Benediktas XVI

Žinia 2011 m. Pasaulinės ligonių dienos proga

„Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24)


Brangūs broliai ir seserys!

Lurdo Švč. Mergelės Marijos minėjimo dieną, švenčiamą vasario 11-ąją, Bažnyčia kasmet siūlo minėti Pasaulinę ligonių dieną. Dievo tarnui Jonui Pauliui II panorėjus, tai tapo tinkama proga apmąstyti kančios slėpinį ir pirmiausia mūsų bendruomenes ir pilietinę visuomenę padaryti jautresnes sergantiems broliams ir seserims. Jei kiekvienas žmogus yra mūsų brolis, juo labiau mūsų dėmesio centre turi atsidurti silpnasis, kenčiantysis ir tas, kuriam reikia slaugos, idant nė vienas nesijaustų užmirštas ar nustumtas į paribį, nes „žmogiškumo matą esmingai lemia jo santykis su kančia ir kenčiančiuoju. Tai galioja ir individui, ir visuomenei. Visuomenė, negalinti priimti kenčiančiųjų ir padėti jiems dalydamasi užuojauta, yra žiauri ir nežmoniška visuomenė“ (Enciklika Spe salvi, 38). Iniciatyvos ir renginiai paskirose vyskupijose šios Pasaulinės dienos proga tepaskatina vis veiksmingiau rūpintis kenčiančiaisiais turint prieš akis iškilmingą šventimą, 2013 m. vyksiantį Vokietijoje, Marijos šventovėje Altetinge.

1. Mano širdyje vis dar gyva ta akimirka, kai per pastoracinį apsilankymą Turine galėjau pamąstyti ir melstis akivaizdoje Šventosios drobulės, to kenčiančio veido, kviečiančio mus apmąstyti Tą, kuris prisiėmė visų vietovių ir laikų žmonių kančias, taip pat mūsų kančias, sunkumus, nuodėmes. Kiek daug tikinčiųjų istorijos tėkmėje stovėjo priešais šią drobulę, į kurią kadaise buvo įsuktas nukryžiuoto žmogaus kūnas ir kuri visiškai atitinka tai, kas evangelijose pranešama apie Jėzaus kančią ir mirtį! Ją kontempliuoti reiškia kviesti apmąstyti šv. Petro žodžius: „Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24). Dievo Sūnus kentėjo, numirė, bet prisikėlė ir kaip tik todėl tos žaizdos tampa mūsų atpirkimo, atleidimo mums ir mūsų susitaikinimo su Tėvu ženklais ir lygia greta mokinių ir mūsų tikėjimo matu: kaskart, kai Viešpats kalba apie savo kančią ir mirtį, mokiniai to nesupranta, atmeta, tam priešinasi. Jiems, kaip ir mums, kančia visada lieka sunkiai priimamu ir pakeliamu slėpiniu. Abu mokiniai iš Emauso keliauja liūdni dėl to, kas tomis dienomis nutiko Jeruzalėje, ir, tik Prisikėlusiajam kartu su jais paėjėjus, jie atsiveria naujam žvilgsniui (plg. Lk 24, 13–31). Ir apaštalui Tomui sunku patikėti atperkamosios kančios keliu: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Tačiau priešais Kristų, rodantį savo žaizdas, jo atsakymas virsta jaudinančiu tikėjimo liudijimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Tai, kas iš pradžių kaip Jėzaus tariamo žlugimo ženklas atrodė neįveikiama kliūtis, susitikus su Prisikėlusiuoju virsta pergalingos meilės įrodymu: „Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas ir mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą, yra vertas tikėjimo“ (Žinia Urbi et orbi, 2007 m. Velykos).

2. Brangūs ligoniai ir kenčiantieji, kaip tik per Kristaus žaizdas galime kupini vilties žvelgti į visą žmoniją kamuojantį blogį. Prisikeldamas Viešpats kančios ir blogio iš pasaulio nepašalino, tačiau pakirto to šaknis. Didžiulei blogio galybei jis priešpriešino savo meilės visagalybę. Jis mums parodė, kad kelias į taiką ir džiaugsmą yra meilė. „Kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34). Kristus, mirties nugalėtojas, gyvena tarp mūsų. Kartu su šv. Tomu tardami: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“, savo Mokytoju sekame pasirengimu atiduoti gyvybę už savo brolius (plg. 1 Jn 3, 16), tapdami skausmo nebijančio džiaugsmo šaukliais – prisikėlimo džiaugsmo šaukliais.

Šv. Bernardas tvirtina: „Dievas negali kentėti, bet jis gali kentėti drauge.“ Dievas, įasmeninta Tiesa ir Meilė, panoro kentėti už mus ir su mumis, tapo žmogumi, kad galėtų kentėti drauge su žmogumi, visiškai realiai kūnu ir krauju. Nuo tada į visą žmogiškąją kančią įžengė su mumis kenčiantysis ir kančią drauge nešantysis; nuo tada kiekvienoje kančioje glūdi con-solatio, drauge kenčiančios Dievo meilės paguoda, ir todėl yra patekėjusi vilties žvaigždė (plg. Spe salvi, 39).

Jums, brangūs broliai ir seserys, šią žinią kartoju tam, kad savo kančia, gyvenimu ir tikėjimu būtumėte jos liudytojai.

3. Žvelgdamas į susitikimą Madride rugpjūtį 2011 m. Pasaulinės jaunimo dienos proga, norėčiau keletą ypatingų minčių skirti jaunuoliams, pirmiausia tiems, kurie serga. Jėzaus kančia, kryžius neretai baugina, nes atrodo neigia gyvenimą. Iš tiesų yra priešingai! Kryžius yra Dievo „taip“ žmogui, aukščiausia jo meilės išraiška ir versmė, iš kurios trykšta amžinasis gyvenimas. Tik Jėzus gali išlaisvinti pasaulį iš blogio ir leisti augti mūsų visų trokštamai teisingumo, taikos ir meilės Karalystei (plg. Žinia 2011 m. Pasaulinės jaunimo dienos proga, 3). Brangūs jaunuoliai, išmokite „pamatyti“ Jėzų, „susitikti“ su Jėzumi Eucharistijoje, kur jis tikrai yra čia ir dabar, kad taptų mums kelionės maistu, taip pat atpažinkite Jėzų ir tarnaukite jam, esančiam vargšuose, ligoniuose, sunkumų kamuojamuose ir pagalbos prašančiuose broliuose (plg. ten pat, 4). Visus jaunuolius, sergančius ir sveikus, iš naujo raginu statyti meilės ir solidarumo tiltus, kad niekas nesijaustų vienišas, bet visi jaustųsi arti Dievo ir didelės jo vaikų šeimos nariais (plg. Bendroji audiencija, 2006 11 15).

4. Kontempliuojant Jėzaus žaizdas, mūsų žvilgsnis nukrypsta į jo Švenčiausiąją Širdį, kurioje aukščiausiu laipsniu pasirodo Dievo meilė. Švenčiausioji Širdis yra nukryžiuotas Kristus, iš kurio ietimi perdurto šono ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), Bažnyčios sakramentų simboliai, kad visi, atvertos Širdies kvietimą išgirdę, su džiaugsmu galėtų nuolat semtis malonių iš to išganymo šaltinio (plg. Romos mišiolas, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmės dėkojimo giesmė). Ypač jūs, mieli ligoniai, pajuskite šios meilės sklidinos Širdies artumą ir kupini tikėjimo bei džiaugsmo semkite iš to šaltinio melsdamiesi: „Vandenie iš Kristaus šono, nuplauk mane! Kristaus kančia, pastiprink mane! O gerasis Jėzau, išklausyk mane! Savo žaizdose paslėpk mane!“ (Šv. Ignaco Lojolos malda).

5. Baigdamas savo žinią artimiausios Pasaulinės ligonių dienos proga, norėčiau išreikšti savo meilę visiems ir kiekvienam, dalydamasis su jumis kančiomis ir viltimis, kurias kasdien išgyvenate vienybėje su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi, kad jis dovanotų jūsų širdžiai ramybę ir ją pagydytų. Šalia jūsų tebudi Mergelė Marija, kurios pasitikėdami šaukiamės kaip Ligonių Sveikatos ir Kenčiančiųjų Guodėjos. Kryžiaus papėdėje išsipildė Simeono pranašystė: jos motinišką širdį pervėrė kalavijas (plg. Lk 2, 35). Skausmo, kuriuo dalyvauja savo Sūnaus skausme, bedugnėje Marija įgalinama priimti naują misiją – tapti Kristaus Motina jo nariuose. Kryžiaus valandą Jėzus rodo į kiekvieną iš savo mokinių ir jai pasako: „Štai tavo sūnus“ (plg. Jn 19, 26–27). Motiniška atjauta Sūnui tampa motiniška atjauta kiekvienam iš mūsų kasdieniame gyvenime (plg. Pamokslas Lurde, 2008 09 15).

Brangūs broliai ir seserys, šią Pasaulinę ligonių dieną raginu ir valdžios institucijas vis daugiau dėmesio skirti sveikatos apsaugos struktūroms, padedančioms ir palaikančioms kenčiančiuosius, pirmiausia neturtingiausius ir labiausiai stokojančius, ir, mintimis atsigręždamas į visas vyskupijas, nuoširdžiai sveikinu vyskupus, kunigus, pašvęstuosius asmenis ir seminaristus, sveikatos apsaugos darbuotojus, savanorius ir visus, kurie su meile atsideda gydyti ir lengvinti kiekvieno sergančio brolio ir kiekvienos sergančios sesers žaizdas ligoninėse, slaugos namuose, šeimose: mokėkite ligonio veide visada įžvelgti veidų Veidą, Kristaus veidą.

Patikindamas, jog tikrai visus prisiminsiu savo maldose, kiekvienam teikiu ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.

Vatikanas, 2010 m. lapkričio 21 d.,
Kristaus Karaliaus sekmadienis

BENEDICTUS PP. XVI

_______________________________
„Bažnyčios žinios“ 2011 m. Nr. 2