„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido naują knygą – Popiežius Pranciškus. „Kai meldžiatės, sakykite TĖVE MŪSŲ“
 
 

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS
„Kai meldžiatės, sakykite TĖVE MŪSŲ“


Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2018. – 136 p.

Jeigu meldžiantis neištariamas žodis „Tėve“, jeigu jis neįsisąmoninamas, melsti nėra įmanoma. Ką aš meldžiu? Visagalį Dievą? Jis pernelyg toli, tokio nepajėgsiu pajusti šalia. Ką meldžiu? Kosminį dievą? Pastaruoju metu pasidarė madinga melsti kosminį dievą: tai „lengvajai“ kultūrai labai būdinga politeistinė samprata... Tu turi melsti Tėvą! „Tėvas“ – tvirtas žodis. Tu turi melsti tą, kuris tave sukūrė, davė tau gyvybę. Visiems ją davė, taip, bet „visi“ – tai pernelyg anonimiška. Davė ją tau, davė ją man. Juk tai Jis tave lydi tavame kelyje: pažįsta tavo gyvenimą, žino, kas jame gera, kas nelabai. Jei maldos nepradėsime šiuo žodžiu, ištartu ne lūpomis, bet širdimi, negalėsime melsti „krikščioniškai“. Turime Tėvą. Labai arti – Jis mus apkabina. Visą savo sielvartą, visus rūpesčius patikime Tėvui: Jis žino, ko mums reikia. Bet kaip suprasti – „Tėvui“, kieno tėvui? Mano? Ne: mūsų Tėvui! Kadangi aš nesu vienintelis vaikas, nė vienas iš mūsų nėra toks, tai jeigu nemokėsiu būti brolis, vargiai įstengsiu tapti šio Tėvo vaiku, nes Jis – visų Tėvas. Mano Tėvas, tikrai taip, bet taip pat ir kitų, mano brolių. Ir jeigu aš nesu susitaikęs su savo broliais, negaliu sakyti Jam „Tėve“. Neįmanoma melsti, jei tavo širdyje – priešai, jei tavo širdyje – broliai, kurie tau yra priešai.

Nelengva, pasakyti „Tėve“. „Tikra tiesa. Negali sakyti „mūsų“, nes mano brolis, mano priešas man padarė tą ir aną, ir apskritai... Jie eis po velnių, man su jais ne pakeliui! Bet Jėzus pažadėjo mums Šventąją Dvasią: tai Jis mus moko, kaip iš gilumos, iš širdies pasakyti „Tėve“ ir kaip pasakyti „mūsų“. Paprašykime Šventosios Dvasios, kad išmokytų mus ištarti „Tėve“ ir kad įstengtume ištarti „mūsų“, susitaikę su visais savo priešais.

Ši knyga tai popiežiaus Pranciškaus pokalbis su tėvu Marco Pozza apie maldą Tėve mūsų. Jėzus perdavė ją mums ne kaip formulę kreiptis į Dievą: ja esame kviečiami kreiptis į Dievą, kad atrastume save pačius ir gyventume kaip tikri Jo vaikai, o tarpusavyje – kaip broliai. Jėzus mums rodo, ką reiškia būti mylimiems Tėvo, atskleidžia, kad Tėvas trokšta išlieti mums tą pačią meilę, kurią iš amžinybės lieja savo Sūnui. Todėl tikimės, kad kiekvienas, tardamas „Tėve mūsų“, vis tvirčiau įsitikins esąs mylimas, vis geriau supras, kad jam atleidžiama, kad jį vilgo Šventosios Dvasios rasa, ir sugebės savo ruožtu mylėti bet kurį kitą brolį, bet kurią kitą seserį ir jiems atleisti. Šitaip pradėsime numanyti, kas gi yra rojus.

www.katalikuleidiniai.lt

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt