaiptol nepridurti daug vëliau. Seniausioje Morkaus evangelijoje jø nëra. Taèiau jø nëra në Jono evangelijoje, pasak tradicijos, paskelbtoje vëliausiai, o pasakoja apie tai „tik“ du viduriniai evangelistai. Antikoje tai nieko nestebino. Niekur rankraðèiuose nëra në pëdsako, kad prie Morkaus ir Jono evangelijø norëta kà nors pridurti ar ið Mato ir Luko kà nors iðbraukti. O ir kam? Anuomet, kai tekstai ðiandien prieinamu pavidalu buvo paskelbti bei perduodami toliau, kai dar þinota, kaip Antikoje raðoma istorija, ðie skirtumai, þinoma, nekëlë problemø. Lygiai taip á debatus, kaip ðiandien madinga, nebûdavo átraukiamas Paulius, esà dar nieko neþinojæs apie gimimà ið mergelës. Pauliaus bûtø laukæ daug darbo, prireikus teisintis dël visko, ko jis tariamai neþinàs. Màstymo klaidà, jog jei kas nors ko nors nemini, tai to ir neþino, jau ankstyvaisiais krikðèionybës laikais darydavo tik polemistai. Pauliui, þinia, neketinusiam raðyti Jëzaus biografijos, bet kaip prielaidà tarusiam, jog skaitytojai jau seniai informuoti apie pagrindinius jo gyvenimo bruoþus, visiðkai pakako tarsi prabëgomis pabrëþti, jog Jëzus buvæs ne koks nors Antikos dievø mito dangiðkasis reiðkinys, bet tikrai ir fiziðkai gimæs ið moters (Gal 4, 4). Kiti gimimo aspektai toje vietoje iðvis nesvarbûs. Apskritai ankstyviausi krikðèioniø autoriai, nesigilinæ á gimimà, tikrai neuþsitraukdavo átarinëjimø, kad nieko apie tai nenutuokià. Taip pat, pavyzdþiui, ir garsusis imperatoriø gyvenimø apraðymø autorius Svetonijus selektyvø pasakojimà apie Julijaus Cezario darbus pradeda nuo jo gyvenimo ðeðioliktø metø, o apie gimimà nieko neuþsimena. Tuo tarpu pasakodamas apie imperatoriø Augustà, kuriam valdant gimë Jëzus Kristus, jis nepagaili vietos iðsamiam genealoginiam medþiui ir gimimo istorijai.

Ne visada patikimai þinome, kodël konkreèiu atveju vienàkart nusprendþiama kai kà praneðti, kitàkart – ne. Autoriø dël to nevalia átarinëti neþinojimu. Matas ir Lukas, kaip ir abu kiti autoriai, prieð akis turëjo gana savità savo skaitytojø bûrá, kaip ðiandien pasakytume, adresatø grupæ. Daugiausia þydams raðytoje ir þydø tradicijas gerai paþástantiems skaitytojams skirtoje Mato evangelijoje pabrëþiamos Iz 7, 14, Mch 5, 1 ir Sk 24, 17 pranaðystës apie gimimà ið mergelës, apie Betliejø kaip Mesijo gimimo vietà ir apie þvaigþdæ, patekësianèià ið Jokûbo. Þydas Lukas, matyt, turintis graikiðkà ir pagoniðkà praeitá, akcentus dëlioja kitaip. Tik jis mini Dievo pasiuntiná – angelà Gabrieliø, ir ðià detalæ graikø ir romënø skaitytojams padëjo gana lengvai suprasti senieji jø pasakojimai apie dievø pasiuntinius; tik jis paèioje pasakojimo apie gimimà pradþioje mini Jëzaus gausimà titulà – Dievo Sûnus (Lk 1, 35), kurá turëjo ir romënø imperatorius. Taip jis savo pasakojimà áðaknija Romos imperijos tikrovëje, kuriai priklauso ir chronologinës nuorodos bei gyventojø suraðymas. Visi ðie momentai sukëlë aistringø naujesniosios kritikos prieðtarø Jëzaus istorijos átikimumo atþvilgiu.

Taèiau kà gi ið tiesø matome Mato ir Luko evangelijose? Niekur nesusidaro áspûdis, jog istorijos laisvai pramanytos, ið visø jëgø stengiantis arba parodyti, kad pranaðystës iðsipildë, arba patenkinti graikø ir romënø aplinkos lûkesèius. Ádëmus skaitytojas èia gali pasimokyti kai ko, kas naudinga skaitant ir visà Naujàjá Testamentà. Tad paþvelkime atidþiau. Jau pradþioje aptinkame, kai kuriø akimis, liûdnai pagarsëjusià iðtarà ið Iz 7, 14: „Todël pats Vieðpats duos jums þenklà. Štai mergelë laukiasi kûdikio; ji pagimdys sûnø ir pavadins já vardu Emanuelis [Dievas su mumis]“. Áprastiniam Mesijo lûkesèiø repertuarui ði eilutë nepriklausë. Todël galima atmesti versijà, jog Matas gimimà ið mergelës pramanæs, norëdamas parodyti iðsipildþius tekstà, visø þydø sietà su Mesijo gimimu. Kaip tik to jis ir nedarë. Atmestinas ir taikymasis prie Antikos dievø mitø. Mat prieðingai vis dar atkakliai kartojamiems kà kita tvirtinantiems teiginiams, nei visoje ikikrikðèioniðkojoje literatûroje, nei kokiame Antikos dievø epe neaptiksime në vienos átikinamos paralelës su gimimu ið mergelës ir pradëjimu ið Dievo Dvasios. Tad Matas ir Lukas (1, 34–35) tikrai nemëgdþiojo provaizdþiø, idant, sekdami kitomis religijomis, galëtø pateikti mitinæ istorijà apie Dievo sûnø.

Taèiau gal Matas tiesiog kvailai suklydo, tà Izaijo tekstà susiedamas su mergele? Juk hebrajiðkame tekste galiausiai uþraðyta ‘alemâh, o tai pirmiausia reiðkia „jauna moteris“. Mergelë biologine prasme hebrajiðkoje Biblijoje þymima þodþiu betûlâh. Dabar reikëtø paþvelgti á tuos kelis tekstus, kuriuose vartojamas þodis ‘alemâh. Akivaizdu, jog visur èia ið esmës galvoje turimas mergeliðkumas. Tuometinëje þydø kultûrinëje aplinkoje jauna netekëjusi moteris tebebûdavo mergelë. Pakitusiø Naujøjø laikø gyvenimo paproèiø neturëtume lengvabûdiðkai perkelti kitai epochai. Taèiau tai dar ne viskas, nes betûlâh yra ne kas kita, kaip biologinio bûvio nusakymas, galiojantis bet kuriam amþiui. Aðtuoniasdeðimtmetë „senmergë“ irgi yra betûlâh, bet jau nebe ‘alemâh. Taèiau Izaijas nedviprasmiðkai kalba apie jaunà, gimdyti galinèià moterá, todël nebegali rinktis ir turi vartoti hebrajiðkà þodá ‘alemâh. III–II a. pr. Kr., apie du ðimtus metø iki Jëzaus gimimo, þydai þydams versdami hebrajiðkà Biblijà á graikø kalbà (tai vadinamoji Septuaginta) irgi turëjo apsispræsti, kaip versti ðià sàvokà. Jie visiðkai teisingai suprato ðià vietà pagal kontekstà ir pasirinko þodá parthenos, „mergelë“. Bûtent ðá graikiðkà tekstà cituoja savo ruoþtu graikiðkai raðantis Matas. Tai reiðkia, kad jis neklysta, bet remiasi ðimtameèiu þydiðkuoju Izaijo pranaðystës perteikimu. Kitaip tariant, nei Matas, nei Lukas nëra ko nors klaidingai supratæ ar kà nors perëmæ ið ankstesniø istorijø apie dievus. Kiekvienas savaip dëliodamas akcentus, jie pavaizdavo tai, kà patys buvo iðsiaiðkinæ. Be to, istorikai vis labiau ásitikina, kad ne tik evangelijos senesnës, negu ilgà laikà manyta (ðiandien galima teigti, jog visos keturios paraðytos iki Jeruzalës sugriovimo 70 m. po Kr.), bet ir jø autoriai turëjo galimybæ prieiti prie paèiø dalyviø, tiesioginiø liudytojø ir tø liudytojø giminaièiø ar paþástamø, o tai dar svarbiau. Jokiu bûdu ne klaidinga, bet, prieðingai, labai tikëtina, jog bûtent Lukas, nedviprasmiðkai pabrëþiantis klausinëjæs liudytojø (1, 2–3), pats apklausë dar ir Marijà. Tai, kaip jis ir Matas vaizduoja ávykius, stipriai skiriasi nuo graikø, romënø, egiptieèiø ir persø dievø mitologijos. Jokio perdëto plëtojimo, jokiø biologiniø svarstymø apie pradëjimo ir gimimo procesà. Slëpinys iðlieka ir turi iðlikti. Pasakotojus ir pirmuosius skaitytojus domino ne tai, kaip tai ávyko, bet kad tai ávyko. Galime konstatuoti, kad iðtaros istorikui neduoda protingo pagrindo abejoti jø teisingumu. Ir kaip tik pats Lukas parodo, jog istorinius ðaltinius lydi dar ðis tas – tikëjimas á istorijoje veikiantá Dievà. Tai liudija tiek Marijos padëkos malda, þinoma kaip Magnificat (Lk 1, 45–55: „Mano siela ðlovina Vieðpatá, mano dvasia dþiaugiasi Dievu, savo Gelbëtoju...“), tiek paþadas Teofiliui evangelijos pradþioje (1, 4). Vël matyti, jog istoriðkumas – ne viskas. Nuo istorijos Jëzaus neatsiejamas tikëjimo Kristus.

Tarp dalykø, kuriuos nebûtinai mini senovës istorikai, yra gimimo data ir vieta. Šiuo atþvilgiu apie Jëzø mes gerai informuoti. Apie Betliejø kaip gimimo vietà praneða iðsyk du evangelistai – Matas (2, 1) ir Lukas (2, 4). Vis pasigirstantys átarinëjimai, jog Betliejus kaip gimimo vieta pramanytas, idant bûtø galima teigti iðsipildþius Mch 5, 1–3 pranaðystæ, Jëzui ið tikrøjø pasaulio ðviesà iðvydus Nazarete, neturi pagrindo. Tiesa, jau Jëzaus amþininkams neabejotinai krito á akis, kad jis buvo galilëjietis ið Nazareto, nes su Betliejumi, iðskyrus kelis mënesius iðkart po gimimo, jo niekas nesiejo. Treèiasis evangelistas Jonas net pateikia èia vienà savo ironiðkø scenø. Po ypaè áspûdingø Jëzaus þodþiø kai kurie þydai tvirtina: „Jis Mesijas!“, o kiti prieðtarauja, sakydami, jog Mesijas turëtø ateiti ne ið Galilëjos, bet „ið Dovydo palikuoniø, ið Betliejaus miestelio, kur yra buvæs Dovydas“ (Jn 7, 41–42). Dar ir dabar galime ásivaizduoti supratingà ðypsenà, kurià Jonui èia pavykdavo sukelti skaitytojams: jis, kaip ir jie, þinojo, kad Jëzus kilæs ið Betliejaus ir pagal ano meto teisæ átëvio Juozapo dëka perëmæs ir Dovydo genealogijà (nepriklausomai nuo evangelijø, Jëzaus kilmæ ið Dovydo taip pat pabrëþia Paulius Rom 1, 3!). Bet iki galutinio Jëzaus kaip Mesijo apreiðkimo tai liko niekur garsiai neskelbtina informacija. Pats Jëzus, kaip sutariama visose evangelijose, netroðko per anksti tapti vieðai garbinamu Mesiju. Per didelë buvo nesusipratimø galimybë ir per dideli pavojai; vëliau tai pamatysime aiðkiau. Tas pat pasakytina apie kità informacijà, sàmoningai irgi niekur neskleistà: Jëzus kilæs ne tik ið Dovydo, bet per savo fizinës motinos Marijos genealogijà ir ið Aarono (Lk 1, 5 ir 1, 36). Daugelis þydø, tarp jø ir esenai, laukë daugiau negu vieno Mesijo. Vienas turëjo bûti kilæs ið Dovydo namø, ir á já þvelgta kaip á kariná nugalëtojà, tiek viduje, tiek iðorëje parblokðiantá ir pavergsiantá visus prieðininkus bei prieðus. Tuo tarpu kitas turëjo kilti ið Aarono namø ir bûti kunigiðkasis Mesijas. Jëzuje abu lûkesèiai sutapo, taèiau rezultatai buvo visiðkai kitokie, negu jo gyvenamuoju laiku laukë diduma þydø, tarp jø ir jo paties mokiniai. Taigi matyti, kokiø skirtingø lûkesèiø ir aiðkinimø bûta ðioje Erodo epochoje.

Jonas tiksliai pastebi, jog dël Jëzaus asmens „kilo nesutarimas“ (7, 43). Tas pat pasakytina apie gimimo vietà. Yra tokia pranaðo Michëjo iðtara: „O ið tavæs, Efratos Betliejau, maþiausias tarp Judo kaimø, man kils tas, kuris valdys Izraelá. Jo kilmë siekia tolimà senovæ, seniai praëjusius laikus. Todël jis paliks juos iki laiko, kai laukianèioji kûdikio bus pagimdþiusi; tuomet jo giminiø likuèiai sugráð pas Izraelio vaikus. Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenæ Vieðpaties galia, Vieðpaties, savo Dievo, galingu vardu“ (5, 1–3). Taèiau ðá tekstà ne visi þydai laikë mesijine pranaðyste ar skelbë kaip tokià. Trumpas Jono pasakojimas labai aiðkiai tai parodo. Juk èia tos pranaðystës laikosi vos keli þydai. Kiti nesunkiai gali laikyti Jëzø Mesiju, në nesusimàstydami apie gimimo vietà. Panaðiai liudija ir Matas. Iðminèiams ið Rytø atvykus pas Erodà Didájá ir ëmus klausinëti apie naujo karaliaus gimimo vietà, Erodas visiðkai sutrinka. Jis, vienas geriausiø tuometinës astronomijos, astrologijos ir mesijiniø lûkesèiø þinovø, turi pirma pasikviesti Raðto aiðkintojus. Tie atsiverèia knygas ir pasiûlo Michëjo pranaðystæ (Mt 2, 1–5). Atsakymas – Betliejus. Kitaip tariant, èia, kaip ir daug kur kitur evangelijose, viskas kitaip, negu norëtøsi Naujøjø laikø Biblijos kritikai. Senojo Testamento pranaðystë tikrai nedavë pagrindo neistoriniam vyksmui pramanyti. Prieðingai, ið pradþiø – visiðkai máslingas ávykis. Betliejus? Kodël bûtent Betliejus? Ar nebûtø áspûdingiau, pavyzdþiui, Jeruzalë, ðventyklos miestas ir taip pat Dovydo miestas? Pirma – ávykis ir tik vëliau – klausimas, kaip jis suprastinas padedant pranaðams. Vadinasi, pirma – gimimas Betliejuje ir tik vëliau – Michëjo pranaðystës atradimas ið naujo.

Tokie pavyzdþiai rodo, jog evangelijos kaip istoriniai ðaltiniai apie Jëzø traktuotinos rimtai. Beveik refleksiðkai daroma iðlyga, jog tai „tik“ tikëjimo liudijimai, kuriø istorinë vertë menka, patikrinimo neiðlaiko. Kita vertus, neturëtume daryti klaidos ir vertinti evangelijø pagal ðiuolaikinës istoriografijos matà. Kas ðiandien raðo áþymaus amþininko biografijà, tas tikrai nëra neutralesnis ar neðaliðkesnis nei evangelistai. Taèiau vaizdavimo iðsamumas bei skaitytojø lûkesèiai, tikintis gyvenimo apraðymo, kiek ámanoma, neturinèio spragø, ðiandien kitokie. Vienà didþiøjø XX a. biografijø – Golo Manno Wallenstein – sudaro 1368 puslapiai, áskaitant pastabas ir rodykles. Tam neprilygsta në visos keturios evangelijos, kartu sudëtos. Anuomet to niekas nelaukdavo. Negana to, daug kas ið to, ko ðiandien nebeþinome ir dël nesuskaièiuojamø prarastø Antikos ðaltiniø nebegalime patenkinamai rekonstruoti, anuometiniam skaitytojui buvo savaime suprantami dalykai. Tokiais atvejais kaltæ dël mûsø paèiø þinojimo spragø kvaila versti evangelijø autoriams. Vis dëlto naujø papirusø ar archeologiniø radiniø dëka nuolat pavyksta gauti patenkinamø þiniø. Imkime tris pavyzdþius ið Jëzaus gimimo ir vaikystës istorijos: Kvirino „suraðymà“, Betliejaus þvaigþdæ ir bëgimà á Egiptà.

Esama patikimo atramos taðko Jëzaus gimimo metams nustatyti. Jis turëjo bûti gimæs dar tebegyvenant Erodui Didþiajam (Mt 2, 1; Lk 1, 5). Erodas mirë 4 m. pr. Kr. Dël to, kad Jëzus atëjo á pasaulá bent ketvertu metø anksèiau uþ „Jëzaus gimimà“, Naujasis Testamentas nekaltas. Atsakomybë tenka vienuoliui Dionyzui Maþajam, VI a. pirmoje pusëje knygoje Apie Velykø ðventæ pateikusiam naujà krikðèioniðkàjà chronologijà ir keliose vietose apsiskaièiavusiam. Taèiau iki pat ðiandien ðalia Luko evangelijos neiðniro joks árodymas, kad imperatorius Augustas Erodo laikais bûtø liepæs suraðyti visus Romos imperijos gyventojus ir kad Kvirinas tuo laiku bûtø buvæs romënø valdininkas, atsakingas uþ imperijos dalá, apimanèià Galilëjà ir Judëjà. O juk bûtent tokia yra Kalëdø istorijos pradþia: „Anomis dienomis iðëjo ciesoriaus Augusto ásakymas suraðyti visus valstybës gyventojus. Toks pirmas suraðymas buvo padarytas Kvirinui valdant Sirijà. Taigi visi keliavo uþsiraðyti, kiekvienas á savo miestà. Taip pat ir Juozapas ëjo ið Galilëjos miesto Nazareto á Judëjà, á Dovydo miestà, vadinamà Betliejumi, nes buvo kilæs ið Dovydo namø ir giminës. Jis turëjo uþsiraðyti kartu su savo suþadëtine Marija, kuri buvo nëðèia“ (Lk 2, 1–5).

Daug kas èia tebëra atvira ir tyrinëtojø karðtai aptarinëjama. Paliudyta pirmà tokio pobûdþio administraciná aktà buvus ir Kvirinà atsakingas pareigas Sirijos provincijoje uþëmus tik 6 m. po Kr. Gal Lukas suklydo? Galbût tada, kai jis raðë, prabëgus 65-eriems metams po Kristaus gimimo, tiksliai nebeþinota faktiniø datø? Galbût po tokio ilgo laiko në Marija, kaip linktume tarti, klausinëjama Luko, savo prisiminimuose jau nebeturëjo taip ryðkiai prieð akis faktø sàryðiø? Epochoje, kurioje niekas nieko neprotokoluodavo, nepasiþymëdavo dienoraðèiuose ir nekaupdavo kompiuterinëse duomenø bazëse, tai neturëtø stebinti. O galbût ilgesnes sekas Lukas tiesiog sutankina laiko atþvilgiu? Gal reguliarius áraðymus á mokesèiø sàraðus Augusto nurodymu imperijoje imta koordinuoti tik 6 m. po Kr., Sirijos provincijà valdant Kvirinui, kurio tiesioginiam pavaldumui Judëja ir Samarija atiteko atstatydinus Erodo sûnø Archelajà, o iki tol Augusto draugas Erodas atlikdavo ilgesnes regionines mokesèiø apskaitas, todël Lukas administracinës kulminacijos taðkà pasitelkia smulkesniam ankstesniam ávykiui apraðyti? Be to, kai kuriø tyrinëtojø akimis, graikiðkà Luko sakiná derëtø versti kitaip: „Šis [mokesèiø] suraðymas buvo padarytas pirmiau uþ ávykusá Kvirinui valdant Sirijà“. Ar Lukas, raðydamas graikiðkai oikumenç, tikrai paþodþiui turëjo galvoje, jog mokesèiø apskaita turëjo apimti visus Romos imperijos gyventojus, ar tà þodá pavartojo taip, kaip mes ðiandien pasakome: „visas pasaulis“, omenyje turëdami tam tikrà þmoniø grupæ – Luko atveju tai bûtø Erodo valdomos srities þmonës, – o ne visus apgyvento Þemës rutulio þmones? Abejoniø nekeliantiems sprendimams informacijos nepakanka. Taèiau neabejotina, kad ðio suraðymo veikiantieji asmenys egzistavo ir kad ðiandien turimos þinios neleidþia Luko pasakojimo atmesti kaip laisvo pramano. Daug svarbiau kas kita: vienas archeologinis radinys patvirtino, jog Lukas tiksliai, iki pat neiðvengiamø varginanèiø kelioniø ir kalbiniø smulkmenø, pavaizdavo romënø mokesèiø suraðymà.

Jau nuo seno þinomi papirusai ið romënø Egipto, tarp kuriø pasitaiko suraðymo dokumentø. Taigi jau seniai þinoma, kad dël átraukimo á sàraðus anais laikais reikëdavo keliauti ið savo gyvenamosios vietos á kilmës vietà. Atsakant á prieðtarà, jog Egiptas buvæs labai toli ir kitaip valdomas, negu Sirijos provincija ir jos sritys Galilëja, Samarija bei Judëja, jau kelerius metus galima nurodyti sensacingà Judëjos rankraðèiø radiná – visà vienos þydës, vardu Babata, ðeimos archyvà, kuriame taip pat yra patvirtintas romënø mokesèiø deklaracijos nuoraðas. Archyvas rastas vadinamojoje „laiðkø“ oloje Nahal Arugote á ðiauræ nuo Masados prie Negyvosios jûros jau 1961 m. ir visas paskelbtas 1989 m. Babata, keliuose tekstuose taip pat vadinama Babta, veikiausiai buvo prisidëjusi prie 132–135 m. po Kr. Simono bar Kochbos maiðto. Sukilimo pabaigoje dalis vyrø ir moterø ásitvirtino daugybëje olø iðilgai Negyvosios jûros. Babata pasiëmë savo turtà, áskaitant brangius papuoðalus. Paskelbus dokumentus, tyrinëtojai kelerius metus sutelktai gilinosi á originalius Simono bar Kochbos laiðkus ið ðios olos; tik 1995 m. Bonos senøjø kalbø filologas Klausas Rosenas atkreipë dëmesá á iðkilià Babatos archyvo reikðmæ Naujojo Testamento laikø istorijai. Galvoje turima mokesèiø deklaracija, pateikta 127 m., taigi valdant imperatoriui Adrianui. Kaip ir Luko pasakojimas apie Marijà bei Juozapà, ji suraðyta graikiðkai.

Ið ten suþinome, jog Babata buvo sudariusi antrà santuokà su vyru, vardu Judanas (kituose archyvo dokumentuose jis trumpai vadinamas Judu), ir gyveno su juo Maocos kaime á pietryèius nuo Negyvosios jûros. Maoca priklausë romënø Arabijos provincijai su sostine Petra. Dokumente paþymima, kad ten ji gyveno nuosavoje þemëje, vadinasi, nebuvo beturtë sutuoktinë. Jos sutuoktinis buvo kilæs ið En Gedþio, esanèio Judëjos provincijos Jericho administracinëje apygardoje. Jis irgi turëjo nuosavos þemës Maocoje. Mokesèiø deklaracijoje Babata formaliai vadina Judanà ne savo vyru, bet globëju; tuometinë, kaip ir Jëzaus laikø, teisë reikalavo, kad moteris, net turëdama turto, teisiniuose sandoriuose nurodytø toká globëjà. Per 127 m. suraðymà Babatai teko keliauti á mokesèiø ástaigà Rabate uþ 40 kilometrø. Nors Judano mokesèiø dokumentas neiðliko, ðia proga jis, matyt, ne tik lydëjo þmonà kaip „globëjas“, bet ir pateikë savo deklaracijà. Babatos dokumente iki smulkmenø iðvardijama jos nuosavybë, jos tëvo Simono palikimas, nustatomi mokesèiø tarifai ir sklypo ribos. Nurodomi dokumento sudarymo metai, mënuo, diena, pradedant dvyliktø imperatoriaus Adriano valdymo metø ir baigiant keturiø dienø iki gruodþio nonø nuorodomis; pagal ðiandiená laiko skaièiavimà tai bûtø 127 m. gruodþio 2 d. Nors Babata po keleriø metø prisidës prie Simono bar Kochbos maiðto prieð romënus, savo duomenø teisingumà ji patvirtina, prisiekdama Romos valdovo ir imperatoriaus laimës deive. Jos priesaika, jos paèios ir jos vyro paraðai aiðkiai aramëjiðki, nes patvirtintame dokumento nuoraðe nedviprasmiðkai pabrëþiama, jog priesaika iðversta. Dokumentà pasiraðæs Romos valdininkas savo ruoþtu raðo imperijos administracine kalba – lotyniðkai; panaðiai ir Pilotui rûpëjo, kad tarnybinës bausmës lentelës ant Jëzaus kryþiaus áraðas bûtø lotyniðkas, tarsi uþantspauduotas oficialia kalba. Á graikø kalbà, t. y. visø Romos imperijos rytø gyventojø visuotinæ kalbà, Babatos dokumente taip pat iðverstas gavimà patvirtinantis Rabato valdininko áraðas. Penki liudytojai ið Rabato kitoje dokumento pusëje patvirtina nuoraðo teisingumà ir vëlgi savo kalba – nabatëjiðkai. Datos prie ávairiø paraðø rodo, jog visas administracinis aktas uþtruko apie keturias dienas. Turint omenyje 40 km atstumà, dar pridëtinos dvi dienos kelio ið Maocos á Rabatà ir dvi atgal. Tad ðiems reikalams sutvarkyti Babatai ir Judanui prireikë geros savaitës gruodþio pradþioje. Tai buvo tinkamas metø laikas, nuëmus paskutiná derliø. Já buvo galima parduoti administracinio centro turguje, o kadangi mokesèiø deklaruoti susirinkdavo daug þmoniø, atsirasdavo ne tik gerø pardavimo perspektyvø bei galimybiø sutvarkyti kitus reikalus, bet ir tokiø problemø, kokià mini Lukas: uþeigos bûdavo pilnos. Apie tai, ar Babata ir Judanas rado „vietos uþeigoje“, administraciniame romënø dokumente, savaime suprantama, nutylima. Taèiau kadangi tuo metu vargiai bûdavo galima rezervuoti numerá elektroniniu paðtu ar telefonu, mokesèiø mokëtojui niekas negarantuodavo patogaus gyvenimo vieðbuèio kambaryje.

Paralelës su metø laiku, tradiciðkai laikomu Jëzaus gimimo metu, su kelias dienas trunkanèia kelione ir su visiðkai normalia problema – rasti bûstà mieste, kuriame vykdavo suraðymas, gerokai stebina, juolab atmetus galimybæ, kad Lukas ðá specifiná dokumentà „nusiraðë“ arba, prieðingai, Babata savo archyve turëjo suklastotà Luko pasakojimo variantà. Taèiau dar labiau stebina – ne tik tuos, kurie ir be to Lukui priskiria istoriniø duomenø tikslumà, – teisinës paralelës iki maþiausiø smulkmenø. Ið pradþiø nurodomas imperatorius, kurio vardu atliekamas suraðymas: Adrianas – Babatos ir Judano, Augustas – Marijos ir Juozapo atveju. Kitas vardas – vietininko bei legato: Titas Aninijus Sekcijus Florentinas dokumente ið „laiðkø“ olos ir Publijus Sulpicijus Kvirinas Luko evangelijoje. Toliau nurodomas ásakymo objektas – raginimas pateikti raðtiðkà mokesèiø deklaracijà. Luko evangelijoje ir Babatos dokumente vartojamas tas pats graikiðkas þodis apographestai. Lukas paaiðkina tà pat, kas plaukia ir ið suraðymo valdant Adrianui konteksto: „Visi keliavo uþsiraðyti, kiekvienas á savo miestà“ (2, 3). Asmeniðkà Babatos formulæ: „Að, Babata, raðtu deklaruoju, kà turiu kaip nuosavybæ“, atitinka Luko kaip istoriko nuoroda: „Jis [Juozapas] turëjo uþsiraðyti kartu su savo suþadëtine Marija, kuri buvo nëðèia“. Abiejuose raðtuose formaliai atitinka ir kilmës bei turto duomenys. Babata nurodo savo tëvo, ið kurio paveldëjo turtà, vardà ir priduria, jog visa tai – jos nuosavybë. Lukas sako, kad Juozapas turëjo vykti ið Nazareto á Betliejø, nes buvo kilæs ið Dovydo namø. Vëlgi iðnyra tas pats graikiðkas þodis oikos („namai“) Luko evangelijoje ir oikousa („gyvenanti“) Babatos dokumente. Net jei evangelistas èia kalba nebe grieþtomis teisinëmis formuluotëmis, o biblinës kalbos kategorijomis, kiekvienas Luko skaitytojas suprato, kad Juozapas Betliejuje arba netoli jo turëjo þemës nuosavybës.

Jau dabar akivaizdu, kad Lukas puikiai iðmanë romënø mokesèiø deklaravimo procesà ir bendràsias sàlygas, bet svarbiausias paskutinis momentas: atidiems Luko evangelijos skaitytojams visada krisdavo á akis, kad Juozapas vyko uþsiraðyti ne vienas, bet „su savo suþadëtine Marija“. Kodël? Atsakymas plaukia ið paralelës su kita moterimi – Babata. Marija, nors ir nëðèia, apskritai turëjo vykti kartu tik dël to, kad pati Betliejaus apylinkëse turëjo þemës. Lygiai kaip Babata, Marija irgi galëjo turëti nuosavo turto; jei nebûdavo sûnø, tai paveldëdavo dukterys (Sk 27, 8). Juozapui èia tenka toks pat vaidmuo, koks vëliau Judanui, – ne suþadëtinio ir sutuoktinio, kokie juodu, þinoma, irgi buvo, bet teisinio „globëjo“, turëjusio savo paraðu patvirtinti þmonos duomenis. Ið to nebûtinai plaukia, kad Marija ir Juozapas kiekvienas turëjo þemës paèiame Betliejuje, kur vyko suraðymas. Babatos ir Judano atveju matëme, jog jiems teko keliauti 40 km, nors jø turtas, prieðingai negu Marijos ir Juozapo, buvo toje paèioje administracinëje apygardoje, kurioje jie ir gyveno. Daug tikëtiniau, kad kiekvieno jø nuosavybë nuo mokesèiø apskaitos vietos buvo tolokai, tam keliui áveikti neuþteko vienos dienos, ir veikiau pietuose ar pietryèiuose negu ðiaurëje (ðiaurëje uþ 9 km buvo Jeruzalë, vakaruose – En Keremas, pasak tradicijos, Marijos artimos giminaitës Elzbietos tëvø gyvenamoji vieta) ir kad dël to jie turëjo ieðkoti bûsto paèiame Betliejuje, uþuot nakvojæ nuosavoje þemëje. Be to, jei þemës nuosavybæ sudarë vien þemës ûkio reikmëms naudojamas plotas, tai galbût nëðèiajai ten në nebuvo patogiø gyvenimo sàlygø. Šiaip ar taip, aiðku, kad në vienas jø Betliejuje neturëjo nuosavo namo.

Aiðku dar ir tai, kad Marija ir Juozapas ið Nazareto á Betliejø keliavo ne tik ðá vienà kartà. Augusto bièiulio Erodo ir paties Augusto suraðymai, atliekami jo vietininkø, bûdavo kartojami nereguliariais laikotarpiais. Atsakomybës uþ þemës nuosavybæ Marija ir Juozapas negalëjo iðvengti. Šie sàryðiai rodo dar ir tai, kad tas turtas turëjo duoti pajamø. Jei tai bûtø buvæs tik menkavertis sklypelis, bent jau Marija, nepaisydama senos paveldëjimo tradicijos, veikiausiai bûtø pardavusi nuosavybæ giminaièiui, uþuot paskutiniais nëðtumo mënesiais nesvetingu þydø þiemos pradþios metu pati leidusis ilgon kelionën. Statybininkas Juozapas turëjo pajamø ið savo profesinës veiklos, buvo garbingas þydø religinës bendruomenës narys; ið þydø ðaltiniø þinome, jog bûtent tektônes – taip ðios profesijos þmonës, medá ir akmená apdorojantys statybininkai, vadinami Naujajame Testamente – bûdavo gerbiami kaip itin pamaldûs ir iðmanantys Biblijà. Šias Juozapo pajamas dar papildydavo áplaukos ið jo ir jo suþadëtinës, o vëliau þmonos, Betliejaus apylinkëse turëtos þemës nuomos.

Galbût turëtume atsisveikinti su romantiðku neturtingos Jëzaus kilmës vaizdiniu. Marija ir Juozapas tikrai nebuvo pasiturintys ðiandiene ðio þodþio prasme. Taèiau jie neabejotinai nepriklausë në vargðø beturèiø sluoksniui. Tai, kad Jëzus pasaulio ðviesà iðvydo „tvartelyje“, lëmë pragmatinës prieþastys, kuriø nepavyko iðvengti në turtingai Babatai ir jos Judanui: Betliejuje nebuvo laisvø vietø dël á suraðymà atvykusiø mokesèiø mokëtojø gausos. Tai, kad keturiasdeðimtà dienà po gimimo, aukodami Jëzø ðventykloje, jie paaukojo „porà purpleliø ar du balandþiukus“ (Lk 2, 24), remiantis Kun 12, 8, aiðkinta kaip aukotojø neturto þenklas, taèiau èia tikrai nueita per toli. Marija ir Juozapas tiesiog laikësi þydø atnaðø aukojimo paprasèiausiu pavidalu tradicijos. Suvokdami vaiko iðrinktumà, po keliø minuèiø patvirtintà Simeono ir pranaðës Onos, jie, uþuot tenkinæsi kukliu seno priesako iðpildymu, per keturiasdeðimt dienø bûtø ástengæ ið giminiø tarp Betliejaus ir En Keremo pasiskolinti pakankamai ðekeliø – jei ið tiesø bûtø stigæ pinigø, nors tuo sunku patikëti, – kad galëtø paaukoti avá. Taèiau bûtent ðià akimirkà jiems, matyt, labiau rûpëjo simbolinis kuklumas. Be to, suprasti ðià simbolikà ðiandien mums gali padëti balandþio reikðmë iðganymo istorijoje; pakanka tik prisiminti Nojaus balandá su alyvos ðakele, Šventosios Dvasios balandá ir net tiesiog prieþodþiu tapusá taikos balandá. Taèiau nei Marija, nei Lukas to neakcentuoja. Prieðingai, Lukas mini balandþiukø aukà nei kaip nors paaiðkindamas skaitytojams visuomeninæ Marijos ir Juozapo padëtá, nei primesdamas balandþiukams kokià simbolinæ interpretacijà, o taip, tarsi tai bûtø tiesiog savaime suprantama.

Dar kartà gráþkime prie Jëzaus gimimo. Datà galima nustatyti tiksliau, nes iki ðiol neatsiþvelgëme á dar vienà evangelijø pasakojimø veiksná – astronomus ið Babilonijos, netrukus po Jëzaus gimimo pasirodanèius Jeruzalëje, o vëliau – Betliejuje, ir atkeliaujanèius èia paskui þvaigþdæ (Mt 2, 1–12). Pamaldþiose legendose dar pridurta ðio to, ko nëra tekste. Juk nieko nepasakyta nei apie tai, kad vyrai buvo trise, nei apie tai, kad jie buvo karaliai. Ið trijø dovanø daryta iðvada, jog bûta trijø asmenø, o kadangi dovanos turëjo karaliðkàjà vertæ, tie asmenys paversti karaliais. Svarbiau tai, kà apie juos galima suþinoti ið paties teksto. Jie vadinami magoi; tai profesionalûs astronomai, darbavæsi observatorijose, praktikavæ þvaigþdþiø aiðkinimà ir galbût kilæ ið kunigø luomo. Tai reiðkia, kad pas Jëzø traukë neþydai, pagonys, priklausantys aukðèiausiam savo visuomenës iðsilavinusiøjø sluoksniui. Tuo metu garsëjo babiloniðkoji Siparo observatorija netoli Babilono, „Rytø ðalyje“, kaip ðiø vyrø tëvynæ vadina Matas. Ir ið tiesø bûtent Sipare prie Eufrato archeologai yra radæ 8 m. pr. Kr. dantiraðèio lentelæ, kurioje ið anksto apskaièiuotas bet koks didesnis ateinanèiø metø planetø judëjimas. Ne maþiau kaip penkiskart ðioje lentelëje minimas pagrindinis ávykis – Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Šá ávyká buvo galima iðkart paaiðkinti: Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – srities, romënø vadinamos Palestina, planeta. Babilonieèiø apskaièiuotoji konjunkcija ávyko Þuvø þenkle, o ðis astronomams, kaip aiðkinama ir rabinistinëje literatûroje, simbolizavo sritá tarp Vakarø Mesopotamijos ir Nilo ðalies rytø – vëliau neabejojamai þydø gyvenamas þemes. Šiuos duomenis patvirtina kiti moliniø lenteliø radiniai. Vadinamojoje Berlyno planetø lentelëje, sudarytoje jau 17 m. pr. Kr. ir ðiandien iðlikusioje nuoraðo ant egiptieèiø papiruso pavidalu, apskaièiuotas visas planetø judëjimas iki pat 10 m. po Kr. Ši lentelë liudija, kad ir tokiuose didþiuosiuose „Vakarø“ miestuose kaip Aleksandrija ir Roma ðie reiðkiniai buvo þinomi ir siejami su dideliais lûkesèiais. Imperatorius Augustas, kaip ir jo vasalai, aistringai domëjosi tokiais dalykais. Galiausiai reikðminga dar ir tai, kad Augustas pats buvo laikomas Jupiteriu, o Saturnas – aukso amþiaus planeta. Jei lentelëje buvo nurodyta 7 m. pr. Kr. ávyksianti ðiø planetø konjunkcija, tai Augustas ir jo ðalininkai tais metais turëjo laukti svarbaus, visa pranokstanèio jo valdymo laikotarpio ávykio, o astronomai ið Rytø numatë pasaulio valdovo gimimà Palestinoje.

