Rugsėjo „Artuma“: apie tinginystę ir uolumą
 
 

Rugsėjis – išskirtinis mėnuo (o ypač kalendorinė data „rugsėjo 1-oji“): be Kalėdų ir Velykų, joks kitas metas nėra toks ryškus slenkstis, perėjimas iš poilsio – prie darbų, iš atostogų – į mokslo metus. Žemdirbiams – nuo žydėjimo ir augimo prie derliaus ėmimo. Keičiasi ir gamtos peizažas. Tad rugsėjo „Artuma“ puošiasi rudenio auksu ir gelsvumu bei Trakų Dievo Motinos – Lietuvos globėjos portretu. Kaži ar daug kas žino, kad tai – pirmoji mūsų tėvynėje ikona, vainikuota popiežiaus karūnomis, suteikiant jai Ligonių Užtarėjos titulą? Ją gerbė ir katalikai, ir stačiatikiai, ir netgi... vietos musulmonai.

Taigi visų laukia naujas startas, ir „Artuma“ sveikina moksleivius bei studentus, pedagogus. O sykiu, žinodama, kaip sunku po pauzės, vadinamos atostogomis, grįžti prie darbų ir pareigų, stengiasi reaguoti į ore tvyrantį liūdnumą (be jo neapsieina nė vienų metų vasaros palydėtuvės…). Žurnale pateikiama puokštė tekstų, skatinančių su džiaugsmu pasitikti savo pareigas bei vėl atrasti motyvaciją geriems darbams.

Krikščionybė – meilės ir… paradokso religija („Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“, (Mk 12, 1–12)). Tad ir skaitytojų neturėtų stebinti, jog „Artumos“ autoriai, užbaigdami teminę kelionę per septynias didžiąsias nuodėmes bei gražiausiąsias dorybes, šiame numeryje svarstantys apie tinginystę ir uolumą, rašo apie tai, kad tingumas kartais – visai nenuodėmingas, o uolumas – ne visada dorybingas... Tomas Viluckas pasisako dar griežčiau: „Tinginystė apima ne tik sėdėjimą rankas sudėjus. Tai – ir visuomenės silpnavališkumas, nuolaidžiavimas neteisingoms politinėms kryptims, leidimas įsiviešpatauti neteisybei. Kitaip tariant, ji yra nedarymas to, ką privalu daryti, vien todėl, kad tam reikia pastangų.“

Tad netikėkime reklamos skelbiama nuostata, jog gyvenime turime gauti įvertinimą, pasisekimą neįdėdami nuoseklaus ir kruopštaus darbo, tiesiog čia ir dabar, be pastangų. Posakis „ir štai po ilgų uolaus darbo metų jį aplankė netikėta sėkmė“ tėra aforizmas, juk sėkmė nėra netikėtas nutikimas. Tai pastangų rezultatas. Kaip ir krepšinio čempionate, dėl kurio šį rugsėjį susirgs visa Lietuva: be galo daug treniruočių bei prakaito aikštelėje ir tik truputis vadinamosios sėkmės. Kitaip tariant, ne tik sirkime, bet ir melskimės bei dirbkime už Lietuvą!

Ar jūs dažnai atidėliojate savo darbus (pvz., atostogų lagaminą krovėtės visai prieš išvykstant)? Tuomet tekstas apie atidėliojimo ydą – šiek tiek ir apie jus pačius. Kokia jėga trukdo tuo užsiimti laiku? Psichologė Zita Vasiliauskaitė aptaria, kur tingėjimas, o kur ligos simptomai; bet, svarbiausia, ji pateikia praktinių patarimų, kaip šią problemą spręsti. Įspūdžiais ir įgūdžiais, kaip elgtis kasdieniams buities darbams nusibodus, dalijasi ir vaikai. Paul Lemoine‘o tekstas tradiciškai gręžiasi į mažamečius, o ypač jų tėvus. Jis sako, kad tik maži draudimai šiandien atvers kelią į dvasinę nepriklausomybę ir laisvę netolimoje ateityje. Pasitelkdamas savo šeimos patirtį, jis moko tėvelius išmokyti vaiką paklusti draudimui, – protingam, apsaugančiam, o ne įsakančiam.

Rekomendacijas apie kurčiųjų asmenų sielovadą ir katechezę pateiks prof. Anne Bamberg, o Algimantas Ramonas šeimų rūpesčius, situaciją ir nuveiktus darbus aptars straipsnyje „Šeimos politika popieriuje ir tikrovėje“. Nepamirštos liko ir kultūrinės sukaktys. Numeryje primenama, kokia šviesuolė, nepaisant asmeninės fizinės sveikatos ir politinių įtampų, buvo rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, gimusi prieš 150 m. ir ilgu savo gyvenimu bei kruopščiu darbu (ne veltui Bitė!) skatinusi lietuviškumo atsinaujinimą. Ir neverkšlenusi! Daugiau priešnuodžių prieš šią ydą pateikia Vanda Ibianska savo skiltyje „Gyvenimas kaip senas vynas“. Dar šiame numeryje – ne įprasta Gabrielės Gailiūtės vienai knygai skirta apžvalga, bet visas „pirkėjo vadovas“, tikintis, jog tai padės žurnalo skaitytojams, pildantiems lentynas naujiems mokslo metams, išvengti nesusipratimų: deja, kai kurios knygos-naujienos skirtos ne dvasiai šviesti, o tik tuštinti mūsų piniginėms…

Apie Pasaulio jaunimo dienose patirtą sielų bendrystę ir susitikimo džiaugsmą dar neišblėsusiais (turbūt apskritai neblėstančiais) įspūdžiais dalijasi Vaida Spangelevičiūtė-Kneižienė. Į skeptiškai vertinančios visuomenės dalies spaudoje užduodamą klausimą, ko gi ten vykstama, jos atsakymas trumpas: „kad būdami kartu išgyventume tikėjimo džiaugsmą ir neštume pasauliui vilties ženklą.“ Jei sekėte Jaunimo dienų įvykius Madride (o gal net buvote ten nukeliavę..?), turbūt pamenate gaivališką liūtį ir techninius nesklandumus šeštadienio Vigilijos metu. „Artumoje“ spausdinama nepasakyta Šventojo Tėvo kalba, – jo padėka jaunimui už atvirumą, – ir nuoširdus skatinimas: „Tikėjimas neprieštarauja jūsų aukščiausiems idealams; priešingai – juos daro kilnesnius ir tobulesnius. Brangus jaunime, nepasitenkinkite kažkuo mažesniu nei Tiesa ir Meilė, kažkuo, kas būtų mažiau nei Kristus.“

Rūta Lazauskaitė

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006 Katalikų interneto tarnyba, info@kit.lt