Ankstų lapkričio 27 d. rytą puikiai nusiteikę mes, Marijonų gimnazijos mokytojai, išvykome į metodinę – pažintinę kelionę po Rytų Lietuvą. Keliavę beveik 4 valandas atvykome į Rokiškį, miestą, esantį Lietuvos šiaurės rytuose, Panevėžio apskrityje. Mūsų jau laukė Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Buvom labai draugiškai priimti. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui papasakojo apie mokyklos metodinę, projektinę veiklą, ugdymo pasiekimus, pasidalinome patirtimi, apžiūrėjome mokyklos muziejų. Ši mokykla – seniausia ugdymo įstaiga Rokiškio mieste, įkurta 1918 m.

Vėliau apžiūrėjome centre stovinčią Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčią, statytą 1877 m. su apjuosta ažūrine tvora ir vartais. Šventoriuje stovi šv. Juozapo koplyčia. Tai vienas gražiausių neogotikos ansamblių Lietuvoje. Bažnyčios vidus – ištisa meno vertybių ekspozicija. Tai bene vienintelis 19 amžiaus bažnyčių interjeras Lietuvoje, kur viskas suprojektuota ir atlikta aukštos kvalifikacijos užsienio architektų ir dailininkų. Po presbiterija įrengta fundatorių kripta, kurioje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai.

Taip pat apsilankėme Rokiškio dvare, kurio istorija siekia XVI amžių. Nuo 1952 metų dvaro rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus. Veikia dvaro buities, medžio darbų ir dailės ekspozicijos. Čia turėjom galimybę susipažinti su unikalia Liongino Šepkos - garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio - drožinių ekspoziciją . L. Šepka sukūrė apie 1500 įvairaus dydžio darbų – vieni bareljefai telpa delne, kiti yra kelių metrų aukščio, ypač įspūdingos didelės erdvinės kompozicijos.

Rokiškis – Lietuvos sūrių sostinė. Todėl programos „Sūrio kelias“ metu susipažinome su sūrio pavadinimo kilme, istorija tarpukario Lietuvoje, etnografiniais pieno rauginimo, sviesto mušimo, sūrio slėgimo indais ir įrankiais. Matėme filmuotą medžiagą apie AB „Rokiškio sūris“ gamykloje gaminamų sūrių technologinius procesus. Degustavome keturias sūrio rūšis, gaminamas Rokiškio sūrinėje, ir baltą varškės sūrį, kuris žinomas, kaip Aukštaitijos kulinarinio paveldo patiekalas.
Atvykome ir į Astravo dvaro sodybą - vieną ryškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Astravas – Biržų priemiestis, esantis šalia Širvėnos ežero. Žymus tuo, kad į šią gyvenvietę veda ilgiausias lieptas per dirbtinį ežerą (525 metrai).

Jau temstant skubėjome apsilankyti Biržuose – šiaurės Lietuvos mieste. Pabuvojome Biržų pilyje. Tai kunigaikščių Radvilų XVII a. statyta bastioninio tipo tvirtovė, geriausiai išsilaikiusi šiaurės rytų Europoje ir vienintelė tokia Lietuvoje. Renesansinė bastioninė pilis yra istorijos ir architektūros paminklas. Visą pilies kompleksą sudaro atstatytieji rūmai, tiltas, dvi parakinės, vartų bei gynybinių statinių liekanos. Dabar čia įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“, kuris organizuoja „Alaus kelio“ ekskursijas. Vienoje pilies salėje pamatėme visus alaus gamybai naudotus įrankius. Muziejaus gidė vaizdžiai papasakojo alaus gamybos subtilybes. O folklorinis ansamblis padainavo biržietiškų dainų apie alų, paskudučiavo, pūtė ragus ir kartu pašoko. Turėjome puikią galimybę paragauti biržietiško alaus, salyklo, naminės duonos ir sūrio, išmokome biržietišką alaus himną. Kelionė buvo smagi, įdomi ir naudinga, turėjom galimybę geriau pažinti Lietuvą.

Levita Kiverienė