Taèiau Augusto gyvenime 7 m. pr. Kr. nieko ypatingo neávyko, nebent septyniolikta ið dvideðimt vienos imperatoriaus aklamacijos – ðiuo laiko momentu jau seniai aiðkiai rutina virtæs Augusto paskelbimas imperatoriumi. Tad kas gi ávyko 7 m. pr. Kr., jei tik astronomai nebus apsiskaièiavæ? Jau 1606 m. Johannesas Kepleris pirmàkart retrospektyviai apskaièiavo Jupiterio ir Saturno konjunkcijà (coniunctio) turëjus ávykti 7 m. pr. Kr. ir áþvelgë joje Betliejaus þvaigþdæ. Ið naujausiø tyrinëtojø begalines abejones dël Mato pasakojimo ir legendas apie kometà ar savotiðkà supernovà iðsklaidë Naujojo Testamento þinovas Augustas Strobelis ir tokie garsûs astronomai kaip Konradinas Ferrari d’Occhieppo bei Theodoras Schmidt-Kaleris. Tiesà sakant, nebuvo në tokio planetø susitikimo, kad dvi þvaigþdës bûtø atrodþiusios kaip viena: þiûrint pirmiausia ið Betliejaus, jos priartëjo viena prie kitos labai arti, taèiau liko atsiskyrusios. Vis dëlto Mato apraðymas, kuriame kalbama apie vienà Betliejaus þvaigþdæ, visiðkai teisingas. Juk savo orbita skriejanti „pirmesnë“, didesnë planeta buvo Jupiteris. Bûtent ji, babiloniðkuosiuose Rytuose simbolizavusi aukðèiausiàjà dievybæ, ir buvo ta „viena“ þvaigþdë, dabar, Þuvø þenkle visiðkai priartëdama prie Saturno, ágijusi papildomà ir, galima ramiai sakyti, su iðganymo istorija susijusià reikðmæ. Juk Saturnas, ávairiopai vadintas bei þymëtas, jau Senojo Testamento laikais aiðkintas ir kaip þydø þvaigþdë, ið pradþiø, tiesa, kaip pagoniðka „importinë prekë“, prieð kurià karðtai protestavo pranaðas Amosas (Am 5, 26; plg. Apd 7, 43). Èia galima áþvelgti tiesiog dieviðkàjà ironijà: tai, kas ið principo neteisinga, pagoniðka ir klaidinga, bûtent neþydø tautø tikëjimas þvaigþdëmis, pasitelkiama tam, kad pagoniðkasis protas paþintø þydø vienatinio Dievo veikimà istorijoje. Ið esmës ávyko ðtai kas: Rytø (babilonieèiø) ir Vakarø (romënø) aukðèiausiosios dievybës Jupiterio planeta, akimirksná tapusi ðviesiausia, atsidûrë ðalia Saturno planetos, Rytø astronomø tuometiniu kosmologijos supratimu atstovaujanèios þydams. 7 m. pr. Kr. danguje jos buvo matyti kartu judanèios planetine orbita ir kartu visiðkai arti viena kitos „stovinèios“ Þuvø þenkle. Apskritai nesunku taip pat ásivaizduoti, jog, pavyzdþiui, Siparo observatorijos astronomai gerai iðmanë þydø pranaðystes ir lûkesèius, nes Pumbeditoje netoli Siparo buvo ásikûræs didþiulis þydø prekybos ir ugdymo centras. Babilonijos ir þydø mokslininkai ðioje vietovëje gyvai bendravo.

Negana to, þvaigþdþiø judëjimà bei keletà tokiø „sustojimø“ ðiandien ámanoma apskaièiuoti dienos tikslumu. Pirmàkart ðviesiai spindintys Jupiteris ir Saturnas kartu vakare patekëjo 7 m. pr. Kr. rugsëjo 15 d. Tai uþraðyta jau senose dantiraðèio lentelëse. Antras ið anksto apskaièiuotas „sustojimas“ ávyko lapkrièio 12–13 d. Þiûrint ið Þemës, jis truko dvi savaites. Vëliausiai tada ir pasireiðkë efektas, kurá Matas nusako Betliejaus þvaigþdës sàvoka. Paaiðkëjus, jog gimimo vieta yra Betliejus, Erodas ið Jeruzalës ten siunèia astronomus. Pasinaudodamas jais kaip ðnipais, jis nori iðsiaiðkinti, kas ten ið tiesø atsitiko. Kaip tik tuo metu pasitaikë Zodiako ðviesa astronomø vadinamas reiðkinys, kai platus kûgio formos ðviesos pluoðtas nukrypsta á þemæ. Šis Jupiterio sukeliamas dangaus reiðkinys, kurá dar ir ðiandien kartais galima stebëti, 7 m. pr. Kr. lapkritá atvirame kraðtovaizdyje, pasaulyje be ryðkiai elektros apðviestø miestø ir kaimø, aiðkiai rodë á Betliejø. Savo apskaièiavimais pasitikintiems astronomams reikëjo tik vadovautis ðia ðviesa. Atëjus á Betliejø ir paklausinëjus apie ne itin seniai gimusá berniukà, jau buvo nesunku rasti reikiamà bûstà. Ši Zodiako ðviesa tø metø lapkrièio 12–23 d. buvo matoma kasdien. Visa tai ne fantazijos, bet tikslûs faktai, kuriuos gali patikrinti kiekvienas matematikas ir astronomas. Ið jø plaukia ne tik tai, kad Betliejaus þvaigþdë egzistavo, bet ir astronomø, „iðminèiø ið Rytø ðalies“, atvykimo á Betliejø laikas. Šie faktai rodo, kad Jëzus atëjo á pasaulá iki 7 m. pr. Kr. lapkrièio.

Šiandien Kalëdø ðventæ ðvenèiame gruodþio 25 d., Vidurio Europoje – daþniausiai jau iðvakarëse, taèiau ðios datos nerastume evangelijose ar kokiame kitame ankstyvøjø krikðèioniø raðinyje. Data Vakaruose pasirinkta tik IV a., siekiant, be kita ko, parodyti baþnytinës politikos nusistatymà prieð Mitros kultà, tà dienà ðventusá vienà didþiøjø savo ðvenèiø. Taèiau ji stebëtinai arti datos, kurià ðiandien, turëdami prieð akis ðaltiniø stygiø, galime laikyti tikëtina; jau Klemensas Aleksandrietis istoriniame teologiniame veikale Kilimai 190 m. po Kr. teigia, jog Jëzus gimæs sausio 6 d. Taèiau jis neatsiþvelgë á ávairias ypatybes, bûdingas tuometinei egiptieèiø kalendoriaus sistemai, nors ir darë prielaidà dël jos taikymo. Mat jis nedviprasmiðkai rëmësi tradicija, nusidriekianèia iki Marijos, Juozapo ir Jëzaus bëgimo á Egiptà. Jo nustatyta sausio 6-oji, dar ir ðiandien, pirmiausia Rytø krikðèioniø Baþnyèiose, ðvenèiama kaip Jëzaus gimimo data, buvo pirmosios gimimo metinës. Gimti Jëzus atitinkamai turëjo prieð dvylika sinodiniø mënesiø, arba prieð 354 dienas, vadinasi, 7 m. pr. Kr. sausio 17 d.
Tokia data plaukia ið apskaièiavimø su sàlyga, kad ankstyvosios Baþnyèios tradicija patikimai iðlaikë bent pamatines datas. Kitaip tariant, áraðø, papirusø ar kitokios informacijos, neabejotinai patvirtinanèios ðià datà, nëra. Prie spëjamos teisingos laiko atkarpos galima tik priartëti. Taèiau tai neduoda pagrindo abejoti paèiais ávykiais. Kaip jau matëme, senovës istorikai tikrai ne visada pasakodavo apie asmenø gimimà, o tikslios dienos nuoroda bûdavo ne taisyklë, bet iðimtis. Jei Jëzaus gimimo metus, mënesá ir dienà evangelistai bûtø laikæ bûtinai pasakytinais dalykais, kaþin ar jiems bûtø buvæ sunku atlikti reikiamus tyrimus. Tad apskritai niekas netrukdo ðvæsti gruodþio 24–25 d. arba, kaip kitur, sausio 6 d., ir vargu ar bûtina kaip treèià ðventadiená dar pridurti hipotetiðkai nustatytà sausio 17 d. Ir ðiuo atveju turëtume vaduotis ið ðiuolaikinio ásivaizdavimo, jog geroje biografijoje pateiktina kiekviena chronologinë gyvenimo smulkmena. Anuomet taip niekas nemàstë ir neraðë. Tada rûpëjæ dalykai istoriðkai patikimi: Jëzus gimë Betliejuje, valdant imperatoriui Augustui, gyvam tebesant Erodui, kaip galëtume pridurti, 7 m. pr. Kr. þiemà, kai mokesèiø apskaita privertë jo motinà Marijà ir jos suþadëtiná Juozapà ið gyvenamosios vietos Nazarete vykti á Betliejø, kurio apylinkëse jie turëjo paveldëto turto.

Jau kelis kartus minëjome Erodo vardà. Jëzaus gimimo istorijoje tai ne tik pirmutinis orientyras, nustatant vëliausius galimus gimimo metus, ir ne tik þvaigþdëmis tikintis valdovas, Babilonijos astronomus siunèiantis ðnipinëti á Betliejø; á krikðèioniðkàjà istoriografijà jis áþengë pirmiausia kaip tas, kuris, astronomams pas já negráþus, ásakë Betliejuje iðþudyti kûdikius. Vargu ar dar reikia pabrëþtinai minëti, kad ðias kûdikiø þudynes ir „iðminèiø“ pabëgimà laiku á tëvynæ, o vëliau Juozapo ir Marijos bëgimà á Egiptà daugelis ðiandieniø Biblijos tyrinëtojø irgi iðtremia á legendø sritá. Jiems nepatinka perspëjimas, pasak Mato, perduotas vieniems ir kitiems per sapnà, tarsi tai bûtø neámanoma. Ne tik istorikai, iðmanantys savo ðaltinius, bet ir 1 semestro psichologijos studentai þino, jog tai gali bûti visiðkai realus ávykis. Taip pat uþkliûva, jog vaikø þudynës, per kurias, atrodo, ið jaunesniø negu dvejø metø berniukø Betliejuje ir apylinkëse mirties pavyko iðvengti vien Jëzui, minimos tik Mato evangelijoje. Lukas, tiesa, dar pasakoja apie Jëzø ðventykloje keturiasdeðimtà dienà po gimimo ir prieð keletà mënesiø iki magø pasirodymo, taèiau vaikø þudynes bei laikà Egipte praleidþia ir pasakojimà tæsia nuo Nazareto.

Vaikø þudyniø nemini në þydø ir romënø istorikas Juozapas Flavijus, kuriam ðiaip jau vargiai pro akis prasprûsta kokia nors Erodo þiaurybë. Šis Juozapas visiems nenorintiems pasitikëti vien Naujuoju Testamentu yra savotiðkas Naujojo Testamento laikø istorijos ðventasis globëjas. Kà apie já þinome? Þvilgsnis á já padës geriau suprasti ne Naujàjá Testamentà, o kitus þydø I a. istorijos ðaltinius. Gimæs praslinkus septyneriems metams po Jëzaus mirties, 37 m. po Kr., Juozapas susipaþino su trimis didþiaisiais ano meto þydø sàjûdþiais – sadukiejais, fariziejais ir esenais, galiausiai, kaip ir toks Šaûlis/Paulius iki jo, nusprendë tapti fariziejumi ir, prasidëjus sukilimui prieð romënus (66–73 po Kr.), buvo paskirtas Galilëjos daliniø generolu. Nugalëtas ir paimtas á nelaisvæ, romënø vadui Vespasianui jis iðpranaðavo imperatorystæ. 69 m. po Kr. pranaðystei iðsipildþius, Juozapas buvo priimtas á imperatoriaus ðeimà, gavo giminës vardà Flavius ir darbavosi imperatoriaus dvare, nuolatos stengdamasis romënams atskleisti taurius þydø tautos istorijos ir dabarties puslapius, o þydams – romënø didybæ.

Tad jis, panaðiai kaip ir evangelistai, nebuvo istorikas be jokiø uþmaèiø. Jis nenorëjo raðyti istorijos, atsiribodamas nuo vertybiø, „neutraliai“, bet turëjo prieð akis tikslà. Kas dël tokios nuostatos peikia evangelistus, tas, norëdamas likti nuoseklus, bent lygiu mastu turi prikiðti jà ir Juozapui, kaip, beje, ir kiekvienam kitam senovës istorijos raðytojui; mat tai, kad istorija buvo arba galëjo bûti vaizduojama objektyviai ir neðaliðkai, yra iliuzija. Turint galvoje dar ir tai, jog bûtent Juozapas Flavijus tiek Þydø karo istorijoje (apie 77–78 po Kr.), tiek Þydø senybëse (93–94 po Kr.), kaip árodyta, raðydamas stengësi derinti ir ið dalies – klaidingai, jam galioja ta pati taisyklë, kaip ir kitiems: konkretus atvejis nuolatos tikrintinas. Juozapas pateikia tris tekstus, tiesiogiai susijusius su Naujojo Testamento laikotarpiu: esminiais bruoþais su evangelijomis sutampantá pasakojimà apie mirties bausmës ávykdymà Jonui Krikðtytojui Macheronto tvirtovëje Erodo Antipo ásakymu, vadinamàjá testimonium flavianum apie Jëzø ir pasakojimà apie Jokûbo, nedviprasmiðkai pristatomo kaip „Mesiju vadinto“ Jëzaus brolis, nuþudymà. Iki pastarojo ávykio 62 m. po Kr. uþbaigtuose Luko Apaðtalø darbuose neteisëtas Jokûbo uþmuðimas akmenimis nebeminimas, tad Juozapas èia – vienintelis to meto ðaltinis. Ið ðiø trijø iðtarø nesutariama vien dël iðtaros apie Jëzø Senybëse 18, 63–64. Ir nesutariama tik dël to, kad greta dalykiðkos þinios, jog tai buvæs iðmintingas mokytojas, stebukladaris, gerbiamas mokytojas, turëjæs daug sekëjø þydø bei pagoniø, jog þydø hierarchijos iniciatyva jis buvæs Piloto pasmerktas mirti ant kryþiaus, taèiau „iki ðios dienos“ (t. y. iki tada, kai Juozapas raðë Senybes, praslinkus ðeðiasdeðimt trejiems metams nuo nukryþiavimo) tebeturás didelá bûrá sekëjø, pagal jo vardà besivadinanèiø krikðèionimis, randama kukli iðtara: „Šis buvo Kristus“. Þydui tai reiðkë: „Šis buvo Mesijas“, nes Kristus graikiðkai raðanèiam Juozapui yra ne kas kita, kaip graikiðkas þodis Christos, perteikiantis hebrajiðkà þodá mâðîah (Mesijas).

Šá sakiná vis mëginta atmesti kaip vëlesná krikðèioniø intarpà, nes taip esà nebûtø raðæs në vienas þydas. Nuo visø autentiðka laikomos iðtaros apie nuþudytà jo brolá Jokûbà (Senybës 20, 200) ji skiriasi tik vienu niuansu – vietoj „Šis buvo Mesijas“ pasakojime apie Jokûbà paraðyta: „kuris vadinamas Mesiju“. Aiðku, kad Juozapas èia pateikia ne savo nuomonæ, bet tai, kà tikëjo Jëzaus sekëjai. Lygiai taip be niekur nieko galima suprasti ir testimonium flavianum. Alternatyvus aiðkinimas leidþia áþvelgti ðiame tekste tam tikrà rezignacijà, nes sakinyje „Šis buvo Mesijas“ akcentuotina praeities forma „buvo“. Jëzus buvo Mesijas, taèiau daugelio þydø, laukusiø Mesijo, pergalingu karu iðlaisvinsianèio ið romënø jungo ir visø vidaus prieðø, didþiosios viltys neiðsipildë. Galbût tai ir norëjo pasakyti Juozapas: Mesijas atëjo ir iðëjo, bet niekas nepasikeitë. Jis nepasiekë pergalës, bet, prieðingai, saviðkiø atiduotas prieðams á rankas, triumfuojamai nesigynë. Didþiojo mesijinio laiko viltis pasirodë klaidinga. Taip skaitant tekstà, niekas nerodo, kaip ir kitokio aiðkinimo atveju, kad tai vëlyvas krikðèioniø áterpinys. O ðios sukilime prieð romënus þlugusio þydø generolo iðtaros skeptiðkosios interpretacijos naudai liudija ir tai, kad jis nemini didþiojo vilties þenklo – Jëzaus prisikëlimo. Kadangi apskritai jo duomenys teisingi, jis neabejojamai turëjo bûti apie tai girdëjæs, nes galiausiai dël ðio vis ið naujo liudijamo ir skelbiamo prisikëlimo tebegyvavo „krikðèioniø tauta“, – taip jis vadina jo sekëjus. Bet Juozapas tai nutyli. Mesijinës jo viltys suduþo, o pats krikðèioniu tapti jis nenorëjo.

Šitaip ratas uþsidaro. Tiesa, Juozapas Flavijus nemini Betliejaus vaikø þudyniø, kaip ir daugelio kitø Erodo þiaurybiø. Klaidinga ið to daryti iðvadà, kad apie tai jis nieko neþinojæs arba kad viso to nebûta. Erodas Didysis kaip galimus varþovus galëjo nuþudyti tris savo sûnus, du ið jø, Aleksandrà ir Aristobulà, – 7 m. pr. Kr., Jëzaus gimimo metais. Negana to, tais paèiais metais jis ðaltakraujiðkai ásakë mirtimi nubausti daugybæ fariziejø, paskelbusiø jam nepalankià pranaðystæ, jog netrukus gimsiàs karalius mesijas, turintis nuversti Erodà nuo sosto ir pradëti mesijiná amþiø. Bent taip Juozapas pasakoja Senybiø 17 knygoje. Sunku patikëti, jog toks sàþinës grauþaties nejauèiantis vyras nebûtø liepæs, juo anksèiau, juo geriau, paðalinti mesijiná varþovà, besikësinantá á karaliaus valdþià Izraelyje. Nuþudytø jaunesniø negu dvejø metø amþiaus vyriðkos lyties kûdikiø nedideliame Betliejuje tuo metu veikiausiai bûta maþiau negu tuzinas. Argi galëjo tai patraukti kieno nors dëmesá daug masiðkesniø Erodo þvëriðkumø kitose vietose ir kitais laikais akivaizdoje? Tiesà sakant, mums net þinoma paralelë: apie tà patá laikà Aðkelono mieste prie Vidurþemio jûros á ðiauræ nuo Gazos, su kuria Erodas palaikë artimus ryðius, ðaltakraujiðkai nuþudyta apie du ðimtus maþø vaikø, ið kuriø në vieno nebuvo vyresnio negu dvejø metø amþiaus, o didþiuma – vos keliø mënesiø. Iðskyrus kelias iðimtis, visi jie vyriðkos lyties. Prieð keletà metø atradæ griauèius vieno didelio I a. pr. Kr. namo rûsyje, archeologai iki ðiol nesutaria dël þudyniø prieþasties. Anot paplitusios versijos, èia buvæs vieðnamis, ir vyriðkos lyties kûdikiai, pagimdyti jø netroðkusiø prostituèiø, netrukus po gimimo bûdavæ nuþudomi, o mergaitës paliekamos kaip vieðnamio rezervas. Šio paaiðkinimo naudai liudija tik bûtinybë kaip nors kompensuoti trûkstamas þinias. Taèiau svarbiausia, kad ðio vyksmo, per kurá þuvo gerokai daugiau kûdikiø negu Betliejuje, Juozapas irgi nemini, maþa to, prieðingai negu Betliejaus atveju, kai galima remtis bent jau Matu, apie tai neuþsimenama në viename istoriniame ðaltinyje. Taigi istorikø tyla, kaip rodo Aðkelono kaulai, nieko nesako apie ávykio galimybæ ar faktiðkumà. Sykiu ásisàmonintina, kad senø pasakojimø apie kûdikius, iðgyvenusius pasikësinimus nuþudyti, þydø ir egiptieèiø tradicijoje galëjo bûti ir anksèiau (pvz., Biblijos pasakojimas apie pintinëje paliktà Mozæ, tiesa, nëra paralelë, taèiau vaizduoja bandymà nuþudyti kûdiká), bet bûtø tiesiog avantiûristiðka kiekvienà ávyká atmesti kaip neistoriná, jei kas nors labai panaðaus jau buvo nutikæ anksèiau. Vienu þodþiu, niekas nekliudo pasitikëti Matu. Visi mëginimai demaskuoti já kaip sakiusá netiesà iki ðiol þlugdavo.

Nepagrástai átarinëjamam Matui tenka iðkæsti dar vienà priekaiðtà – esà jis pramanæs bëgimà á Egiptà. Þinoma, visà vyksmà jis aiðkina teologiðkai, supranta kaip iðsipildþiusià pranaðystæ ir Jëzaus sugráþimà laiko Ozëjo pranaðystës 11, 1 patvirtinimu. Taèiau, kaip matëme, bûtø itin nemoksliðka kiekvienà ávyká, kurá galima suprasti kaip pranaðo þodþiø iðsipildymà, dël to atmesti kaip neistoriná. Viena vertus, matëme, kad evangelijø pasakojimuose laikomasi kitokios sekos: pirma – ávykis, po to – mëginimas teologiðkai ir pranaðiðkai já aiðkinti. Kita vertus, turëtø bûti aiðku, kad simbolinis, teologinis vyksmo aiðkinimas ir jo istorinis faktiðkumas vienas kito nepaneigia. Savaime suprantama, istorinius faktus galima aiðkinti ir simboliðkai arba laikyti senø pranaðysèiø iðsipildymu. Nesunku ásivaizduoti, kad tokie supratimo bûdai krikðèionybës istorijoje daugeliui krikðèioniø buvo svarbesni uþ ávykiø smulkmenas. Taèiau ið to dar nevalia daryti iðvados, jog istorinis átikimumas nuo pat pradþiø nebuvæs reikðmingas. Šiaip ar taip, bëgimas á Egiptà nesiremia iðankstine teologine duotybe, ðûkiu: „Mes – Šventoji Šeima, todël turime, kaip kadaise Juozapas, traukti á Egiptà, ir tada Jëzus ið ten gráð kaip antrasis Mozë“. Ið bûtinybës iðgyventi bëgta dar ir ðiandien matomu karavanø keliu per Beer Šebà, „Abraomo miestà“, á ðalá, kurioje tuo metu gyveno per milijonà þydø. Þinomos tokios vietovës kaip Aleksandrija su didþiausia þydø bendruomene uþ romënø Palestinos ribø ir Didþiojo Hermopolio (Hermopolis Magna) miestas, kuriame atrasta vertingø Biblijos rankraðèiø, áskaitant Naujàjá Testamentà, ir kuris vëlesnëje krikðèioniðkojoje tradicijoje vadinamas Jëzaus prieglobsèio vieta. Jau netoli Betliejaus bûta pastogës, kuria nuo Jeremijo laikø naudodavosi keliautojai á Egiptà (Jer 41, 17). Matas, kuriam labai rûpëjo Jëzaus gyvenimo ávykius suvokti kaip þydø seniausiø vilèiø iðsipildymà, bëgimà á Egiptà átraukia á pasakojimà apie ankstyvuosius Jëzaus metus; tuo tarpu graikø ir romënø kategorijomis màstanèiam bei savo skaitytojus prieð akis turinèiam Lukui to neprireikia, ir jis pasakojimà tæsia nuo beveik pilnametystës pagal þydø teisæ sulaukusio Jëzaus Nazarete. Istorikui sunku suprasti, kodël tai turëtø bûti problema.
Baigdami kartu su Luku gráþkime á ðio skyriaus pradþià. Juk dabar galima geriau suprasti tai, kas ið pradþiø buvo paliesta tik prabëgomis: ankstyvas akcentavimas, Jëzui dar negimus, jog jis bus vadinamas Dievo Sûnumi, yra viena iðkiliausiø vietø Luko evangelijoje (1, 35). Skaièiuojant pagal skyrius bei eilutes, du kiti evangelistai Dievo sûnystæ pabrëþia dar anksèiau – Jn 1, 34 Jono Krikðtytojo liudijimu: „Að tai maèiau ir liudiju, kad ðitas yra Dievo Sûnus“; ir Mk 1, 1 antraðte: „Jëzaus Kristaus, Dievo Sûnaus, Evangelijos pradþia“. Taèiau Lukas, raðantis evangelijà aukðtam Romos valstybës valdininkui, „prakilniajam“ (gr. kratistos) Teofiliui, pabrëþia, kad ðis titulas kyla ne tik ið Krikðtytojo liudijimo ar paþinimo, visiems tikintiesiems tapusio prieinamu po pirmøjø Velykø, bet ir ið to, kad dar prieð nëðtumà per savo pasiuntiná (gr. angelos – „angelas“) Marijai já praneðë pats Dievas. Taip Jëzaus gimimas akivaizdþiai áðaknydinamas á epochos politikà. Svarstydami, kokià viltá ir koká iððûká Jëzaus gimimas bei jo aplinkybës reiðkë to meto þmonëms, iki ðiol prieð akis turëjome þydø pranaðystes, Erodo bûgðtavimus, babilonieèiø ir rytieèiø skaièiavimus, graikø ir romënø mitus ir panaðius reiðkinius, o dabar atsiranda ir ðis tas nauja: dar iki Marijos sûnaus gimimo angelo skelbimu Romos imperatoriui Augustui prieðprieðinamas varþovas. Augustas buvo leidæs senatui sudievinti savo átëvá Julijø Cezará. Kaip divus Iulius sûnus, jis dabar buvo filius divi – „dieviðkojo sûnus“. Graikiðkai kalbanèiuose Rytuose ið to radosi „dievo sûnus“ – huios theou, – ir tie patys graikiðki þodþiai evangelijose taikomi Jëzui. Dar imperatoriui Augustui gyvam tebesant, jam pastatydintos trisdeðimt septynios ðventyklos, o po jo mirties jø padaugëjo dar dviem deðimtimis. Kelios tokios ðventyklos stovëjo Erodo valdomoje teritorijoje, be kita ko, Pajûrio Cezarëjoje, Pilypo Cezarëjoje, kurioje vëliau Petras iðpaþins, kad Jëzus yra Mesijas, ir Samarijoje. Vienas nesuskaièiuojamø Jëzaus istorijos ryðiø su romënø pasauliu buvo tai, kad Juozapas su nëðèia Marija ið Nazareto á Betliejø turëjo keliauti per Samarijà, tà miestà, kurá Erodas buvo pervadinæs Sebasta – „Iðkiliàja“ (lot. Augusta) ir kuriame tada stovëjo to paties Erodo pastatydinta iðtaiginga ðventykla, o imperatorius joje garbintas kaip dievo sûnus.

Ilgà laikà manyta, jog kreipinys „dievo sûnus“ ir tokios ðventyklos buvusios ne daugiau kaip grynai iðoriðkas, gilesnës reikðmës neturëjæs ir ið tikrøjø niekieno rimtai netraktuotas nusilenkimo imperatoriui gestas. Taèiau dabar þinoma, jog romënai tikëjosi, kad imperatorius bent imperijos Rytuose bus tikrai garbinamas. Tas pat tæsësi ir po Augusto laikotarpio. Imperatorius Tiberijus, kuriam valdant nukryþiuotas Jëzus, irgi buvo „dievo sûnus“, o iki Romos imperijos pabaigos tokiø imperatoriø – dievø bûta 182. Imperatoriaus kultas labiau uþ visa kita vienijo visas tautas, gentis ir sluoksnius, iðskyrus vienà iðimtá: religiniam imperatoriaus garbinimui prieðinosi tik þydai ir dar ið judaizmo kilæ krikðèionys. Tuo tarpu visi kiti imperatoriø – dievà laikë pasauliniu ir vienijanèiu ávairiø senø tëviðkøjø dievybiø, kuriø Antikoje bûta tûkstanèiai, ásikûnijimu. Kitaip tariant, imperatoriaus kultas jokiu bûdu nebuvo tik viena ið daugelio lojalumo Romos valdovui raiðkos formø. Tai buvo religija. Kaip tokia ji ir funkcionavo. Egzistavo taisyklës, ir bûdavo privalu grieþtai jø laikytis norint laiduoti dievo geranoriðkumà, o tikrasis tikëjimas reiðkësi ne asmeniniu, individualiu tikëjimu dogmø erdvëje, bet skrupulingai tiksliu kulto taisykliø laikymusi. Pavieniais atvejais ðios sistemos dalis visiðkai galëjo bûti ir pamaldumas. Pavyzdþiui, prekybininkas, uþ savo sëkmæ turëjæs bûti dëkingas socialinei ir politinei Augusto taikai, matyt, jautë imperatoriui tai, kà mes vadiname pamaldumu. Olimpijoje rastame graikiðkame áraðe skelbiama: „Dieviðkasis Augustas savo gerais darbais pranoko net Olimpo dievus“. Kad Augusto kaip dievo garbinimas prasidëjo anksti, liudija vienas papirusas ið Oksirincho. Jau 30 m. pr. Kr. du pilieèiai ten pareiðkia: „Prisiekiame Cezariu (Augustu), dievu ið dievo“. Kiti áraðai liudija, jog þmonës kartais kreipdavosi á Augustà malda, praðydami pagalbos bëdoje ir ligoje.

Istoriko akimis, visa tai labai tikëtina, nes Azijos provincijoje, gerai paþástamoje Naujojo Testamento skaitytojams, Augusto taika truko apie tris ðimtus metø, iki III a. vidurio. Tokios trukmës taikos laikotarpis þmonijos istorijoje buvo ir tebëra nepralenktas. Taèiau net ðiomis sàlygomis galima áþvelgti ankstyvà konkurencijà: imperatorius ir jo ápëdiniai laikyti dievais, atneðusiais bei laidavusiais amþinàjà taikà, taèiau lygia greta laukta Mesijo kaip taikos kunigaikðèio po pergalingø kariniø veiksmø. Mesijinës taikos sàvoka judaizme gyva iki ðiandien. Imperatorius þydams buvo ne mesijinis taikos kunigaikðtis, bet engëjas, ðventvagiðkai pasisavinæs savo statusà; Kumrano esenai viename raðto ritinio fragmente, vadinamame 4Q246, irgi rëmësi Ps 82, 6–7, taigi Dievo seniai paskelbtu nuosprendþiu romënams. Kita vertus, didþiumai þydø iki ðiandien sunku laikyti Mesiju þydà Jëzø ið Nazareto, nes Jëzus neatitiko þemiðkosios taikos, kokios þydø ortodoksai iki ðiandien laukia kartu su pergalingu Mesijo atëjimu, apibrëþimo, nes taika þemëje pagal realiosios politikos, þemiðkosios visuomenës matmená iki ðiol nëra tapusi tikrove. Jëzaus skelbtoji ir ákûnytoji Dievo taika buvo ir yra kitokia. Net tie þydai, kurie buvo jo mokiniai ir pirmieji sekëjai, ástengë tai suvokti tik po Velykø.

Kadangi imperatoriaus kulto nereguliavo virðesnis valdþios organas Romoje, o ávairios provincijos naudojosi skirtingomis autonomijos formomis (Vakaruose ðis kultas vaidino daug maþesná vaidmená negu Rytuose), religinë praktika gerokai ávairavo. Graikiðkai kalbanèiuose Rytuose imperatorius, kaip kartais ir kiti aukðto rango geradariai, papildomai bûdavo vadinamas sôtçr. Šis þodis krikðèioniø tikëjimo kalboje perteikiamas þodþiu „iðganytojas“. Atsiliepdama á angelo þinià, Marija vadina Dievà savo Sôtçr (Lk 1, 47), o pasakojime apie gimimà Sôtçr (Iðganytoju) vadinamas pats Jëzus (Lk 2, 11). Kitaip tariant, vadinant Jëzø ne tik Dievo Sûnumi, bet ir Iðganytoju, metamas iððûkis visà imperijà vienijusiam kultui. Tiesiog programiðkai galëtume formuluoti, kad iki savo gimimo ir per savo gimimà Jëzus yra naujasis pasaulio valdovas ir pasaulio iðganytojas, ir anuomet tai neabejotinai þinojo bent jo motina. Þinia apie Erodo planuojamà þmogþudystæ sulaikë jà nuo kokio nors ypatingo savo sûnaus traktavimo pirma laiko. Savo kaip Mesijo pasirodymo metà vëliau jis turëjo pasirinkti pats.

Kà ið principo turëtume manyti apie ðià pirmø Jëzaus gyvenimo metø apþvalgà? Su keliais vertinimo kriterijais jau susidûrëme. Svarbiausiàjá galbût pravartu dar kartà pakartoti kitais þodþiais: árodymo nebuvimo nevalia painioti su nebuvimo árodymu. Kitaip tariant, ið to, kad „tik“ Matas praneða apie Erodo planus ir darbus Betliejuje, dar neplaukia, kad ðio ávykio nebuvo. Maþai kà bendra su mokslu turi daugeliui Naujojo Testamento tyrinëtojø bûdingas tiesiog tarsi refleksas kylantis nusiteikimas manyti, jog abejotinais atvejais evangelistø atþvilgiu visada teisus Juozapas, ypaè jei ano meto istorijos ávykio jis nemini ar pateikia kitaip. Istorikas gali daryti tik viena – tikrinti, ar turimas ðaltinis, kaip toks, tikëtinas, ar ne. Jei esama jam prieðingø ðaltiniø, tai jie, þinoma, traktuotini rimtai ir tirtini. Taèiau jei ðalia to vieno liudijimo kitø iðtarø nëra, tai ið jø nebuvimo nevalia daryti jokios iðvados apie turimo ðaltinio patikimumà. Šios elementarios pamatinës taisyklës þinomos kiekvienam istorikui. Tikra máslë, kodël jos taip retai taikomos Naujojo Testamento raðtams.

Mûsø konkreèiu atveju tai reiðkia, kad turime praneðimà apie gimimà ið mergelës, Betliejaus þvaigþdæ, Erodo ásakytas vaikø þudynes ir bëgimà á Egiptà; ðiø ávykiø nevalia atmesti kaip neistoriniø vien dël to, kad autorius vadinamas Matu, o jo kûrinys priskiriamas literatûriniam evangelijø þanrui. Turime praneðimà apie Dievo þinià Marijai, jog jos sûnus bus vadinamas Dievo Sûnumi, taip pat suþinome apie mokesèiø apskaità, privertusià Marijà vykti á Betliejø. Nevalia abejoti tuo vien dël to, kad pasakotojas yra vyras, vardu Lukas, tikëjæs tuo, kà raðë. Pirmiausia ir ið principo galioja taisyklë, jog tokiam praneðimui tol bûdinga tokia istorinë vertë, kokià jam aiðkiai ir sàmoningai priskiria autorius – juk jis neketina pateikti legendos, mitologinio pasakojimo, bet neabejotinai nori raðyti apie faktinius ávykius, – kol átikimai negalima árodyti prieðingai. Kitaip tariant, kalbëta ir kalbama apie Mato, Luko ir jø tekstø nenaudai pateikiamø argumentø kokybæ. Prisiminkime èia klasikiná, nuostabiai ironiðkà amerikieèiø istoriko George’o Kennedy pasakymà: „Senovës autoriai kai kada turëdavo galvoje tai, kà sakydavo, o kartais net þinodavo, apie kà kalba“.

Tad kontûrai nubrëþti. Šioje knygoje neketinama visapusiðkai, be spragø rekonstruoti informacijos apie istorijos Jëzø ir tikëjimo Kristø, bet norima tik mesti þvilgsná á esminius momentus. Daug kas, kas uþraðyta evangelijose, savaime tampa átikima suvokus, kad tekstais galima pasitikëti ir kad esama bûdø tariamoms ar tikroms problemoms áveikti. Bûtent gimimo istorija, kuria taip mëgsta abejoti daug tariamai apsiðvietusiø þmoniø, parodë mums, jog stovime ant patikimo pagrindo.

_____________________________________

Carsten Peter Thiede, garsus Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos þinovas, archeologas, senovës rankraðèiø specialistas, gimë 1952 m. Berlyne, studijavo Berlyne, Þenevoje, Oksforde ir Kembridþe, anksti susidomëjo Naujojo Testamento iðtakomis. Izraelyje koordinavo ðios ðalies Antikos tyrimø ástaigos vykdomus þalos Negyvosios jûros srityje rastiems ritiniams nustatymo darbus, vadovavo Mocos-Emauso netoli Jeruzalës kasinëjimams, Beer Šeboje, Negevo Ben Guriono universitete, dëstë archeologijos bei Kumrano tekstø kursus. 1993–1998 m. vadovavo Paderborno (Vokietija) Mokslo teorijos pagrindø tyrimø institutui, vëliau Bazelio (Šveicarija) Teologijos nevalstybinëje aukðtojoje mokykloje dëstë Naujojo Testamento laikotarpio istorijà. Bibliotheca Bodmeriana uþsakymu, parengë Naujojo Testamento papiruso P73 pirmàjá leidimà...