Krikščioniškasis dvasingumas

Labiausiai pastebimi išoriniai dalykai: struktūros, organizacijos, apeigos. Tuo tarpu viskas remiasi ir yra gaivinama vidinių – dvasios.

Galima nesunkiai išdėstyti, ką tiki krikščionis katalikas – tam pakanka atsiversti katekizmą. Vis dėlto lieka aktualu, kaip šias tiesas jis priima ir jomis gyvena, ką jos jam asmeniškai reiškia. Tikėjimas yra ne vien tiesos, o gyvas, asmeniškas ryšys su Dievu.

Pradžią davė pats Jėzus, patraukdamas paskui save būrį vyrų ir moterų. Jie sekė jį, klausėsi ir mokėsi taip gyventi, kaip jis:

• ne ieškoti savo naudos, bet dovanoti save vargingiausiems;
• neatstumti nė vieno, visiems skelbti gerąją Dievo meilės naujieną;
• ne atsiriboti nuo kitų, bet padėti išsilaisvinti iš viso, kas pančioja ir prislegia;
• ne atiduoti duoklę Dievui apeigomis ir maldomis, bet pasitikėti kaip tėvu ir gyventi kaip jo vaikams.

Mokiniai suprato, kad tikėti, priimti Jėzų Kristų, reiškia priimti išgelbėjimą iš nuodėmės, blogio vergystės ir net mirties, nes jis pats, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, pažadėjo jį tikintiems amžinąjį gyvenimą. Savo patyrimu Jėzaus mokiniai dalijosi su kitais. Jie nepasiliko pavieniui, bet Kristaus vedami susibūrė į bendriją – Bažnyčią, kurioje ir per kurią toliau pasaulyje veikia pats Kristus.

Jėzus daug kalbėjo apie dangiškąjį Tėvą, jo gerumą, rūpestį, skatino kreiptis į jį. Taip pat žadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią, kuri primintų, savitai tęstų tai, ką jis pats darė. Jo mokiniai pamažu suvokė: Dievas yra vienas, bet jis yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Sakome Dievas Tėvas –
ir suprantame, kad iš jo kyla visa, kas tik yra, jis – visatos Kūrėjas. Dievas yra tėviškas: nepalieka ir neatstumia nė vieno žmogaus, jis visus globoja ir veda į tikrą laimę.

Sakome Dievas Sūnus –
ir žinome, kad jis tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų. Galime jį vadinti ne tik Viešpačiu ir Mokytoju, bet ir broliu. Visu savo gyvenimu, pasiaukodamas net iki mirties, jis suvienijo žmones su Tėvu.

Sakome Dievas Šventoji Dvasia –
ir tikime, kad ji veikia mus „iš vidaus”, primena, kaip Jėzus žadėjo, bei įkvepia. Ne tik ypatingais atvejais, o kasdien; ne išskirtinius asmenis, o visus.

Šventoji Dvasia padeda būti Kristaus mokiniais, būti tokiems, kaip jis, jį sekti. Tai ir yra krikščioniškasis DVASINGUMAS: leistis vedamam Dievo Dvasios, būti jos įkvepiamam.

Dvasingumas nėra užsisklendimas nuo pasaulio, rūpinimasis vien nematerialiais dalykais. Priešingai, krikščioniškasis dvasingumas veda į patį gyvenimo sūkurį, bet įgalina visur ir visada būti su Dievu: kai meldžiamės ir dirbame, ilsimės ir bendraujame, kenčiame ir džiaugiamės.

Tikrasis dvasingumas – buvimo krikščioniu būdas, žvilgsnis į pasaulį, jo vertinimas iš Kristaus pozicijų ir įsipareigojimas kurti Dievo karalystę.

Pagalba ir priemonės dvasiniame kelyje

• Visi esame Dievo mylimi ir šaukiami į vienybę su juo, tai yra šventumą;
• Suburti į vieną Dievo vaikų šeimą, garbiname Dievą ir patiriame ypatingą jo veikimą per liturgiją ir sakramentus;
• Dvasia mums teikia konkrečią pagalbą savo dovanomis;
• Mes bendraujame, kalbamės su mus mylinčiu Tėvu ir jo klausomės, tai yra mūsų malda;
• Suklydę mokomės grįžti atgal ir tiesinam savo kelius susitaikymu ir atgaila.

Įvairūs dvasiniai keliai Bažnyčioje

Išminties semiamės iš didžiųjų praeities vyrų ir moterų, dvasingumo mokyklų įkūrėjų.

Krikščioniškas kelias yra įvairus. Juo eina:

• Dievo tautos nariai, jo vaikai – pasauliečiai;
• tarnaudami Dievo tautai savo ypatingomis dovanomis – kunigai;
• pasišventę Dievui ir artimui skaistumu, neturtu ir klusnumu – vienuoliai ir vienuolės.

Parengė kun. Lionginas Virbalas SJ