Spalio „Artumai“ keliaujant pas skaitytojus, Lietuvoje ásikaraliauja tikrasis ruduo. Tad ar laikas dabar kalbëti apie sàþinæ, nuodëmæ, atleidimà, kai galbût daugelis imsime naujàjá numerá á rankas jaukiai susisukæ á ðiltus apklotus, „ásipatoginæ“ prie malonià ðilumà skleidþianèios vakarinës ðviesos?

Ir tikrai – gal ne visai „patogûs“ tie ðio numerio klausimai apie sàþinæ, kuriuos traukiame ið toliausiø savo sielos bei ðiuolaikinio gyvenimo uþkaboriø, kur jie tyèiomis ar netyèiomis atsiranda.

„Nepatogus“ skaitytojui gali pasirodyti ir naujojo numerio virðelis – su atgailaujanèia nusidëjële ið XIII a. Elzaso vienuolyno vitraþo, kur ji ðalia puotaujanèiø vyrø savo plaukais nuolankiai ðluosto Mokytojui kojas. O dar tasai spalio liturginiame kalendoriuje kun. Artûro Kazlausko be uþuolankø „baisiàja fraze“ pavadintas neretas pasakymas: „Að niekam nenusikaltæs ir man nereikia atleidimo...“

Bet tiems, kurie iðdrás eiti „á gilumà“, þadame pluoðtelá ir ðiltai asmeniðkos, ir jautriai pastebëtos minties, kylanèios ið mûsø autoriø noro aptarti tai, apie kà Baþnyèioje, kai kuriø nuomone, gal net per daug kalbama, o gyvenime ir su þiburiu tenka ieðkoti (beje, „Artumoje“ kalbinami vaikai irgi sako: sàþinës reikia ieðkoti baþnyèioje).

Kad visi turim sàþinæ ir kad ji Dievo balsas mumyse – þinome, bet ásiklausykime, kà dar sako skalsus kun. Danieliaus Dikevièiaus þodis: „Šis Dievo balsas toks ðvelnus, kad já galime uþgniauþti.“ Be to, ir nusidëdami, ir atsiversdami nebûname vieni.

Šiuolaikinio þmogaus savijautà jautriai tiriantis kun. Kazimieras K. Brilius MIC raðo: „Në vienas tyèia nesiekia nuodëmingo gyvenimo.“ Tad kaip atsitinka, kad nusidedame, kad sunkiai keliamës, kad visa, kas atrodo gera, pasirodo esà nuodëminga?
Vytautë Maciukaitë dràsiai formuluoja masinius „populiariuosius“ priekaiðtus Baþnyèiai: „Kodël negalime ateiti tiesiai pas Jëzø ir Jo praðyti atleisti kaltes? Kodël iðriðimà per iðpaþintá man turi suteikti kunigas, kuris yra toks pats nuodëmingas þmogus?“ Jos atsakymai – su patikinimu: „Krikðèionis gerai þino, kieno vardo gali ðauktis, kai suklysta.“

Romanas Kazakevièius, klausdamas „Ar esame laisvi tikëti?“, padeda mums ið esmës suvokti Baþnyèios mokymà apie sàþinës laisvæ, kurios, deja, net ne visi katalikai sugebëjo priimti po Vatikano II Susirinkimo...

O jei, ir bûdami „uolûs tikintieji“, neskubame prie eiliniu metu tikrai neapgultø klausyklø, paklausykime, kà visai paprastai sako „Artumos“ kalbinamas dainininkas ir paramos naðlaièiams fondo steigëjas Linas Adomaitis: „Jeigu prisidirbai, tai bûk malonus – nesigëdink ir nueik iðpaþinties.“ Juolab kad klausykloje, kaip liudija ses. Teresë Elsterytë MVS, kai esame net „paraudæ nuo nuodëmiø“ (plg. Iz 1, 18), per kunigo þodá galime patirti tikrà Dievo paguodà.

Na, bet, pasak tëvo Antano Saulaièio SJ, lengviau kitus drausminti, negu tiesesná kelià bendromis pastangomis tiesti. Tas bendras pastangas netgi paèiam Dievui padëti padedant vargðams primena Lietuvos Caritas, klausdamas: ar mûsø auka vargðams – tik sàþinei nuraminti?.. Kà geriau – sàþinæ ar nuodëmæ – ðiandien suvokiame, svarsto Antanas Gailius. Zita Vasiliauskaitë pieðia psichologiná ásiskaudinimo „portretà“ – ar tikrai visas pasaulis mums nuolat yra kaþkà skolingas?

Be ðiø, „karðtøjø“, temos klausimø, spalio numeryje „nepatogiai“ primenamas popieþiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvideðimtmetis, spausdinant nepasakytà kardinolo Audrio Juozo Baèkio kalbà Vilniaus universitete, akinanèià sàþiningai paþvelgti, ar per 20 metø realiai pasistûmëjome ðio didþio popieþiaus skleistos dvasios link.

Tikimës, vaikams (ir ne tik) patiks skaityti ir pieðti Miðias, o ðeimas sudomins sutuoktiniø laikas dviem. Dr. Vincentas Vobolevièius ið nepelnytos 30 metø uþmarðties kelia pranaðiðkà dokumentà – Šeimos teisiø chartijà. Vanda Ibianska pasakoja apie ðv. Jeronimà: „pusnuogiais atgailautojais“ ir ðventais Dievo þmonëmis, pasirodo, tampa ir tie, kurie buvo laikomi sunkaus bûdo, „autoritariniais, ûmiais, ekspansyviais“.

„Artuma“ ir spalá nori pasitarnauti kataliko maldos gyvenimui: èia, be kita ko, rasite ir besilaukianèios motinos ðirdies maldà – jos sukurtàjà roþinio dalá. O ses. Ona Vitkauskaitë MVS ragina nebijoti „piktos“ maldos, kokia ji bûna Psalmëse: nes „tai bûdas atsisakyti pykèio sudedant já á Dievo rankas“.

Lietuvoje neturime tokio graþaus Dievo Motinos titulo – Gerø orø Marijos, kurià neseniai Sardinijoje aplankë popieþius Pranciðkus, nes bûtent jos dëka pavadintas ir jo gimtasis miestas Buenos Airës, – kronikoje jaukiai pasakoja Jonas Malinauskas. Taigi, artëjant ðaltajam metui laikui, vieni kitiems dovanokim daugiau ðilumos ir... atlaidumo. Suðilkime ir skaitydami spalio „Artumà“ – ji ir ðásyk toli graþu ne spalio gruodu dvelkia!

Dalë GUDÞINSKIENË