Praha, 2023 m. vasario 6 d.

Iš keturiasdešimt keturių Europos kraštų į Prahą atvyko du šimtai dvidešimt delegatų, kurie pradėjo intensyvų sinodinio kelio įžvalgų aptarimo etapą. Du šimtai šešiasdešimt penki dalyviai jungėsi nuotoliniu būdu, o susitikimo darbą stebėjo virš pusantro tūkstančio lankytojų tiesioginėje interneto transliacijoje. Diena pradėta šv. Mišiomis, kurioms vadovavo kard. Jean-Claude Hollerich.

Pirmosios sesijos pradžioje buvo išklausytos sveikinimo kalbos. Prahos arkivyskupas Jan Graubner priminė, jog Prahos miestas buvo išpuoselėtas imperatoriaus Karolio IV ir kurtas pagal Naujosios Jeruzalės iš Apreiškimo knygos pavyzdį. „Ieškokime ir mes kelių, kaip galėtume statydinti Bažnyčią pagal Viešpaties pateiktą pavyzdį“, – kalbėjo arkivyskupas.

CCEE pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas priminė, jog Prahoje 1968 m. prasidėjo laisvės prabudimas, kuris buvo brutaliai numalšintas, bet neužgesintas. Kalbėdamas apie Sinodinį kelią arkivyskupas G. Grušas pastebėjo, kad kalbama ne apie mokymo pakeitimą, bet apie geresnį jo supratimą. Kad atsinaujintų Bažnyčia, būtina, kad atsinaujintų jos tikintieji.

Generalinis sinodo sekretorius kard. Mario Grech pasveikino popiežiaus Pranciškaus vardu ir perdavė popiežiaus palaiminimą Europos sinodinio kelio dalyviams. Sinodas kyla iš klausymo: popiežius klausosi vyskupų, vyskupai – kunigų ir pasauliečių, pasauliečiai – dvasininkų, bet visi klausosi Šventosios Dvasios balso. Tad ir šio proceso sėkmė priklauso nuo Dievo tautos gebėjimo įsiklausyti vieniems kitų. Sinodinio kelio dėka pasauliečiai pajunta savo svorį Bažnyčioje, o dvasininkai per konsultavimąsi naujai atranda dvasinio autoriteto svarbą. Kardinolas patarė neįvesti naujų temų, bet apsiriboti pasiūlytomis, nes kitaip nebus įmanoma užbaigti pradėto proceso.

Dvasinį postūmį visam susirinkimui davė kun. prof. Tomáš Halík pranešimas. Kai ankstyvųjų krikščionių klausė, kuo nauja yra krikščionybė, jie atsakydavo, kad tai – Kelias. Tai ėjimas su tuo, kuris pats yra Kelias. Tad buvimas kelyje, piligrimystė ir keliavimas kartu (gr. synodos) buvo suvoktas kaip pagrindinis krikščionybės naujumas. Apibūdindamas savo kraštą, kunigas priminė, jog Čekijoje 14 a. prasidėjo protestantizmas, 17 a. – religiniai karai, 20 a. buvo paženklintas tikinčiųjų persekiojimu, o 21 a. garsus dėl vieno stipriausių sekuliarizacijos procesų. Tuo pat metu prelegentas priminė apie pop. Benedikto XVI iniciatyvą pasiūlyti pagonių kiemą tiems, kurie dar nėra Bažnyčia, bet Dievo sąmoningai ar apgraibomis ieško. Buvo prisimintas šv. Augustinas, kuris sukrėtė savo laiko visuomenę paskelbdamas, kad tie, kurie yra Bažnyčios išorėje, dėl savo vidinio nusistatymo jau yra Bažnyčioje, o tie, kurie tariasi esą Bažnyčioje, dėl savo nedorumo yra už Bažnyčios ribų. Bažnyčia yra toks dinamiškas sakramentas, kad tik eschatologiniais laikais pilnai išsiskleis jos šventumas, apaštališkumas ir katalikiškumas. O kol esame kelyje, to nepailstamai siekiame.

Kun. T. Halík priminė primirštas ekleziologijos sąvokas: Ecclesia militans (žemiškoji, kovojanti Bažnyčia) ir Ecclesia triumphans (dangiškoji, triumfuojanti Bažnyčia). Esame liudininkai šio laikmečio, kai žemiškoji Bažnyčia prisiėmė dangiškosios Bažnyčios savybę ir pakilusi į puikybę gyveno taip, tarsi būtų virš visų dėl tariamo savo triumfo. To rezultatas - gausūs piktnaudžiavimai galia ir valdžia, kurie gan stipriai kirto Bažnyčiai. Niekad nereikia pamiršti, kad esame kelyje, kuriame gausu pagundų bei vilionių. Jei nebūsime su pagundomis kovojančia Bažnyčia, neišsilaikysime.

Prelegentas aiškino trijų graikiškų sąvokų būtiną ryšį Bažnyčioje. Visų pirma – ortodoksija, tai – teisingas tikėjimas, kuris veda į teisingą veikimą (ortopraxia), o tuomet kaip rezultatą gauname gerą jauseną (ortopathia). Kartais užstringame ties pirmuoju punktu žavėdamiesi Bažnyčios mokymu ir krikščioniškojo tikėjimo tiesomis, tačiau tai mūsų tarsi neliečia ir netampa mūsų gyvenimą formuojančia jėga. Bažnyčios misija bus veiksminga, jei iš tikėjimo plauks geri darbai, kuriantys meilės civilizaciją.

Gan įdomiai nuskambėjo Bažnyčios palyginimas su nuotaka, kuri Vatikano II susirinkime suformulavo santuokinę priesaiką savo „sužadėtiniui“ – sekuliariam pasauliui ir su juo bandė „susituokti“. Bažnyčia atsigręžė į sekuliarizmo pažeistą pasaulį pažadėdama savo artumą, pagalbą ir meilę, o taip pat pažadėjo, jog pasaulio rūpesčiai ir vargai taps Bažnyčios rūpesčiais ir vargais (plg. GS 1). Kaip tai panašu į santuokinę priesaiką viskuo dalintis ir būti šalia! Tačiau atsitiko taip, kad „jaunikiui“ pasauliui nuotaka Bažnyčia pasirodė per daug nuobodi, senamadiška ir pasaulis nusisuko nuo Bažnyčios. Pasaulio atstumta Bažnyčia šiandien jaučiasi panašiai, kaip Kristaus mokiniai, visą naktį žvejoję, bet nieko nepagavę ir pavargę. Bažnyčia taip pat yra pavargusi nuo daugybės betikslių bandymų kažką pakeisti. Tame nusivilime pasirodo Viešpats ir ragina irtis į gilumą ir dar kartą užmesti tinklus. Tinklai pilni, žūklė sėkminga! Tad ir Sinodinis kelias teieško tos gelmės sėkmingai Bažnyčios misijai atlikti.

Europos žemyno sinodinis sambūris toliau vyko vadovaujantis tokia metodika: a) kiekviena vyskupų konferencija gauna šešias minutes laiko trumpai pristatyti pagrindines savo krašto įžvalgas, kurios galėtų būti svarstomos tolesniame sinodo etape. Pristatymai pateikiami ir rašytine forma, kad sinodo sekretoriatui lengviau būtų apibendrinti gautą medžiagą; b) išklausius keturių kraštų įžvalgas daromas giesmės arba maldos bei tylos intarpas, reikalingas išgirstoms įžvalgoms apmąstyti; c) išklausius tam tikrą kiekį įžvalgų formuojamos nedidelės diskusijų grupės, kuriose įžvalgos aptariamos ir apibendrinamos; d) dienos pabaigoje apibendrinimai pristatomi visiems susirinkusiems.

Intensyvią diskusijų ir įžvalgų aptarimo darbą dienos pabaigoje dvasiškai atgaivino Taizė bendruomenės pamaldos.

Vysk. Algirdo Jurevičiaus informacija