Žmogus ieško Dievo. Visos religijos liudija, kad esminis dalykas žmogui yra ieškoti Dievo. Žmogus ilgisi Dievo, kuris pašaukė jį į buvimą. Net per savo nuodėmę ir praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas.

Dievas pirmas pašaukia žmogų. Nors žmogus ir pamiršta savo Kūrėją ar slepiasi nuo Jo veido, vaikosi savų stabų ar kaltina Dievą, Dievas kiekvieną žmogų nenuilstamai kviečia susitikimui su Juo maldoje. Maldoje visada pirmas su meile kreipiasi Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas.

Maldos tikrovę tobulai apreiškė Jėzus - Žodis, tapęs kūnu ir gyvenąs tarp mūsų. Jėzus moko melstis pats melsdamasis. Dažniausiai Jėzus meldžiasi nuošalume, slaptoje. Jėzaus malda – tai meilės kupinas atsidavimas Tėvo valiai ir visiškas pasitikėjimas, žinojimas, jog bus išklausyta. Jėzus kaip išmintingas auklėtojas priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos melstis Jo vardu: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16,24).

Šventoji Dvasia moko Bažnyčią ir primena jai visa, ką Jėzus buvo pasakęs, vadovauja ir maldos gyvenimui. Ji įkvepia vis naujas maldas, nors ir išlieka tos pačios maldos formos: laiminimas, prašymas, užtarimas, dėkojimas ir šlovinimas.

Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokios palaimos šaltinis.

Prašymo maldoje meldžiame atleidimo, ieškome Dievo karalystės, o taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai nėra ribų. Ja meldžiamasi net ir už priešus.
Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas reikalas gali būti dingstis dėkojimui, kuris, sujungtas su Kristaus dėkojimu, turi užpildyti visą krikščionio gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18).

Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; ji šlovina Jį dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad Jis yra.

Maldos šaltiniai yra Dievo žodis, Bažnyčios liturgija, tikėjimo, vilties ir meilės dorybės. Bažnyčia tikinčiuosius ragina melstis nuolat; tam yra skirtos kasdienės maldos, Valandų liturgija, sekmadienio Eucharistija, liturginių metų šventės.

Krikščioniškojoje tradicijoje yra žinomos trys svarbiausios maldos gyvenimo formos: žodinė malda, mąstymas ir kontempliacija. Joms visoms yra būdingas širdies susikaupimas.

Žodinė malda, pagrįsta žmogaus prigimties kūno ir dvasios vienybe, į vidinę širdies maldą įjungia ir kūną. Tokiai maldai pavyzdį duoda Kristus, kuris meldžiasi Tėvui ir savo mokinius moko „Tėve mūsų“ maldos.

Mąstymas yra ieškanti malda, kuri žadina mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus. Mąstymo tikslas yra apmąstomą dalyką susieti su mūsų gyvenimo tikrove ir pritaikyti sau pagal tikėjimo dvasią.

Mintinė kontempliacija yra į Jėzų nukreiptas tikėjimo žvilgsnis, Dievo žodžio klausymasis, nebyli meilė. Leisdama mums dalyvauti Kristaus paslaptyje, kontempliacija mus vienija su Kristaus malda.