Sausio ARTUMA – apie nuolankumą ir puikybę, arba kaip tiesti kelią Dievo malonei
 
 

Kai į ištikimų ir galbūt naujų ARTUMOS skaitytojų rankas atkeliauja pirmasis 2011 m. žurnalo numeris, aplinkui – balta metų pradžia ne tik sniegu, bet ir dar baltais mūsų gyvenimų puslapiais. Šią „baltą“ pradžią ir visa ko centrą (kaip rašoma šiame numeryje, jei pasaulio dalykus tapytume įvairiomis spalvomis, Dievą greičiausiai pieštume baltą) primena ir ypač šviesus žurnalo viršelis. Jame – dovana skaitytojo akiai ir minčiai – jauno, profesionalaus menininko Lino Giedrimo drožinys „Marija su Kūdikiu“.

To paties giedrumo, kaip ir „baltasis“ Kūdikis Motinos rankose, ir labiausiai – taikos visam pasauliui, taigi ir mums, šiemet linkėjo Šventasis Tėvas Benediktas XVI pirmajai Naujųjų dienai – Pasaulinei taikos dienai. Ši popiežiaus žinia, spausdinama antrajame žurnalo viršelyje, apie būtiną taikos sąlygą – religijos laisvę ir skaudžius jos suvaržymo padarinius, gerai matomus iš pasakojimo apie dramatišką Kinijos katalikų padėtį „Bažnyčios pulso“ skiltyje, turėtų rasti atgarsį mūsų, lietuvių katalikų, jau išgyventoje nesenoje patirtyje.

Kita vertus, sausio ARTUMOS straipsniai kreipia žvilgsnius į tai, kaip gyvename, ką kuriame, taiką ir laisvę, pasak popiežiaus – nepabaigiamą projektą, šiandien turėdami. Keli straipsniai sugrąžina į 2010-uosius – „laisvės vaisių metus“ Lietuvos Bažnyčioje, lūkesčių metus šeimos politikoje, metus, kai daugėjo „netikrų pranašų“ ir „rėksmingų balsų“ – drauge paakindami skaityti ir gerus savojo laiko ženklus.

Galbūt kai kuriuos XXI a. skaitytojus ir šokiruosianti viena antraštė „Klūpėk, žmogau!“ vis dėlto taikliai palydės ne tik į sąmoningiau švenčiamą sausio liturgiją, bet ir į numerio temą – puikybės pragaištingumą ir nuolankumo išganingumą. Nuo jų ir pradedama gražiausių žmogaus dorybių ir didžiųjų ydų aptarimas 2011 metų ARTUMOJE.

Tema – ne iš lengvųjų. Juk puikybė ir nuolankumas (kaip ir kitos dorybės bei ydos, „gėrio ir blogio ašys“), regis, tėra per žingsnį viena nuo kito mūsų gyvenime. O jame lygiai taip pat nei mums patiems, nei pačiam Dievui turbūt neatrodo patraukliai nei narcisizmas, nei „topiniai“ mūsiškio nuolankumo „ženklai“ – nunarintas žvilgsnis, nei „didysis“ užmojis – pakeisti kitą. Taip byloja straipsnio autorių, didesnių ir mažesnių, patirtys, liudijimai ir netgi... išeitys. Verta paskaityti, kad sužinotume, kas gerai gydo puikybę, ir būtume paguosti: pats „Dievas ateina mums į pagalbą, kai <...> suvokiame savo ribotumą“. Sausio ARTUMOS „Jaunimo iššūkis“ irgi nevengia „keblaus klausimo“ – jaunimo maišto ir tikėjimo santykio.

Esamus ir būsimus tėvelius galbūt pradžiugins patyrusio vaikų pediatro prancūzo P. Lemoine straipsnis, kaip vystosi vaiko emocijos, gydytojo Petro padrąsinimas, kad motinystė visada labai graži.

Šie ir kiti geri dalykai – kad gėrio būtų dar daugiau, o Dievo malonei – atviras kelias. Juk gera, pasak ARTUMOS autorės Vytautės Maciukaitės, kai mus „nustoja traukti blogis“, kai „iš mūsų širdžių traukiasi vidinis šaltis ir tamsa“.

Dalė Gudžinskienė

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt