Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje atidaryta paroda „Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis, 1871-1927-1987“
 
 

2012 m. balandžio 16 dieną, 17 val. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje buvo atidaryta ekspozicija, skirta palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio metams. Joje kartu su seminarijos bendruomene dalyvavo garbingi svečiai – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, monsinjoras Vaclovas Aliulis, MIC, istorikė dr. G. Gustaitė ir kiti.

Įžangos žodį tarė idėjos autorė ir ekspozicijos kuratorė – seminarijos bibliotekos vedėja Irena Aleksandravičienė. Ji pasveikino susirinkusius ir aptarė pagrindinį parodos tikslą – paskatinti visus seminarijos bendruomenės narius, o ypač jaunus žmones - seminaristus, besiruošiančius kunigystei - gilintis į J. Matulaičio asmenybę, jo dvasinį ir rašytinį palikimą, išsamiau susipažinti su palaimintojo gyvenimu nuo gimimo ik mirties ir Jo beatifikacija, nuoširdžiai melstis, kad palaimintasis Jurgis būtų kanonizuotas ir paskelbtas šventuoju. I. Aleksandravičienė papasakojo, kad medžiaga ekspozicijai buvo renkama įvairiose institucijose: Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve, kai kurie dokumentai gauti iš Romos marijonų generalinio archyvo, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo. Renkant medžiagą, taip pat teko dirbti ir Palaimintojo J. Matulaičio muziejuje Marijampolėje, Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos, VU bibliotekos ir Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuose. Seminarijos bibliotekos vedėja teigė, kad parodos atidaryme galima pamatyti palaimintojo Jurgio Matulaičio raštų, fotografijų, rankraščių ir archyvinių dokumentų originalų ir faksimilių, literatūros apie arkivyskupo gyvenimą ir veiklą, jo beatifikaciją, tarybinių metų pogrindžio savilaidos išleistų leidinių apie J. Matulaitį, išvysti kelias Palaimintojo asmeninės bibliotekos knygas, albumus ir Palaimintojo relikvijas. Buvo pareikšta padėka seminarijos rektoriui ir daugeliui žmonių, prisidėjusių prie šios ekspozicijos apie palaimintąjį J. Matulaitį rengimo.

Vėliau kalbėjęs seminarijos rektorius monsinjoras Ž. Vabuolas džiaugėsi galintis susirinkusius pasveikinti su parodos atidarymu, kartu primindamas, kad pats yra kilęs iš Vilniaus Palaimintojo J. Matulaičio parapijos, ir išreiškė viltį, kad ši paroda visiems patiks, o palaimintojo darbai apie Bažnyčios socialinį mokymą pasitarnaus Lietuvos vadovybei sprendžiant socialinius klausimus. Seminarijos vadovas atkreipė dėmesį į parodos kuratorės didžiules pastangas ir darbą stengiantis sukaupti kuo daugiau įdomių, retų dokumentų, palaimintojo relikvijų ir išsakė mintį, kad ko gero pats palaimintasis laimino šį darbą. Taip pat monsinjoras pasidžiaugė, kad paroda sulaukė daug garbingų svečių ir spaudos dėmesio, ir sakė viliąsis, kad palaimintasis J. Matulaitis tokiu būdu bus geriau pažintas. Kun. Ž. Vabuolas kalbėjo, kad iš ekspozicijos į mus žvelgia palaimintasis ir žmogus – mūsų krašto žmogus. Šis žmogus - sakė rektorius - buvo silpnos sveikatos, Šv. Rašto žodžiais tariant, „skausmų vyras“, daug iškentėjęs, jautrus, prislėgtas rūpesčių, blaškomas įvairių nuomonių bei politinių pozicijų. Tačiau, pasak seminarijos vadovo, arkivyskupas J. Matulaitis nors, viena vertus, silpnumo apgaubtas, bet kita vertus - galingas pasiryžimu dirbti žmogui ir Bažnyčiai, remdamasis Dievo meilės galia. Baigdamas rektorius palinkėjo susirinkusiems palaimintojo J. Matulaičio stiprybės, jį geriau pažinti ir pamilti.

Žodį tarė Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius. Jis padėkojo seminarijos rektoriui ir parodos organizatoriams už gražią galimybę prisiliesti prie didingos ir mums visiems artimos palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio asmenybės ir pabrėžė, kad XXI amžiuje taip sparčiai besikeičiančiame pasaulyje mes turime gerą progą stabtelėti ir pasižiūrėti į tuos žmones, kurie gyveno, kūrė, dirbo, buvo pasišventę Dievui. Ministras Pirmininkas akcentavo, kad palaimintojo veikla to meto Vilniaus krašto sąlygomis yra ypatinga daugeliu požiūrių ir iškėlė klausimą, ką palaimintasis darytų ir sakytų šių dienų Lietuvai. Premjeras prisiminė, kad jam teko skaityti apie to meto įvykius, kai J. Matulaitis ėjo Vilniaus vyskupo pareigas, apie palaimintojo santykius su įvairių tautybių čia gyvenusiais žmonėmis: lietuviais, lenkais, žydais. Tuo metu palaimintasis arkivyskupas darė tai, kas buvo teisinga, teigė Lietuvos Vyriausybės vadovas, ko šiandieniniame gyvenime dažniausiai trūksta ar yra pamiršta.

Vėliau parodos kuratorė suteikė žodį kunigui Vaclovui Aliuliui, MIC, kuris taikliai apibūdino šią iškilią Bažnyčios figūrą, pavadindamas jį „vargų ir antpuolių užgrūdinta asmenybe“. Jis išsamiai papasakojo arkivyskupo J. Matulaičio biografiją, pradėdamas nuo palaimintojo vaikystės. Marijonų vienuolis nepamiršo paminėti įdomių palaimintojo biografijos detalių, pavyzdžiui: kad vyresnysis brolis jį paruošė stojimui į gimnaziją; kad mažajam Jurgiui dėl jau tuo metu kentėtų ligų, nepriteklių ir vadovėlių stygiaus sunkiai sekėsi mokslai ir kad netgi buvo paliktas antriems metams gimnazijoje (parodoje eksponuojamas jo 4-os pakartotosios klasės baigimo pažymėjimas); kad nuo vaikystės sunkiai sirgo, šlubavo, o tapęs kunigu, besigydydamas kaulų džiovą Šveicarijoje Fribūre, slapta užsirašė universitete svetima pavarde, kad galėtų studijuoti filosofiją, nors jam tai daryti buvo uždrausta, ir pasakojo daug kitų žinomų bei nežinomų jo gyvenimo faktų.

Toliau buvo suteiktas žodis arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimo ir veiklos tyrinėtojai dr. Genovaitei Gustaitei. Istorikė supažindino susirinkusius su palaimintojo gyvenimą ir jo veiklą iliustruojančiais archyviniais dokumentais, knygomis, įvairių žmonių atsiminimais ir mintimis apie šį mūsų tautos šviesuolį. I. Aleksandravičienė susirinkusiai seminarijos bendruomenei ir garbingiems svečiams papasakojo apie palaimintojo portretą, nutapytą 1927 m., kurio autorė - sesuo bernardinė Franciszka Wierzbicka (ji galėjo tapti „Gailestingojo Jėzaus“ paveikslo autore, jį nutapyti ją prašė palaimintasis kun. M. Sopočka, tačiau sesuo atsisakė), taip pat parodė eksponuojamas palaimintojo karsto relikvijas, citavo iškilių ano meto Lietuvos veikėjų mintis apie palaimintojo arkivyskupo asmenybę, jo šventumą, besąlygišką meilę visiems žmonėms. Antai prelatas M. Krupavičius sudėtingomis pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės metų žemės reformos sąlygomis teigė, kad jam padėjo ir tokiu būdu šią sudėtingą reformą išgelbėjo vyskupo J. Matulaičio paskaita apie Bažnyčios socialinį mokymą. Istorikė teigė, kad palaimintasis stengėsi įsigilinti, susipažinti su visais asmenimis ir idėjomis, besipriešinančiais jam. Ji pabrėžė, kad pats palaimintasis visu savo gyvenimu, tarnyste Dievui ir žmonėms vadovavosi savo vyskupiškame herbe įrašytu šūkiu – „nugalėk blogį gerumu“ ir kaip pavyzdį papasakojo istoriją apie vieną iš didžiausių palaimintojo oponentų Karolį Liubianecą, kuriam J. Matulaitis dovanojo savo daktaro disertacijos kopiją su dedikacija „brangiam kolegai Karoliui Liubianecui“. Dr. G. Gustaitė akcentavo pastarojo gyvenimo saulėlydyje išreikštą prisipažinimą, kad jis buvęs neteisus vyskupo J. Matulaičio atžvilgiu. Ji teigė, kad žmonės, bendravę su arkivyskupu J. Matulaičiu, prisimindavo apie jo gilų protą, nepaprastą ramybę, be to, pabrėždavę, kad palaimintasis buvo didelis žydų globėjas.

Po parodos pristatymo, visi susirinkusieji buvo pakviesti patys su ja susipažinti, pabendrauti tarpusavyje, atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais ir pasivaišinti vaisiais.

Vilniaus kunigų seminarijos informacija

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt