 |
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
|
||
 |
||
|
||
|
|
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
 |
||
|
||
                 |
||
į pradžią |
|
 |
|
|
|
| Universitetinė sielovada II: Akademinės sielovados gairės Europoje | |
Kun. doc. dr. Arvydas RAMONAS Universitetinė sielovada II: Akademinės sielovados gairės Europoje
Didžiulis Bažnyčios dėmesys yra ir bus skiriamas Europos Sąjungos plėtrai, apimančiai taip pat ir universitetinę plotmę. Kuriant bendrą europinę aukštojo mokslo erdvę atitinkamai plėtojasi ir universitetinė sielovada. Jos veikla koordinuojama tarpvalstybiniu lygiu. Akademinės pastoracijos kūrimo tikslas yra stiprinti Krikščionybės buvimą universitetuose, organizuotai dalijantis kitų šalių patirtimi šioje srityje. Ieškoma naujų sielovados formų vadinamai „kultūros pastoracijai“ plėtoti. Šiandieniniai aukštojo mokslo tikslai yra siekti integruoti humanizmą ir mokslą, tikėjimą ir kultūrą, sąžinę ir pažinimą, humanitarinius ir technologinius mokslus, susieti mokslinę abstrakciją ir sintezę žmogaus visapusiško išsilavinimo dėlei. Tokie tikslai lengviau leis kryptingai sujungti asmeninį gyvenimą su studijomis ir profesija. Jau Vatikano II Susirinkimas pastebi, kad katalikiškų universitetų tikslas – pasiekti, kad įsitvirtintų krikščioniškoji mintis, kuri taptų visuomenine, tęstine ir universalia, kuri skatintų aukštesnę kultūrą ir atitinkamai formuotų studentus, kad jie taptų žmonėmis, iškiliais savo žiniomis, pasirengimu atlikti atsakingas pareigas visuomenėje ir liudyti savo tikėjimą pasauliui (plg. Gravissimum educationis nr. 10).
Žmogus turi būti tiek Bažnyčios, tiek universitetų dėmesio centre su savo dvasinėmis, moralinėmis ir materialinėmis vertybėmis. Tokių vertybių nebuvimo faktą patvirtino dar nesena dviejų pasaulinių karų istorija, nacizmas ir komunizmas, todėl ir politinė Europos Sąjunga visų pirma turi būti vertybių sąjunga - solidarumo, išminties, religinės laisvės ir asmens pagarbos garantas. Universitetas turi galias pritraukti dar nepažįstamus pasaulius ir realybes (pvz. produkciją), kad juos ištyrinėtų, įvertintų ir pateiktų visuomenei ne fragmentišką, bet vientisą ateities viziją. Bažnyčia gali padėti mokslui, pažinimui ir naujoms mintims paprasčiau dialoguoti su kitomis kultūromis, lengviau nugalėti iškylančius barjerus. Galima drąsiai (ir su ironija) teigti, kad Bažnyčia tebėra viena iš tų Europos mažumos instancijų, kuri dar tebetiki universitetais, nes universitetinėse studijose slypi valstybės, visuomenės ir Bažnyčios ateitis.
Apie akademinės sielovados pastoracijos svarbą užsimena popiežius Jonas Paulius II adhortacijoje Bažnyčia Europoje: „įsitikinęs akademinių institucijų svarba, prašau, kad įvairiose vietinėse Bažnyčiose būtų vedama atitinkama universitetinė pastoracija“ - pastebi popiežius.
Kokie yra universitetinės kultūros prioritetai šiandieninėje Europoje? Atsakant į šį klausimą būtina išvardinti šiuos požymius:
Kur slypi akademinės sielovados esmė? Krikščionybė dabarties situacijoje yra pajėgi įsiklausyti ir išgirsti fragmentiškumą ir žino atsakymus į šiuos iššūkius. Krikščionybė nebijo jokios kultūros. Galima kelti retorinį klausimą: kas nutiktų, jei staiga suvoktume, kad naujoji Europa nebeturi krikščioniškų ištakų? Jeigu ir būtu suprasta, kad „Dievas mirė“ kaip skelbė F. Nyčė, reiktų skelbti Kristų iš naujo. Dar daugiau – šiandien, XXI amžiuje, nebėra keliamas klausimas, ar Dievas mirė, bet - vis labiau suvokiama, kad ne Dievas, o žmogus be Jo mirė. Norint autentiškai „surasti“ vėl iš naujo žmogų, būtina iš naujo surasti Dievą. Tik Viešpaties perspektyvoje iš naujo yra tinkamai įvertinamas ir pats asmuo bei jo likimas. Kristus kviečia žmogų išeiti iš paslapties ir atpažinti save Dievuje. Paslaptis neneigia racionalumo, bet priešingai - iškelią jį į dar didesnes aukštumas.
Kuriant bendrauniversitetinę europinę erdvę dažnai iškyla tiesos ir meilės santykio problema: ar turime sakyti tiesą apie pasaulį ir žmogų, ar verčiau mylėti? Bet kokiomis priemonėmis ginti savo identitetą, savas tiesas ar kalbėtis, dialoguoti, sėsti prie apskrito stalo? Ir čia Krikščionybė skelbia, kad tiesa sutampa su meile, identitetas yra svarbu, tačiau jis neturi būti priešingas dialogui. Taigi kuriant bendrą europinę universitetinę erdvę, ryškėja ir akademinės sielovados gairės:
Šiandien universitetų ir Bažnyčios santykiuose būtina įžvelgti tiek Kristaus Nukryžiuotojo figūrą, kaip ženklą, kad praeityje būta nesusipratimų ir dramatiškų momentų, tiek – Kristaus Prisikėlusiojo veidą, kad su viltimi žvelgtume į prieš mūsų akis besiskleidžiančią naują realybę. Tokia sielovada turėtų būti ir misionieriško pobūdžio. Būti krikščionimi ir tikinčiu Lietuvoje, Rumunijoje ar Bulgarijoje nėra tas pats, kas Portugalijoje, Ispanijoje ar Italijoje. Bažnyčiai rytų Europoje yra aktualu išeiti iš katakombų, iš naujo formuoti religijos ir kultūros, tikėjimo ir proto naują santykį. Sovietizacijos melas sukėlė neigiamų padarinių tų kraštų žmonių sąmonėje.
Popiežius Jonas Paulius II, jau minėtame apaštaliniame paraginime Bažnyčia Europoje, pabrėžia: „Europai yra būtina religinė dimensija. Kad ji būtų nauja, analogiškai kaip Apokalipsės „naujasis miestas“ (Apr 21, 2), turi leistis būti pasiekiama Dievo. Viltis sukurti pasaulį daugiau teisingesnį, daugiau vertą žmogaus, negali ignoruoti tiesos, kad tokios pastangos būtų bergždžios be dieviško palytėjimo, nes „veltui dirbtų miesto statytojai, jei Dievas jo nesaugotų“ (Ps 127, 1)“.
Bus daugiau | |
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt
į viršų