Nepriklausomos Lietuvos istorikai jau seniai iðanalizavo ir pateikë profesionalias iðvadas apie sovietø maksimaliai iðnaudotà kryþiuoèiø – kaip didþiausiø mûsø tëvynës prieðø ir krikðtytojø per prievartà – vaizdiná saviems, ateizmo skleidimo, tikslams siekti. Be abejo, kryþiuoèiai buvo mûsø prieðai. Taèiau liûdna tiesa ir tai, kad „Krikðto per prievartà“ kliðë sëkmingai prigijo.

„Priimkite norinèius atsiversti á katalikø tikëjimà, tuo darydami aukðèiausiam Dievui garbæ ir iðplatindami Jo tikëjimà, kurá, laisvai Dievui teikiant savo palankumà, niekieno nepriversti rûpinamës priimti“, – Konstanco Visuotiniam Baþnyèios Susirinkimui adresuotame laiðke-skunde 1416 m. raðë þemaièiai. Ir èia pat, bûdami laisvi bei politiðkai brandûs, visos Europos akivaizdoje vieðai demaskavo kryþiuoèiø kaltes Lietuvai: „Jie nesistengë laimëti tikrajam Dievui mûsø sielø, bet norëjo okupuoti.“ Taip buvo apdairiai iðreikðta politinë valia krikðtytis, vëliau tapusi valstybës savastimi. Deja, „Minint Þemaièiø Krikðto 600-àsias metines, ðis klausimas atsiranda vieðojoje erdvëje kaip politikos, o ne tikëjimo klausimas. <…> Mat nors praëjo 600 metø nuo Þemaièiø Krikðto, kai kuriems mûsø vis dar regisi, kad tasai Krikðtas kaþkà ið mûsø atëmë“, – taikliausiai apibendrina Antanas Gailius.

Taigi – dar ir dar kartà: ar tikrai Krikðtas sunaikino pagoniðkàjà baltø kultûrà? O kaipgi vertintinas kartu atëjæs gëris – mokyklos, ligoninës, prieglaudos? Kà bendrai Lietuvai davë Þemaièiø Krikðtas? Visa tai ir dar daugiau tapo vasariðkos „Artumos“ tema. Kas yra Krikðto sakramentas, solidaus jubiliejaus proga þurnalo autoriai aptaria istoriniu ir liturginiu aspektais. Prieðtaringas reakcijas á Krikðtà bei stereotipinæ daþno tautieèio – net ir kataliko – nuostatà apie „primestà“ krikðèionybæ taktiðkai analizuoja Vytautë Maciukaitë: „Pagoniðko màstymo atstovui reikëtø priminti, kad krikðèionybës vëlavimà lëmë ne vien mûsø narsa, bet ir Lietuvos nuotolis nuo Romos imperijos, taip pat ir krikðèionybës plitimo kryptis, kuri mus aplenkë ið visø pusiø.“

Dr. Darius Baronas iðsamiai pristato Þemaièiø Krikðto istoriná kontekstà. Jo, kaip istoriko, iðvada, – „krikðèionybë mums nëra svetima ir nebuvo prievarta primesta“. Na, o ið XV a. gráþtant prie ðiandienos – kun. Kæstutis K. Brilius MIC atkreipia dëmesá, kad ir dabarties metui bûdinga rafinuota antikrikðèioniðka veikla. O juk „kova uþ asmeninæ gerovæ nesukurs visuomenei pagrindo, kuris padëtø atsilaikyti prieð istorinius sukrëtimus ir iðaugintø vilties kupinà naujàjà kartà. Todël Lietuvos Krikðtas turëtø ne likti vien tik istoriniu faktu, bet ágauti naujà tæstinumà“. Taigi politiniu poþiûriu Krikðtas – bendras visø lietuviø laimëjimas, o tikëjimo prasme – tai vartai á Gyvenimà.

Krikðtas – tai panardinimas Kristuje, – sako kun. Artûras Kazlauskas, sakramentø teologijos þinovas: „Baþnyèia turi savo ásèias – krikðtyklà <…>. Tai pradþia. Tai mirtis senajam þmogui Adomui ir prisikëlimas naujam þmogui Kristui <…>, naujo gyvenimo (ne ðio pasaulio, bet ðiame pasaulyje) þenklas.“ „Kiekvienas þmogus yra ðviesa. Toji ðviesa gali bûti pritemdyta ar visai uþtemdyta, taèiau negali visiðkai iðnykti. Autentiðkos laimës ir prasmës atradimas yra susijæs su dvasiniu horizontu ir su ðio horizonto Autoriumi“, – raðo Romanas Kazakevièius, aptardamas vienà svarbiausiø Vatikano II Susirinkimo konstitucijø „Gaudium et spes“ – Dþiaugsmas ir viltis, kuri þmogaus asmens laimæ ir orumà kildina ið mûsø panaðumo á Kristø.
Atsigræþus á Krikðto liturginæ prasmæ, aptariama ðio sakramento teikimo eiga ir simboliø prasmë; aiðkinamasi, kam krikðtijant naudojami vanduo, aliejus, ugnis. Gi daþnam tikinèiajam kyla dar þemiðkesniø klausimø, pvz.: apie deramà piniginá atlygá kunigams, teikiantiems sakramentus; todël apie materialinius kunigø ir Baþnyèios iðlaikymo reikalus iðsamiai ir ðmaikðèiai raðo Vanda Ibianska.

Skaitytojø laukia ir dar viena staigmena – specialusis „Artumos“ priedas-dovana apie ávaikinimà ir globà. „Laukiantys meilës“ – taip pavadinto priedo tekstai, tikimës, padës nauju þvilgsniu paþvelgti á globà ir ávaikinimà, o nuosekliai apraðyti viso proceso þingsniai paskatins vis daugiau ðeimø tapti átëviais ar globëjais. Kaip ir teisinius þmogaus gyvybës pradþios bei „socialinës lyties“ pasirinkimo klausimus svarstantis dr. Vincentas Vobolevièius, taip ir „Artumos“ redakcija kvieèia katalikus nuo kalbø pereiti prie darbø!

„Kaip ðiandien skelbti Geràjà Naujienà?“, – birþelio paskutinæ savaitæ Kaune ðurmuliavusiø renginiø kontekste klausia Vaida Spangelevièiûtë-Kneiþienë: „Monstrancijos paprastai bûna baþnyèioje, bet mes, pasaulieèiai, esame kvieèiami bûti gyvomis monstrancijomis, áþengti á tà purvinà, sumiðusá pasaulá ir já paðventinti.“

Be abejo, atostogø metui skirtoje „Artumoje“ ne tik klausimai: nestinga skaitiniø ir atokvëpio valandëlëms; netrûksta joje ir kvietimø – ðvæsti sukaktá kartu su visa Baþnyèia, aplankyti jubiliejinius atlaidus. Telðiø vyskupijoje jau pradëtas ðvæsti Krikðto jubiliejus!

Atsisveikindama iki rugsëjo, „Artumos“ redakcija linki skaitytojams iðlikti sveikiems, budriems ir laimingiems. „Bûkite ðventi!“ – sako popieþius Pranciðkus Popieþiðkosios akademijos kunigams. Bûkime ir mes!

Rûta Lazauskaitë