Meditacija Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės proga

Kodėl tiek daug bado pasaulyje? Kodėl iš bado turi mirti vaikai, o kiti dūsta pertekliuje? Kodėl elgeta Lozorius vis dar turi dairytis į trupinius nuo turtuolio stalo, niekada negalėdamas peržengti jo rūmų slenksčio? Tik ne dėl to, kad žemė neįstengia išauginti duonos visiems. Siekiant išlaikyti kainą, už žemės vaisių naikinimą Vakarų šalyse mokamos premijos, tuo tarpu kitur žmonės miršta iš bado. Žmogaus protas išradingiau ieško naujų griovimo priemonių negu naujų gyvenimo kelių. Jis išradingiau visuose pasaulio kampeliuose kuo gausiau paskleidžia griaunamuosius ginklus, negu aprūpina duona. Kodėl taip yra? Todėl, kad mūsų sieloms trūksta maisto, kad mūsų širdis akla ir sudiržusi. Širdis nerodo protui kelio. Pasaulis skendi netvarkoje, nes netvarkoje skendi mūsų širdis, nes jai trūksta meilės, kuri parodytų kelią į teisingumą.

Visa tai turėdami prieš akis, imame suprasti šios dienos skaitinių žodžius, kuriais Viešpats atkirto šėtonui, paraginusiam jį akmenis paversti duona: žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Idant visiems pakaktų duonos, pirma reikia pamaitinti žmogaus širdį. Idant tarp žmonių įsivyrautų teisingumas, jis pirma turėtų išaugti širdyse, o be Dievo ir be esmingo maitinimosi jo Žodžiu jis neauga. Tas Žodis tapo kūnu, tapo žmogumi, kad galėtume jį gauti, kad jis galėtų mums būti maistas. Kadangi žmogus per mažas, kad pasiektų Dievą, Dievas pats pasidarė mažas, kad galėtų tapti mūsų maistu ir per tai mes galėtume gauti meilę iš meilės, o pasaulis taptų jo karalyste.

Šie sąryšiai yra Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės dėmesio centre. Į mūsų miestų ir kaimų gatves išnešame Viešpatį, kūnu tapusį, duona tapusį Viešpatį. Šios gatvės turi būti jo keliai. Jis turi gyventi ne šalia mūsų uždarytas tabernakuliuose, bet tarp mūsų, mūsų kasdienybėje. Jis turi eiti ten, kur mes einame, gyventi ten, kur mes gyvename. Jo šventykla turi tapti pasaulis, kasdienybė. Kristaus Kraujo ir Kūno iškilmė rodo, ką reiškia su juo susivienyti, – jį priimti visa savo būties vientisybe. Viešpaties Kūno negalima valgyti tiesiog kaip duonos riekės. Jį galima gauti tik atsiveriant jam visu savo gyvenimu. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi, – sako Viešpats Apreiškime Jonui. – Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė nori padaryti šį Viešpaties beldimąsi girdimą ir mūsų vidiniam kurtumui. Per procesiją jis garsiai beldžiasi į mūsų kasdienybę ir prašo: „Atidaryk man duris! Pradėk gyventi manimi!“ Neužtenka atidaryti durų akimirksniui, trumpam, per Mišias, ir vėl uždaryti. Tai vyksmas, persmelkiantis visus laikus ir visas vietas. „Atsiverk man, – sako Viešpats, – kaip aš tau atsivėriau. Atidarykite man pasaulį, kad galėčiau ten įžengti, kad galėčiau apšviesti jūsų iškrypusį protą, kad galėčiau įveikti jūsų širdžių kietumą. Atverk man savo širdį, kaip aš tau savo atlapojau. Įsileisk mane“. Jis sako tai kiekvienam iš mūsų ir visai mūsų bendruomenei: įsileiskite mane į savo gyvenimą, savo pasaulį. Gyvenkite manimi, kad būtumėte gyvi iš tikrųjų – o gyventi visada reiškia duoti kitam.

Tad Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė yra mums adresuotas Viešpaties kvietimas ir kartu į jį kreipiamas mūsų šauksmas. Visa šventė yra didelė malda: duok mums save. Duok mums savo tikrosios duonos. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė taip padeda geriau suprasti Viešpaties maldą „Tėve mūsų“, kuri yra visų maldų malda. Ketvirtas prašymas, duonos prašymas, tarsi sąnara jungia tris į Dievo karalystę orientuotus prašymus su trimis paskutiniaisiais, susijusiais su mūsų vargais. Ko mes čia meldžiame? Tikrai duonos šiai dienai. Tai prašymas mokinių, gyvenančių ne iš turtų ir kapitalų, bet iš Viešpaties kasdienio gerumo, todėl ir turinčių su juo bendrauti, nuolatos į jį žvelgti bei juo pasitikėti. Tai prašymas žmonių, nekaupiančių didelio turto ir nesistengiančių savo jėgomis susikurti saugumo, bet pasitenkinančių tuo, kas būtina, kad turėtų laiko tam, kas tikrai svarbu. Tai paprastųjų, nuolankiųjų malda, malda tų, kurie myli neturtą Šventojoje Dvasioje ir taip gyvena.

Tačiau prašymas turi ir dar gilesnę prasmę. Juk žodis, kurį verčiame kaip „kasdienės“, graikų kalboje kitur nežinomas – epiousios. Tai „Tėve mūsų“ žodis. Ir labai tikėtina, kad jis, kad ir kiek mokslininkai diskutuotų apie jo prasmę, reiškia bent ir tai: duok mums rytojaus duonos, būtent būsimojo pasaulio duonos. Tiesą sakant, tik Eucharistija yra atsakymas į tai, ką šis paslaptingas žodis epiousios reiškia: būsimojo pasaulio duona, duodama mums jau šiandien, idant būsimasis pasaulis jau šiandien prasidėtų tarp mūsų. Taip šis prašymas virsta meldimu, kad ateitų Dievo karalystė ir žemėje pasidarytų kaip danguje. Praktiškai tai reiškia, kad per Eucharistiją dangus ateina į žemę, šiandien ateina Dievo rytojus, rytojaus pasaulį įnešdamas į šiandienį. Bet į tą prašymą praktiškai sutraukiami ir prašymai gelbėti nuo pikto, atleisti kaltes, neleisti gundyti: duok mums šios duonos, kad mano širdis taptų budri, kad ji galėtų priešintis blogiui, skirti gera ir bloga, kad išmoktų atleisti, kad turėtų jėgos atsispirti gundymui. Tik tada, kai būsimasis pasaulis taps bent šiek tiek šiandienis, kai pasaulis jau šiandien pradės darytis dieviškas, jis taps tikrai žmogiškas. Prašydami duonos einame pasitikti Dievo rytojaus, idant jo karalystė jau šiandien prasidėtų tarp mūsų. Ir galiausiai nepamirškime, jog visus „Tėve mūsų“ prašymus tariame kaip „mes“: nė vienas negali sakyti: „mano Tėvas“, išskyrus Jėzų. Mes visi galime tik sakyti: „mūsų Tėvas“, todėl ir turime visada prašyti kartu su kitais ir už kitus, peržengti save, atsiverti; ir apskritai meldžiamės teisingai tik tada, kai būname taip atsivėrę. Visa tai pasakoma per mūsų procesiją su Viešpačiu. Ta procesija yra tartum ypatingas Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės ženklas.

Kai Viešpats Kafarnaumo sinagogoje baigė eucharistinę kalbą, daugelis mokinių nuo jo pasitraukė; visa tai jiems buvo perdėm sunku, perdėm slėpininga. Jie troško tiesiog politinio sprendimo, visa kita jiems atrodė nepakankamai praktiška. Argi ir šiandien yra ne taip? Per pastaruosius šimtą metų daugybė pasitraukė, nes jiems Jėzus neatrodė pakankamai praktiškas. Ką jie nuveikė, visi matome. Kai Viešpats šiandien čia mūsų klausia, ar ir jūs norite pasitraukti, šią Kristaus Kūno ir Kraujo dieną kartu su Simonu Petru iš visos širdies atsakykime: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 67 ir t.). Amen.

Tekstas paskelbtas Katalikų interneto tarnybos išleistoje
Benedikto XVI / J. Ratzingerio  knygoje „Pakeliui pas Jėzų Kristų“ (Kaunas, 2005).