KATALIKAI.LT
 
 

Gavėnios giesmės

O DIEVE TĖVE, Dieve maloningas, * tegul nežūsta žmogus neteisingas. * Pagailėki mūsų, pagailėki mūsų, pagailėki mūsų!
2 Mes, nusidėję, nusiminę žmonės, * kur pasidėsim be Tavo malonės? ­ * Pagailėki...
3 O Jėzau geras, Jėzau maloningas, * Tavęs nūn šaukias žmogus nuodėmingas. ­
4 Tiek daug už mūsų kaltes iškentėjai * ir savo kraują dievišką išliejai. ­
5 Kančia žiauriąja ir krauju išlietu * Tave maldaujam: teik danguj mums vietą! ­
6 O meilingiausia Dievo Motinėle, * Tavęs pasilgo žmonės vargdienėliai. * Mus užtarti teikis... (3 k.)
7 Mūs užtarėjau, Juozapai tyrasis, * Marijos, Jėzaus drauge mylimasis, * už mus melski Dievą...
8 Mus ginkit, veskit, angelai gerieji, * ir jūs, globėjai, dangaus išrinktieji, * už mus melskit Dievą...

JĖZAU KRISTAU MALONIAUSIAS, * Avinėli nekalčiausias, * troškai, troškai ant kryžiaus numirti, * žmones, žmones klystančius atpirkti.
2 Raudoki, žmogau, tu graudžiai, * dėl tavęs štai Viešpats skaudžiai * mirdams, mirdams šaukia savo Tėvą, ­ * veda, veda latrą jis pas Dievą.
3 Žodį taria paskutinį, * galva svyra ant krūtinės, * verkia, verkia Motina ir kenčia * sunkią, sunkią šalia kryžiaus kančią.
4 Saulė temsta ir užgęsta, * žemė tamsoje paskęsta, * uolos, uolos skeldėja ir plyšta, * mirtį, mirtį Jėzaus jos pažįsta.
5 Šonas perdurtas švenčiausias, * bėga kraujas nekalčiausias. ­ * Verkim, verkim, visa tai atminę, * Jėzų, Jėzų kaltėmis kankinę.
6 Jėzau, kurs mus taip mylėjai, * jog už mus numirt norėjai, * prašom, prašom tų kančių galybe * vesk mus, vesk mus į dangaus linksmybę.

ALYVŲ DARŽELY krauju prakaitavo * Dievo Tėvo Sūnus už mus, žmones savo. * Skausmas širdį jam suspaudė, * nuliūdimas sieloj griaudė. ­ * Brangus Atpirkėjau, * kiek Tu iškentėjai!
2 Jis, kaip Dievas, matė darbą atpirkimo, * visą savo kančią, kraujo praliejimą. * Matė jis žmonių piktybę, * savo budelių smarkybę. ­ * Ak Jėzau mieliausias, * kenti nekalčiausias!
3 Matė, kaip bučiuodamas Judas jį pašiepia, * kaip Anas ir Kaipas niekinti jį liepia; * matė Erodo rūstybę ir Piloto neteisybę. ­ * Ak Jėzau mieliausias, * kenti nekalčiausias!
4 Regėjo ir skaudų prie stulpo plakimą, * erškėčių vainiko ant galvos spaudimą, * ir šmeižtų visų bjaurumą, * ištarmės neteisingumą. ­ * Ak Jėzau mieliausias, * kenti nekalčiausias!

ATPIRKĖJAU, kaip alpsti Tu, * kokios kančios ir skausmai! * Tavo šventą veidą dengia * kraujo prakaito lašai! * Glauski mus, mieliausias Jėzau, * kraujo išbertas rasos, * prie krūtinės mylimos.
2 Štai patsai ateina Judas, * Jėzau, jau Tavęs išduot, * ir iš meilės Tu jam leidi * veidą šventąjį bučiuot. * Mokai mus, brangusis Jėzau, * jog ir priešus reik mylėt ­ * jiems geru atsimokėt.
3 Išganytojau mieliausias, * kaip skaudi kelionė Tau! * Nešti sunkų kryžiaus medį * imk mane pagalbon sau. * Leisk ir man, gerasis Jėzau, * Tavo gerti kartumus * už savus neteisumus.

MIRŠTA ANT KRYŽIAUS, žmogau, Viešpats tavo! * Ko gi neraudi už kaltybes savo? * Žvelki, kiek kentėt turėjo * dėlei tavęs Atpirkėjas.
2 Sveikos jo kūne vietos nebeliko: * galva sužeista erškėčių vainiko, * teka lyg šaltinio srovės * čiurkšlėm jo švenčiausias kraujas!
3 Alpsta į skausmą baisiausią panertas, * rankos ir kojos vinimis prikaltos. * Kas jam parengė tą kančią, * ar ne aibės tavo kalčių?
4 Mirdamas teikia jis kaltiems malonių, * su malda baigia kruviną kelionę. * Ar regi tu Jėzaus meilę, * nuodėmingasis pasauli?
5 Ak Atpirkėjau, štai prie Tavęs puolu, * trupink man širdį, kietesnę už uolą. * Teikis mane nuraminti, * leisk man kojas apkabinti...

KAI PIKTAS PASAULIS klastingai vilioja * ir siūlo džiaugsmų nuodėmingas taures, * pažvelki į kryžių, kaip Viešpats vaitoja, * kaip kenčia ir alpsta už tavo klaidas.
2 Kai sielvarto jūroj širdis tau dejuoja, * šios žemės kelionėj dyglius vien randi, * kai užverktos akys liūdnai ašaroja, * pažvelki į kryžių ­ su Kristum kenti.
3 Kai vienišas, liūdnas, apleistas klajoji, * be draugo, be vado pasauly plačiam, * prie kryžiaus skubėki, ten jam pasiguosi * ir savąją širdį atversi tik jam.
4 O kai jau ateis valanda paskutinė, * kai liausis tau plakus varginga širdis, * su meile spausk kryžių prie savo krūtinės ­ * ramiai ir džiaugsmingai užmerksi akis.

KUR AUGAI TU, šventasis kryžiaus medi? * Ar supos paukščiai tavo šakose?.. * Kokius vaisius žiedai tavieji vedė? * Kas tave pavertė našta baisia?..
2 Saldus ir šventas amžiais tu kalbėsi, * pražydęs Jėzaus dievišku krauju, * pavargusi širdis čia ras pavėsį, * čia pasisems kovoms jėgų naujų.
3 Imu ir aš su Jėzum savo kryžių, * kurį man davė Viešpaties ranka, ­ * kasdien jį kantriai nešti pasiryšiu, * ant jo kasdien aukosiuos kaip auka...
4 O, būk pasveikintas, šventasis Kryžiau, * vienintele gyvenimo viltie! * Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau, ­ * čia jis man ranką pervertą išties...
5 Visa viltis, palaima ir ramybė * iš Jėzaus kryžiaus trykšta mums visiems. * O kryžiau, kryžiau! Tu mana stiprybė! * Ir niekas tavo turtų neišsems!
6 Glaudžiu tave, kai ašaros man byra, * kai širdį plėšo skausmo vanagai... * Tavy randu paguodos srovę tyrą, * kurios ieškojau klysdamas ilgai...

KAI NIEKS JAU ŠIOJ ŽEMĖJ tavęs nesupras, * klaidingai apkaltins, pasmerks, * ištieski į kryžių be žodžių rankas, * ir akys daugiau nebeverks.
2 Nors visas pasaulis užmirš ir apleis, * jau niekas tavęs nemylės, ­ * dvasia bent paženki Golgotos keliais ­ * taip skaudžiai širdis nekentės.

PRAVIRK, MANO SIELA, užmiršus džiaugsmus, * į kryžių pakelki akis ­ * už tavo kaltes alpsta Dievo Sūnus, ­ * kodėl tau neplyšta širdis?!
2 Jį budeliai plakė, jam darė žaizdas, * bet nuodėmės žeidė skaudžiau, * nes tu pamylėjai niekingas aistras * už savąjį Dievą labiau.
3 Erškėčių vainikas dygliuotas, skaudus, ­ * skaudesnė puikybė tava. * Dėl jos iškentėjo aštriausius dūrius * švenčiausioji Jėzaus galva.
4 Nors pervėrė vinys jam kojas, rankas * ir žeidė skausmingai, giliai, * jo Širdžiai atvėrė žaizdas gilesnes * tavi nuodėmingi darbai.

SIAURAS KELIAS, erškėčiuotas, * veda jis Tėvynėn mus. * Mano siela, tau jis duotas ­ * drąsiai ženk per sunkumus. *
Žvelk į Kryžių ­ čia stiprybės * rasi sau ištvert kančioj. * Sveikas, Kryžiau, amžinybės * švytury naktyj klaidžioj.
2 Akys nors ir ašarotos, * bet širdy giesmė džiugi. * Mano Dieve, per Golgotos * kančią mums džiaugsmus rengi. *
Nors erškėčiai kojas žeidžia, ­ * ištesėk siauram kely. * Dygliai rožėm pasikeičia * amžinoj džiaugsmų šaly.
3 Jėzus kelią mums pramynė, * sekim jį lig pabaigos. * Ves jo pėdos į Tėvynę, * nebijok, širdie, aukos. *
Džiaukis, siela, Kristus duoda * taip arti tau sekti jį. * Sveikas, Kryžiau, mūs paguoda * ir viltie skausmų kely!

GOLGOTOJ Kristaus Kraujas srava, * jis nuodėmes žmonijos plauna, * aukojas Jėzus Tėvui savo ­ * iš rankų, kojų Kraujas alma.
Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * Jo Kraujas teka iš Širdies. * Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * Marija alpsta prie šalies.
2 Mišių Aukoj nužengia Kristus * ir Auką Tėvui atnašauja. * Jis Ostijoje kaip ant kryžiaus, * tas pats srovena šventas Kraujas.
Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * Jis sielos maistas nuostabus! * Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * Krauju maitina Jėzus mus.
3 Į puotą dievišką jis šaukia: * „Štai mano Kūnas, mano Kraujas!“ * Altoriuje jis mūsų laukia: * „Ateikit pas mane“, ­ maldauja.
Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * O Eucharistija šventa! * Jis brangiausias! Jis švenčiausias! * Širdis dėl mūsų atverta!

SUSIKAUPĖ MEDŽIAI ir krūmai nutilo, * tik jie šitą naktį su Jėzum budės. * Nuliūdus jo siela skausmingai prabilo, * bet kas gi jo skundą neramų girdės!
2 Tik Motinos meilė iš tolo jį seka, * ji trokšta lydėti jį skausmo keliu... * Ir mano širdis šiandien meile jam plaka ­ * kodėl gi paguosti aš jo negaliu?
3 Tave aš užjausiu apleistą šiandieną, * altoriuje užmirštą mūsų visų. * Tarnausiu Tau visą gyvenimo dieną, * kad, nakčiai atėjus, nebūtų tamsu...

O PASAULI NUODĖMINGAS, * miršta Viešpats dėl tavęs!.. * Ak, pažvelk į paslaptingas * meilės dieviškos gelmes!..
2 Meilė vertė jį kentėti ­ * jis išgelbėt troško mus, * mums išganymą laimėti, * vėl grąžint dangaus džiaugsmus.
3 Begalinio skausmo jūroj * skęsta Viešpaties Širdis... * Jam užuojautos neturi, * kas jį žeidžia kaltėmis.
4 O gerasis mūsų Kristau, * leisk Tave karštai mylėt, * Tau gyvent ir pasiryžti * jau daugiau nenusidėt.

JĖZUS, MIRDAMAS ANT KRYŽIAUS * už kaltes visų žmonių, * išvadavo iš vergijos * ir iš pragaro gelmių.
2 Apšvietė į dangų kelią * meilės priesaku nauju, * Atpirkimo testamentą * antspauduodamas krauju.
3 Verkė akmenys kiečiausi, * Viešpatį užjausdami, * tik šalti beširdžiai žmonės * jį pagirdė tulžimi.
4 Jėzau, mirštantis ant kryžiaus, * mūsų širdis sugraudink ­ * dėkingumo jas pripildyk, * savo meile atgaivink.

STOVI MOTINA skausminga, * į Sūnaus kančias siaubingas * žvelgia verkiančiom akim.
2 Aimaną nuo kryžiaus girdi, * baisus skausmas varsto širdį * kalavijo ašmenim.
3 Kiek tai kenčia išrinktoji * Jėzaus Motina mieloji, * jam kovojant su mirtim.
4 Siaubas, širdgėla ir baimė * atėmė Marijai laimę, * Sūnų jai atimdami.
5 Koks žmogus nesudrebėtų, * koks akmuo nesuminkštėtų * nuo šios Motinos skausmų?!
6 Kas galėtų neliūdėti * ir į ją ramiai žiūrėti, * kai ji kenčia su Sūnum?
7 Už visos žmonijos kaltę * leido Sūnų ji prikalti * ir atidavė kančioms.
8 Matė mielą savo Sūnų, * kenčiantį dvasia ir kūnu, * mirštantį už mus visus.
9 Meilės Motina, Mergele, * duok pajusti skausmo galią, * kad liūdėčiau su Tavim.
10 Kad širdis manoji degtų, * kad nuo šiol vien Dievui plaktų, * kad mylėčiau vien tik jį.
11 Kristaus Motina šventoji, * spausk giliai širdin manojon * Nukryžiuotojo žaizdas.
12 Tu neduok praeit pro šalį, * jo Širdies skausmų bent dalį * leisk iškęsti už kaltes.
13 Leisk prie kryžiaus apsistoti, * su Tavim drauge raudoti, * likti su Tavim kartu.
14 Aš po kryžiumi norėčiau * su Tavim drauge stovėti, * lieti ašaras gailias
15 O skaisčiausioji Mergele, * Tavo meilės karčią dalią * leisk apverkti graudžiai man.
16 Leisk suprasti Kristaus mirtį, * leiski kančią jo patirti * ir pajusti jo žaizdas.
17 Žaizdos jo tegu kankina, * kryžius jo teapsvaigina, * tealpstu drauge su juo!
18 Teismo dieną gink, Marija, * nuo liepsnų, kurios praryja * sielas nuodėmės vergų!
19 Kristau, kai kelionę baigsiu, * palmę pergalės įteiksi * man dėl Motinos maldų.
20 Dėl Tavų kančių baisiųjų, * josios ašarų karčiųjų * leisk gyventi amžinai.

KAI GOLGOTOJE STOVĖJO * Jėzaus miela Motina, * mirštantį liūdna stebėjo * savo Sūnų mylimą. * Kas jos skausmą stengs suprasti, * stovint jai po kryžiumi?! * Kas paguodos stengs surasti, * kenčiant jai su Sūnumi?!
2 Jau tamsybėmis aptvino * saulės blizganti šviesa; * širdį nuostabiai graudino * gailesčiu gamta visa. * Jau užgeso sielos džiaugsmas ­ * Atpirkėjas žemės šios, * ir beliko vienas skausmas, * kurs tik varstė dvasią jos.
3 Kas mums duotų bent atjausti * negirdėtas jos kančias * ir prie kryžiaus prisiglausti * kenčiant skausmo valandas? * Nieks dar tokio nekentėjo * išgyvenimo skaudaus, * nieks tiek meilės neturėjo, * eidamas taku dangaus.

MARIJA, KILNIOJI skausmų Karaliene, * tiek daug iškentėjus šios žemės kely! * Tu kančią suprasi ir mūsų kiekvieno, * kai ašara rieda per veidą gaili.
2 Kiek alpsta širdžių, nesuranda paguodos, * palūžta iš sielvarto, skausmo gilaus! * Jų nieks nesupranta, jiems dienos vis juodos, * tik Tavo, Marija, Širdis mus atjaus.
3 Nunešk mūsų skausmą kaip smilkalą tyrą * prie dangiško sosto Aukščiausiam už mus. * Aukok jam kaip brangią ir kvepiančią mirą * už mūsų kaltes, praeities klydimus.


IMPRIMATUR. + Arkivysk. A. J. Bačkis.
Plg. Liturginis maldynas. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1996. P. 529-531.

 
Papildyta 2005 12 30
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt