Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčios konsekracija
 
 

Rugsėjo 30 diena Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos istorijoje bus įrašyta auksinėmis raidėmis. Prabėgus penkiolikai metų nuo parapijos įkūrimo buvo konsekruota parapijos Šv. Kazimiero bažnyčia. Trumpai apie parapijos pradžią.

Klaipėdos Šventojo Kazimiero parapiją 1992 m. kovo 22 dieną įkūrė Telšių vyskupas Antanas Vaičius ir pirmuoju klebonu paskyrė kun. Boleslovą Jonauską. Tų pačių metų gegužės mėnesio 24 d. naujosios bažnyčios statymo vietoje vyskupas Antanas Vaičius pašventino kryžių, o birželio 20 dieną - bažnyčios kertinį akmenį. Bažnyčios projekto autoriai – Ričardas Krištapavičius ir Adomas Skiesgelas. Nuo 2002 m. birželio 3 dienos parapijai vadovauja klebonas - kun. dr. Romualdas Vėlavičius.

Per penkioliką parapijos gyvavimo metų padaryta daug – pastatyta didžiulė mūrinė bažnyčia, kurios aukšti, nors dar ir nebaigti, bokštai matosi iš tolo. Prie bažnyčios įregta Caritas labdaros valgykla, gedulo namai, įsikūrė Marijos legiono, Nazareto šeimų bendruomenės. Sumanaus klebono, kun. R. Vėlavičiaus dėka ne tik išmokėtos didžiulės skolos, bet ir padaryta daugybė naujų darbų – išklotos granitinės grindys, įvestas geras įgarsinimas, tvarkomas tinkamas apšvietimas, pastatytas marmurinis altorius, sakykla, tabernakulis.

Nuostabiai gražią saulėtą rudens dieną – rugsėjo 30 d., plūdo parapijiečiai į savo bažnyčios šventinimo iškilmes. Iškilmingoje procesijoje iš parapijos koplyčios vedant kryžiui, einant pulkui adorančių ir patarnautojų buvo nešamos Šv. Mergelės ir kankinės Marijos Goreti relikvijos, ėjo koncelebruojantys kunigai ir JE Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ. Prie uždarų bažnyčios durų tikinčiųjų minia su jauduliu pasitiko didingą procesiją, iškilmingomis fanfaromis pasveikino Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas. Prie uždarų bažnyčios durų Vyskupas kreipėsi į tikinčiuosius primindamas, kad susirinkome pašventinti Dievo namų, kur bus skalbiamas Jo Žodis ir teikiami sakramentai. Tada parapijos klebonas kun. R. Vėlavičius atrakino bažnyčios duris ir vedant Vyskupui bažnyčią pripildė tikintieji.

Didingos bažnyčios konsekravimo apeigos – pašventintas vanduo, kuriuo pašlakstytas altorius, tabernakulis, sakykla, bažnyčios sienos, skelbiamas Dievo Žodis. JE Jonas Boruta, SJ pamoksle analizavo žodžio „bažnyčia“ prasmę, ką jis reiškia įvairiose pasaulio tautų kalbose ir akcentavo, kad „bažnyčia“ – tai Dievo surinkta tauta. Taip pat prisiminė mūsų tautos dainiaus, Seinų vyskupo Antano Baranausko, išgyvenimus atvykus šventinti naujos bažnyčios. Neradęs budinčių tikinčiųjų per naktį prie šventųjų relikvijų, pats gulė kryžiumi ir per naktį meldėsi, o išaušus rytui nukėlė bažnyčios šventinimo iškilmę, nes nebuvo tinkamai su malda pasiruošta jai. Ganytojas kreipėsi į tikinčiuosius primindamas, kad ši bažnyčia yra jų maldos namai, kurion turi rinktis kas sekmadienį – klausyti Dievo Žodžio, priimti kitų sakramentų. Giedama Visų Šventųjų litanija į galingą chorą sujungė gausiai susirinkusius tikinčiuosius. Prieš įdedant į altorių šventosios Marijos Goreti relikvijas buvo perskaitytas raštas, liudijantis relikvijų autentiškumą, kuris vėliau buvo įteiktas parapijos klebonui. Jaudinantis momentas – altoriaus konsekracija – Vyskupas tepė šv. Krizmos aliejumi altoriaus mensą, taip pat vieną iš keturių konsekracinių kryžių, kitus tris tepė – prel. Juozas Šiurys, kan. Remigijus Saunorius ir dekanas Vladas Gedgaudas. Po patepimo šventuoju aliejumi bažnyčią pripildė smilkalai, o nuo užkurto aukuro ant altoriaus kilo kvapnus dūmas – lyg tyra Dievo tautos malda.

Baigiantis aukos liturgijai, po komunijos maldos Vyskupas į naujai pašventintą tabernakulį nunešė Švenčiausiąjį Sakramentą ir visiems susirinkusiems suteikė ganytojišką palaiminimą.

Parapijos klebonas, kun. R. Vėlavičius dėkodamas Telšių vyskupui J. Borutai SJ už pakonsekruotą bažnyčią, prisiminė, jog prieš penketą metų su didžiule baime priėmė vyskupo skyrimą šios parapijos klebonu, bet anot jo, sutiko čia daug nuoširdžių žmonių. Klebonas dėkojo nuolatiniams bažnyčios rėmėjams, bet įpač dėkojo tikintiesiems, kurie savo buvimu, malda pradrąsina ir įkvepia naujiems darbams.

Klebono kalbą keitė parapijiečių nuoširdūs žodžiai – jie dėkojo Vyskupui, dalyvausiems kunigams, bet ypač dėkojo klebonui, kuris tarnauja parapijai su meile.

Iškilmės baigėsi iškilminga procesija, kurią palydėjo darni giesmė, o kiekvienam dalyvaujančiam šventę primins atvirukas su bažnyčios vaizdu ir trumpa parapijos istorija, kurios pabaigoje užrašytas kreipinys į Šventajį Globėją :

 „ŠVENTASIS KAZIMIERAI – LIETUVOS, JAUNIMO IR ŠIOS BAŽNYČIOS GLOBĖJAU,
SAVO GLOBA LYDĖK DVASININKUS, GERADARIUS, LANKYTOJUS IR VISUS GEROS VALIOS ŽMONES. “


Kunigas Saulius Stumbra


 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt