Birštono sakralinis muziejus, paminėdamas kunigo Juozo Zdebskio 25-ąsias žūties metines, jo atminimui surengė parodą, kuriai eksponatus iš kun. J.Zdebskiui skirto memorialinio kambario paskolino Prienų krašto muziejus. Po parodos pristatymo Birštono parapijos Carito bendruomenės namuose vyko minėjimas, kuriame dalyvavo kunigo J.Zdebskio bičiuliai, bendražygiai, žmonės, artimai jį pažinoję ir kartu dirbę, kiti garbūs svečiai.

Sakralinio muziejaus vedėja Roma Zajančkauskienė akcentavo, kad kun. J.Zdebskis buvo susijęs ne tik su Prienais, kurių bažnyčioje nuo 1970 metų dirbo vikaru, bet ir su Birštonu – į šį miestą jis atvykdavo vesti rekolekcijų, rūpinosi pogrindinės spaudos platinimu, bendravo su birštoniečiais Albinu Grigoniu, Stase Belickiene, Povilu Buzu, Onute Valatkaite. Brangų kunigo atminimą pagerbė Lazdijų ir kitų miestų gyventojai. Muziejininkės pakviesti savo prisiminimais pasidalino garbūs kunigai - Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, prelatas Alfonsas Svarinskas, kun. Kazimieras Ambrasas, seserys vienuolės – Birutė Žemaitytė, Nijolė Sadūnaitė, Birutė Gučaitė. Kunigo amžininkai mūsų kartos žmonėms, jaunimui nupiešė nepaprastai spalvingą, kartu ir prieštaringą jo asmenybę.

Vienuolė Nijolė Sadūnaitė pasakojo apie Tėvelio misijų keliones Pavolgyje, Kazachstane ir kitose SSRS vietose. 1969 – 1985 metais jis lankė tėvynainius, sąžinės laisvės kalinius ir sovietinės armijos rekrūtus, stiprindamas jų dvasią, aukodamas šv. Mišias, klausydamasis išpažinčių, katechizuodamas vaikus. Anot kalbėtojos, saugumo nuolat sekamas J.Zdebskis dažniausiai į tokį tolimą kelią leisdavosi vienai dienai, tačiau, stebuklingų atsitiktinumų, o gal savo žaižaruojančios asmenybės dėka visuomet gaudavo atliekamą bilietą į lėktuvą ar surasdavo laisvą vietą malūnsparnyje. Į Lietuvą jis sugrįždavo iki sekliams jo pasigendant.

Gydytoja ir vienuolė, knygų autorė Birutė Žemaitytė atskleidė kunigui itin svarbų ryšį su Švenčiausiąja Mergele Marija. Anot jos, išlikę kunigo dienoraščiai atskleidžia, kad jis, tarsi vaikas, nepatyręs motinos globos, glaudėsi prie Marijos ir, priėmęs visiško pasiaukojimo įžadą, su ja tardavosi net ir smulkmenose. B.Žemaitytė labai gražiai apibūdino kunigo būdo bruožus: nors kunigas nebuvo šventasis, pasižymėjo cholerišku, ūmiu charakteriu, kunkuliavo energija, jame tilpo daug tėviškumo, motiniškumo, švelnumo, atjautos ir pasišventimo dėl kitų. Jis visą gyvenimą laikėsi credo „Dėl Dievo meilės“, todėl, nusilenkdamas Aukščiausiojo valiai, ramiai priėmė pažeminimus, dukart kalėjo lageryje už vaikų katechizaciją.
Sesuo vienuolė Birutė Gučaitė prisiminė, kaip universiteto inteligentai, negalėdami viešai lankyti bažnyčios, nuo 1972 metų kunigą J.Zdebskį kviesdavo vesti rekolekcijas slaptose ir netikėtose vietose (sodo namelyje, viloje Palangoje), kartu kopti į kalnus. Kunigas jai iki šiol išliko didelis autoritetas, jis kasdien melsdavosi už savo draugus, ir priešus. Jo pavyzdžiu sekdama

B. Gučaitė kiekvieną dieną baigia apmąstymais, ką pasisekė nuveikti gero dėl kitų žmonių.

Prelatas Alfonsas Svarinskas papasakojo apie tai, kaip kunigas J.Zdebskis buvo persekiojamas, į šį bebaimį ir drąsų žmogų nekart buvo pasikėsinta, KGB bandė prieš „Akiplėšą“ (tokią pravardę jam davė KGB sekliai) sukurpti kompromituojančią bylą. Anot A.Svarinsko, šiandien labai trūksta tokių, kaip kun. J.Zdebskis, dėl savo Tėvynės ir tikėjimo besiaukojančių žmonių. Jubiliejiniais 2000 metais atnaujintame Visuotinės Bažnyčios martirologe yra ir 114 kankinių iš Lietuvos, tarp kurių įrašytas ir kun. J.Zdebskis.

Kun. Kazimieras Ambrasas atskleidė dar vieną kun. J.Zdebskio būdo bruožą – jis buvo paprastas, nuoširdus, patikimas, gražiai bendravo su jaunimu, skaitė įvairią literatūrą, domėjosi netgi lytiškumo klausimais, kad turėtų ką patarti jauniems žmonėms.

1968 m. pabaigoje kun. J. Zdebskis su kun. Sigitu Tamkevičiumi rinko parašus po pareiškimu dėl Kauno kunigų seminarijoje susidariusios sunkios padėties. 1969 m. vasario mėn. LSSR kulto reikalų įgaliotinio sprendimu iš jo buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, ir jis oficialiai negalėjo vykdyti kunigo pareigų.

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius vakaro dalyviams papasakojo apie tai, kaip, atsidūręs analogiškoje situacijoje, jis kartu su J.Zdebskiu nuo 1969 m. vienerius metus dirbo Prienų melioracijos statybos valdyboje darbininku.
Kunigai J. Zdebskis, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Kauneckas ir V. Vėlavičius 1978 m. įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Jo nariai parengė keliasdešimt Lietuvoje ir užsienyje platinamų dokumentų, kuriuose kritikavo sovietų valdžios politiką bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu. Kai kun. Juozą teisė už grupinę vaikų katechizaciją, jis teisme kaltinamas nesigynė, bet tvirtino, kad atliko savo pareigą. O savo motinai, bandžiusiai ieškoti advokato, jis rašė, kad bažnyčiai bus naudingiau, jei jį nuteis. Iš tikrųjų, anot S.Tamkevičiaus, ši byla visuomenėje sukėlė nemažą atgarsį, ir kun. J.Zdebskis buvo paskutinis kunigas, iš kurio buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas.

Vakaro dalyviai kalbėjo apie tai, kad būtina pradengti istorijos uždangą ir išsiaiškinti tikrąsias kun. J.Zdebskio mirties aplinkybes. Oficialiai teigta, kad jis 1986 m. vasario 5 d. žuvo autoavarijoje.

Birštono savivaldybės vicemeras Juozas Aleksandravičius, dėkodamas už galimybę geriau pažinti kun. J.Zdebskį, pastebėjo, kad šį vakarą galima prilyginti istorijos pamokai, jungiančiai ne tik skirtingų kartų, bet ir gretimų savivaldybių žmones. Pasveikintas su Juozinėmis, vicemeras pažadėjo gautą rožių puokštę paskirti prasmingam veiksmui – jomis papuošti Prienų bažnyčios, kurioje dirbo kun. J.Zdebskis, altorių. Birštono parapijos klebonas dekanas Jonas Dalinevičius, apibendrindamas vakarą, sakė, kad jis buvo pašvęstas ne tik vieno žmogaus, kunigo atminimui, juo įprasmintas ir visų jo bendražygių, tikėjimo kankinių gyvenimas ir aukos. Jis pakvietė malda pagerbti jų pasirinkimą.