Katalikų interneto tarnyba išleido popiežiaus PRANCIŠKAUS encikliką apie brolybę ir socialinę draugystę FRATELLI TUTTI. Ieškokite katalikų knygynuose.
 
 


IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Šventasis Tėvas PRANCIŠKUS

Enciklika
FRATELLI TUTTI
apie brolybę ir socialinę draugystę

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2022. – 184 p.

* * * * *

1. „FRATELLI TUTTI “, – rašė šventasis Pranciškus Asyžietis, kreipdamasis į visus brolius ir seseris, kuriems siūlė gyvenimo būdą, leidžiantį pajusti Evangelijos skonį. Iš jo patarimų norėčiau išskirti vieną, kuriame Pranciškus kviečia atsiverti meilei, peržengiančiai geografinius ir erdvinius barjerus. Čia jis vadina palaimintu tą, kuris myli kitą, „esantį toli nuo jo, taip, lyg jis būtų šalia“. Šiais trumpais ir paprastais žodžiais jis paaiškino esmę atviros brolybės, leidžiančios atpažinti, vertinti ir mylėti kiekvieną žmogų nepaisant fizinio artumo, nepaisant kurioje pasaulio vietoje jis gimė ar gyvena.

2. Šis broliškos meilės, paprastumo ir džiaugsmo šventasis, įkvėpęs parašyti encikliką Laudato si’, vėl skatina mane šią naują encikliką skirti broliškumui ir socialinei draugystei. Iš tiesų šventasis Pranciškus, kuris jautėsi esąs saulės, jūros ir vėjo brolis, žinojo, kad dar glaudesnis ryšys jį sieja su turinčiais tokį patį kūną kaip ir jis. Visur jis sėjo taiką, būdamas šalia vargšų, apleistų, ligonių, atstumtųjų, mažiausiųjų.

[...]

KARAS IR MIRTIES BAUSMĖ

255. Egzistuoja du kraštutinumai, kurie ypač dramatiškomis aplinkybėmis gali būti pateikiami kaip sprendimai, neįspėjant, kad tai klaidingi atsakymai: jie neišsprendžia problemų, kurias siekia įveikti, ir galiausiai tik papildo tautos ir pasaulio visuomenės terpę naujais destrukcijos veiksniais. Tai – karas ir mirties bausmė.

Karo neteisingumas

256. „Apgaulė yra širdyse tų, kurie rengia pikta, o duodantiems taikingą patarimą – džiaugsmas“ (Pat 12, 20). Tačiau kai kurie sprendimų ieško kare, kuris dažnai „yra kurstomas per iškreiptus santykius, ambicijas viešpatauti, piktnaudžiavimą valdžia, bijant kito ir jo skirtingumo, kuris suvokiamas kaip kliūtis“ . Pasauliui tampa vis sunkiau lėtai judėti į priekį taikos siekimo kelyje, kuriuo ryžosi eiti ir kuris pradėjo duoti kai kurių vaisių.

257. Kadangi vėl sudaromos sąlygos karams plisti, primenu, kad „karas yra visų teisių paneigimas ir dramatiškas aplinkos darkymas. Jei trokštame visų tikrai visapusiško žmogiškojo vystymosi, privalome nenuilstamai stengtis vengti karo tarp šalių ir tautų. To siekiant būtina laiduoti neginčijamą įstatymo viršenybę ir nenuilstamas pastangas derėtis, tarpininkauti ir būti arbitru, kaip siūloma Jungtinių Tautų chartijoje, kuri yra tikrai pamatinė teisinė norma.“ Noriu pabrėžti, kad septyniasdešimt penkeri Jungtinių Tautų veiklos metai ir pirmųjų dvidešimties šio tūkstantmečio metų patirtis rodo, jog visapusiškas tarptautinių normų taikymas yra tikrai veiksmingas, o jų nevykdymas – žalingas. Jungtinių Tautų chartija, kurios laikomasi ir kuri taikoma skaidriai ir nuoširdžiai, yra privalomas teisingumo orientyras ir taikos priemonė. Tačiau tam reikia nemaskuoti neteisėtų ketinimų ir neiškelti konkrečių vienos šalies ar grupės interesų aukščiau už bendrą pasaulinę gerovę. Jei norma laikoma priemone, kuria reikia naudotis, kai ji palanki, ir kurią reikia apeiti, kai ji nepalanki, atsiranda nekontroliuojamų jėgų, darančių didelę žalą visuomenei, silpniausiems, brolybei, aplinkai ir kultūros paveldui, o pasaulio bendruomenė patiria neatitaisomų nuostolių.

258. Tokiu būdu lengva ranka pasirenkamas karas, pateikiant įvairius tariamai humanitarinius, gynybinius ar prevencinius pasiteisinimus, netgi pasitelkiant manipuliavimą informacija. Tiesą sakant, pastaraisiais dešimt­mečiais visi karai neva turėjo „pateisinimą“. Katalikų Bažnyčios katekizme kalbama apie teisėtos gynybos karine jėga galimybę, remiantis prielaida, kad yra tam tikros „griežtos moralinio teisėtumo sąlygos“ . Vis dėlto lengvai pasirenkama pernelyg plati šios galimos teisės interpretacija. Norima nepagrįstai pateisinti net „prevencinius“ išpuolius ar karo veiksmus, kurie vargu ar nesukels „didesnio blogio ir sumaišties negu pašalintinas blogis“ . Problema ta, kad sukūrus branduolinį, cheminį ir biologinį ginklus bei atsiradus didžiulėms ir vis didėjančioms naujųjų technologijų teikiamoms galimybėms, karas įgijo nekontroliuojamą griaunamąją jėgą, nuo kurios nukenčia daug nekaltų civilių. Tiesą sakant, „niekada žmonija neturėjo tiek galios savo pačios atžvilgiu ir, regint, kaip ja naudojamasi dabar, niekas negarantuoja, kad ji bus panaudota deramai“ . Todėl nebegalime galvoti apie karą kaip apie išeitį, nes rizika tikriausiai visada bus didesnė už hipotetinę jam priskiriamą naudą. Susidūrus su šia tikrove, šiandien labai sunku išlaikyti racionalius kriterijus, sukurtus kitais amžiais, kad būtų galima kalbėti apie galimą „teisingą karą“. Daugiau jokio karo!

259. Svarbu pridurti, vystantis globalizacijai, tai, kas gali atrodyti kaip neatidėliotinas ar praktiškas sprendimas konkrečiam regionui, sukelia smurtinių veiksnių, dažnai požeminių, grandinę, kuri galiausiai paveikia visą planetą ir atveria kelią naujiems ir dar baisesniems karams ateityje. Šiandien mūsų pasaulyje vyksta ne tik karas vienoje ar kitoje šalyje, bet ir „pasaulinis karas dalimis“, nes šalių likimai pasaulinėje arenoje labai glaudžiai susipynę.

260. Kaip sakė šv. Jonas XXIII, „beveik neįmanoma manyti, kad atominiame amžiuje karas gali būti pasitelkiamas kaip teisingumo priemonė“ . Jis tai pasakė didelės tarptautinės įtampos metu ir taip išreiškė didžiulį taikos troškimą, plitusį Šaltojo karo laikais. Jis sustiprino įsitikinimą, kad taikos motyvas yra kur kas svaresnis už bet kokius dalinius interesus ir už bet kokį pasitikėjimą, kurį suteikia ginklų panaudojimas. Vis dėlto Šaltojo karo pabaigos atneštomis galimybėmis nebuvo visiškai pasinaudota, nes trūko ateities vizijos ir bendro mūsų likimo suvokimo. Vietoj to mes pasidavėme dalinių interesų siekiui, nesirūpindami visuotiniu bendruoju gėriu. Taip apgaulinga karo šmėkla vėl sugrįžo.

261. Kiekvienas karas palieka pasaulį blogesnį, nei jį rado. Karas yra politikos ir žmogiškumo nesėkmė, gėdingas pasidavimas, pralaimėjimas prieš blogio jėgas. Nesustokime ties teorinėmis diskusijomis, prisilieskime prie žaizdų, palieskime nukentėjusiųjų kūną. Pažvelkime į daugybę nužudytų civilių, tapusių atsitiktinėmis aukomis. Paklauskime aukų. Atkreipkime dėmesį į pabėgėlius, į nukentėjusius nuo atominės radiacijos ar cheminių atakų, į moteris, netekusias savo vaikų, į vaikus, kurie buvo suluošinti ar iš kurių atimta vaikystė. Įsiklausykime į šių smurto aukų tiesą, pažvelkime į tikrovę jų akimis ir atvira širdimi išklausykime jų pasakojimus. Taip galėsime atpažinti karo širdyje slypinčią blogio bedugnę ir mūsų nejaudins, kad mus laiko naivuoliais dėl to, kad pasirinkome taiką.

262. Nepakanka ir normų, jei manoma, kad dabartines problemas galima išspręsti baime atgrasant kitus, žvanginant jiems branduoliniu, cheminiu ar biologiniu ginklu. Reikia atsižvelgti „į pagrindines grėsmes taikai ir saugumui, turinčias daugybę aspektų šiame XXI a. daugiapoliame pasaulyje, tokias kaip terorizmas, asimet­riniai konfliktai, kibernetinio saugumo, aplinkosaugos problemos, skurdas, daug abejonių kyla ir dėl branduolinio atgrasymo bei jo veiksmingumo tinkamai reaguoti į šiuos iššūkius. Šie nuogąstavimai dar labiau sustip­rėja, kai atsižvelgiame į katastrofiškas humanitarines ir aplinkosaugines pasekmes, kurias sukeltų bet koks branduolinio ginklo panaudojimas, nes jo naikinamasis poveikis būtų beatodairiškas ir nekontroliuojamas laike ir erdvėje. [...] Taip pat turime savęs paklausti, kiek tvari yra baime pagrįsta pusiausvyra, kai ji iš tikrųjų didina baimę ir griauna pasitikėjimo santykius tarp žmonių. Tarptautinė taika ir stabilumas negali būti grindžiami netikru saugumo jausmu, abipusio sunaikinimo ar visiško susinaikinimo grėsme, paprasčiausiu jėgų pusiausvyros išlaikymu. [...] Atsižvelgiant į tai, galutinis tikslas visiškai panaikinti branduolinius ginklus tampa tiek iššūkiu, tiek ir moraliniu bei humanitariniu imperatyvu. [...] Didėjanti tarpusavio priklausomybė ir globalizacija reiškia, kad bet koks atsakas į branduolinių ginklų keliamą grėsmę turi būti kolektyvinis ir suderintas, grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu. Tai galima pasiekti tik per dialogą, nuoširdžiai orientuotą į bendrąjį gėrį, o ne į užslėptų ar konkrečių interesų gynimą.“ O už pinigus, skiriamus ginklams ir kitoms karinėms išlaidoms, įsteikime Pasaulio fondą, skirtą badui galutinai panaikinti ir skurdžiausioms šalims vystyti, kad jų gyventojai nesiimtų smurtinių ar apgaulingų sprendimų ir nebūtų priversti palikti savo šalių, ieškodami oresnio gyvenimo.

[...]

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt