Vasario numeryje tęsiamas skaitytojų teigiamai priimtas sumanymas šiemet „Artumoje“ svarstyti dorybių ir ydų temą, matant, kaip nūdien ỹra tai, kas amžių patikrinta. Vis dėlto tikėdama, kad žmogaus širdis ilgisi tikrų, gerų dalykų savo gyvenime, vasario „Artuma“ bando suvokti, kas yra skaistumas šiandienos žmogui. Ar tai tebėra gėris ir mūsų dienų tikrovė? Akivaizdu, „Artuma“ liks balta varna tarp leidinių, įnirtingai eksploatuojančių atvirkščią – neskaistos – temą, ir tarp tų, kuriems skaistumas sukelia pagonišką „žalių rūtelių“ asociaciją.

Bet šis „Artumos“ numeris tikrai ne apie rūteles. Žurnale keliama mintis, jog nuvertinti tyrumą iki banalybės „reikštų ne tik įžeisti dovanotoją – Dievą, bet ir netekti svarbios žmogiškumo dalies“. Skaistumas, aišku, neatsiejamas nuo žmogaus lytiškumo, tačiau krikščioniškoje perspektyvoje atsiveria ir kaip dar viena Dievo dovana. Ji leidžia į daug ką gyvenime žvelgti tyresniu žvilgsniu, ją rinkdamiesi galime labiau tapti patys savimi. O nesirinkdami... Deja, kaip primena žurnalo viršelis su pirmųjų tėvų drama rojaus sode, nebeturim laimės nesirinkti. Biblinis-teologinis temos komentaras taip pat sako: esame savo „minčių ir valios buveinė“.

Ir pavojų šiandien netrūksta. Vienas jų, kaip teigiama žurnale, vis daugiau vietos išsikovojanti virtuali realybė, kur galima pamesti galvą ir netgi suardyti šeimas. Ir rinktis kasdien reikia, ir tenka kasdien „pasibarti su savo geismais ir polinkiais“ – dėl to, kaip primenama, net šventieji krisdavę į pusnis ar erškėtynus. Ir grumtis ne tik su savimi – gal net į kryžiaus žygį kilti, kad geri ir švarūs dalykai nebūtų šiandien atmetami visuomenėje kaip atgyvena. Ir daugiau pamąstyti – skaitant apie jaunimo iššūkius – kaip nelengva ypač jaunam žmogui daryti savo pasirinkimus anaiptol ne tyrame suaugusiųjų pasaulyje. Ne tik jauniems ar nesusituokusiems skiriamas straipsnis apie ikisantuokinį skaistumą – be dėmesio galbūt neliks mintis, jog skaistumo dorybė neužmirština ir santuokiniame gyvenime.

Įspūdingai ir iš dabarties žvelgiant atrodo didysis XIX a. žemaičių ganytojas ir dorintojas Motiejus Valančius. Jo paminėjimas „Artumoje“ 210-ųjų gimimo metinių proga primena ne tik plačiai žinomą blaivinimo akciją.

„Artumos“ skaitytojai vasarį, kaip ir kiekvieną mėnesį, kviečiami gyventi Bažnyčios „pulsu“, jos liturginiu laiku. Jie žurnale ras ir išskirtinio Bažnyčios gyvenimo įvykio – popiežiaus Jono Pauliaus II visai netrukus vyksiančio skelbimo palaimintuoju komentarus, aptariamą Bažnyčios Lietuvoje ekumeninės vienybės gestą – bendrą konferenciją dėl krikščioniškos šeimos ir vertybių.

Šalia pagrindinės temos vasario „Artumoje“, be įprastų rubrikų ir publikacijų, – dar ir krikščioniškojo „drugnumo“ klausimas; ir jaunos autorės Gabrielės Gailiūtės paakinimas nesibaiminti antikrikščioniškų provokacijų, bet mokytis debatų meno su kitaminčiais; ir šiandien labai svarbus susivienijusių šeimų užmojis konkrečiais mažais žingsneliais prie „apskrito stalo“ spręsti dideles problemas.

Dalė Gudžinskienė