Birželio ARTUMA: VI Dievo įsakymas – nepaleistuvauk – be moralų ir be reliatyvizmo!
 
 

Kas naujo ir šviesaus birželio – šiemet dar ir Sekminių šviesos kupinu laiku – „Artumoje“? Ogi pirmiausia – žvilgsnis į tikrosios šviesos šaltinį – Šventąją Dvasią primenant apie Jos uždegtų pirmųjų krikščionių skelbimo entuziazmą, pasakojant, kaip jis naujai, jau mūsų laikais, atgimė Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjime, kuris gyvas ir Lietuvoje. Atvirai klausiam savęs: „ar mes norime būti panardinti Šventojoje Dvasioje? Ar norime gyventi Dievo meilės, malonės ir galios pripildytą gyvenimą?“ Juk jau prieš 50 metų iš Vatikano II Susirinkimo Bažnyčiai skriejo žinia: „reikia Naujųjų Sekminių, naujos gyvybės, naujo santykio su pasauliu, naujos galios skelbti Evangeliją.“

Tokį šviesų uždegantį metą žurnale tęsiant Dekalogo temą ir svarstant anaiptol ne šviesiausias gyvenimo puses paliečiantį VI įsakymą „Nepaleistuvauk“, į Senojo Testamento laikus nukeliantys biblisto komentarai primena, kad svetimavimas jau labai seniai buvo suprastas kaip nusižengimas Dievo tvarkai ir netgi kaip... proto neturėjimas (plg. Pat 6, 32–33).

Tačiau kažin ar mūsų laikais pakaktų tokios argumentacijos... Todėl džiugu, kad dauguma numerio autorių atrado puikų būdą – ne moralų, dejonių, koks sugedęs pasaulis, bet svarių argumentų ir nuoširdžių liudijimų kelią. Jų kontekste, regis, rūstus VI įsakymas pasirodo pirmiau ne draudžiantis, bet vedantis, gelbstintis, kuriantis, atveriantis – daug gilesnei bendrystei, tokiai, kokiai ir buvome sukurti.

„Esame tokie, kokie neturime būti“ – rašo skaitytojams jau pažįstamas Romanas Kazakevičius, tolesnėje šv. Jono Pauliaus II kūno teologijoje ieškodamas atsakymų, kaip atsitiko, kad praradome rojų, kur geidulingumo nebuvo; kodėl vien kūnų bendrystė, kuri taip sureikšminama ir geidžiama, vis dėlto nepajėgia iki galo numalšinti bendrystės troškulio?

Žurnale svarstoma apie tikrą „žmogiškąją tragediją“, kuri ištinka į pirmą planą iškeliant kūno aistras. Siūloma svarių argumentų, kodėl vis dėlto neverta dar prieš santuoką pradėti bendro gyvenimo (taip pat ir intymaus). Rašoma apie skaistumą, kuris ir šiandien krikščioniui yra „neatšaukta užduotis“, nors visa aplinkui rėkte rėktų, jog skaistumas, drovumas, santūrumas, susilaikymas etc. yra kažkoks „nepataisomas praradimas, susižalojimas“, „kone mirčiai prilygstanti netektis“. O t. Antanas Saulaitis ragina kurti „sveikus“ santykius, laikantis bendravimo ribų ir gerbiant savo bei kito privatumą.

Žurnale tęsiami gerų atsiliepimų iš skaitytojų sulaukiantys pokalbiai su šeimomis, kurios dalijasi, ką laiko skiepais nuo svetimavimo, iš kokių jaunystės paklydimų gelbsti ir toliau veda Dievo ranka, jei tik jos nepaleidžiama. Pokalbis su vaikais apie VI įsakymą galbūt užduos klausimų ir tėvams, iš kurių vis dėlto pirmiausia vaikai turėtų gauti tinkamus atsakymus į savo „pasismalsavimus“.

Be šių ir kitų įdomių publikacijų, rasime ir perspėjimą apie naują atslenkančią negandą – surogatinę motinystę, apie tikrą jauno žmogaus pavergimo istoriją, ir ką tik praūžusio „gegužės rinkimų tandemo“ Lietuvoje komentarus, ir popiežiaus kelionės į Šventąją Žemę apžvalgą.

Birželio 1-ąją, Pasaulinės komunikavimo dienos proga sveikindami krikščioniškosios komunikacijos bendradarbius, gėrėdamiesi popiežiaus Pranciškaus žinia ir ypač mintimi: „Mūsų komunikavimas tebūna kvapnus aliejus skausmui numalšinti ir geras vynas širdims pralinksminti“, labai trokštume, kad jo žodžiais tariant, „mūsų šviesa kiltų ne iš triukų ar specialiųjų efektų, bet iš mūsų meilingo artumo“. Norėkime tos šviesos, likime joje, dalykimės ir skleiskime – juk Ji mums jau atsiųsta!

Dalė GUDŽINSKIENĖ

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt