Bažnytinės kalbos kertelė

• Kun. Vaclovas Aliulis MIC. Tikėjimo išpažinimas: „tikėti Dievą“ ir „tikėti į Dievą“?
• Kun. Vaclovo Aliulio MIC laiškas „Bažnyčios žinioms“: Bažnytinės terminijos plotuose
• Petro Kimbrio komentaras: Ar tinkamas pasakymas Romos popiežius? (papildyta)
• Gregorinės, grigalinės ar grigališkosios mišios?
• Kaip lietuviškai vadinama kunigų dėvima balta apykaklė?
• Ar pamaldumas ir maldingumas sinonimai?
• Krikščionio ar krikščionies?
• Kokį linksnį valdo netikėti?
• SVARBIOS NUORODOS REDAKTORIAMS

BAŽNYTINĖS TERMINIJOS PLOTUOSE

Įvairių sričių žinijos ir praktikos darbininkai kartkartėmis pasitikrina vartojamų žodžių bei posakių tikslumą ir taisyklingumą. Dera ir mums, kunigams, žiūrėti, ar tiksliai vartojame įprastus terminus bei posakius, ar mūsų kalbos kultūra neatsilieka nuo bendro literatūrinės kalbos lygio.

Daug bažnytinių ir ypač liturginių terminų bei posakių buvo atidžiai išnagrinėta su katalikais kalbininkais rengiant Apeigyną, Liturginį maldyną, Romos mišiolą ir Mišių skaitinius. Kas tose knygose pateikta, viskas yra patikima. Nereikėtų atitinkamų formuluočių keisti be rimto naujo apsvarstymo bei konsultacijų su kalbininkais ir stilistais.

Kadaise mūsų seneliai puošdavo Kristaus velykinį grabą, paskui mūsų tėvai, versdami lenkišką terminą grób Pański, kuris reiškia Viešpaties kapas, jį supainiojo su rusišku/baltarusišku grob, reiškiančiu karstą, ir pradėjo puošti velykinį karstą, nors žinoma, kad Kristus buvo palaidotas susuptas į drobules, be karsto, ir lotynų k. žodis sepulchrum reiškia kapą, ne karstą. Taigi vartotinas terminas velykinis Kristaus kapas.

Kitas įsigalėjęs apsirikimas neapdairiai verčiant iš lenkų kalbos: rachunek sumienia – sąžinės sąskaita. Mat lenkiškas žodis rachunek turi kelias reikšmes: skaičiavimas (pvz., diferencialinis/integralinis), sąskaita, planai, viltys, perspektyvos, o lietuviškasis sąskaita – tik atsiskaitomasis dokumentas. Versdami lotyniškąjį terminą examen conscientiae, turime sąžinės apyskaitą, patikrinimą (kaip Liturginiame maldyne), o pagal naujausią polinkį – sąžinės patikrą.

Turėtume aiškiai skirti pašventinti kryžių, rožinį, paveikslą, kalėdaičius, Velykų valgius, butą, vėliavą (neleidžiama šventinti vėliavos, kurioje nėra religinės simbolikos!) ir įšventinti diakoną, kunigą, vyskupą. Įšventinimas – tik asmenims, neatšaukiamas ir nepakartojamas.

Dogminį bei asketinį lotynišką terminą praesentia dažnai randame be niekur nieko išverstą buvimas, bet to per maža. Posakis „Dievo buvimas mane stiprina“ paprastai byloja apie paties Jo egzistavimo poveikį. Praesentia – tai buvimas čia pat, akivaizda, artumas, artuma. Dievo artuma mane stiprina! Tai atmintina vertėjams: italų k. presenza, pranc. présence, angl. presence, vok. Anwesenheit ir Gegenwart, lenk. obecność, rus. prisutstvije.

Nereikėtų keisti nusistovėjusių taisyklingų terminų: bažnyčios didžiosios durys, didžioji nava, didysis altorius, ne centrinės, centrinė, centrinis. Oratio mentalis – minties malda. Vienoje naujai išleistoje knygoje vartojamas terminas proto malda neteiktinas; jis perša sausą racionalumą, o ne apskritai dvasios, minties veikimą.

Taip pat palaikytinos nusistovėjusios biblinių vardų formos ir jų tarimas: Mykolas, Rapolas, Gab-rie-lius, Da-nie-lius, ne Gab-ri-eli(u)s, Da-ni-eli(u)s. Gyvojoje kalboje neprigiję bibliniai vardai vartotini pagal jų klasikinę formą: E-ze-chi-elis, Sa-la-ti-elis.

Liturginiame maldyne išspausdinti giedamieji tekstai yra sutikrinti su muzikais, todėl būtų prasminga ir jų nekaitalioti. Pavyzdžiui,Visų Šventųjų litanijoje yra du atsakai. Vienas: libera nos, Domine – gelbėk mus, Viešpatie! Antras: te rogamus, audi nos – meldžiam Tave, išklausyk mus! Lotyniškai nepridėta Domine, ir lietuviškai nereikia Viešpatie. Rengiant Liturginį maldyną a.a. kunigas Petras Palšis atkreipė dėmesį, kad, pridėjus Viešpatie, darosi sunkiau giedoti ir klaidingai kirčiuojama: išklausyk mus.

Kaip jau buvo kalbėta ir rašyta, išskyrus keturias Romos didžiąsias bazilikas (basilicae maiores), visos kitos Lotynų apeigų bazilikos yra mažosios bazilikos (basilicae minores), taigi nėra nė mažiausio reikalo prie Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Žemaičių Kalvarijos ar Šiluvos bazilikos įkyriai vis dar segti mažoji. Beje, Romos Santa Maria Maggiore yra Didžioji Švč. Marijos bazilika, o ne Didžiosios Švč. Marijos bazilika. Mat italai populiarias bažnyčias vadina tiesiog jų titulinio šventojo vardu: Santa Maria in Trastevere (Užtibrės Švč. Marijos bazilika), San Paolo fuori le Mura (Šv. Pauliaus bazilika už Miesto sienų).

Sakramentinėje katechezėje turime sužadėtinių parengimą Santuokai. Jaunavedžiai jie bus susituokę.

Inteligentui nesmagu, kai, atėjęs į bažnyčią kalėdaičių, randa skelbimą: „Plotkelės gaunamos ten ir ten“, kaip prieš 80 metų.

Įsidėmėtini du veiksmažodžiai, su kuriais dažnai klaidingai derinami linksniai: atstovauti ir atitikti. Popiežius žemėje atstovauja kam: Kristui. Seimo narys atstovauja kam: savo rinkėjams. Popiežiaus skelbiamas dorovės mokslas atitinka ką: Evangeliją. Įstatymo projektas atitinka ką: Konstituciją. Atsiminkime: Atitiko kirvis kotą.

Skirkime dvi panašias formas: vedamas ir vedinas. Atsimename Rygiškių Jono gramatikos pavyzdį: „Moteriškė ėjo vaiku vedina“ (vesdamasi vaiką už rankutės). Kai išgirstame posakį „darbuojasi gražiausių norų vedinas“, suprantame, kad veikėjas vedasi savo gražiausius norus už rankutės ar už virvutės (beje, prie vedinas reikia įnagininko). Tikriausiai laukiame, kad Bažnyčios ar valstybės veikėjas elgtųsi gražiausių norų vedamas.

Lotynų k. memoria, lenkų k. pamięć reiškia ir atsiminimo galią – atmintį, ir minėjimą, atsiliepimą apie ką nors – atminimą. Kadangi niekas neturime amžinos nei šventos atsiminimo galios, tai nekalbėkime apie šventą ar amžiną atmintį, bet apie šventą, gražų, garbingą velionio atminimą ir švento, gražaus, garbingo ir t. t. atminimo velionį, velionę. Lietuviai turi gražią mirusiojo paminėjimo formulę: amžiną atilsį. Kai kuriose vietose našlė mirusį vyrą pagarbiai vadina: mano amžinatilsis...

Su gerbiamaisiais vertėjais norėčiau aptarti vieną naują reiškinį: kur anksčiau Bažnyčios žmonių kalbose ir raštuose būdavo žmonės, dabar nuolat girdime vyrus ir moteris. Tai kovingųjų feminisčių nuopelnas. Mat italų k. uomo, pranc. homme, angl. man reiškia ir žmogų, ir vyrą (turbūt ir daugiau kalbų turi tą patį). Todėl italės, prancūzės, anglės ir t. t. šaukėsi skriaudžiamos, kad Šv. Tėvas kalba „tik vyrams“. Todėl ir atsirado uomini e donne, hommes et femmes, men and women. Atrodo, lietuviškai ausiai nuolat kartojami vyrai ir moterys labiau skiria abi lytis negu vienija. Ar ne šilčiau ir prasmingiau skambėtų žmogus, žmonės? Kai popiežius kalba vyrams ir moterims, kokia jaunimo reakcija? – „A, tai seniams“... Kreipimasis į žmones lygiai artimas suaugusiesiems ir jaunimui. Gal telieka vyrai ir moterys vien ten, kur kalbama apie atskirus vienos ir kitos lyties asmenų uždavinius ar savumus, o bendrumą geriau nusakys žmonės, ar ne? Verčiame juk ne atskirus žodžius, o posakius pagal jų prasmę. Pasvarstykime.

Neturime kito leidinio, kuriame būtų galima bažnytinės kalbos bei stiliaus klausimais diskutuoti. Galgi „Bažnyčios žiniose“ bent retkarčiais galėtų rastis Kalbos kertelė? Nors nesvajojame ką nors nustebinti sklandžia literatūrine kalba ir taisyklingu kirčiavimu, tačiau sudarkyta kalba kai kuriems skaitytojams ir klausytojams užtemdo ir prasmingą turinį.

Kun. Vaclovas ALIULIS MIC

AR TINKAMAS PASAKYMAS ROMOS POPIEŽIUS? (papildyta)

Būda V. P. Ar tinkamas pasakymas Romos popiežius? [klausimų kertelė]//Gimtoji kalba. 1998. Nr. 12. P. 16.

Pasak kalbininko V. Būdos, lietuvių kalboje žodis popiežius vienareikšmis – „pasaulinės Romos Katalikų Bažnyčios galva“ (DŽ trečiasis leidimas), taigi nereikia jokio išskiriamojo pažyminio.

Dėl šio titulo labai pagrįstų samprotavimų pateikė Petras KIMBRYS. Jo teigimu, „reikalas tas, kad terminas popiežius (bažn. lot. papa (klasik. lot. pappas) < gr. papas – tėvas), pasak Catholic Encyclopedia (1911, t. 12), ankstyvojoje Bažnyčioje tiesiog reiškęs kunigą, kaip Bažnyčios vadovo titulas pradėtas vartoti Rytuose, būtent Aleksandrijos Bažnyčioje: vienais duomenimis, pirmas istorijos šaltiniuose popiežiumi tituluojamas šios Bažnyčios vyskupas šv. Heraklijus (231/232–246/247), kitais duomenimis – šv. Aleksandras I (~313–326). Tuo tarpu, pasak tos pačios Catholic Encyclopedia, pirmas Romos vyskupas, pavadintas popiežiumi, buvęs Siricijus (384–399). Nuo tų laikų iki mūsų dienų šį titulą yra išlaikiusi Rytų stačiatikių (Bizantijos apeigų) autokefalinės Aleksandrijos Bažnyčios, arba Aleksandrijos ir visos Afrikos (graikų stačiatikių) patriarchato, vadovas (Jo Palaimintybė Aleksandrijos ir visos Afrikos popiežius ir patriarchas) ir Senovės Rytų stačiatikių (koptų apeigų) Koptų Stačiatikių Bažnyčios vadovas (Jo Šventenybė Aleksandrijos popiežius ir Šv. Morkaus sosto patriarchas); pirmasis paprastai vadinamas Aleksandrijos popiežiumi, antrasis – koptų popiežiumi. Taigi ir mūsų, katalikų, aukščiausiąjį vadovą visai dera (bent neoficialiai, nes būtent toks Katalikų Bažnyčioje ir yra šis titulas) vadinti Romos popiežiumi, Romos katalikų popiežiumi, Katalikų Bažnyčios popiežiumi, arba tiesiog katalikų popiežiumi.

Ta pačia proga derėtų priminti ir visus oficialius Katalikų Bažnyčios aukščiausiojo vadovo titulus: Jo Šventenybė (lot. Sua Sanctitas) NN, Romos vyskupas (Almae Urbis episcopus), Jėzaus Kristaus Vietininkas (Vicarius Iesu Christi, Iesu Christi Vicarius), Pirmojo apaštalo įpėdinis (Successor Princeps apostolorum), arba Petro Įpėdinis (Successor Petri), Visuotinės, arba Katalikų, Bažnyčios Vyriausiasis Kunigas (Catholicae Ecclesiae Summus Pontifex), Vakarų patriarchas (Occidentis patriarcha; nuo 2006 Benedikto XVI nebevartojamas), Italijos primas (Primas Italiae), Romos provincijos arkivyskupas metropolitas (Archiepiscopus Metropolita Provinciae Romanae), Vatikano miesto valstybės suverenas, arba Bažnyčios valstybės valdovas (Rex Status Ecclesiae), Dievo tarnų tarnas (Servus servorum Dei).

Neoficialūs titulai – Šventasis Tėvas (Sanctus Pater) arba Švenčiausiasis Tėvas (Sanctissimus Pater)”.

P.s. Taigi neoficialiai galima popiežių vadinti Romos popiežiumi, bet išmintingiau laikytis oficialiųjų Katalikų Bažnyčios aukščiausiojo vadovo titulų.

Violeta MICEVIČIŪTĖ
„Bažnyčios žinių“ redaktorė, violeta@lcn.lt

GREGORINĖS, GRIGALINĖS ar GRIGALIŠKOSIOS MIŠIOS?

Tai Mišios už mirusiuosius, aukojamos ištisas 30 dienų, kasdieną po vienerias. Šios Mišios vadinamos įvairiai: gregorinės, grigolinės, grigalinės, kiek rečiau grigališkosios. O kaip turėtų būti iš tikrųjų?

Pirma, Mišių pavadinimas atsirado nuo popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (540–604 m.) laikų. Todėl neabejotinai sietinas su sulietuvintu graikiškos kilmės vardu Grigalius, kuris atsirado iš sulotyninto graik. gregorius – „budrus“: graik. gregoréō – „budėti“. Taigi būdvardžiai grigorinės ar gregorinės nevartotini.

Antra, kadangi lietuvių kalboje būdvardžių su priesaga -inis,-ė iš asmenų pavadinimus žyminčių daiktavardžių darytis nelinkstama, atkrinta ir pavadinimas grigalinės.

Geriausiai tiktų būdvardis su priesaga -iškosios – grigališkosios. Paprastai iš asmenų pavadinimų padaryti būdvardžiai su priesaga -iškas žymi ne „kaip kas”, o „kaip kieno”, pvz.: broliškas sutikimas, karališki pietūs, kaimyniški santykiai, tėviška globa.

Violeta MICEVIČIŪTĖ

KAIP LIETUVIŠKAI VADINAMA KUNIGŲ DĖVIMA BALTA APYKAKLĖ?

Balta dvasininkų dėvima apykaklė netaisyklingai vadinama koloratka (koloratkė). Žodis siejamas su lotynų k. collaris „kaklo“. Manoma, kad į lietuvių kalbą atėjo iš lenkų, plg. koloratka „balta standi, užpakaly susegama apykaklėlė, nešiojama dvasininkų“. JAV ji vadinama white collar „balta apykaklė“.

Siūlomi lietuviški pakaitai: pakaklìnė, bálmena (báltmena), pakaklė̃lė (pakakláitė).

Pasak S. Keinio, numetus žodžių koloratka, koloratkė lenkišką priesagą, gautas žodis koloratà ar kolorãtė liks tik apdarkyta lenkybė, nes vadinamuoju tarptautiniu žodžiu vis tiek netiks laikyti. Iš bėdos, nerandant kitos išeities, kolorãtė galėtų būti vartojama kaip oficialus įvardijimas.

Plačiau žr. S. Keinys. Dėl koloratkos // Gimtoji kalba, 1997, Nr. 5, p. 8–9.

Kun. teol. mgr., bažn. t. lic. Valdas Kužulis baltos spalvos juostą, kunigų dėvimą ant kaklo specialiame apykaklės įtvare, siūlo vadinti kaklãjuoste. Tai iš tiesų galėtų būti puikus lietuviškas „kolorãtės“ atitikmuo.

AR PAMALDUMAS IR MALDINGUMAS SINONIMAI?

Į šį klausimą mums atsako “Gimtosios kalbos” vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė.

Pamaldumas ir maldingumas yra labai artimos reikšmės žodžiai. Iš žodynų apibrėžimų atrodo, kad jie yra sinonimai, tačiau vis dėlto ne absoliutieji. Pamaldumas labiau tinka žmogui, jo elgsenai ar konkrečiai maldos praktikai apibūdinti: pamaldumo praktika (novenos, litanijos), pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai (naudininkas). Maldingumas tarsi aprėptų ir ta pamaldų elgesį, ir dar būseną, nusiteikimą ar pan. Nors šiaip tų žodžių reikšmes griežtai atskirti sunku. Aiškiau tik dėl linksnio: melstis kam, tai ir pamaldumas kam.

Keinys S. Dėl mišriojo linksniavimo // Žmogus ir žodis [Vilniaus pedagoginis universitetas]. 1999. Nr.1. P. 14–17.

Anot S. Keinio, lietuvių k. pasitaiko ir daugiau mišraus linksniavimo daiktavardžių, pavyzdžiui, kubilius (vns. linksniuojama pagal IV linksniuotę, o dgs. kubiliai – pagal I linksniuotę). Taigi kalbininko manymu, daiktavardžio krikščionis vns. galėtų būti vartojama su I linksniuotės galūnėmis (krikščionio, krikščionį, krikščioniu…), o dgs. išlikti III linksniuotės (krikščionys, krikščionių, krikščionims…). Ir nereikėtų stengtis dirbtinai tokį linksniavimą suvienodinti.
*
Miliūnaitė R. Nevertas krikščionio ar krikščionies vardo? [Klausimų kraitelė] // Gimtoji kalba. 1998. Nr. 10. P. 17–18.

Pasak R. Miliūnaitės, žodžio krikščionis I linksniuotės formos (vns.: krikščionio, krikščioniu, krikščioni!, dgs.: krikščioniai, krikščioniams, krikščionius, krikščioniais, krikščioniuose, krikščioniai!) laikytinos ne kokiu dideliu bendrinės kalbos normų laužymu, o gretutinėmis (dažniausiai šnekamosios kalbos) formomis. Raštuose (ypač dalykinio stiliaus) pirmenybė teiktina III linksniuotės formoms (vns.: krikščionies, krikščionimi, krikščionie!, dgs.: krikščionys, krikščionims, krikščionis, krikščionimis, krikščionyse, krikščionys!).

Pastabos. Mano galva, priimtinesnis S. Keinio pateiktas variantas, juolab kad tradiciškai įsitvirtino šio žodžio vns. K. krikščionio ir dgs. V. krikščionys formos.

Violeta MICEVIČIŪTĖ

KOKĮ LINKSNĮ VALDO NETIKĖTI?

Keinys S. Kokį linksnį valdo netikėti? // Gimtoji kalba.1994. Nr. 6. P. 14–15.

S. Keinio teigimu, galininką šalia teigiamojo veiksmažodžio paprastai atitinka neiginio kilmininkas su neigiamu veiksmažodžiu. Tad ir veiksmažodžių tikėti, netikėti žodžių junginiams jokios išimties daryti nereikia. Kadangi sakoma myli Dievą, tėvą, motiną, bet nemyli Dievo, tėvo, motinos, reikia sakyti ir tiki Dievą, bet netiki Dievo. Vadinasi, pasakymas netiki Dievą, netiki Kristų laikytinas gramatikos klaida.

Beje, kanoniškuose tekstuose šio bendrinės kalbos dėsnio paisoma, pvz., Šventajame Rašte rašoma: Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. (Jn 3, 18)

Violeta MICEVIČIŪTĖ

SVARBIOS NUORODOS REDAKTORIAMS

Pasaulio vietovardžių žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro www): http://www.melc.lt/vietovardziai