ta paskutinė vasara tasai po langu uosis žaliavo ir žaliuoja žaliavo ir žaliuos jis tas gervių gailus klyksmas nutolstančių į tolius tos erdvės ir tos aisumos lyg šaukiančios namolio lyg šaukiančios sugrįžti į ten, iš kur atėjome į ten, iš kur negrįžtama...    (Algirdas Patackas, 2013 m., „Litua“, 512 p.)

Didžiojo Viešpaties Kančios penktadienio rytą į Tėvo namus išėjo Algirdas Vaclovas Patackas – Žmogus, gyvenęs ir dirbęs didžiajai savo gyvenimo meilei – Lietuvai Tėvynei, apie ją rašęs, kalbėjęs, už ją kovojęs ir kalėjęs. Pats nuostabiai atviras Kūrėjo slėpiniams ir kitus jiems nepailstamai žadinęs...

Jį žinome kaip laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvį, Nepriklausomybės Akto signatarą, neimantį signataro rentos („kai nieko negauni – esi laisvas“), VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narį, 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narį, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narį, Sąjūdžio seimų narį, kultūrologą, lietuvių etninės kultūros tyrinėtoją, žinomų savilaidinių kultūrinio pogrindžio leidinių „Pastogė“, „Ethos“, „Saulė ir kryžius“ autorių, 19-ajame dešimtmetyje skaičiusį paskaitas apie baltų kultūrą ir etiką uždaruose bendraminčių, „Eucharistijos bičiulių“ susibūrimuose, o nuo 1988 m. – Kauno Sąjūdžio įsteigtoje Sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje, vėliau Kauno tautinės kultūros centre, Kauno technologijos universitete ir Vytauto Didžiojo universitete.

Algirdas Vaclovas Patackas (poetinis slapyvardis Algis Rudamina) gimė 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakuose. 1960 m. baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, 1966 m. Kauno politechnikos institutą, inžinierius technologas. Studijuodamas dirbo Kauno radijo gamykloje. 1965–1966 m. pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. Nuo 1966 m. dirbo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. Nuo 1968 m. LSSR Mokslų Akademijos aspirantas, vėliau jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Devynių mokslinių straipsnių iš elektrochemijos autorius. Prasidėjus politiniams persekiojimams, perėjo dirbti į Lietuvos geologijos institutą inžinieriumi, iš ten KGB nurodymu pašalintas. 1982–1990 m. dirbo Kauno melioracijos eksploatavimo valdyboje darbininku remontininku. 1986–1987 m. buvo kalinamas už pogrindžio leidinių („Pastogė“, „Lietuvos ateitis“, „ETHOS“) redagavimą ir leidimą. Dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas. Kauno politechnikos institute ir Vytauto Didžiojo universitete dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą. 1990 m. Vadovavo Lietuvos–Čekijos tarpparlamentinių ryšių grupei. 2000–2002 m. dirbo Krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose LR URM bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje. 2002–2012 m. Kauno įgulos karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistas. A. V. Patackas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Garbės savanorio ženklu ir vardu, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Išleido devynias įvairaus žanro knygas. Su Aleksandru Žarskumi parašė „Virsmų knygą“ – apie senąją mūsų protėvių kultūrą, „Pastogės Lietuvą“, „Galindianą“, „Kas ir kada pagrobė Europą“ (kartu su Letu Palmaičiu), keletą prozos ir poezijos knygelių (slapyvardžiu), knygą „Litua“ – joje rašė apie lituanistiką plačiąja prasme: apie mūsų savimonę, baltų religiją ir jos sąlytį su krikščionybe, apie istoriją, ypač apie kalbą – nes ji mūsų tautai yra neatplėšiama savasties dalis, bandė įspėti kai kuriuos mūsų kalbos slėpinius.

Atleiskit, brangus Algirdai, už varganą bandymą nujausti, ką norėtumėte mums šiandien dar kartą priminti. Pasikartosime nors kai ką iš to, ką sakėt, iš to, ko dabar Lietuvai labai reikia...

„Mes niekada neturėjome nevilties jausmo. Net liūdesio dainose
ir dainose apie mirtį dainuojame ne apie žmogaus sunykimą, 
o atsinaujinimą gamtoje – pušelėse, gegutėlėse. Tai poetiškos
liaudies pasaulėjautos išraiška. Kitaip ir negalėjo būti, 
nes argi būtume perėję per istorijos slenksčius, per griuvimus
ir griovimus, per paniekas ir beteisiškumą? 
Tik meilė nesunaikinamam visatos Kūrėjui, visam pasauliui, 
begalinis jausmo tikrumas ir gilumas atvedė tautą iki šių dienų.“

„<...> tad susigūžki, susitrauki konvulsingai, siela mano 
Kentėk. Gimdyk. Save pačią – skausmuose. 
Tegul gyvenimas tave laukan išvaro 
kentėk, bet būki. Būki tu gyva 

ir viską žinanti. Atleidžianti, parduota, atpirkta. 
Tiktai nežūki. Neišnyki. Būk. 
Būk negraži. Randuota. Nelaisva būk. 
Neplazdanti. Bet būk verta 

verta būk to, kuris tave sukūrė 
į nieką nepanašią, tik į jį 
kurį kankino kaldami prie kryžiaus 
arba tarp durų pirštus lauždami.“

„Netikėk, kai valdžia ir šio pasaulio galingieji tave giria. 
Nebijok, kai valdžia ir šio pasaulio galingieji tave peikia. 
Neprašyk, kaip neprašei tų iš praeities. 
Ir atsimink, kad nelygstamas visų laikų ir tautų disidentas 
yra ne kas kitas kaip Jėzus Kristus.“

Mūsų mielas, brangus Algirdai, dėkingi, kad mylite mus ir mūsų vaikus, viliamės, kad nepaleisim vėjais Jūsų širdy išnešiotų, knygomis ir gyvenimu išsakytų minčių ir žodžių, o Jums, jau sugrįžusiam namolio, esame tikri, dabar gera, kaip buvo gera čia per šventą Oną, ir dar neapsakomai labiau...

<...> Žmonių veiduose atspindžiai 
dangaus ramybės ir giedrumo... 
O kad užtektų lig Tenai 
Čia pasisemto atlaidumo! 
O po baldakimu vėsiu 
senelis kunigas stovėjo, 
ag prie širdies prispaudęs Tą, 
kurį visa širdim mylėjo. 
Ši žemė – laivas, ne namai. 
Na, ką gi, tiek čia ir tebūvam! 
Bet kartais žemėje taip gera 
kaip tik per šventą Oną būva...

Atsisveikinimas su Velioniu – balandžio 7 d. Kauno įgulos karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19) nuo 10 val. iki 20 val.

Balandžio 8 d. 9 val. bus aukojamos Šv. Mišios už Velionį Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (Žemaičių g. 31A ).

Laidotuvės – balandžio 8 d., 14 val. Kauno Petrašiūnų kapinėse (Gimbutienės g.).

P.S.  Keletas šviesios atminties Algirdo žodžių „Artumai“ šį vasarį...