Bendrųjų audiencijų katechezės

Apie Joną Eudą ir kunigų ugdymo reikšmę || 2009-08-19
Paskelbta: 2012-12-31 21:04:43
Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apie Joną Eudą ir kunigų ugdymo reikšmę

2009 m. rugpjūčio 19 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien liturgijoje atmename šv. Joną Eudą, nenuilstantį pamaldumo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai ir Marijai apaštalą, gyvenusį Prancūzijoje XVII amžiuje, paženklintame prieštaringų religinių reiškinių ir sunkių politinių problemų. Siautėjo Trisdešimties metų karas, nuniokojęs ne tik plačias Vidurio Europos sritis, bet ir sielas. To meto vyraujančioms mąstymo srovėms skleidžiant panieką krikščioniškajam tikėjimui, Šventoji Dvasia pažadino karštam dvasiniam atsinaujinimui per tokias asmenybes kaip Pierre’as de Bérulle’is, šventasis Vincentas Paulietis, šventasis Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis ir šventasis Jonas Eudas. Ši didi „prancūziškoji“ šventumo „mokykla“ subrandino ir šventąjį Joną Mariją Vianėjų. Slėpiningu Apvaizdos sumanymu, mano garbingasis pirmtakas Pijus XI 1925 m. gegužės 21 d. šventaisiais paskelbė ir Joną Eudą, ir Arso kleboną, dovanodamas pasauliui du nepaprastus kunigiškojo šventumo pavyzdžius.

Švenčiant Kunigų metus, norėčiau atkreipti dėmesį į šventojo Jono Eudo apaštališkąjį uolumą, daugiausia pasireiškusį vyskupijos dvasininkų ugdymo srityje. Šventieji yra tikrieji Šventojo Rašto aiškintojai. Šventieji savo gyvenimo patirtimi būna patikrinę Evangelijos tiesą; per tai supažindina su Evangelija bei padeda ją suprasti. 1563 m. Tridento Susirinkimas paskelbė diecezinių seminarijų steigimo bei kunigų ugdymo nuostatus, nes suvokė, kad Reformacijos krizę taip pat sąlygojo netinkamas kunigų pasirengimas, nepakankamas pasirengimas kunigystei intelektiškai ir dvasiškai, širdimi ir siela. Tai padaryta 1563 m. Tačiau nuostatų taikymas bei įgyvendinimas ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje užtruko, o šventasis Jonas Eudas matė to padarinius. Aiškiai suvokdamas dvasinės pagalbos poreikį, kurį sielos jautė dėl didžiumos dvasininkų netinkamumo, šventasis, kuris pats buvo klebonas, įsteigė kongregaciją, užsiimančia kunigų ugdymu. Universitetiniame Kano mieste jis įsteigė savo pirmąją seminariją – patirtis pasirodė vertinga ir netrukus išplito į kitas vyskupijas. Jo paties pasirinktas ir mokiniams siūlomas šventumo kelias rėmėsi tvirtu pasitikėjimu meile, Dievo žmonijai apreikšta per kunigiškąją Jėzaus ir motiniškąją Marijos širdį. Anais žiaurybių ir vidujiškumo praradimo laikais jis apeliavo į širdį, skirdamas jai šventojo Augustino labai taikliai paaiškintus žodžius iš psalmių. Žmonių ir pirmiausia būsimų kunigų dėmesį jis norėjo atkreipti į širdį, rodydamas į kunigiškąją Jėzaus ir motiniškąją Marijos širdį. Kiekvienas kunigas turi būti Kristaus ir Marijos širdies liudytojas ir apaštalas. Taip ateiname iki mūsų laikų.

Ir šiandien akivaizdu, kaip svarbu, kad kunigai begalinį Dievo gailestingumą liudytų visiškai Kristaus „užkariautu“ savo gyvenimu ir mokytųsi to rengdamiesi seminarijose. Popiežius Jonas Paulius II po 1990 m. sinodo paskelbė apaštališkąjį laišką Pastores dabo vobis, kuriame perima bei atnaujina Tridento Susirinkimo nuostatus, pirmiausia pabrėždamas būtiną tęstinumą tarp pradinio ir nuolatinio ugdymo. Jam, kaip ir mums, šitai yra tikrasis autentiškos kunigų gyvenimo bei apaštalavimo reformos išeities taškas, taip pat esminė sąlyga, kad „naujoji evangelizacija“ liktų ne patrauklus šūkis, bet virstų tikrove. Pagrindai, padedami ugdymo seminarijose metu, yra nepamainoma „dvasinė dirva“, kurioje „reikia mokytis iš Kristaus“, vis labiau panašėjant į jį, vienatinį vyriausiąjį Kunigą ir Gerąjį Ganytoją. Todėl seminarijos laikas laikytinas sudabartinimu to momento, kai Viešpats Jėzus, pašaukęs apaštalus ir įpareigojęs skelbti, paragino juos būti kartu su juo (plg. Mk 3, 14). Šventasis Morkus, pasakodamas apie dvylikos apaštalų pašaukimą, sako, kad Jėzus siekęs dviejų tikslų: kad jie būtų kartu su juo ir juos pasiųsti skelbti. Vaikščiodami kartu su juo, apaštalai iš tikrųjų skelbia Kristų ir neša pasauliui Evangelijos tikrovę.

Šiais Kunigų metais kviečiu jus, brangūs broliai ir seserys, melstis už kunigus ir visus, kurie rengiasi priimti ypatingą tarnaujamosios kunigystės dovaną. Baigdamas visiems adresuoju šventojo Jono Eudo paraginimą. Kunigams jis sakė štai ką: „Dovanokitės Jėzui, kad įžengtute į be galo plačią ir didžią jo širdį, apimančią jo švenčiausios Motinos ir visų šventųjų širdis, ir pasinertute į šią meilės, artimo meilės, gailestingumo, nuolankumo, tyrumo, kantrumo, paklusnumo ir šventumo bedugnę“ (Coeur admirabile, III, 2).

© Vertė „Bažnyčos žinios“ 2009 | Nr. 18