Benediktas XVI

Žinia Pasaulinės taikos dienos (2009 m. sausio 1 d.) proga

KOVOTI SU SKURDU, STATYDINTI TAIKĄ

1. Ir šių naujųjų metų pradžioje norėčiau visiems palinkėti taikos ir šia savo žinia pakviesti apmąstyti temą „Kovoti su skurdu, statydinti taiką“. Jau mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II 1993 m. žinioje Pasaulinės taikos dienos proga pabrėžė neigiamus ištisų tautų skurdo padarinius taikai. Skurdas išties yra vienas iš veiksnių, skatinančių ir sustiprinančių konfliktus, taip pat ir ginkluotus. Pastarieji savo ruožtu prisideda prie tragiškų skurdo situacijų tolesnio egzistavimo. Jonas Paulius II rašė: „Pasaulyje plinta <...> ir vis labiau didėja dar viena rimta grėsmė. Daugybė žmonių, maža to, ištisos tautos šiandien gyvena didžiausiame skurde. Pastebimesnė taip pat tapo turtingųjų ir vargšų nelygybė ekonomiškai stipriose šalyse. Ši problema kyla žmonijos sąžinei todėl, kad vis daugiau žmonių gyvena sąlygomis, pažeidžiančiomis jų prigimtinį kilnumą ir dėl to pasaulio bendrijos tikrą ir darnią pažangą“ (1).

2. Tokiomis aplinkybėmis kovoti su skurdu reiškia rūpestingai apmąstyti sudėtingą globalizacijos reiškinį. Šitai apmąstyti svarbu jau metodologiniu požiūriu, nes tai verčia pasinaudoti ekonomistų bei sociologų įvairiais aspektais atliktų skurdo tyrimų vaisiais. Tačiau nuoroda į globalizaciją turėtų išsiskirti ir dvasine bei moraline reikšme ir skatinti žvelgti į vargšus sąmoningai atsižvelgiant į tai, kad visi yra įtraukti į vieną vienintelį dieviškąjį planą, būtent į pašaukimą statydinti vieną šeimą, kurioje visi – pavieniai asmenys, tautos ir nacijos – savo elgesį grįstų brolybės ir atsakomybės principais.

Vadovaujantis tokia perspektyva, būtina turėti platų bei apibrėžtą požiūrį į skurdą. Jei skurdas tebūtų materialus reiškinys, jo pagrindiniams požymiams nusakyti pakaktų socialinių mokslų, padedančių mums matuoti daiktus remiantis pirmiausia kiekybiniais duomenimis. Tačiau žinome, jog yra nematerialaus skurdo formų, kurios nėra tiesioginis ir savaiminis materialinio vargo padarinys. Štai turtingose ir pažengusiose visuomenėse matomi marginalizacijos reiškiniai bei santykiai, moralės ir dvasios skurdas: tai viduje kryptį pametę žmonės, išgyvenantys, nepaisant ekonominės gerovės, įvairialypį stygių. Galvoje turiu, viena vertus, tai, kas vadinama „nepakankama plėtra“ (2) ir, kita vertus, neigiamus „pernelyg didelės plėtros“ padarinius (3). Iš akių taip pat neišleidžiu to, kad vadinamosiose „neturtingose“ visuomenėse ūkiui augti dažnai trukdo kultūrinės kliūtys, neleidžiančios tinkamai naudotis ištekliais. Juk akivaizdu, jog bet kuriai primesto skurdo formai rastis įtakos turi pagarbos transcendentiniam žmogaus asmens kilnumui stoka. Jei neatsižvelgiama į jo visą pašaukimą ir nepaisoma tikrosios „žmogaus ekologijos“ (4) reikalavimų, kelias atsiveria, kaip matyti kai kuriose srityse, į kurias norėčiau glaustai pasigilinti, iškreiptoms skurdo dinamikoms.

Skurdas ir moraliniai padariniai

3. Skurdas dažnai siejamas su demografine raida kaip jo priežastimi. Dėl to vyksta kampanijos gimstamumui apriboti; tarptautiniu mastu jos įgyvendinamos taip pat taikant metodus, negerbiančius nei moters kilnumo, nei sutuoktinių teisės patiems atsakingai nuspręsti, kiek vaikų turėti (5), nei – kas dar blogiau – dažnai net teisės į gyvybę. Milijonų negimusių kūdikių sunaikinimas kovos su skurdu vardu iš tikrųjų yra pačių neturtingiausių žmonių pašalinimas. Įsidėmėtina, kad 1981 m. maždaug 40 proc. pasaulio gyventojų gyveno žemiau absoliučios skurdo ribos, tuo tarpu šiandien ši procentinė dalis praktiškai sumažėjo per pusę, o tautos, išsiskiriančios žymiu demografiniu prieaugiu, skurdą yra įveikusios. Tai rodo, kad išteklių skurdo problemai išspręsti būtų net ir daugėjant gyventojų. Kartu nevalia užmiršti, jog nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki šiandien žemės gyventojų padaugėjo keturiais milijardais, ir šis reiškinys daugiausia būdingas toms šalims, kurios kaip ekonomiškai galingos tarptautinėje arenoje pasirodė tik neseniai ir sparčią pažangą išgyveno kaip tik dėl gyventojų gausos. Be to, tarp didžiumos ekonomiškai stiprių šalių didžiausiu plėtros potencialu išsiskiria tos, kuriose gimstamumas didžiausias. Kitaip tariant, pasitvirtina tai, kad gyventojai yra ne skurdo veiksnys, bet turtas.

4. Kita nerimą kelianti sritis yra pandeminės ligos, kaip antai, maliarija, tuberkuliozė ir AIDS; užklupusios darbingus gyventojus, jos smarkiai pablogina bendrąsias šalies sąlygas. Mėginimai apriboti šių ligų padarinius gyventojams ne visada duoda reikšmingų vaisių. Be to, pasitaiko, kad kai kurioms šalims, tapusioms šių pandemijų aukomis, norint imtis priemonių tenka pakelti spaudimą tų, kurie ekonominę pagalbą daro priklausomą nuo gyvybei priešiškos politikos įgyvendinimo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog su AIDS, dramatiška skurdo priežastimi, kovoti sunku, jei nesiimama moralinės problematikos, susijusios su viruso plitimu. Pirmiausia vykdytinos kampanijos siekiant mokyti, ypač jaunuolius, lytiškumo, visiškai atitinkančio asmens kilnumą; tokiomis iniciatyvomis jau pasiekta reikšmingų rezultatų – pristabdytas AIDS plitimas. Taip pat dėtinos pastangos, kad neturtingos tautos galėtų naudotis reikiamais medikamentais bei gydymo būdais; tam būtina ryžtingai skatinti medicininius tyrimus ir terapines naujoves ir prireikus lanksčiai taikyti intelektinės nuosavybės apsaugos tarptautines taisykles, idant visiems būtų galima laiduoti pagrindinę sveikatos priežiūrą.

5. Trečioji sritis, kuriai kovos su skurdu programose skirtinas dėmesys ir kurioje išryškėja esminis moralinis matmuo, yra vaikų skurdas. Skurdui ištikus šeimą, pažeidžiamiausios jo aukos yra vaikai: beveik pusė šiandien visiškai skurdžiai gyvenančiųjų yra vaikai. Apmąstant skurdą bei norint padėti tokiems vaikams, prioritetiniais laikytini netarpiškiausiai su jais susiję tikslai, kaip antai, rūpinimasis motinomis, auklėjimas, skiepų, medicininės priežiūros ir geriamojo vandens prieinamumas, aplinkos apsauga ir pirmiausia pastangos apsaugoti šeimą ir laiduoti pastovius santykius šeimos viduje. Šeimai silpnėjant, vaikams neišvengiamai daroma žala. Kur nėra moters ir motinos kilnumo apsaugos, ten vėlgi pirmiausia kenčia vaikai.

6. Ketvirtoji sritis, kuriai moraliniu požiūriu skirtinas ypatingas dėmesys, yra santykis tarp nusiginklavimo ir plėtros. Dabartinis išlaidų kariniams tikslams lygis pasaulyje kelia nerimą. Kaip jau esu pabrėžęs, „milžiniški materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, skiriami karinėms išlaidoms bei ginklavimuisi, atimami iš tautų, ypač neturtingiausių ir labiausiai pagalbos laukiančių, plėtros projektų. Tai prieštarauja Jungtinių Tautų chartijai, įpareigojančiai tarptautinę bendriją ir pirmiausia valstybes taip skatinti steigti bei sergėti pasaulio taiką bei tarptautinį saugumą, kad iš pasaulio žmogiškųjų bei ekonominių išteklių kuo mažiau būtų skirta ginklavimuisi (26 str.)“ (6).

Toks būvis ne padeda, bet rimtai trukdo siekti tarptautinės bendrijos didžių plėtros tikslų. Be to, per didelis karinių išlaidų didinimas gali grėsmingai paspartinti ginklavimosi varžybas, lemiančias nepakankamą plėtrą bei neviltį ir paradoksaliu būdu virstančias nestabilumo, įtampos ir konfliktų veiksniu. Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI išmintingai pareiškė, kad „plėtra yra naujas taikos vardas“ (7). Todėl valstybės raginamos rimtai apmąstyti gilesniąsias, dažnai neteisingumo įžiebtų konfliktų priežastis bei padėti jas šalinti drąsia savikritika. Santykių pagerėjimas turėtų leisti sumažinti ginklavimosi išlaidas. Sutaupytas finansines lėšas tada galima skirti plėtros projektams neturtingiausių ir labiausiai kenčiančių žmonių bei tautų labui: tokio pobūdžio dosnus įsipareigojimas yra įsipareigojimas puoselėti taiką žmonijos šeimoje.

7. Penktoji sritis, aktuali kovojant su materialiu skurdu, yra dabartinė maisto produktų krizė, kelianti grėsmę pagrindiniams poreikiams tenkinti. Ši krizė išsiskiria ne tiek maisto produktų stygiumi, kiek sunkumais juos pasiekti bei spekuliacijomis, taigi netinkamai koordinuota politinių ir ekonominių institucijų, pajėgiančių imtis poreikių bei kritinių situacijų problemos, veikla. Nepakankama mityba gali padaryti tautoms didelės psichinės ir fizinės žalos, atimdama iš daugybės žmonių jėgas, kurių reikia be ypatingos pagalbos iškopti iš skurdo. Tai taip pat didina nelygybę bei provokuoja smurtu virsti galinčias reakcijas. Visi duomenys apie santykinio skurdo raidą pastaraisiais dešimtmečiais rodo didėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Pagrindinės tokio reiškinio priežastys neabejotinai yra, viena vertus, technologinė kaita, kurios vaisiais pirmiausia naudojasi didžiausias pajamas turintieji, ir, kita vertus, kainų dinamika, būdinga pramonės gaminiams, kurių kaštai didėja daug greičiau negu mažiau turtingų šalių turimų žemės ūkio produktų ir žaliavų kainos. Dėl šios priežasties didžiuma neturtingųjų šalių gyventojų kenčia dėl dvigubos marginalizacijos – tiek dėl mažesnių pajamų, tiek dėl aukštesnių kainų.

Kova su skurdu ir globalinis solidarumas

8. Vienas geriausių būdų taikai statydinti yra į žmonijos didžiosios šeimos interesus orientuota globalizacija (8). Tačiau norint globalizaciją kontroliuoti tarp turtingų ir neturtingų šalių, taip pat turtingų šalių viduje reikia didelio globalinio solidarumo (9). Būtinas „bendras etikos kodeksas“ (10), kurio nuostatai būtų ne tik susitarimai, bet ir šaknytųsi prigimtiniame įstatyme, Kūrėjo įrašytame į kiekvieno žmogaus sąžinę (plg. Rom 2, 14–15). Argi savo sąžinės gelmėse kiekvienas iš mūsų nejaučiame raginimo prisidėti prie visuotinės gerovės ir socialinės taikos? Globalizacija pašalina tam tikrus barjerus, tačiau tai nereiškia, kad ji negali suręsti naujų; ji suartina tautas, tačiau artuma erdvės ir laiko matmeniu savaime nesukuria tikrosios bendrystės ir autentiškos taikos sąlygų. Planetos vargšų marginalizacijai plėtojantis globalizacijai galima tik tada veiksmingai užbėgti už akių, kai kiekvienas žmogus jausis asmeniškai žeidžiamas pasaulyje esamų neteisybių ir su tai susijusių žmogaus teisių pažeidinėjimų. Bažnyčia, kuri yra „artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (11), ir toliau dės pastangas, kad būtų įveikti neteisingumas bei nesupratimas ir imtas statydinti taikesnis ir solidaresnis pasaulis.

9. Tarptautinės prekybos ir finansinių operacijų srityje vyksta procesai, leidžiantys pozityviai koordinuoti ekonomiką ir prisidėti prie bendrųjų sąlygų gerinimo; tačiau šiandien yra ir priešingų, tautas skaldančių, jas į paribį stumiančių ir taip grėsmingas prielaidas karams ir konfliktams kuriančių procesų. Dešimtmečiais iškart po Antrojo pasaulinio karo tarptautinė prekyba, turint galvoje prekes ir paslaugas, nepaprastai greitai išsiplėtė bei pasiekė istorijoje iki tol neregėtą dinamiką. Pasaulinė prekyba apėmė seniai industrializuotas šalis kartu su nemažai naujų, ekonomiškai stiprėjančių šalių, kurios įgijo daugiau reikšmės. Tačiau egzistuoja daug šalių, kuriose pajamos mažesnės ir kurios prekybos srauto atžvilgiu smarkiai marginalizuotos. Jų augimui pakenkė pastariesiems dešimtmečiams būdingas spartus kainų už pirminius produktus, sudarančius beveik visą jų eksportą, smukimas. Šiose – daugiausia Afrikos – šalyse priklausomybė nuo pirminių produktų eksporto ir toliau išlieka pagrindinis rizikos veiksnys. Čia norėčiau iš naujo paraginti visoms šalims suteikti vienodas galimybes prieiti prie pasaulinės rinkos ir vengti atstūmimo bei marginalizacijos.

10. Panašius svarstymus galima taikyti ir finansų pasauliui, dėl elektronikos plėtros ir pinigų srautų tarp įvairių šalių liberalizavimo tapusiam vienu pagrindinių globalizacijos reiškinio aspektų. Objektyviai svarbiausia finansinio pasaulio funkcija, būtent ilgalaikis investicijų ir per tai plėtros galimybių palaikymas, šiandien pasirodė kaip itin trapi: neigiamą poveikį jai daro tiek nacionalinės, tiek globalinės finansinių operacijų sistemos grįžtamieji padariniai – sistemos, besiremiančios itin trumpalaike logika, kai siekiama vertės prieaugio iš finansinės veiklos ir dėmesys sutelkiamas į techninį įvairių rizikos formų valdymą. Ir naujausia krizė rodo, kad finansinėje veikloje kartais vadovaujamasi visiškai autoreferencine logika, visiškai neatsižvelgiant į visuotinę gerovę ilgalaikėje perspektyvoje. Pasaulio finansų maklerių apsiribojimas vien trumpalaikių tikslų siekimu mažina finansinės sistemos gebėjimą atlikti tilto tarp dabarties ir ateities funkciją ir remti ilgalaikių gamybos ir darbo galimybių radimąsi. Trumpais ir trumpiausiais terminais apsiribojanti finansinė sistema tampa pavojinga visiems, taip pat tiems, kuriems pavyksta pasipelnyti finansinės euforijos tarpsniais (12).

11. Iš visa to išplaukia, kad kova su skurdu verčia bendradarbiauti tiek ekonominiu, tiek ir teisiniu lygmeniu; toks bendradarbiavimas, siekiant įveikti minėtas problemas, leidžia tarptautinei bendrijai ir pirmiausia neturtingoms šalims rasti tarpusavyje suderintų sprendimų bei juos įgyvendinti sukuriant ekonomikai veiksmingus teisinius rėmus. Tokia kova, be to, reikalauja ugdyti veiklias, bendra atsakomybe besiremiančias institucijas, remti kovą su nusikalstamumu ir skatinti teisėtumo kultūrą. Kita vertus, neneigtina, kad perdėm pagalbą akcentuojanti politika dažnai būna pagalbos neturtingoms šalims priemonių žlugimo priežastis. Kaip tinkamas vidutinės trukmės ir ilgalaikis planas šiandien atrodo pastangos investuoti į žmonių švietimą ir papildomai plėtoti savitą iniciatyvos kultūrą. Ekonominei veiklai skleistis būtina palanki aplinka, tačiau tai nereiškia, jog dėmesio nereikia skirti pajamų problemai. Nors pagrįstai ir pabrėžiama, kad pajamų vienam gyventojui didinimas negali būti vienintelis politinės ir ekonominės veiklos tikslas, vis dėlto nevalia užmiršti, jog tai yra svarbus įrankis siekiant kovoti su badu ir visišku skurdu. Vadovaujantis šiuo požiūriu, būtina atsisakyti iliuzijos, jog problemą būtų galima galutinai išspręsti vien perskirstant esamą turtą. Juk šiuolaikinėje ekonomikoje turto vertė daugiausia priklauso nuo gebėjimo gauti pelną dabar ir ateityje. Todėl, norint veiksmingai ir tvariai kovoti su materialiu skurdu, neišvengiamai būtina atsižvelgti į vertės kūrimą.

12. Galiausiai pirmutinį dėmesį skirti vargšams reiškia būtinybę tarptautinės rinkos veikėjams laikytis teisingos ekonominės logikos, institucijoms – teisingos politinės logikos, taip pat puoselėti teisingą bendros atsakomybės logiką, gebančią išryškinti vietinės ir tarptautinės pilietinės visuomenės reikšmę. Tarptautinės struktūros šiandien savaime pripažįsta pilietinės visuomenės ekonominių iniciatyvų ar vietinės savivaldos didelį vertingumą bei privalumą prisidedant prie išlaisvinimo bei įtraukimo į visuomenę tų gyventojų sluoksnių, kurie dažnai gyvena žemiau skurdo ribos ir sykiu oficiali pagalba juos sunkiai pasiekia. XX a. ekonominės raidos istorija moko, kad gera plėtros politika priklauso nuo žmonių atsakomybės ir rinkų, pilietinės visuomenės ir valstybių pozityvios sąveikos sukūrimo. Lemiamas vaidmuo šiame plėtros procese pirmiausia tenka pilietinei visuomenei, nes plėtra iš esmės yra kultūrinis reiškinys, o kultūra gimsta ir skleidžiasi tarp piliečių (13).

13. Kaip pabrėžė mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, globalizacija atsiskleidžia kaip labai dviprasmiška (14) ir todėl turi būti išmintingai vairuojama. Prie tokios išminties priskirtinas ir pirmutinis dėmesys šios žemės vargšų poreikiams, stengiantis įveikti dabartinę papiktinančią disproporciją tarp skurdo problemų ir numatomų priemonių joms spręsti. Tokia disproporcija egzistuoja tiek kultūriniu ir politiniu, tiek dvasiniu ir etiniu lygmeniu. Dažnai pasitenkinama išorinėmis ir praktinėmis skurdo priežastimis, neprasiskverbiant iki tų, kurios gyvena žmogaus širdyje, kaip antai, godumas ir siauras akiratis. Plėtros, pagalbos ir tarptautinio bendradarbiavimo problemų kartais imamasi neįtraukiant į tai žmonių, kaip grynai techninių klausimų, apsiribojant struktūrų planavimu, sutarčių dėl tarifų sudarymu ir anoniminio finansavimo organizavimu. Tuo tarpu kova su skurdu priklauso nuo vyrų ir moterų, gyvenančių tvirta brolybe bei gebančių globoti pavienius asmenis, šeimas ir bendruomenes autentiškos žmogiškosios brandos keliuose.

Pabaiga

14. Enciklikoje Centesimus annus Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į būtinybę „atsisakyti mąstysenos, laikančios žemės vargšus – asmenis ir tautas – našta ir nepageidaujamais nelaimėliais, besikėsinančiais suvartoti tai, ką kiti pagamino“. Jis rašo: „Vargšai reikalauja teisės būti materialinių gėrybių dalininkais ir savo darbu prisidėti prie teisingesnio ir visiems laimingesnio pasaulio statydinimo“ (15). Dabartiniame globalizuotame pasaulyje darosi vis akivaizdžiau, jog taika galima tiktai visiems laiduojant protingo augimo galimybę: iškreiptos netinkamos sistemos anksčiau ar vėliau visiems pateikia savo sąskaitą. Tad tik kvailystė gali paskatinti statyti paauksuotos namus, kai aplink viešpatauja dykra ar nuosmukis. Vien globalizacija nepajėgi sukurti taikos, o dažnai netgi priveda prie susiskaldymų bei konfliktų. Ji veikiau išryškina poreikį – gilaus solidarumo, siekiančio kiekvieno ir visų gerovės. Šia prasme globalizacija laikytina palankia proga kovojant su skurdu įgyvendinti ką nors svarbaus ir teisingumui bei taikai atverti iki tol neįsivaizduotas galimybes.

15. Bažnyčios socialiniam mokymui nuo seno rūpėjo vargšai. Enciklikos Rerum novarum laikais tai pirmiausia buvo naujos industrinės visuomenės darbininkai; Pijaus XI, Jono XXIII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II socialiniame mokyme pabrėžiamos naujos skurdo formos, socialinio klausimo horizontui išsiplečiant iki pasaulinių matmenų (16). Toks socialinio klausimo globalinis išsiplėtimas traktuotinas ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, kaip gilesnis žmogaus ir žmonių giminės poreikių supratimas. Todėl Bažnyčia, įdėmiai sekdama dabartinius globalizacijos reiškinius ir jų poveikį žmogaus skurdo formoms, atskleidžia naujus socialinio klausimo aspektus, ne tik jų plotį, bet ir gylį, ypač tų, kurie susiję su žmogaus tapatybe ir jo santykiu su Dievu. Tai socialinio mokymo principai, kuriais trokštama atidengti sąryšį tarp skurdo ir globalizacijos bei pakreipti veiklą taikos statydinimo linkme. Tarp šių principų pravartu artimo meilės primato šviesoje čia ypatingu būdu priminti „pirmiausia vargšams rodytiną meilę“ (17), nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų paliudytą visos krikščioniškosios tradicijos (plg. Apd 4, 32–36; 1 Kor 16, 1; 2 Kor 8–9; Gal 2, 10).

„Kiekvienas negaišdamas teprisideda dalimi, kuria privalo“, – rašė Leonas XIII 1891 m. ir pridūrė: „Bažnyčia niekada ir jokiu būdu nesiliaus dariusi savo darbo“ (18). Toks suvokimas ir šiandien lydi Bažnyčios veiklą vargšų atžvilgiu, juose ji mato Kristų (19), nes savo širdyje nuolatos girdi aidint taikos Kunigaikščio užduotį apaštalams: „Vos date illis manducare – Jūs duokite jiems valgyti“ (Lk 9, 13). Todėl, būdama ištikima šiam savo Viešpaties raginimui, Bažnyčia visada nepaliaujamai teiks visai žmonių giminei postūmių kūrybiško solidarumo linkme, akindama aukoti ne iš pertekliaus, bet pirmiausia tam, kad „pasikeistų šiandienėje visuomenėje vyraujantys gyvenimo būdai, gamybos ir vartojimo modeliai bei įsitvirtinusios galios struktūros“ (20). Todėl Naujųjų Metų pradžioje visus Kristaus mokinius ir kiekvieną geros valios žmogų primygtinai raginu atverti širdį vargšų poreikiams ir padaryti visa, kas konkrečiai įmanoma, kad jiems būtų padėta. Juk aksioma: „Kovoti su skurdu, vadinasi, statydinti taiką“ išlieka nesugriaunamai teisinga.

BENEDICTUS PP. XVI

Vatikanas, 2008 m. gruodžio 8 d.

Nuorodos

(1) Žinia 1993 m. Pasaulinės taikos dienos proga, 1.
(2) Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 19.
(3) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 28.
(4) Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 38.
(5) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 37; Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 25.
(6) Benediktas XVI. Laiškas kardinolui Raffaele Renato Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos surengto tarptautinio seminaro „Nusiginklavimas, plėtra ir taika. Visapusiško nusiginklavimo perspektyvos“ proga (2008 05 10).
(7) Enciklika Populorum progressio, 87.
(8) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 58.
(9) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis per audienciją Italijos darbininkų krikščionių sąjungai ACLI (2002 05 27), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXV, 1 [2002], 637.
(10) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos visuotinį susirinkimą (2001 05 27), 4: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXIV, 1 [2001] 802.
(11) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 1.
(12) Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 368.
(13) Plg. ten pat, 356.
(14) Kreipimasis per audienciją darbininkų profsąjungų vadovams (200 05 03), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XXIII, 1 [2000], 726.
(15) Nr. 28.
(16) Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 3.
(17) Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis, 42; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 57.
(18) Leonas XIII. Enciklika Rerum novarum, 45.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus, 58.
(20) Ten pat.