Telšių vyskupo kalėdinis žodis
 
 


TELŠIŲ VYSKUPO JONO BORUTOS SJ
2009 METŲ KALĖDINIS ŽODIS VYSKUPIJOS TIKINTIESIEMS

Jau antras šimtmetis, kai į Kalėdų šventės paslaptį mus, Lietuvos tikinčiuosius, įveda prel. Adomo Jakšto ir kompozitoriaus Juozo Naujalio giesmė „Tyliąją naktį“. Nuostabi tai giesmė, tiesianti tiltą tarp prieš 2000 metų Betliejuje vykusių ir šiandien mūsų miestų ir kaimų bažnyčiose tebevykstančių įvykių. Tada prieš 2000 metų:

„Tyliąją naktį balsas nugaudė:
Piemenys kelkit: Dievas užgimė!
Greitai renkitės ir bėkit,
Į Betliejų paskubėkit sveikint Viešpaties!
Nuėję rado Jėzų ėdžiose,
Kaip išpranašauta Dievo knygose.
Jį Dievu jie pripažino,
Kaip juos angelas mokino ir pasveikino“.

Šiandien, Kalėdose, visose mūsų miestų ir kaimų bažnytėlėse susirinkę, esame dar nuostabesnio Dievo gimimo mums ir dėl mūsų Šventojoje Eucharistijoje, Šventosiose Mišiose:

„Mes irgi laukiam, Viešpatie, Tavęs, o kai ateisi pas mus per Mišias, pulsim prieš Tave ant kelių, gyvą kiekvienoj dalelėj šventos Ostijos“.

Šiandien įžengę į trečiąjį krikščioniškos eros tūkstantmetį, mūsų laikų didžių popiežių aistringai esame raginami branginti didžiąją dovaną – Jo kaip Dievo gimimą mums Mišiose -„gyvą kiekvienoj dalelėje šventos Ostijos“.

Įsiklausę į Kalėdų giesmės žodžius, tiesiančius tiltą tarp pirmųjų Kalėdų ir mūsų bažnytėlėse švenčiamų, aukojamų Mišių, prisiminkime, kaip tų Mišių svarbą šių dienų žmonėms mėgino atskleisti popiežius Jonas Paulius II savo paskutiniame priešmirtiniame laiške viso pasaulio tikintiesiems 2005 metų Velykų proga. Praėjus 7 dienoms po tų Velykų Jonas Paulius II iškeliavo amžinybėn. Tas laiškas – jo dvasinis testamentas mums, XXI amžiaus žmonėms:

„Pasilik su mumis, Viešpatie (plg. Lk 24, 29). Šiais žodžiais, saulei leidžiantis pirmąją savaitės dieną, kai atsitiko neįtikėtinas dalykas, mokiniai kelyje į Emausą pakvietė Pakeleivį pasilikti su jais. Kaip buvo pažadėjęs, Kristus prisikėlė, tačiau jie to dar nežinojo. Nepaisant to, žodžiai, kuriuos Pakeleivis jiems kalbėjo pakeliui, uždegė jų širdis. Jie jam tarė: „pasilik su mumis“. Susėdę už vakarienės stalo, jie pažino jį, kai jis „laužė duoną“,- ir staiga jis pranyko. Prieš jų akis liko perlaužta duona. Jų širdyse aidėjo švelnus jo žodžių garsas.

Brangūs broliai ir seserys, Eucharistijos Žodis ir Duona, Velykų slėpinys ir dovana, amžiams liko nuolatinis Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo atminimas. Kartu su visais pasaulio krikščionimis mes irgi kartojame šiuos žodžius: nukryžiuotasis ir prisikėlusysis Jėzau, pasilik su mumis. Pasilik su mumis, per istoriją keliaujančios žmonijos ištikimas bičiuli ir patikima atspara. Gyvasis Tėvo Žodi, įkvėpk vilties ir pasitikėjimo visiems ieškantiems tikrosios savo gyvenimo prasmės. Amžinojo gyvenimo Duona, maitink visus alkstančius tiesos, laisvės, teisingumo ir taikos.

Pasilik su mumis, gyvasis Tėvo Žodi, ir išmokyk mus taikos žodžių ir darbų – taikos mūsų pasauliui, pašventintam tavo krauju, ir permerktos tokios daugybės nekaltų aukų kraujo; taikos Vidurio Rytų Afrikos šalims, kur tebesilieja tiek daug kraujo; taikos visai žmonijai, tebegyvenančiai brolžudiškų karų šešėlyje. Pasilik su mumis, amžinojo gyvenimo Duona, laužoma ir dalijama susirinkusiems prie stalo; taip pat suteik mums jėgų parodyti dosnų solidarumą su daugybę tų, kurie net šiandien miršta iš skurdo ir bado, yra pakertami fatališkų epidemijų ar niokojami neapsakomų gamtinių nelaimių. Tavo prisikėlimo galia tetampa ir naujo gyvenimo dalininkais.

Mums, trečiojo tūkstantmečio vyrams ir moterims, reikia tavęs, Viešpatie. Pasilik su mumis dabar ir iki laikų pabaigos. Padaryk, kad tautų materialinė pažanga niekada netemdytų dvasinių vertybių, kurios yra jų civilizacijos siela. Palaikyk, meldžiame mus mūsų kelionėje. Tavimi tikime, į tave dedame savo viltis, nes tu vienintelis turi amžinojo gyvenimo žodžius (plg. Jn 6, 68). Pasilik su mumis, Viešpatie!“ - toks paskutinis Jono Pauliaus II laiškas ir paraginimas mums.
Taip, mums reikia to Viešpaties prieš 2000 metų gimusio mažu kūdikiu, kiekvienuose Mišiose, o ypač sekmadienio Mišiose mums ir dėl mūsų gimstančio Eucharistinėje duonoje gyvo kiekvienoj dalelėj šventos Ostijos.

Praėjo beveik du mėnesiai ir išrinktas naujas popiežius Benediktas XVI 2005 m. gegužės 29 d. dalyvaudamas Italijos nacionaliniame Eucharistiniame kongrese kalbėjo ne tik Italijos, bet ir viso pasaulio katalikams, taigi ir mums:  „Šis Eucharistijos kongresas vėl iškelia aikštėn sekmadienį kaip „savaitės Velykas“; šiuo pasakymu išreiškiama krikščionių bendruomenės tapatybė ir jos gyvenimo bei misijos šerdis. Pasirinktoji tema „Negalime gyventi be sekmadienio“ grąžina mus į 304 metus, kai imperatorius Dioklecianas, grasindamas mirtimi, uždraudė krikščionims turėti Raštą, rinktis sekmadienį švęsti Eucharistiją ir statyti pastatus savo susirinkimams. Abitenėje, nedideliame kaimelyje šiandieniame Tunise, 49 krikščionys, susirinkę Oktavijaus Felikso namuose, buvo užklupti, priešingai imperatoriaus įsakymui, švenčiantys Eucharistiją. Jie buvo suimti ir nugabenti į Kartaginą, kur juos apklausė prokonsulas Anulinas. Reikšmingas, be kita ko, buvo atsakymas, kurį prokonsului pateikė Emeritas, paklaustas, kodėl jis pažeidė imperatoriaus įsakymą. Jis pasakė: „negalime gyventi nesirinkdami sekmadienį švęsti Eucharistijos“. Neturėtume jėgų pakelti kasdienius sunkumus ir palūžtume. Po žiaurių kankinimų 49 Abitenės kankiniai buvo nužudyti. Taip savo kraujo praliejimu jie patvirtino savo tikėjimą. Jie mirė, tačiau nugalėjo: juos šiandien atmename prisikėlusio Kristaus šlovėje. Mums, XXI a. krikščionims, irgi reikia apmąstyti šią Abitenės kankinių patirtį. Mums irgi nelengva gyventi kaip krikščionims. Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, pasaulis, kuriame gyvename, paženklintas nevaržomo vartotojiškumo, religinio abejingumo, transcendencijai uždaro sekuliarizmo, gali pasirodyti kaip „plati ir baisi“ dykuma, apie kurią kalbama Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 8, 15). Kenčiančiai žydų tautai Dievas atėjo į pagalbą dovanodamas manos, idant ji suvoktų, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų“ (Įst 8, 3). Šiandieniame Evangelijos skaitinyje Jėzus paaiškino mums, kokiai duonai Dievas norėjo parengti Naujosios Sandoros tautą manos dovaną: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58). Dievo Sūnus, tapdamas kūnu, galėjo tapti Duona ir per tai savo tautos, keliaujančios į pažadėtąją dangaus žemę, maistu. Mums reikia tos Duonos, kad pakeltume kelionės sunkumus bei nuovargį. Sekmadienis, Viešpaties diena, yra tinkama proga gauti jėgų iš to, kuris yra gyvybės Viešpats. Todėl priesakas švęsti sekmadienį nėra paprasta iš išorės primesta pareiga. Dalyvauti sekmadienio šventime ir maitintis eucharistine Duona krikščioniui yra poreikis, nes tai jam suteikia kelionei reikalingos energijos. Ta kelionė, beje, nėra kas nors savavališka: kelias, kurį Įstatymu rodo Dievas, veda linkme, įrašyta pačioje žmogaus esmėje. Eiti šiuo keliu žmogui reiškia save realizuoti; pamesti jį – tai pamesti save.

Brangūs bičiuliai, turime iš naujo atrasti krikščioniškojo sekmadienio džiaugsmą. Su pasididžiavimu turime vėl atrasti galėjimo dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra atnaujinto pasaulio sakramentas, privilegiją. Kristus prisikėlė pirmąją savaitės dieną, kuri žydams buvo pasaulio sukūrimo diena. Būtent todėl ankstyvoji krikščionių bendruomenė laikė sekmadienį diena, kai prasidėjo naujasis pasaulis, diena, kai Kristaus pergalė prieš mirtį pradėjo naują kūriniją. Burdamasi apie Eucharistijos stalą, bendruomenė formavosi kaip nauja Dievo tauta. Šv. Ignotas Antiochietis vadino krikščionis „tais, kuriems teko nauja viltis“, ir juos pateikdavo kaip asmenis, „gyvenančius pagal sekmadienį“. Žvelgdamas iš tokios perspektyvos, Antiochijos vyskupas savęs klausė: „Kaip galėtume gyventi be Jo, kurio laukė pranašai?“ (Epistula ad Magnesios, 9, 1–2). „Kaip galėtume gyventi be Jo?“ Šiuose šv. Ignoto žodžiuose girdime aidint Abitenės kankinių ištarą: „Negalime gyventi nesirinkdami sekmadienį švęsti eucharistijos“. Iš to kyla mūsų malda: tesuvokia šiandieniai krikščionys esminę sekmadienio šventimo svarbą ir iš dalyvavimo Eucharistijoje tepasisemia polėkio naujam įsipareigojimui skelbti pasauliui Kristų, „mūsų sutaikinimą“ (Ef 2, 14)“ – tai popiežiaus Benedikto XVI žodžiai.

Neseniai apaštalinis Nuncijus Luidži Bonaci Lietuvos vyskupams pasakojo, ką popiežius Benediktas XVI pasakė šį rudenį apie Lietuvos katalikus, kelia jam didžiulį rūpestį: „nors Lietuvoje panašiai, kaip Lenkijoje, beveik 80 % gyventojų laiko save katalikais, bet skirtingai nuo Lenkijos, kur beveik 50% tikinčiųjų dalyvauja sekmadienio Mišiose, Lietuvoje tik apie 10%.

Mieli Broliai Seserys, šiandien švęsdami Kristaus gimimo šventę pažadėkim Kristui, pažadėkim Šventajam Tėvui, kad mes tapsime tikresni, sąmoningesni, labiau religiškai išprusę katalikai. To labiausiai reikia būtent mums, ypač šiame kiek sunkiame laikmetyje!

Kviečiu visus mažuosius, jaunuolius, suaugusius ir priartėjusius prie amžinybės slenksčio – iš naujo atraskime sekmadienių Eucharistijos šventimo palaimą, atraskime mums ir dėl mūsų Mišiose gimstantį Dievą Kristų! Te jokie laikmečio išbandymų vėjai iš mūsų neišplėš Viešpaties dovanotų kassavaitinių Kalėdų ir Velykų! Jos tebūna mūsų džiaugsmas, mūsų stiprybė!


Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas

2009 m. Kalėdos

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt